Baltų žinyčios vartai

0

Lietuvos teatro istorija.

viršaitis spalio 11, 2013 Teatrai

Kalbino Rasa Baškienė//

Faktus galima išmesti iš knygos, bet ne iš istorijos.

Prieš pat Šv. Velykas, Didįjį Ketvirtadienį Lietuvos teatru besidominčiai visuomenės daliai buvo pristatyta žymaus teatrologo, humanitarinių mokslų daktaro docento Aleksandro Guobio biografinė knyga „Slenksčiai“.

Knygos autorius kone pusę šimto metų paskyrė Lietuvos teatrui, pradėjęs savo veiklą Teatro draugijoje 1958 metais, vėliau ją tęsdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Pedagoginiame universitetuose (dėstė Lietuvos teatro istoriją), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, 1991 m. įkurtoje Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijoje, Lietuvos archyvuose (po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo A. Guobys buvo paskirtas Lietuvos archyvų generaliniu direktoriumi; deja, po metų buvo atšauktas iš šių pareigų, nes priešinosi Lietuvos nesutvarkytų archyvų fondo dalies išvežimui į Izraelį), nuo 2005-ųjų metų vadovavo Lietuvos teatro sąjungos Meno kūrėjų asociacijos teatrologų-muzikologų skyriui. Skaitant A. Guobio knygą skleidžiasi gyvenimas žmogaus, visą sovietmečio laikotarpį persekioto dėl  „netinkamos“ biografijos (po brolio partizano Povilo žūties, kito brolio Antano ir tėvo tremties į Sibirą tik per plauką pats išvengė ištrėmimo). Prasidėjo ypatingas persekiojimas Lietuvos  mokyklose, vėliau, rengiantis apsiginti disertaciją po studijų GITIS-e (Maskvos valstybiniame teatro meno institute), vėl plaukė skundai iš Lietuvos „kolegų“, kiekvieną kartą nutolinantys gynimą dar pusmečiui…

Aleksandro Guobio kartos žmonės gyveno okupacinio režimo sąlygomis. Kultūros žmonės buvo prievartaujami menkinti tautinę kultūrą, iškraipyti istoriją. Likti tiesoje tais laikais buvo be galo sunku. Keisčiausia, kad kova už neiškraipytą tiesą vyksta jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nes žmonės, preparavę Lietuvos teatro istoriją sovietmečiu, tą patį tebedaro ir dabar…

„Apžvalga“ kalbina gerbiamą Aleksandrą GUOBĮ apie lietuviškojo teatro ištakas ir istoriją, apie sudėtingą ir „slenkstėtą“ žmonių, rašiusių apie lietuviškąjį teatrą sovietmečiu ir nepriklausomybės laikais, veiklą.

Už jūsų pečių – ilgas ir nelengvas gyvenimas, paskirtas Lietuvos teatro kultūrai ir istorijai. Esate parašęs kelis šimtus straipsnių, skirtų Lietuvos artistams, režisieriams, teatrologams, esate, atrodo, 14 knygų autorius. Turbūt sunkiai atrastume kitą teatro kultūros žmogų, turintį tiek daug žinių apie Lietuvos teatrą, jo istoriją, ištakas, tad labai prašytume pasidalyti savo mintimis apie lietuviškąjį teatrą. Kokia buvo jo pradžia? Kas buvo jo pradininkai?

Lietuvių teatro pradžios reikia  ieškoti senuosiuose liaudies papročiuose, tautosakoje, pagonių kulte, mitologijoje… Lietuvoje jau nuo XVI a. veikė profesionalūs ir pusiau profesionalūs teatrai ne lietuvių kalba. Ryškius pėdsakus mūsų kultūroje yra palikę mokykliniai teatrai: Vilniaus universiteto, Kražių, Žodiškių, Pašiaušės mokyklose ir kolegijose. Lietuvos didikai savo rūmuose laikė dramos, operos, baleto trupes. Nuo 1765 m. Vilniuje veikė Voiceko Boguslavskio pirmasis viešas miesto teatras.

