Baltų žinyčios vartai

8

Tauralaukio akmuo mena baltų žynius ir žvaigždes

viršaitis sausio 5, 2011 mitologija, Paminklai

Liutauras BALSYS Baltasis

Klaipėdoje pedagoginį darbą dirbantis Jonas Remeika savo knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“ aprašo Tauralaukio Velnio akmenį, šis didžiulis, 4 metrų ilgio, 3,5 metrų pločio ir apie 50 tonų svorio akmuo yra valstybės saugomas kaip respublikinės reikšmės gamtos paminklas.

Akmuo yra Klaipėdos mikrorajone, šiaurinėje miesto dalyje, kuris pavadintas TAURALAUKIU. Anksčiau čia buvo kaimas tokiu pat pavadinimu. Pasakojama, kad žemiau Tauralaukio, kairiajame Dangės krante, ant skardaus kranto stovėjo pilaitės. Tame pačiame upės krante yra išlikusių mūsų protėvių baltų bei Mažosios Lietuvos laikus menančių reliktų. Tai gynybinės reikšmės pylimai, senos kapinaitės, apačioje prie pat upės buvo nepaprastai didelis akmuo, ant kurio, manoma, seniau dėdavo aukas dievams. Dabar jį vadina Velnio akmeniu, apie jį pasakojamos legendos.
II pasaulinio karo metu ties Tauralaukiu prieš vokiečius kovėsi 16 lietuvių divizijų. Vėliau Tauralaukis buvo Klaipėdos rajone, prie Klaipėdos miesto prijungtas 1996 m. kovo 12 d.

Istorija

Minimas Tauralaukio dvaras. „1802 metais birželio mėnesį Tauralaukio dvare įvyko garsusis Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir jo žmonos Luizės susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Tai buvo nuo Friedricho I ir Petro Didžiojo laikų pirmasis Prūsijos ir Rusijos monarchų susitikimas. Klaipėda tapo žinomu karališkojo susitikimo miestu. Tai suteikė miestui garbės ir pasitikėjimo. Istorikai vieningi dėl teiginio, kad joks kitas valdovų susitikimas nebuvo toks ilgalaikis ir įtakingas, kaip šis Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimas Klaipėdoje. Ši draugystė turėjo įtakos ir pergalei prieš Napoleoną. Čia gimusios ilgos draugystės tarp dviejų monarchų (tarp dviejų karališkųjų dinastijų – Romanovų ir Hohencolerių) prisiminimui buvo pasodintas parkas. Parko takai anglišku stiliumi buvo suplanuoti laisvai, vingriomis linijomis. Augo ąžuolai, liepos, platanai, veimutinės pušys, kaštonai. O aplink apskritą gėlyną šalia centrinio dvaro pastato – dekoratyviniai krūmai.
Tauralaukio dvaro parkui prižiūrėti, dekoratyvinės sodininkystės kultūrai Klaipėdoje skatinti ir propaguoti 1843 metais dr. Otto Friedrichas Reichelis įsteigė Sodų sąjungą. 1859 metais ši Sąjunga gavo korporacijos teises ir buvo įregistruota Tauralaukio parko savininke. Vėliau jos funkcijas perėmė 1896 metais įkurta “Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo” sąjunga. Ši Sąjunga labai prisidėjo prie Smiltynės,

švyturio aplinkos, Tauralaukio gražinimo. 1900 metais Sąjungos rūpesčiu Mažajame Tauralaukyje buvo pastatytas paminklinis akmuo karalienei Luizei atminti. Deja, netrukus ši Sąjunga iširo, o paminklinis akmuo buvo nugriautas.
Vėlesniais laikais Klaipėdoje, o taip pat ir Tauralaukyje dažnai lankėsi Wilhelmo III ir Luizės palikuonys ir sosto įpėdiniai.
“Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo” sąjungos puoselėto parko dalyje teritorijos 1993 metais įsikūrė Klaipėdos un

iversiteto Botanikos sodas. Tai lyg ir įsipareigoja atgaivinti ir toliau vystyti buvusio Tauralaukio dvaro tradicijas“ rašo KU Botanikos sodo tinklapyje.

