0

Minija (Mingė) vakar ir užvakar…

rugsėjo 2, 2012 Istorija, Kaimas

Ir taip žinomas Minijos (Mingės) kaimas tapo dar žinomesnis, kai nuo jo apsauginio pylimo, kuris jį saugo nuo potvynių, buvo iškirsti medžiai. Nors kaimas netapo, kaip daug kam atrodo, be žalumos, tačiau vis kelia susidomėjimą, traukia smalsuolių būrius. Gaila, bet šis urbanistinis paminklas dėl prasidėjusių naujų statybų, vadinamų rekonstrukcija, pamažu praranda savo tikrąjį (gal senąjį) veidą. Tačiau tarp tų naujai kylančių statinių vis dar galima pastebėti ir nedidelių žemaūgių senųjų trobelių. Ne vienam čia atvykusiam kyla klausimas, o kaip atrodė šis kaimas praeityje, kokie žmonės jame gyveno ir kuo vertėsi šiame gan tolokai nuo pagrindinių kelių nutolusioje gyvenvietėje.


Šio kaimo istorija neatsiejama nuo Nemuno deltos praeities. Ji įdomi, nes dėl atitekančio iš visos Lietuvos vandens amžių bėgyje smarkiai delta smarkiai keitėsi. Tuo pačiu keitėsi ir šalia jos gyvenusių žmonių buitis ir istorija. Apie Nemuno deltą, čia buvusį gyvenimą pasakoja 2003 metais išleista monografija „Minija ir Karklė. Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka“. Joje palyginami šie abiejuose deltos kraštuose buvę kaimai. Šią monografiją parašė Ramūnas Povilanskas, Martynas Purvinas ir Arvydas Urbis.

Siūlome keletą ištraukų iš šios knygos, kad būtų lengviau suprasti tą gamtinę, istorinę ir politinę aplinką, kurioje gyveno šio krašto senbuviai. Ir kaip tai atsiliepė jų buičiai ir kasdieniam gyvenimui.

Minijos ir Karklės senoji raida

Gamtinė aplinka

Pasak Alfonso Basalyko, pagal gamtines sąlygas Nemuno delta – vienas originaliausių viso regiono kraštovaizdžių, neturinčių analogų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Artimiausia kita tokia didelė deltinė lygurna – Vyslos delta šiaurės rytų Lenkijoje, vadinama Sulava arba Žulavais. Tačiau Nemuno deltos išskirtinė ypatybė yra ta, jog čia yra išlikusi unikali gamtinių sąlygų įvairovė, jau retai beaptinkama Vakarų Europos deltose.

Centrinė Nemuno deltos dalis, kurioje įsikūrę Minijos ir Karklės (rus. Mysovka) kaimai, sudaro trikampį, iš pietų juosiamą Nemuno deltinės atšakos Gilijos, o iš šiaurės – Minijos žemupio. Iš vakarų deltą riboja Kuršių marios. Vidutinė Minijos ir Karklės kaimų apylinkių žemės paviršiaus altitudė 0,3 m, žemiausioje vietoje – net 0,5 m žemiau jūros lygio, o aukščiausioje, neskaitant Briedšilių ir Aukštumalos aukštapelkių bei paupio kopų, tesiekia 3,3 m virš jūros lygio.