Lietuvių profesiniam teatrui susikurti ypatingos reikšmės turėjo XIX a. antroje pusėje atsiradę slaptieji ir viešieji lietuviški vakarai, Klojimo teatras. Kūrėsi įvairios kūrybinės organizacijos, atsirado profesionalūs aktoriai ir režisieriai. Ypač miestuose. 1918 m. Lietuvos valdžia (dar iki V. Kapsuko legionams užgrobiant Vilnių) įsteigė Teatro komisiją, į kurios sudėtį įėjo S. Šilingas, L. Gira, J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, B. Sruoga. Komisijai buvo  pavesta rūpintis lietuvių profesionalaus teatro ir jo mokyklos įkūrimu. Nuo šios komisijos sprendimo mes atsekame lietuvių profesionalaus teatro nenutrūkstamus žingsnius iki šiol. Aktyviausi profesionalių teatrų ir mokyklų kūrėjai – A. Sutkus, K. Glinskis, J. Vaičkus ir kt. A. Sutkus sukūrė Vilkolakio, Tautos teatrus ir mokyklą, J. Vaičkus ir K. Glinskis – Valstybės teatrą Kaune, o 1924 m., į Valstybės teatrą  atėjus rež. B. Dauguviečiui, – ir Vaidybos mokyklą.            Šiandien kalbėti apie lietuvių nacionalinio teatro istoriją nėra paprasta. Labai daug keistų dalykų yra prirašiusi sovietinė teatrologija, kuri skelbė tik tokias teatro vertybes, kurias skatino sovietų valdžia. Pavyzdžiui, jei artistas arba režisierius nebuvo palankus valdančiajai klikai, ne tik buvo braukiamas iš istorijos, bet dar įvairiausiais būdais niekinamas. Geriausiu atveju – tyla. Ir spauda, ir televizija, radijas – nė žodžio!  Taip ir iki šiol. Štai, buvo Vilniuje „Rūtos“ draugija (įkurta 1909 m.),  pastačiusi 50 spektaklių, o sovietinėje teatro istorijoje  šio reiškinio nėra. Mat  tuos spektaklius režisavo iš Odesos  atvykęs režisierius Mykolas Sleževičius,  Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (vienas iš nacionalinio lietuvių teatro kūrėjų, meno draugijos „Vilniaus kanklės“ vadovas. Gimė 1852 m., mirė 1916 m., – aut. past.) pavaduotojas. „Rūtos“ draugijoje  buvo iškabintas M. Sleževičiaus portretas. Tai buvo viešas jo kaip ryškaus lietuvių teatro režisieriaus pripažinimas. Tačiau 1918 m. jis buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės premjeru, o tai baisiai netiko sovietinei teatrologijai. Buržujus ir dar vyriausybės premjeras!  Tad jo tiesiog nėra, ir tiek. Apie jį nebent tik Vytautas Maknys (Lietuvos teatro istorikas, pedagogas, vertėjas, gim. 1907 m., miręs 2003 m., – aut. past.) tuomet išdrįso kalbėti. Taip ir atsitiko, kad sovietmečio teatrologai lietuvišką teatrą pradėjo minėti tik nuo tada, kai atsirado V. Mickevičius-Kapsukas, parašęs įsakymą, kad įkurtą valstybės teatrą patiki Juozui Vaičkui, pagarsėjusiam savo „Skrajojančiu teatru“. Ši data minima iki šiol, nes aktyvūs sovietmečio teatrologai ir toliau tęsia savo veiklą – kur sėdėjo, ten ir sėdi: ir akademijoje, ir institutuose, ir ministerijoje… O tų, kurie norėjo sakyti tiesą, laukė sunkus kelias…