Tauralaukio akmens padavimai

* Tauralaukio dvaro ponas labai mėgdavo ant akmens žaisti kortomis. Kartą jis žaidė ten su savo darbininku, ir tas pralaimėjo, labai supyko, sako

ponui: „Eik tu po velnių“. Jono naktį ponas nuėjo prie akmens ir čia sutiko velnią, kuris turėjo pilną maišiuką pinigų. Velnias dvarininkui visus tuos pinigus pralošė, labai supyko ir taip davė ranka į akmenį, kad akmeny liko jo rankos žymė.

*Pasak kitų – dvarininkas išlošęs iš Velnio pinigų, bet negalėjo jų naudoti – diena pinigai buvo apipilti karšta smala, o naktį – žerėjo kaip įkaitinta geležis. Dvarininkas ir taip neturėjo ramybės, jį persekiojo anksčiau Velnio pražudytų ūkininkų (pralošusių velniui) vėlės. ponaspradėjo prie akmens naktim slankioti – sumanė Velniui atiduot pinigus. Ėmė Velnio šauktis, bet nelabasis nesirodė.tada dvarininkas pinigus po akmeniu užkasė ir, vos tik tai padarė, atsirado Velnias. Klausia, kur jo pinigai. Dvarininkas sako: „Užkasiau“. „Iškask“. Dvarininkas ieško – neberanda. tada Velnias jį užsidodino ant sprando ir nušoko į Akmenos upės gelmes (Vakarai, 1938).

*Su velniu ant akmens kortomis lošti susitaręs kryžiuotis (jam buvo padovanotas Tauralaukių dvaras). Joninių naktį abu buvo prie akmens. Pradėjo lošti, kryžiuočiui nesisekė, tada jis sugalvojo ant kortų pribraižyti kryžiukų ir nuo to Velnias kaip mat pradėjęs drebėti. Toliau jau nebesisekė Velniui. Jis karščiavosi, šokinėjo aplink akmenį, pagaliau pragydo gaidys. Tada  perpykęs Velnias telžė ranka į akmenį, ji giliai susmigo, o sprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando, kartu nugarmėjo į Danės gelmes. „toj vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi“ (Remeika J., 1940)[iš tiesų, šiuo metu akmuo guli ties užpelkėjusios Danės įlankėlėje, žiūr. žemėlapį. Red. pastaba]

*Velnias, pagriebęs dvarininką, nusinešė jį į pragarą (LTR 3185/115)

*Po akmeniu yra aukso akėčios ir auksinės klumpės (LTR 2321/13)

* Žmonės bando akmenį versti, ritinti, gręžti (skaldyti), bet akmeniui nieko nepadaro (LTR 2321/13).

A.Salys nurodo, kad Velnio akmuo minimas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme (Salys A., 1930).

*Baltų genčiai keliantis iš senos vietos į naują, teko sustoti upės toje vietoje, kur buvo didelis akmuo,, savo forma panašus į stalą. Gentainiai nutarę pavalgyti upės pakrantėje, į žvalgybą pasiuntė du brolius – Elnią ir Vilką. Elnias eidamas dešiniuoju upės krantu, priėjo upės žiotis, vedančias į jūrą. Grįžęs į sutartą vietą ir neradęs brolio, nuėjo ieškoti jo pramintomis pėdomis iki liūno, kur brolio pėdsakai pasibaigę didele klaipia pėda. Čia ir buvo prasmegęs Vilkas. Jo gentainiai ir nutarė apsistoti prie to klampaus liūno, kad priešui būtų sunkiau jų stovyklą pasiekti. Padėję ant didžiojo akmens vado plaštaką, apibrėžė ir ištašė jos atvaizdą. Tas ženklas reiškė, kad vietovė – tai šios genties medžioklės plotai. Naujai įkurtą gyvenvietę prie Danės upės žiočių pavadino Klaipėda.