Karklės kaimas šiandien iš trijų pusių apsuptas pelkėtos žemumos. Šią žemumą raižo buvusios senosios Nemuno deltinės atšakos: Alga (rus. Širokajd), Rungulė (rus. UT.kajd), Akmena (rus. Dalnajd), Lūja (ms. Rybnaja), Įsė (rus. Pričalnajd), Grybė (rus. Promyslovaja) ir Paitė (rus. Chlebnaja), taip pat daugybė sausinimo kanalų. Karklės kaimas išsidėstęs abipus Karklės (rus. Razliv) upės. Pietrytinei žemumos daliai – Kalnininkams (rus. Prochladnoje) bei jų apylinkėms būdingas plačiai išsidriekęs agrarinis žiemos polderių kraštovaizdis. Čia vyrauja ariamos žemės laukai su kultūrinėmis pievomis. Į šiaurės rytus ir pietvakarius nuo Karklės plyti juodalksniais apaugę žemapelkiniai raistai. Tai Kukiniškio (vok. Ibenhorst, rus. Dalnij ir Primorskij) giria. Tarp Kukmiškio ir Nemuno plyti Briedšilių (rus. Čistoje) aukštapelkė ir pušynais apaugusios neaukštos parabolinės kopos. Iš šiaurės vakarų Karklės kaimas yra šalia Kuršių marių Karklės ir Gaurinės įlankų. Nuo marių jas skiria Liekų ragas ir Ežios sekluma. Minijos kaimas įsikūręs abipus Minijos upės, į šiaurės vakarus nuo lagūninio Krokų lankos ežero. Iš rytų ir iš vakarų kaimą supa užliejamos pievos. Toliau šiaurės rytuose yra didelė Aukštumalos aukštapelkė, o pietvakariuose – Kuršių marių Kniaupo įlanka ir Ventės ragas. Į šiaurę nuo Minijos kaimo yra dideli Kintų žuvininkystės tvenkiniai, o į pietus iki pat Atmatos ir Kuršių marių driekiasi pelkėta, daugiausia juodalksnių raistais ir nendrynais apaugusi Minijos delta. Dešinioji Minijos deltinė atšaka Upaitė žemiau kaimo suka į vakarus ir įteka į Kuršių marių Kniaupo įlanką. Tai gili, iki 6 – 7 m gylio, atšaka, tačiau ji nėra laivuojama, nes įteka į seklią Kniaupo įlanką. Laivuojama seklesnė kairioji Minijos deltinė atšaka Takgrabė yra laikoma pagrindine. Ji įteka į šiaurinę Nemuno atšaką Atmatą 3 km aukščiau jos žiočių, ties Uostadvariu.

Dabartinis Karklės ir Minijos apylinkių kraštovaizdis susiklostė nevienodu laiku bei įvairiomis sąlygomis. Geomorfologiniu atžvilgiu centrinė Nemuno deltos dalis, kurioje įsikūrę Minijos ir Karklės kaimai, yra vienas jauniausių Kuršių marių rytinės pakrantės arealų. A.Basalyko , R.Kunsko ir V.Gudelio teigimu, dar prieš 2500 metų, subatlančio laikotarpiu čia tyvuliavo apie 4-8 km į sausumą įsirėžusi Kuršių marių įlanka, pamažu užpildoma Nemuno sąnašų. Visą aplinkinę teritoriją dengė pelkės. Žemapelkės (juodalksnių raistai) telkšojo viduryje, arčiau Kuršių marių ir tuometinės svarbiausios Nemuno atšakos – Gilijos, o aukštapelkės klostėsi šiek tiek toliau nuo marių ir Gilijos (Agilos, Aukštumalos, Briedšilių, Didžioji Plynė ir kt.).

Minijos upė tuomet įtekėjo tiesiog į šią plačią įlanką, o nuo Rusnės atsišakojo Akmenos ir Algos-Karklės atšakos. Visos Nemuno atšakos ir Minija tuomet nešė nedaug sąnašų, todėl dar nebuvo susiformavusi tokia didelė kaip dabar Rusnės sala, o upių vagos buvo tiesesnės, mažiau vingiuodavo. Tokioje gamtinėje aplinkoje, Vidmarių įlankos pakrantėse – tuometinėse Minijos ir Karklės žiotyse, t.y. dabartinių Minijos ir Karklės kaimų vietose, turėjo kurtis pirmieji gyventojai – žvejai, medžioto – jai, miško ir pelkių gėrybių rinkėjai.