Štai, pavyzdžiui,  Literatūros ir meno archyvas pirmą kartą pokario Lietuvoje pradėjo rengti ir leisti teatro, literatūros, muzikos, dailės  istorijos dokumentų šaltinius¹, kas tuometėje Lietuvoje buvo didelė naujovė, sulaukusi didelio pasipriešinimo (įvairūs derinimai, parengtų dokumentų rinkinių recenzavimas, galiausiai brutaliausias Glavlito (cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, įkurta Rusijoje dar 1922 m., vėliau veikusi visoje Sovietų Sąjungoje, – aut. past.) siautėjimas – jis turėjo nepraleisti nė vienos pavardėlės, netinkamos sovietų valdžiai. Mūsų pirmojo rinkinio „Teatras 1940–1960“ leidimas tęsėsi 6 metus. Darbą greitai padarėme, tačiau leidimų negavome. Pirmiausia iš mūsų reikalavo pateikti recenzijas iš įvairių institutų: Partijos, Lietuvių kalbos ir literatūros (čia nebuvo jokių trukdžių!), Istorijos instituto, taip pat ir iš LTSR mokslų akademijos ir kt. Ypač  priešinosi dokumentų rinkinių pasirodymui  aktyvieji  ir ištikimieji sovietmečiui  teatrologai, apsišarvavę partiniais bilietais ir mokslo laipsniais. O kodėl buvo tas pasipriešinimas? Tuo pačiu metu LTSR mokslų akademija išleido leidinį „Lietuvių tarybinis teatras. 1940–1956 (atsakingasis redaktorius Juozas Gaudrimas, Vilnius, 1979). Tame leidinyje daugelio kolektyvų  nėra. Tuo laikotarpiu pagal knygos sumanytojus nebuvo, pavyzdžiui,  „Vaidilos“ teatro. Nebuvo todėl, kad iki 1940 m. jis buvo vienintelis lietuvių kultūros židinys Vilniaus krašte. Šis teatras turi nepaprastų nuopelnų lietuvybės išsaugojimui. Jis važinėjo tuo metu vežimais, artistai pėsti ėjo po Vilnijos kraštą, okupuotą lenkų, ir visur jie buvo sutikti su pykčiu, šunimis, tačiau jie ėjo į bažnyčias, giedojo lietuviškai, žadino klausytojus nepamiršti savo šaknų… Teatras turėjo didelį repertuarą, daug gabių profesionalų aktorių, režisierių, scenografų. Bet 1945 m. teatras išnyko iš sovietinių mokslo akademijos teatrologų akiračio, mat jis valdžios buvo likviduotas – sujungtas  su Vilniaus dramos teatru. Ačiū Dievui,  Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoja, aktorė Regina Kazlauskaitė 2001 m. parengė ir išleido dokumentų rinkinį „Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“ ir taip užpildė mūsų teatro istorijos spragas.

Knygoje „Lietuvių tarybinis teatras. 1940–1956“ nesurasite ne tik „Vaidilos“ teatro, bet ir Kauno jaunojo žiūrovo, Rusų dramos, lėlių teatrų, taip pat tuo metu aktyviai dirbusių Vilniaus, Kauno, Panevėžio vaidybos mokyklų, neva jos nieko vertos. Muzikos ir teatro akademijoje įsikūrusią aukštąją teatrinę mokyklą tos istorijos  kūrėjai taip pat pamiršo įrašyti… „Va, Maskvoje, Leningrade, ot !.. “ Tuo tarpu  to meto minėto leidinio recenzentai (A. Kalinauskas ir kt.) taip rašė: „…dėl gausybės netikslumų ir klaidingų vertinimų leidinys yra visiškai nepatikimas ir remtis juo mokymo bei mokslinėje veikloje tiesiog neįmanoma“.  Todėl ir suprantama, kodėl ta „aktyviai besireiškianti sovietinė dauguma“ taip nekentė dokumentų šaltinių…

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu  Kultūros  institutas pradėjo leisti Lietuvos teatro istoriją, pradedant nuo 1929 metų, tuo pripažįstant A. Oleką-Žilinską lietuvių teatro pradininku. O  apie laikotarpį nuo 1940 iki 1975 metų dabartiniai studentai vis dar mokosi išminties iš to sovietmečio palikimo. Ir niekam – jokiai valdžiai, jokiai ministerijai, jokiai mokslų akademijai neįdomu. Vienintelis V. Maknys, parašęs Lietuvos teatro istoriją, garsiai priešinosi šitai brutaliausiai neteisybei. Todėl ne atsitiktinai 2007 m. susirinkę VDU rektorius B. Vaškelis, VU dėstytoja P. Česnulevičiūtė, prof. P.Bielskis iš Klaipėdos universiteto, prof. V.Vitkauskas ir aš nutarėme išleisti V. Maknio raštus…

