Nerami Tvano laikais maskvėnų okupuoto Vilniaus kasdienybė
birželio 28, 2014 Istorija, Technologijos
Po penkerius metus trukusios maskvėnų okupacijos Valdovų rūmai virto griuvėsiais
Įprastas kasdienis gyvenimas, nors ir nusiaubtame mieste, pamažu normalizavosi. Jau rudenį į miestą atvyko iš apylinkių žmonės, pardavinėjo gėrimus ir maisto produktus.Kai kurie vilniečiai su maskvėnų valdžia aktyviai bendradarbiavo: gąsdino okupantų represijomis ir šantažavo kaimynus, kad šie atiduotų turtą ir nesiskųstų. Maskvėnų kariai jėga sprendė miestelėnų ginčus ir iš to pelnėsi. Neretai miestiečiai mokėjo įvairias teisėtas ir neteisėtas rinkliavas, kyšius okupacinei kariuomenei ir pareigūnams.
Užkasti turtai slėptuvėse neužsibuvo
1655 m. vasarą artėjant maskvėnų kariuomenei prie LDK sostinės, gyventojai iš anksto ruošėsi ir slėpė vertybes. Panišką bėgimą iš Vilniaus 1655 m. rugpjūčio 8-ąją vaizdžiai aprašė gydytojas Motiejus Vorbekas-Lettovas.
Pro miesto vartus veržiantis maskvėnams, atsiminimų autorius skubėdamas ne tik rakto nuo spintos, kur laikė auksinius dukatus, bet net ir kirvio ar kito daikto, kuriuo galėtų išlaužti spintos duris, nerado… Tiesa, dalį turto jis iš anksto paslėpė: rūsyje (jei neras priešas) užmūryti katilai, dideli indai, varinių (indų) didelis kiekis ir daug cinkuotų indų, žvakidžių, kitokių žalvarinių daiktų.
Vilniečiai turtą slėpė ir saugojo bažnyčiose bei vienuolynuose, palėpėse, kasė kiemuose, rūsiuose, mūrijo į sienas, siuvo į drabužius. Jau nuo 1656 m. užfiksuoti vilniečių prašymai okupacinei valdžiai leisti išsikasti turtus.
Krašte aprimus kovoms, nuo 1656 m. rudens nemažai pabėgusių gyventojų grįžo į miestą. Miesto savivaldos struktūros praktiškai nefunkcionavo iki 1657 m., tik nuo tų metų pradžios veikė magistrato teismas, nagrinėjęs vilniečių bylas.
To meto miesto įrašų knygose nestigo įrašų apie vilniečių skolas, pretenzijas į kilnojamą ir nekilnojamą turtą, turto inventorių, prekių sąrašus, testamentus, prekybines pretenzijas, globos skyrimą našlaičiams ir našlėms, ginčus dėl globos, net apie įžeidimus, vagystes ir grobimus. 1658 metų pavasarį miesto vardu 58 magistrato, pirklių ir cechų atstovai surašė kreipimąsi į carą dėl miesto problemų, trys iš jų nuvažiavo į Maskvą jas išsakyti. Vasarą caras patvirtino Lietuvos valdovų Vilniui duotas laisves ir patenkino kai kuriuos vilniečių prašymus.
Miesto gyvenimo nesustabdė nei karas, nei maras
Rotušės aikštėje ir šalia jos buvo parduotuvėlių, kuriose prekiauta druska, silkėmis, sviestu, vašku, mėsa. Gatvėse ir ant prekystalių buvo prekiaujama šaldytomis ir džiovintomis žuvimis, uogomis, soromis, lašiniais, aliejumi ir kitomis prekėmis.
Audiniais prekiavo 12 prekystalių. Kai kuriose vilniečių parduotuvėse buvo tiek egzotiškų prekių (prieskonių), tiek įprastų (buities reikmenų, įrankių, audinių, tabako, pypkių).
Štai po samdinio vagystės vienas vilnietis atliko savo parduotuvės reviziją – tarp prekių išvardyta nemažai įvairaus popieriaus, prieskonių, veidrodžių, kortų, akinių, minėtos šukos, laikrodėlis, keturios knygos, trys rašalinės, net 15 porų stygų iš Romos ir daug kitų daiktų.
Įvairiais reikalais vilniečiai vyko į artimesnius ir tolimesnius miestus bei miestelius (regis, turėdavo ką nors palikti įkaitu), po kelionių buvo apklausiami, kaip ir atvykėliai iš kitų vietovių. Pirkliai pasiekdavo ne tik Žemaitiją ar Prūsijos miestus, bet su prekėmis nukakdavo net iki Kijevo. Funkcionavo bent keli amatininkų cechai, religinės brolijos, prie Rotušės veikė miesto svarstyklės.
Atnaujinusi veiklą miesto valdžia bandė daryti įtaką okupantams, kad šie neskriaustų miestiečių. Buvo atkurtos miesto valdžios įstaigos, viešos tvarkos palaikymo struktūros. Mokėti nedideli atlyginimai miesto pareigūnams, tarp jų – budeliui ir kalėjimo prižiūrėtojams. Valytos pagrindinės gatvės ir aikštė prie Rotušės. Po truputį veikė vandentiekis, įrenginėti nauji ar sutvarkyti seni viešieji šuliniai. Miesto lėšomis buvo surenkami ir laidojami mirusių vargetų kūnai.
1657 m. pavasarį prasidėjus maro epidemijai, okupacinė valdžia paskyrė maro vaitą, penkis jo padėjėjus ir 30 ginkluotų sargų, kurie visą parą saugojo miestą nuo plėšimų. Sargai rinko ir saugojo mirusiųjų turtą; sergėjo, kad apleistuose pastatuose nesirinktų piktadariai, o visus įtartinus vijo lauk.
Gyvenimas okupuotame mieste buvo margas – nestigo šeiminių tragedijų ir juokingų nutikimų.
Štai 1658 m. vienas vyras skundėsi, kad jį girtą apvesdino unitų popas, o žmona ištvirkavo ir neklausė jo prašymų taip nesielgti. Vyras moterį išplakė bizūnu. Uošvis įsiuto ir vieną naktį vyrą nusitempė į maskvėnų būstinę, kur jį sargybiniai sumušė ir sukaustė. Nelaimėlis išsipirko iš pančių.
Naujus gyvenimo planus kūrusi moteriškė vyrą apvogė. Kai vyras ją užtiko su trimis maskolių kareiviais nepadorius veiksmus atliekant, energingą moterį išvežė į kaimą prie Simno. Ten nenustygstančioji susidėjo su LDK kariuomenės dalinio kariu. Vėliau šeiminių vertybių nepuoselėjusi gražuolė susidėjo su ieškovo tarnu. Abu suokalbininkai vyrą apvogė ir pabėgo pas totorius prie Punios…
Dėl blogo aprūpinimo ir alkio maskvėnų kariai neretai įkliūdavo vogdami maistą arba dezertyruodavo. Sunku okupacijos metais buvo verstis amatais. Žmonės, kad išgyventų, pardavinėjo namus ir sklypus.
© 2014, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