Pirmųjų gyvenviečių raida pradžia

Seklios ir žuvingos Kuršių marios nuo seno viliojo žmones kurtis jų pakrantėse. Seniausių gyventojų pėdsakų pamaryje aptinkama smėlėtoje ir patogesnėje nuolatiniam gyvenimui Kuršių nerijoje. Ankstyviausių gyventojų pėdsakų čia randama iš neolito laikotarpio. Matyt, nuo seno buvo gyvenama ir rytinė Kuršių marių pakrantė.

Deja, ši pakrantė archeologų buvo tirta tik fragmentiškai. Šie plotai nepatogūs archeologiniams tyrimams, jie mažiau viliojo smalsuolius nei vaizdingoji Kuršių nerija. Be to, Nemuno deltos kraštovaizdžio ilgaamžiai pokyčiai labai sunkina archeologinę žvalgybą, senųjų gyvenviečių paieškas ir pan. Nuolat kintančioje deltoje daug senųjų gyvenviečių galėjo būti neilgaamžės. Iki šiol neturima tikslių duomenų apie senovėje buvusius sausesnius plotelius ir pakilumėles, kur saugiai galėjo kurtis žmonės. Nemažai senovinio gyvenimo pėdsakų galėjo žūti ilgaamžių Nemuno deltos pertvarkymų metu – kasant gausius sausinimo kanalus, pilant pylimus, sausinant pelkes ir pan. Be to, po 1944 m. žuvo daug senienų mėgėjų radinių, taip pat ir nepaskelbtos archeologinių tyrimų

medžiagos. Išlikę žinių fragmentai apie kai kuriuos archeologinius tyrimus bei radinius neleidžia daryti išsamesnių išvadų apie gyvenimą Nemuno deltoje priešistoriniais laikais.

Seniausių gyventojų archeologinių pėdsakų – dirbinių ir pilkapių Šilutės apylinkėse randama iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžių, t.y. 1500 – 500 m. pr. Kr, (Kulikauskas ir kt., 1961). Vytautas Gudelis mini Pricmų apylinkėse rastus neolito radinius, o Vytauto Šilo ir Henriko Samboros teigimu, 1905 m. Karklėje aptiktos net akmens amžiaus gyvenvietės liekanos, du skobti luotai. Ties Karkle raiste taip pat buvo aptiktas lyguminis piliakalnis (neaišku, kurio laikotarpio), juosiamas 1 m aukščio pylimo. Aukštumalos pelkėje yra rastos buvusio ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnio liekanos.

Kuršių marių pakrantėse sodybos daugiausia kūrėsi marių intakų žiotyse, sausesnėse vietose, ant pakrančių sąnašų kauburių, moreniniuose gūbriuose bei kopagūbriuose, iškilusiuose virš pamario pelkynų. Upių potvynių ir marių patvankos zonoje pastatai buvo statomi ant dirbtinių sampilų: „kūpsojo lyg pempės ant kupstų“. Tarp retai išsibarsčiusių kaimų plytėję neįžengiami raistai ir aukštapelkės buvo negyvenama tarpgentinė dykra, „vėlių šalis“, skyrusi įvairių Nemuno ir Minijos žemupio baseine gyvenusių baltų genčių (skalvių, nadruvių, kuršių žemaičių).

Pasak M.Grigačio, pačioje Kuršių marių pakrantėje – Minijos ir daugybės Nemuno deltinių atšakų žiotyse – daugiausia kūrėsi kuršiai, kurie visoje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje buvo geriausi žvejai, ieškoję seklių žuvingų užutekių. Skiriami senieji kuršiai (II tūkstantmečio po Kr. pradžioje valdę didelius plotus rytinėje Baltijos pakrantėje), jų palikuonys, po vokiečių invazijos XIII a. susimaišę su kitomis baltų gentimis, ir vėlesni kuršininkai – atsikėlėliai iš Livonijos ordino valdomo Kuršo. Tačiau nepaisant skirtumų, visi jie buvo pakrančių gyventojai, „vandens kultūros“ žmonės – žvejai ir laivininkai.