Neturime teisės  pamiršti gabaus dramaturgo, teatro ir kino kritiko Juro Šaltenio istorijos. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo kultūros žurnalistu, pliekė 1940 metų rusų okupantus. Po karo buvo pašalintas iš Vilniaus dramos teatro, niekur negalėjo įsidarbinti. Maža to, žmonai buvo liepta išsiskirti su juo, pagrasinus, kad ji neteks teatre darbo, o turėjo du vaikus… Jis apsigyveno kažkurioje pašiūrėje Vilniaus priemiestyje, kur rašė Lietuvos teatro istoriją. Ta jo parašyta teatro istorija tebeguli Mokslų akademijos rankraštyne, iš kur sėmėsi  išminties dauguma sovietinių teatrologų.

Nepriklausomybės pradžioje Kultūros ministerijoje surengėme konferenciją, beveik pusę dienos kalbėjome apie Juro Šaltenio dramaturgiją, kino kritiką, jo 1947–1949 metais parašytą teatro istoriją, plačiai buvo atkurta šakota jo veikla Šiaulių, Klaipėdos ir Akademiniame teatruose. Kol kas  tuo viskas ir baigėsi.

Dar vienas įdomus sovietinės teatrologijos aspektas: gausiai ištrimituoti A. Olekos-Žilinsko ir M. Čechovo  darbai ir jų reikšmė Lietuvoje. „Genijai, nusileidę iš Maskvos (1929–1934) į atsilikusį Lietuvos teatrą!“  Buvome beveik pripratę prie tokios formuluotės. Bet štai pasirodė Petronėlės Česnulevičiūtės ilgai marinta kai kuriose leidyklose knyga², naujai praskleidžianti A. Olekos-Žilinsko laikotarpį ir jo nuopelnus Lietuvos teatrui. Išryškėjo, kad tas režisierius buvo ir egoistas, ir kad jo pastatymams ir vadovo darbui didžiausios įtakos turėjo  B. Sruoga, palankiai parašęs tik apie du  jo spektaklius, o apie kitus net nerašęs… Autorė pateikia daugybę kitų autorių recenzijų, atskleidžia ryškius etikos pažeidimus, kitų kolegų niekinimą, iškelia šio žmogaus pastangas lietuvių teatrą padaryti rusų  filija…

Kiek daug peripetijų… Kaip viskas iškraipyta…

Taip. Sovietmečiu viskas labai iškraipyta buvo. Galėtų šiais klausimais labiau domėtis mokslo įstaigos, Klaipėdos universitetas didesnį dėmesį skirti, bet jis labiau rūpinasi  liaudies teatrų kūryba. Kai žiūriu į dabartinį Lietuvos teatrą, visokius koršunoviškus pastatymus, manau, kad mūsų kultūra turėtų atgimti iš ten – iš liaudies teatrų. Yra labai daug gražių pastatymų, režisierių, gražiai dirbančių kolektyvų. Kaip sakydavo mano profesorius Georgas Gojanas: „Nacionalinė dramaturgija nacionaliniame teatre yra tikras laimėjimas. Jei šito nėra, gali statyti nors ir „Hamletą“, bet iš to nieko nebus. Prancūzai turi savo teatrą, anglai savo, o jei lietuviai neturi savo teatro, stato tik Moljerą, Arbuzovą ar Pogodiną, tai koks čia lietuvių teatras? Kad moka statyti, tai kas iš to, yra nemažai mokančių ir statyti, ir vaidinti“.

