0

Ekstremalios būklės baltų tradicijoje (III)

kovo 24, 2013 Archyvai, PASAULĖŽIŪRA

GINTARAS BERESNEVIČIUS//

tęsinys/Pradžia 20130322

Burtininkai ir vilkolakiai prieš žavėtojus ir raganas

XVI a. italų benandanti kovoti su piktais kerėtojais, streghe, stregoni, vykdavo raiti ant zuikio, katino ar kito gyvūno ir patys žinojo, kad ši kelionė – nors jiems kuo tikriausia, visiškai išsunkianti jėgas – vykdavo miegant in spirito, t. y. dvasiškai, sielai atsiskyrus nuo kūno, jie pereidavo į šią būklę natūraliai, t. y. nenaudodami specialių tepalų kaip raganos. Savo priešininkus piktuosius burtininkus stregoni kaltindavo tuo, kad šie naikina vaisingumą ir užkeri vaikus, t. y. suvokdavo juos kaip piktus, konkuruojančius burtininkus. Jei pasitaikydavo, kad benandanti pralaimėdavo, tai būsimas sezonas būdavo bergždžias ir sausringas, jei laimėdavo – laukai trykšdavo vaisiais.

Šis vaisingumo aspektas ir tai, kad vilkolakiai kovotojai su piktaisiais vadindavo save „Dievo šunimis“ ar „Dievo vilkais“, primena Jurginių (IV.23) papročiuose išnyrantį dvilypį vilko interpretavimą. Žemdirbiui vilkas buvo priešiškas žvėris, nes pjaudavo gyvulius, kita vertus, mitologiškai vilkas turėjo teigiamų bruožų. Jurginių papročiuose, be kitų burtų, skirtų atitolinti pavojų, kurį gyvulių bandoms kelia vilkai, buvo aukojama šv. Jurgiui, kaip vilkų valdovui. Nors apskritai šv. Jurgis yra visų naminių gyvulių patronas, tad šiuo atveju įdomus jo, kaip vilkų valdovo, įvaizdis. Per ganiavos pabaigtuves, kurias aprašo M. Pretorijus, švenčiamas vėlai rudenį, kai ateina metas gyvulius suvaryti tvartan, atliekamos apeigos, per kurias šeimininkas dėkoja „šventajam riteriui Jurgiui“, kad tasai „savo šunimis“ nepjudė gyvulių (BRMŠ III, 295). Šv. Jurgio kurtai minimi ir per Jonines (BRMŠ II, 289). Šv. Jurgis, atrodo, yra perėmęs vieno iš lietuvių mitologinių personažų funkcijas, kartais panašu, kad tai būtų kažkas iš Perkūno aplinkos, bet kokiu atveju vilkai – tai ir dievybei priklausantys šunys, „Dievo šunys“. Taip save apibūdino minėtieji benandanti ir lietuvis senelis Thiessas. Žinoma, ne kiekvienas vilkolakis yra „Dievo šuo“, jais tampama dėl įvairių priežasčių.

Gerieji burtininkai kovoja su velniškomis galiomis dėl derlingumo ir vaisingumo, jų priešininkai yra sausros ir bergždumo įsikūnijimai. Per lietuvių Užgavėnes kovoja du personažai – Kanapinis ir Lašininis; vėlyvojoje tradicijoje jie siejami su gavėnios pradžia, su mėsišku ir pasninko maistu, tačiau įtikėtina, kad tuodu personažai kadaise turėjo reikšmę ir mūsų nagrinėjamoje srityje, kaip ir bergždumą, apgaulę skleidžiančios Užgavėnių figūros. Lašininis su Kanapiniu kaunasi ir kaip gausos ir bergždumo reprezentantai. Kaimuose jaunimas šią kovą rituališkai atkartodavo dar visai neseniai. Kaip teigia J. Balys, Užgavėnės apskritai yra kova už vaisingumą, plg. jo komentarą, kaip per Užgavėnes būdavo pajuokiami viengungiai: „Užgavėnėse nukentėdavo senmergės ir senberniai: iš jų būdavo pasijuokiama kaip iš bergždininkų, juos rūkydavo ir krapydavo vištos koja. Senberniams atnešdavo stagarų kūlelį arba pliauską graužti. Tai vis savotiškos apeigos išvaryti nevaisingumo demonui„.

Dar viena ritualinė kova – tai jėzuitų šaltiniuose 1724 m. minimas po Šv. Petro šventės miškuose, ant kalvos, švęstas „Velnio turgelis“, kitaip dar vadinamas Žaysle. Jis trukdavo dieną ir dvi naktis: „Visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žaidynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos, pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės“. Panašus ritualas žinomas hetitų religijoje: irgi šventoje vietoje, prie huvaši akmens, per Vėjo dievo rudens šventę, po atitinkamų aukojimų, prasideda ritualinė puota, o tada „jaunuoliai padalijami į dvi grupes ir pavadinami; vieną grupę jie pavadina „Hati vyrais“, kitą – „Masa vyrais“. Hati vyrai turi bronzinius ginklus, Masa vyrai – nendrines lazdas. Jie kovoja ir Hati vyrai nugali. Jie paima vieną karo belaisvį ir paaukoja jį dievui“. Abiem atvejais matome ritualines kautynes, kuriose praliejamas kraujas; ir bent vienas tikrai rituališkai nužudomas. Matyt, tai viena iš perėjimo, virsmo švenčių, kurios ritualu atkartojama mitinė kova, į kurią įsitraukiama per šią šventę, padedant gerosioms jėgoms.