Nemuno deltos priešistorinės aplinkos hipotetinė rekonstrukcija nei paneigia, nei patvirtina ir įvairių autorių minimą teiginį apie pagonišką šventyklą, stovėjusią priešais Rusnę buvusioje Perkūnkalvės saloje. Ši greičiausiai marių bangų ir ledų nuardyta moreninė sala galėjo būti Kuršių marių viduryje, dabartinės Kalvos akmenuotos seklumos (rindos) vietoje.

Livonijos ordinui 1252 m. pastačius Memelburgo pilį, įkūrus dabartinį Klaipėdos miestą, to meto rašytiniuose šaltiniuose atsiranda daugiau žinių apie pamarį. Ordino įtvirtinimai 1360 m. buvo įrengti Ventės rage – strategiškai reikšmingoje vietoje, leidusioje kontroliuoti Nemuno deltos laivuojamų atšakų žiotis ir ginti Kuršių marių pakrantes bei Nemuno žiotis nuo lietuvių antpuolių.

Šią pakrantę imta intensyviau apgyvendinti tik nusistovėjus ilgalaikei taikai tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos, t.y. po 1422 m. Melno taikos sutarties. Karklė 1439 m. minėta Kryžiuočių ordino kasos knygose, pažymint, kad Lūjos, Karklės ir Rungulių gyvenvietės visiškai atsiskaitė, matyt, sumokėjo reikalingus mokesčius ar atidavė duoklę natūra.

Pasak E.Scofield (1938), tai, jog Nemuno delta tuomet buvo labai retai gyvenama, išskyrus kelis kaimus upių žiotyse ir aukštumose, rodo jos administracinis padalijimas Ordino laikais. Šiaurinė Kuršių nerijos dalis ir šiaurrytinis marių krantas priklausė Klaipėdos pilies komtūrijai, pietinis ir pietrytinis – Ragainės komtūrijai. Tik trys seniausi pietrytinio pamario žvejų kaimai – Įsė, Lūja ir Akelė – buvo tiesiogiai pavaldūs Karaliaučiaus pilies komtūrui.

Apie XIV – XVI a. Nemuno deltos gamtinę aplinką galime spręsti iš ankstyvųjų rašytinių šaltinių, daugiausia iš Kryžiuočių karo kelių aprašymų, taip pat iš Klaipėdos (Memelio) pilies komtūro dovanojimų, leidimų naudotis gamtiniais ištekliais, duoklių rinkimo ir kitų raštų. Ypač daug informacijos suteikia XVI a. antrojoje pusėje Kasparo Hennenbergerio (1526 – 1600) sudarytas Prūsijos žemėlapis, kuriame gana tiksliai pavaizduotos Kuršių marių pakrantės su Minijos ir Karklės kaimais.

Abiejų šių kaimų vardai, kaip ir daugumos kitų rytinės Kuršių marių pakrantės žvejų kaimų, yra kilę nuo upių, kurių žiotyse jie buvo įsikūrę, vardų, t.y. vandenvardinės kilmės. Tiek A.Vanagas, tiek Vilius Pėteraitis Minijos pavadinimą kildina iš hipotetinio indoeuropiečių prokalbės žodžio, kuris galėjo reikšti klampynę, pažliugusią vietą. Panaši archajiška geografinė žodžio reikšmė užfiksuota ir Karklės aukštupio – Algos pavadinime. Pasak Kazimiero Būgos, jis sietinas su senoviniu rusų kalbos žodžiu „olga“, taip pat reiškiančiu klampynę, pažliugusią vietą. Deja, Alga neišsaugojo savo pirminio pavadinimo, menančio baltų ir slavų kalbų bendrystę, bet po Antrojo pasaulinio karo buvo pavadinta Sirokaja.