Teatro istorija neturi mokslo centro. Jis toks likęs nuo sovietmečio. Viena pusė tęsia senas tradicijas, kiti leidžia atskirus raštus, tačiau vieno branduolio nėra. Buvo ta sovietinė grupelė, kuri veikia ir iki šiol, o dabar jau ir jų mokiniai tęsia mokytojų mokymą. Sovietiniai  teatrologai tvirtino, kad profesinis teatras prasidėjo nuo V. Kapsuko. Tą rašo ir „Lietuvos teatro istorijos“ pirmame tome. O V. Maknys, J. A. Šaltenis, J. Lankutis ir kt. tvirtina visai ką kita.. Sunku, kai viską iš naujo reikia įrodinėti…. Nueinama iki tokių kraštutinumų, kad studentams neleidžiama skaityti  net minėtų teatro istorikų raštų.

O koks buvo tarpukario teatras?

Tai labai įspūdinga lietuvių profesinio teatro kūrybos tąsa. Atvyko svetur baigusių mokslus  režisierių (iš Maskvos, Prancūzijos, JAV), lietuvių teatro mokyklos parengė daug gabių artistų ir režisierių, dailės mokyklos – scenografų, susiformavo ryški lietuvių dramaturgija, Vytauto Didžiojo universitetas parengė visą būrį teatro istorikų, kritikų, teatro mokslininkų. Teatrui vėrėsi graži kūrybos ir talentų perspektyva, jei ne sovietinė okupacija, o vėliau karas…

Ar egzistavo teatras vokiečių okupacijos laikais?

Kai rengėme dokumentų rinkinį „Teatras 1940–1960“, to rinkinio redakcinės kolegijos pirmininkas F. Bieliauskas reikalavo surasti, kaip vokiečiai persekiojo lietuvių teatro artistus, režisierius, scenografus…. Vokiečių okupacijos laikotarpio dokumentus rinko Aldona Adamovičienė. Kasdien ji kartojo: „Nieko nerandu, viskas sunaikinta“, o F. Bieliauskas nepatenkintas, reikalauja ieškoti dokumentų, kaip vokiečiai persekiojo lietuvių teatralus. Pagaliau Aldona Bieliauskui prisipažįsta: „Vien gerumas, daugiau nieko nerandu…“  Štai R. Juknevičius pastatė H. Ibseno „Norą“ (1942) – šitoks spektaklis, šitoks pasisekimas! Ir iki šiol „Nora“ yra vienas geriausių spektaklių… Ir geriausias Monikos Mironaitės vaidmuo – tiesiog gulbės giesmė! To meto teatro studijos dalyvis, ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius B. Juškevičius apie „Noros“ atlikėjų M. Mironaitės, H. Kačinsko, J. Palubinsko  vaidybą taip kalbėjo: „Man, „studijokui“, visa tai buvo tarsi bažnytiniai stebuklai Velykų rytą ar nesibaigiančios Bernelių mišios (…), spinduliavo galingą kūrybinę jėgą, išgyvenimų gilumą, psichologinę-meninę jėgą, artistų asmenybių brandą, nepasiekiamą profesinį meistriškumą“³. Lietuvos teatruose tuomet dirbo talentingi režisieriai: R. Juknevičius, J. Miltinis, B. Lukošius, J. Monkevičius, A. Sutkus, I. Tvirbutas, J. Stanulis ir kt. Tai buvo teatras, į kurį žiūrovai laukdavo bilietų per naktį. Teatrai statė K. Inčiūros, P. Vaičiūno, K. Binkio, V. Alanto, J. Petrulio, A. Domanto-Sakalausko, F. Neveravičiaus, A. Vienuolio, S. Čiurlionienės-Kymantaitės, J. Grušo, V. Adomėno ir kitų lietuvių autorių kūrinius. O kadangi tai vyko „prie vokiečių“, tai sovietams sugrįžus gal tą sėkmę reikėjo sunaikinti? Prieš 10 metų teko būti Vetzlare (Vokietija), kur vokiečiai sakė, kad svarstyti teatro istoriją galima tik nuo 1945 metų, nes 1941–1945 metai neegzistuoja…

„Vokietijoje šito laikotarpio neliečiame. Gal kada pradėsime kalbėti…“  O mūsų „Teatro“ rinkiniui A. Adamovičienė  to  F. Bieliausko reikalaujamo „ šieno kupetoje rasti nors vieną šiaudelį“…  taip ir neaptiko…

Koks buvo pokario teatras? Kada teatre vyravo didžiausias šaltis ?