Rumunų burtininkai, vadinami Strigoi ir visi laikomi neigiamais personažais, Šv. Andriaus ir Šv. Jurgio (sic!) švenčių naktimis renkasi nuošalioje vietoje, laukymėje, ir ima tarpusavyje kautis – lazdomis, kirviais, dalgiais ir panašiais ginklais; kova trunka ištisą naktį, o paskui baigiasi raudomis ir broliavimusi; jie grįžta išsekę, išvargę, neatsimenantys, kas su jais dėjosi.

Šiose ritualinėse kautynėse dalyvaujančios grupės turi tam tikro apsėstumo požymių, bet jų kova turi atspindėti gilesnes prasmes, kurių, deja, šaltiniai mums neatskleidžia, o tarę, kad čia kaunasi gėris ir blogis, vaisingumas ir bergždumas, nepasakysime nieko aiškesnio. Matyt, ritualai, kurie atliekami virsmų metu, įtraukia žmones į dievybių kovą: kaip kovoja dieviškosios galios, taip kaunasi ir vyrų grupės, ir netgi šiaip tarpusavyje nesusipykę ir vėliau atgailaujantys bei raudantys rumunų burtininkai.

Šamaniškos kovos: ekstatinių kovų raktas?

Evenkų šamanai, susidūrę su priešiškomis dvasiomis, kaudavosi pagal panašias taisykles ir panašiais metodais. Sakykime, ligos dvasia būdavo išvejama į mirties pasaulį. Ją vydavo šamanas, pasitelkęs visą kariauną savųjų, gerųjų dvasių. Dvasios, įgavusios dažniausiai zoomorfinius pavidalus, keldavo didelį triukšmą ir vadovaujamos šamano skverbdavosi į priešiško burtininko teritoriją – laikyta, kad ligų dvasią sukelia būtent priešiškai nusiteikę (ar priešiškos genties) šamanai. Su jais būdavo kaunamasi ištisu frontu, pagal visas taisykles, reikėdavo prasiskverbti pro šamano dvasių išstatytas užkardas. Prasiveržti nebūdavo lengva, tačiau kova laikyta neišvengiama, nes jeigu nepavyktų piktųjų dvasių įveikti, jos užgriūtų savos genties žmones – užleistų ligomis, „ėstų jų sielas“, sėtų mirtį. Dvasios, kaip minėta, keliaudavo zoomorfiniais pavidalais, ir jų kovos būdavo tiesiog kova už genties būvį, kurią kovodavo genties šamanas, jo gentainiams aistringai pritariant. Čia galima prisiminti ir pasivertimą vilkais, ir zoomorfines ar pabaisiškas Užgavėnių kaukes, keliančias didžiulį „antgamtinį“ triukšmą, kai tuo metu du – Kanapinis ir Lašininis – imasi dėl ateities, bergždžios ar gausios.

Lietuvių, lenkų, rusų ar italų vilkolakiai, kurie kaudavosi dėl šviesios ateities su pragariškomis jėgomis, byloja apie tai, kad gentis, tauta ar teritorija ne tik turėjo politinį statusą ar vardą, bet ir būdavo prižiūrima sakralinių sargybinių. Panašių elementų yra ir evenkų šamanizme, čia tai suvokiama ir nusakoma labai aiškiai – kiekviena gentis turi savo sakralinius riboženklius, savitą užkardą nuo piktųjų dvasių poveikio, vadinamąją marylja: genties šamanas sau pavaldžias dvasias sustato aplink genties ar giminės žemę, sukurdamas užkardą nuo piktųjų dvasių poveikio, nelaimių. Marylja neregima driekiasi per taigą – nuo vieno kalnagūbrio iki kito, nuo upelio iki upelio, nuo vienos kalvos iki kitos, apjuosdama savąją ir savųjų gentainių teritoriją kaip visumą. Visa, kas yra gimtojoje žemėje: taiga, žvėrys, žuvys, naminiai elniai, žmonės – turi jaustis saugiai, nes juos dieną naktį patikimai saugo šamano dvasios sargybinės. Iš oro teritoriją dengia šamano dvasios paukščiai, taigoje – dvasios žvėrys, upėse – dvasios žuvys ir pan. Tačiau, kaip žinoma, nelaimės ar nepritekliai vis vien neaplenkia genties – išorės poveikis vis dėlto yra, o pačios dvasios irgi nėra visagalės: jos gali ką nors pražiopsoti, apsirikti ar galiausiai nusileisti kovoje su stipresniu priešininku. Kai marylja būdavo pralaužiama, žmones užgriūdavo ligos ar kokios kitos nelaimės, ir tada dvasios sargybinės pranešdavo apie situaciją šamanui, o tasai stengdavosi atitaisyti prolaužą užkardoje ir atkurti vientisumą. Tokios prolaužos galėdavo būti ypač tikėtinos virsmų dienomis, per tam tikras religines šventes – kai itin įsisiūbuodavo ir blogio galios arba pusiausvyra pasidarydavo ypač trapi. Tarkime, lietuvis vilkolakis Thiessas su kolegomis išeidavęs į kovą Joninių naktį – lygiai taip pat sukrusdavo ir raganos, rengiančios savo svarbiausius metinius šabus ant kalvų. Jurginės, atitinkamas laikas, kai prasideda ganiavos periodas ir ima želti augmenija, blogio jėgoms pasireikšti taip pat buvo palanki proga. Matyt, daugelis ritualų (vėlesniais laikais virtusių prasmę praradusiomis, bet tebepraktikuojamomis apeigomis) ir būdavo skirti apsauginiam sluoksniui, apsauginei ribai sustiprinti, daiktams ir riboženkliams iš naujo pašventinti, sargybai sutvirtinti. Bet šiai prielaidai reikia atskiros studijos.