Iš K.Hennenbergerio žemėlapio matyti, kad Minijos ir Karklės kaimai buvo įsikūrę tiesiog upių žiotyse. Tačiau abiejų gyvenviečių gamtinė aplinka buvo gana skirtinga. Karklė įsikūrė trijose žiotinėse salose – gurgžduose . Vieta, kurioje vėliau buvo pastatyta Karklės bažnyčia ir įkurtos kaimo kapinės, buvo virš marių iškilusi pušimis apaugusi smėlėta parabolinė kopa. Minijos kaimas įsikūrė Minijos upės žiotyse, ties Kuršių marių įlanka, kuri pagal Krokų pavadinimą buvo vadinama Krokų lanka. Tai buvo labai seklus, tačiau nepaprastai žuvingas Kuršmarių užutekis, vienas svarbiausių marių žvejybos rajonų.

Dramatiški gamtinės aplinkos pokyčiai

Dėl žemdirbystės praretinus miškus Nemuno baseine, upės nuotėkis tapo nereguliarus, jos potvyniai – staigesni ir stipresni. Sprendžiant pagal senuosius Kuršių marių žemėlapius, audringiausi pokyčiai Nemuno deltoje vyko XVI – XVIU a., nors jie galėjo prasidėti ir kur kas anksčiau.

Nemuno baseine prasidėjus dirvų erozijai, upė ir jos intakai į deltą pradėjo nešti daugiau sąnašų, kurios ėmė klostytis didesniame plote negu anksčiau. Sąnašos užkimšo daugelio deltinių atšakų vagas ir jos pavirto savarankiškais upeliais. Štai Karklė – Alga jau XVI a. tarp Kaukėnų (rus. Jasnoje) ir Šakūnų (rus. Levoberežnoje) buvo sąnašų gūbrio atitverta nuo Rusnės, tuomet virtusios pagrindine Nemuno atšaka. Tačiau net ir XX a. pirmojoje pusėje vandeninga Karklė-Alga buvo laivuojama iki pat Kaukėnų (Lemke, 1966). Kai kurios kitos atšakos susiskaidė į atskirų ežerėlių (žiogių) virtines. Suaktyvėjo avandeltos augimas ir kranto linijos stūmimasis į vakarus, prie deltos prisišliejant vis naujoms priekrantės seklumoms (gurgždams). K.Hennenbergerio laikais kaimyninė Karklei Akmenos atšaka dėl padidėjusio sąnašų kiekio jau buvo nebetinkama laivybai, kaip matyti išjo pastabų, pateiktų kartu su žemėlapiu. Sprendžiant iš žemėlapio, karkliškiams žvejams ir pirkliams gyvenimą kartino ne tik užnešamos Akmenos žiotys arba susisiekimą su Nemunu praradusi Karklė-Alga.

Laivybą sunkino ir darė pavojingą Karklės kaimą nuo marių atitvėręs akumuliacinis Liekų ragas, kuris XVI a. dar buvo tik smėlinga sekluma, taip pat toliau į šiaurę nuo jo iki pat Skirvytės žiočių nutįsusi povandeninė Ežios nerija.

Tuo pat metu minijiškiams puikias žvejybos sąlygas Krokų lankoje sugadino spartus sąnašavimas Minijos žiotyse. Istoriniais laikais Minija ėmė sparčiai stumti savo žiotis į pietus. Jos ugdoma delta XVIII a. susitiko su Atmatos delta, augančia vakarų link. Didysis Krokų lankos užutekis išnyko per porą šimtų metų, pavirsdamas atskirtu nuo marių lagūniniu ežeru, kaip matyti iš XVIII a. pabaigos žemėlapių. Spartus sąnašavimas Nemuno atšakų žiotyse ir kranto linijos stūmimasis į vakarus naujaisiais amžiais buvo būdingas visai centrinei Nemuno deltos daliai, kurią R.Kunskas taikliai pavadino „geomorfologiniu katilu“.