1954 m. kovo mėnesį Maskvoje vyko lietuvių literatūros ir meno dekada, kurios metu Vilniaus dramos teatras rodė du spektaklius:  Žemaitės „Marčią“ ir A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“. Garsūs Maskvos režisieriai spaudoje taip vertino: „Va, pamatėme dvi Lietuvas: viena Lietuva tamsi tamsi, juoda juoda, be jokio vilties ir išganymo, vien dumblas. Ir pamatėme „Kalvio Ignoto teisybę“ – kokia tai šviesa, kokia ateitis…“

O koks buvo ėjimas į atšilimą?

Lietuvių teatras ėmė klestėti, kai teatrų scenose atsirado tokie spektakliai, kaip  K. Sajos „Lažybos“ (1954 m.), V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“(1955 m.) Klaipėdos teatre, B. Sruogos „Apyaušrio dalia“ Klaipėdos ir Vilniaus teatruose (1956 m.), J. Grušo „Herkus  Mantas“ (1957 m.) Kauno dramos teatre, V. Krėvės-Mickevičiaus „Skirgaila“ (1966 m.) Vilniaus teatre. Buvo pastatyta daug gerų užsienietiškų spektaklių, pakilo teatro kartelė. Dominavo psichologinis teatras. Iš jaunųjų vienas ryškiausių to meto režisierių buvo Jurgis Vytautas Čibiras. Atvykęs į Dramos teatrą iš GITIS`o pradėjo naujus poetinės filosofinės krypties pastatymus: V. Rimkevičiaus „Ratą“, N. Hikmeto „Visų užmirštą“, E.Radzinskio „104 puslapiai apie meilę“ ir kt.

Reikėtų paminėti Vladą Limantą – ryškų to laikotarpio režisierių.  Prieš pat diplominio darbo gynimą GITIS`e jo tėvus išvežė į Sibirą. Atvyko iš Maskvos diplominio darbo vadovas,  nuėjo į Kultūros ministeriją prašyti, kad leistų V. Limantui apsiginti darbą. Pavykus apsiginti, gavo paskyrimą į Klaipėdą. Buvo labai novatoriškas, atvėrė naujas kryptis: pastatė visų išgirtą V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“, K. Sajos „Lažybas“. Vilnius dar vengė V. Šekspyro kūrybos, o V. Limantas ledus pralaužė Klaipėdoje. Jis kūrė ne buitinius spektaklius, o poetinius. Vėliau buvo perkeltas į Šiaulius, ten irgi kūrė puikius spektaklius. Bet kritikai mušė ir mušė, nepalikdami ramybėje, nes turėjo „tokią“ biografiją. Nepaisant visos kritikos jo atžvilgiu, visi sakė, kad Klaipėdoje gyvuoja visiškai naujas teatras. S. Kymantaitė sakydavo: „Važiuojam į Klaipėdą, jei norim pamatyti teatrą…“ Vėliau jis labai sėkmingai vadovavo Vilniaus universiteto Kiemo teatrui. Pastatęs Vydūno „Pasaulio gaisrą“, iš to meto kritikų sulaukė didelio puolimo dėl nacionalizmo. Universitete buvo surengtas spektaklio pasmerkimas, sudaryta komisija. Į komisiją V. Limantas pasikvietė J. Lankutį. Komisijoje buvo E. Jansonas, L. Tapinas, universiteto rektorius J. Kubilius. Kritikai kalbėjo, kad neaišku, kokios idėjos platinamos, kad tai žalinga jaunimui. O J. Lankutis atsistojo ir pasakė: „Labai gražus spektaklis, gražios idėjos, galvoju, kad jis turi teisę ne tik gyvuoti, bet jį reikia rodyti jaunimui ir visai visuomenei“. Jam pritarė ir  rektorius J. Kubilius, pareiškęs, kad „..viskas aišku, darbuokitės, draugas Limantai, ir toliau…“