*Tauralaukio naujasis valdytojas padėjo ranką ant didžiojo akmens ir pareiškė savo valią – skaldyti akmenį ir luitus tempti dvaro pamatams. Bet vos tik akmens skaldytojai pradėdavo darbą, netrukus susižeisdavo. Pasklido gandas po apylinkesapie velnio apsėstą akmenį Tauralaukyje. Kaip besistengė ponas prikalbinti žmones akmens skaldyti, niekas nėjo. Taip iki šių dienų ir išliko Tauralaukyje, Danės upės pakrantėje, “Velnio akmuo”.

Tauralaukio švento akmens prasmė ir elgesys prie jo

Šis akmuo yra globojamas ir baltųjų žynių bendruomenės druwių. Pagal senąsias tradicijas tokie akmenys plaunami šaltinio, arba švariu upės vandeniu. Druwiai pagal galimybes aprenka šiukšles, surenka čia dažnai daužomų butelių šiukšles, apvalo nuo piktžolių. Dabar daugelis net nežino kaip elgtis su tokiais senojo tikėjimo paminklais. Krikščionybės laikotarpis ypač skaudus buvusiems kulto akmenims, kuriuos vadino Velnio akmenimis. Vietovė Tauralaukis patvirtina, kad tai Tauro (Jaučio) akmuo, menantis labai senus laikus, kai protėviai Tauro žvaigždyną laikė savo protėvių namais. Tokie akmenys prie upės atspindėjo senąją pasaulėžiūrą ir supratimą, kad tai kas danguje yra ir ant žemės atspindžiu. Upė yra paukščių takas, o akmuo yra atitikmuo Žvaigždyne esančios ryškiausios žvaigždės, šiuo atveju Aldebarano. Taip pat Tauro žvaigždyne yra taip gerai visiems žinomas žvaigždžių spečius M45 -Plejadės arba liaudiškai Sietynas.

Lietuvių liaudies dainose dažnai galime sutikti tekste minimus Sietynėlį brolelį arba brolelius. Dainose dainuojama: saulė motinėlė, mėnuo tėvelis, sietynas brolelis, žvaigždė seselė.

…Gal neturi, siratėlė,
Tikrojo brolelio?

– Yra mano motinėlė –
Danguje saulelė.

Yra mano tėvužėlis –
Danguj mėnesėlis.

Yra mano sesutėlė –
Danguje žvaigždelė.

Yra mano broliukėlis –
Danguj sietynėlis.

Dainose niekad nesutikau minint kitą dangaus kūną, kurį vadintu broleliu. Brolis ar broliai visada Sietyne. Mūsų broliai (gal ir artimos Žemei rasės broliai) nurodomi iš Tauro žvaigždyno. Naktį, stovint prie vandens (upės ar ežero, kur yra panašūs akmenys) atsispindi žvaigždėtas dangus. Žemiškasis akmuo tampa tarsi dalimi atspindimojo nakties skliauto, tampa „dangaus“ kūnu. Žmogus prie tokio akmens priartėja prie nežemiškos dvasinės patirties, apsivalo emociškai, pakylėja savo būtį ir pasijaučia pilnavertis Visatos atstovas, dalis Kūrėjo minties. Tad duobutės ant akmens labai logiška yra užpildyti vandeniu, kurioje atsispindi šviesa, tai tampa tarsi „Tauro“ kūne esanti žvaigždelė. Todėl svarbu, kad tokios duobutės būtų su švariu vandeniu, mūsų sieloms atspindžiui ir ryšiui su viršuje esančiu dangiškuoju Tauru. Taip mes tampame TAURESNI IR ŠVIESESNI.

Tauras siejamas ir su turtu.