Grįžkime prie evenkų: jų nuomone, šamano mirtis yra didžiulė netektis visai genčiai, nes kartu išnyksta marylja, suyra užkarda. Naujo šamano poreikis genčiai yra nepaprastai didelis; užkardą jis turės ręsti iš naujo. Bet ne mažiau naujas šeimininkas reikalingas ir visoms šamano dvasioms sargybinėms. Jos dažniausiai pačios išsirenka kandidatą iš šamano giminaičių: ateina pas būsimąjį šamaną drauge su protėvių dvasiomis ir įkalbinėja jį perimti šamanavimą. Kartais jos griebiasi grasinimų ir jėgos. Dvasių pasirinktajam jokiu būdu nepavyks išsisukti nuo šamanystės. Dvasios jam grasina mirtimi, pasiunčia ligą, karštinę, persekioja ir visą giminę, ir po ilgesnio ar trumpesnio pasipriešinimo išrinktasis perima savo funkcijas. Taigi galima sakyti, kad šamanystė yra paveldima – iš giminės dvasios pasirenka vieną (nebūtinai patį artimiausią šamano giminaitį). Ši dovana pereina iš kartos į kartą toje pačioje šeimoje.

Tas pats sakoma ir apie „kalbamuosius žmones“, ir apie M. Pretorijaus minimus burtininkus, kerėtojus, kurių galia pereidavusi vienoje šeimoje, tačiau pagrindinę galią paveldėdavęs vienas šeimos narys, o kiti galėdavę jos visai neturėti. Kaip minėta, panašiai galią valdyti kaukus žyniai kaukučiai perimdavę iš kartos į kartą. M. Pretorijus, apibendrindamas tokias ypatingas dovanas, pažymėjo, kad jo minėta sapnuotoja, kartais tris dienas išbūdavusi apimta transo, laikė tai Dievo dovana, bet kartu ji pažymėjo, „kad Dievas ne visada skiriąs tokias dovanas specialiai vienam asmeniui, o paprastai apdovanojąs visą giminę bei šeimą“. M. Pretorijaus amžininkų nadruvių manymu, elgtis su žalčiais, kaukais ir pan. moka ne visi šeimos žmonės, o tik keletas ar netgi vienas iš giminės, bet kai „tokie gamtos apdovanoti asmenys miršta, šeimoje tuoj pat atsiranda kitas, kuris, pats to nežinodamas, gali daryti tokius stebuklus“ (BRMŠ III, 280–281).

Įtikėtina, kad dalis burtų, apžavų ir pan. yra kilę iš šamanistinės tradicijos, kaip turbūt archajiškiausios parareligingumo formos, ir todėl paralelės Sibire neturi stebinti – tai universalus ekstazės technikos atvejis, panašiomis formomis besireiškiantis visame pasaulyje. Žinoma, tai netrukdo formuotis vietinėms atmainoms, atsirandančioms, kai šamanistinė technika išgyvena degradavimo ar klestėjimo laikotarpius. Visiškai nunykti, net ir industrinėje visuomenėje, ji tikriausiai negali, tačiau keisti formas – be jokių abejonių. Klausimas, kokią sąsają tokie dalykai turėjo su oficialia religija, tikriausiai keltinas kiekvienu atskiru atveju. Benandanti ilgą laiką nebuvo Inkvizicijos persekiojami, Lietuvoje ar aplinkiniuose kraštuose raganos ir raganiai būdavo deginami, vilkolakiai – ne. Tarp absurdiškiausių kaltinimų raganoms nėra kaltinimų vilkolakyste.

Šiaurės Atėnai.  nr. 737

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.