Daug dalykų buvo teatro istorijoje. Pavyzdžiui, Mamertas Karklelis buvo Šiaulių teatro vyr. režisierius, didelis lietuvninkas. Jis nutarė, kad reikia į dviejų ar trijų spektaklių peržiūrą pasikviesti ne tik kritikus, kurie atvažiuotų, „sudirbtų“ spektaklį ir išvažiuotų, bet ir literatus – pasikvietė jų gal penkis ar septynis. Tada dalyvavę kritikai išsižiojo, kas čia bus? O tie atsistojo ir aiškina, kad spektaklis „liuks“. E. Jansonas parašė straipsnį apie tai, kad susirinko grupelė žmonių, žodžiu, kaimas, o jam Tirvaitė atsakė, kad tai buvo švenčių šventė. Tokių istorijų buvo šimtai.

O kaip yra dabar? Ar egzistuoja tautinis teatras dabar, nepriklausomybės laikotarpiu? Kaip Jūs apibūdintumėte sąvoką „tautinis teatras“?

Dabar labai drumsta. Nebeaišku, bijoma išsižioti apie tautinio teatro idėją. Teatras turi būti internacionalinis – dabar sako „globalus“. O Tautinį teatrą – tautos teatrą – kadaise kūrė Antanas Sutkus. Jis egzistavo 4 ar 5 metus. Tai buvo vienintelis Tautos teatras, kuriame statė lietuvių autorių veikalus. Visais laikais buvo vengiama apie tai kalbėti, nes tuoj pat atsirasdavo šio žodžio pakaitalas – nacionalistinis. Šis terminas kol kas netaikomas nei Vilniaus, nei Kauno nacionaliniams teatrams. Įdomūs dalykai: ką bedarai – nutylima, nėra tavęs, nėra tavo darbų. Dar sovietmečiu taip buvo daroma. Tarkim, V. Maknys. Visi jo darbus skaito, visi rašo, bet jo nėra. Gali paminėti, kad „rėmiausi Makniu“… Paskelbus Nepriklausomybę pamatėme, kad Teatro sąjungoje niekas nesikeičia – kaip buvo sovietmetis, taip ir klesti, tuomet mes, grupė žmonių, įkūrėme Teatro istorijos ir tradicijų draugiją. Čia padarėme daug darbų – skelbėme straipsnių, leidome knygas. O kai kita grupė rašo teatro istoriją, tai nemini, kad čia kažkas dirbo. Vadinasi, galima ir šitaip. Didžiausia nelaimė, kai galvojame, kad vieni esame gudresni už kitus, neturime normalaus požiūrio į istoriją, nėra vienybės… Išnykus Tėvynės sąvokai iš daugelio teatrų veiklos, pradeda kilti moralės klausimai. Matome niekšybes iš scenos – ir nieko tokio, tylime. Rašome apie istorinius įvykius, atsiribodami nuo istorijos. Ko vertas vaidinimas, jei nežinai Lietuvos istorijos? O jos niekas nesimokė ir niekas nežino. Teko bendradarbiauti su M. Mironaite, kai pakvietėme vadovauti  Skaitovų sekcijai. Ji sako: „Ar pastebėjai, kad niekas nerašo apie mus?“ Sakau, kad pastebėjau, bet vienintelis, kuris gali rašyti, yra literatas, kuris išmano literatūrą, o „teatrovedas“, kuris mokėsi Maskvoje ar Leningrade, neišmano lietuvių literatūros – nei kaip ją skaityti, nei kaip nagrinėti. Rašant apie teatrą reikia aprėpti labai daug specialybių. Yra mokymo programos, bet jos nekoordinuojamos, nes nėra centrų. Kultūros ministerija lyg ir atsakinga, bet nėra koordinacijos, neaišku, nei kiek reikia žmonių, nei kur jie dirbs.