Kas prižiūri tokius akmenis, gali tikėtis sėkmės ir asmeninio turto, tapti turtingu. Neveltui auksą siejo su Jaučiu ir vadino TAURIU metalu. Protėviai gėrė iš TAURIŲ, kurios pagamintos iš jaučio rago. Per vestuves linkėdami turtingo ir laimingo gyvenimo jaunoji su jaunuoju sukryžiuodavo rankas ir išgerdavo Taurų gėrimą iš Taurių. Taurumo supratimas buvo ne tik materialus, greičiau daugiau dvasinis, sutaurinantis jausmus ir pakylėjantis mus iki žvaigždžių. Todėl nenuostabu, kai prie tokių akmenų atvažiuodavo vestuvininkai, pagerbdavo akmenį, nuliedavo ant jo šventą auką iš alaus.

Alus ir jo ryšys su Tauru

Alus taip pat siejamas su šventa karve arba jaučiu. Pagal egipto mitologiją šventa karvė Hatori buvo aludarė, kuri išgelbėja žmonija pagaminusi alų ir nugirdžiusią pabaisą Sohmet’ę.
Pas baltus baltą gėrimo paminėjimą ir aukso ragus randame ir T. Narbuto raštuose minimoje išlikusioje lietuvių dainoje:
(Kad aš būčiau turtingas ir kad savo darbais nusipelnyčiau gyventi laimingoje šalyje,
kur geria baltą gėrimą iš aukso ragų kartu su dievais, semdami jį iš švento kubilo.
Nemirtingos mergelės dainuoja girelėje, laimės, palaimos, džiaugsmo joms teikia be galo.
Ten karžygiai, žuvę baisiuose karuose, ir tikrų bičiulių vėlės amžinai gyvena)

Tapatumus atspindi du atributai: baltas gėrimas ir auksinis ragas. Dainoje taip pat minimas turtingas ir laimingas gyvenimas po mirties kartu su dievais ir mirusiaisiais bičiuliais. Taigi, dangaus Karvės atributas auksinis ragas čia gali būti siejamas su Saulę ir jos teikiamu Žemei vaisingumu, kaip Egipto Hatorės, kuri tarp ragų turėjo Saulės skritulį. Taip pat paminimos ir žuvusių karžygių vėlės, pabrėžiant gėrimo ryšį su mirusiaisiais.

Rekomendacjos lankytojams

Rekomenduojame tokias lankytinas vietas ne tik įtraukti į saugomų vertybių sąrašą, bet padaryti jas lankomas ir gerbiamas. Atvykus, akmeniui nuplauti turėkite švaraus vandens butelį (mums prireikdavo apie 5 bt. ), galite pasveiknti akmenį, tinka ir sudainuoti, kur minimas Sietynėlis. Tik nedėkite ten jokių monetų, tai nelabai senai atsiradęs netinkamas paprotys, kai į šventos duobutės vietą, skirtą šaltinio vandeniui, pradeda mesti nešvarias monetas.

Tokias rekomendacijas manau reiktų parašyti šalia esančio akmens ir nušviesti lankytojams kaip ir ką geriau daryti. Dalį paslapčių pasiliksime, bet labai smalsiems – gyvai ekskursijoje atskleisime.

Džiugu išgirsti naujieną, kad neseniai susikūrė M.Tauralaukio istorinio parko atkūrimo iniciatyvinės grupė, kuri siekia įgyvendinti Tauralaukio parko įdėją.

Tikimės, kad Klaipėdos žmonės ras jėgų ir galimybių išsaugoti vieną iš seniausių sakralių objektų Klaipėdos krašte, kuris mena senosios baltų pasaulėžiūros laikus ir galimai susietas net su Klaipėdos miesto įkūrimu. Jį vadinčiau kertiniu Klaipėdos miesto akmeniu, o kertinio akmens niekas iš pamato nelupa…

Šaltiniai:

*Vykintas Vaitkevičius, „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“psl. 676-676, 1998 m.

*T. Narbutas, „Lietuvos tautos istorija“ t. I, 1998m.

*Tauralaukio akmuo ir dvarininkas, Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai. – Marijampolė, 2000, p. 33-34.

*Liutauras Balsys „Alaus ir kitų gėrimų sakralinis ryšys su Dievais baltų apeigose“ konferencijos medžiaga 2004 m.

*LTV „Šiandien“, ku.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.