Karklės ir Minijos kaimų senoji istorija

Karklės ir Minijos kaimų, kaip ir kitų kaimyninių pamario gyvenviečių atsiradimas ir istorija yra glaudžiai susiję su Nemuno deltos, deltinių atšakų, pelkių ir priekrantės geomorfologine raida, gamtinių sąlygų ir kraštovaizdžio pokyčiais, taip pat ir su bendra geopolitine situacija Kuršių marių regione. Kaip pažymėjo Petras Jakštas, po 1422 m. Melno taikos sutarties, pagal kurią Kryžiuočių ordinui galutinai atiteko baltų žemės Nemuno žemupyje, kryžiuočiai pasijuto saugūs ir daugiausia ėmė rūpintis nebe kariniais, bet ekonominiais reikalais. Vindenburgo pilis sunyko, tačiau prasidėjo platesnio masto Kuršių marių regiono kolonizavimas. Kūrėsi kaimai, dvarai, bažnytkaimiai, karčiamos.

Bene seniausias dokumentas, kuriame išsamiau aprašyti Minijos ir Karklės kaimai, yra 1540 m. Klaipėdos apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis šiuo sąrašu, tuomet Minijoje gyveno vienuolika ūkininkų činšininkų su šeimomis. Karklės gyventojų skaičius buvo didesnis ir jų socialinė sudėtis margesnė: be 16 ūkininkų šeimų, čia gyveno 2 bendrai (talkininkai -dalininkai) ir 6 samdiniai (bežemiai kumečiai).

Ūkininkais buvo vadinami visi kaime gyvenantys vyrai – šeimų galvos, nors pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas būdavo žvejyba. Jie priskirtini plačiai pamaryje paplitusiam žvejų-laukininkų socialiniam gyventojų tipui. Be baudžiavinių mokesčių mokėtojų valstiečių šeimų, tiek Minijoje, tiek Karklėje gyveno bent po dvi privilegijuotas vokiečių kilmės šeimas (karčiamininko ir prievaizdo). Taigi, turint galvoje, kad tuo metu šeimą vidutiniškai sudarė 5-6 žmonės, bendras Minijos kaimo gyventojų skaičius XVI a. viduryje turėjo būti apie 60, o Karklės – apie 140 žmonių.

1561 m. Karklės žvejai-laukininkai prisidėjo prie Rusnės, Šyšos ir Skirvytės gyventojų skundo valdžiai. Jame išvardytos visos baudžiavinės prievolės: šieno sugrėbimas ir suvežimas į daržines, žuvies pristatymas į Karaliaučių ir Tepliavą, o javų – į Rasytę ir Klaipėdą. Taip pat jie privalėdavę kasmet pristatyti Klaipėdos piliai po šešias tonas smalos.

Johano Sembritzkio ir Arturo Bitteno teigimu, nuo 1540 m. pirmojo pamario „gyventojų surašymo“ iki 1679 – 1680 m. analogiško kaimų surašymo gyventojų skaičius padidėjo 3,5 karto. Tokią Minijos ir Karklės kaimų gyventojų gausėjimo tendenciją XVI – XVII a. patvirtina ir kitų tyrinėtojų duomenys. Kaip tvirtina J.Sembritzkis ir A.Bittenas, gyventojų pamaryje gausėjo daugiausia dėl imigracijos: žemaičių – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vokiečių – iš kitų Prūsijos Didžiosios Kunigaikštystės regionų.

Upių žiotyse įsikūrusiems žvejų kaimams nuo pat jų kūrimosi pradžios buvo būdinga upinės „gatvės“ struktūra, sodyboms kuriantis abipus upės, lygiagrečiai jos vagai. XVII – XVIII a. Kuršių marių pakrančių žemėnaudos planai rodo, kad šių kaimų sodybų struktūra pradžioje buvo gana netvarkinga, tik nuo XVII a. pabaigos sklypai pradėti formuoti statmenai upei besidriekiančiais rėžiais. E.Scofield teigimu, pamario žvejų kaimai tradiciškai nebuvo laikomi kaimais juridine prasme, o tik individualių vienkiemių sankaupomis.


Karklė ir jos apylinkės XIX a. pražioje.

Minija ir jos apylinkės XIX a. pradžioje.

„Šilainės sodas“ Leidinys pamario krašto kultūrai Nr. 15

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.