Buvo sovietmetis, kada teatras mūsų netikinčiai kartai buvo šventovė, išeidavai iš spektaklio, negalėdamas žodžio ištarti… Išgyvendavai katarsį…O koks žiūrovas yra dabar? Ką jis atranda teatre? Prisimenu, žiūrėjome „Škac, mirtie, visados škac…“ prieš kelias dešimtis metų ir žiūrėjome naują šito spektaklio pastatymą prieš kelerius metus – žiūrovai prasmes atrasdavo visai kitose vietose nei tada…

Tas laikotarpis mūsų sąmonėje paliko labai gilius pėdsakus. Žiūrovai buvo pratę prie gatavų receptų, o sovietmečio pabaigoje ta Ezopo kalba buvo itin suprantama žiūrovui… Vaidink ką nori, o aš randu tai, ką noriu rasti…

Sovietmečiu atsirado patys didieji kūriniai: ir V. Krėvės, ir B. Sruogos, ir Vydūno… Buvo galima pamatyti, kokia ta Lietuva ir kokios jos vertybės… O kai atsirado nepriklausomybė, pasimetėme vertybėse… Kai klausau keiksmažodžių, atrodo, kad liko tik jie… Arba liko tik tai, kas šokiruoja… Kur čia ta „katedra savyje“? Abejoju, ar J. Marcinkevičiui patiktų tokia „Katedra“…

Kaip manote, kokia bus Lietuvos teatro kryptis?

Reikia turėti mokslo centrą, kuris sujungtų visas mokslo katedras ir „palaidus“ teatrologus, kurie galėtų savo patarimais ir veikla sukurti tikrą teatro istoriją, nes dabar mes jos neturime. Antras dalykas: tam turi vadovauti Švietimo ar kultūros ministerijos įsteigtas mokslo centras, nes dabar grupelės įvairiose vietose spiečiasi. Kažkas turėtų nuspręsti, kiek reikia artistų, nes dabar juos ruošia kas nori ir kur nori, tad jie, vargšai, neturi kur dėtis… Tik vienas kitas prasimuša…

Gaila, kad nėra valdžios atstovų, kurie domėtųsi teatro istorija. Prof. G. Gojanas sakydavo: „Išmesti faktus galima iš knygos, bet ne iš istorijos “. Sovietmečiu iš teatro istorijos daug ką išmetėme. Bet reikia pasakyti, kad jei mes nuo teatro istorijos atitolstame su savo teatrologiniais mokslais, tai tokia teatrologija išvis bus nebereikalinga. Istorija eina sau, o mūsų teorija sau. Reikia sakyti, kad jei sovietmečiu buvo tokie reikalavimai, tai taip ir rašėme. To reikia nebijoti ir pasakyti. Dabar niekas nekalba, kokia turi būti Tėvynė, koks turi būti žmogus, koks privalo būti nacionalinis Lietuvos teatras…. O tie visi vaidinimai, kuriuos televizija rodo iš Seimo rūmų, iš vyriausybės stenėjimo kabinetų ir įvairiausių televizijos diskusinių laidų, pavirtusių į prastus šou vaidinimus, jie vis viena neatspindi šių dienų teatro kūrybos horizontų – be sienų ir be vairo… ■

Ačiū už pokalbį.

¹ Išleido „Teatras 1940- 1960“, V.,1986,  „Romualdas Juknevičius“, V., 1988,  „Literatūra. 1940 – 1960“, V.,1992, „Muzika. 1940 – 1960“, V.,1992, „Romualdas Juknevičius“,V., 1988, „Balys Lukošius“, V.,1995, Dramos, Operos, filharmonijos premjerų rinkiniai  (7 knygos), V. 1983 -1990,  įvairūs straipsnių rinkiniai:  „Lietuvos archyvai“ Nr. 1,2,3,4, V., 1988-1992, „Šiuolaikiniai teatrų procesai, Nepriklausomybės metų teatras  ir kt.

² Petronėlė Česnulevičiūtė. Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti.

³ Juškevičius B. Teatro šviesose ir šešėliuose, Kl., 1999, p.25. IšleidoLietuvių literatūros ir tautosakos institutas, V.,2012.

apzvalga.eu

© 2013, viršaitis. All rights reserved.