0

Perkūno teta ir ugnies ženklas

rugpjūčio 13, 2014 Archyvai

GINAS ŽIEMYS//

Praėjo keli šimtmečiai, kai buvo išleista knygelė „Apie žemaičių dievus“. Jos autorius – Jonas Lasickis, lenkas, protestantas, gyvenęs XVI a. antrojoje pusėje. Pirmiausia į akis krinta teksto nevientisumas: vienos žinios artimos istorinei tikrovei, o kitos sklidinos išmonės. Ypač naiviai atrodo žemaičių dievų sąrašas, kurį J. Lasickis buvo gavęs iš Jokūbo Laskausko, karališkojo matininko, Žygimanto Augusto pavedimu dirbusio Žemaitijoje. Galbūt matininkas pernelyg pasitikėjo kokio išdaigininko išvedžiojimais? Ar buvo padauginęs žemaitiško alaus? O gal pats J. Lasickis revidavo pirminį juodraštį? Tad jeigu mūsų paklaustų, kas šioje istorijoje kaltas – knygelės autorius, matininkas ar piemuo – be abejo, atsakytume, kad alus…

iliustracija
Skrynia. Kupiškio r., Aukštupėnų apyl., Davainiškis, pagal R. Steponavičiūtės piešinį. LDM PB 2961/1. Iš E. Usačiovaitės knygos „Lietuvių liaudies ornamentai“
(1998)

Patyrinėkime bent vieną pavadinimą, pavyzdžiui, Percuna tete. J. Lasickis teigia, kad „Perkūno teta (Percuna tete) yra žaibo ir griausmo motina, kuri saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje, o po to kitą dieną išleidžia švarią ir švytinčią“ (1, 581, 593). Taigi, trumpiau tariant, Perkūno teta yra žaibo ir griausmo motina. Remiantis dedukciniais samprotavimais, minėtasis „žaibas ir griausmas“ yra ne kas kita kaip Perkūnas. Vadinasi, anot J. Lasickio, išeitų, kad Perkūno teta yra Perkūno motina. Pasigendame logikos. Juk J. Lasickis galėjo paaiškinti paprasčiau: nuvargusią saulę kiekvieną vakarą maudyklėje išprausia Perkūno motina. Tačiau jis taip nepasakė. Drįstame teigti, kad jis pats nežinojo, kas toji Percuna tete. Mūsų manymu, J. Laskauskas pateikė tiktai du žodžius Percuna tete, kurių užteko prasmei perteikti: Perkūnas – Titis. Ji buvo gerai suprantama žemaičiams, bet ne J. Lasickiui, kuriam tete priminė tetą, todėl ir atsirado nesąmoningas prielipas apie žaibo ir griausmo motiną. Matyt, panašiu principu buvo sudarytas ir visas „žemaičių dievų“ sąrašas. Vienas (J. Laskauskas) užrašė kasdienėje buityje girdėtus žemaitiškus žodžius, kitas (J. Lasickis) suteikė jiems dievų rangus ir parašė atitinkamus komentarus.

Netikslus Percuna tete įrašas vėlesnių laikų tyrinėtojams kėlė tikrą painiavą. Vieni tete laikė teta, kiti – tėčiu (3, 492), treti – Perkunatele, moteriškuoju Perkūno atitikmeniu (9, 198), ketvirti – Perkuna-Tate, t. y. didžiąja pasaulio jūra (9, 105), penkti jį eliminavo ir manė, kad ir taip viskas aiškiai pasakyta: „žaibo ir griausmo motina“ (8, 168).

Siekdamas išsiaiškinti, ką galėjo reikšti paslaptingasis tete, uždangą praskleidžia Simonas Daukantas. Šis išmintingas vyras bando rasti logišką išeitį, todėl pateikia tokią interpretaciją: „Pats Lasickis sako, jog žemaičiai dar metuose 1566 Perkūną vadinę tečiu, arba tėvu, kursai motiną, savo saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkėjusią, vakarą vedąs į pirtį, idant ryto metą vėl linksma keltųsi ir žibėtų“ (3, 492). „Būdo” ir kitų veikalų genialusis autorius pateikia kelis pavyzdžius ir iš šnekamosios žemaičių kalbos. Anot jo, sūpuodama ant rankų kūdikį žemaitė motina, sugriaudėjus perkūnijai, sakanti: „Klausykis, Titis skelbias“ (3, 493). Pagaliau Herodoto aprašytąjį skitų dievą Papį (Papėjus (6, 228), Papajus (15, 446–447)) bando gretinti su žemaitiškuoju Perūnu. Mat pirmasis vadinamas Tečiu, o antrasis Tičiu (3, 494). Kad skitų Papis (Dzeuso atitikmuo) gali reikšti tėvą, sutaria dauguma tyrinėtojų (15, 447). Tačiau galima ir kita interpretacija. Kai motina krūtimi maitina kūdikį, jos nevadiname tėvu, o tiktai maitintoja. Todėl galbūt skitų Papajui labiau tiktų Maitintojo arba Penėtojo titulas. Bet esmės tai nekeičia. Nes greičiausiai Papis ženklina viena, o Titis – visai ką kita.

Kol kas neaišku, kodėl Titis turėtų reikšti tėvą. Jo prasmė gali būti ir kitokia. Regis, ji aiškiausiai užfiksuota titnago pavadinime. Anot Kazimiero Būgos, tit-nagas (senesnioji forma – titi-nagas) arba titi-lingas – ugnies akmuo: tìti-ugnis = skr. tithi- Mėnulio kalendoriaus (bet kuri) diena ~ skr. tithas ugnis, gr. τιτω – diena, saulė, lot. titio – nuodėgulis, deganti pliauska (2, 219). Kadangi nagas reiškia ne tik akmenį, bet ir piršto raginę ataugą, titi-nagas nesunkiai virsta mitologema. Nors mitologinė atmintis prarasta, galimas daiktas, dangiškasis Tičio nago archetipas kitados suponavo žemiškojo titi-nago atsiradimą. Tokiu atveju, dauždamas nagu į dangiškąjį akmens skliautą, ugnį ir žaibus pirmasis įskėlė Titis (Perkūnas), o jį mėgdžiodamas šventąjį ugnies įžiebimo ritualą pradėjo atlikinėti ir žmogus.

Kad Perkūnas buvo laikomas ugnies dievu, geriausiai liudija jam skirta ugnies kūrenimo apeiga. Anot senųjų rašytinių šaltinių (XV a.), ji degė dieną naktį. Šventąją ugnį saugojusios mergelės. Jei nerūpestingai saugant ugnis užgesdavo, jos turėjusios atsakyti savo galva (8, 74–75).

Norbertas Vėlius Perkūną sieja su pasaulio modelio viršūne – dangaus sfera. Pasaulio viršui būdinga: jaunas, stiprus vyriškasis pradas, ugnis, neporiniai skaičiai, pirmiausia vienetas (jį daugelis tautų tapatina su dangumi), o iš gyvūnų priskiriami avinas ir jautis. Be to, Perkūnui gali būti artimas karių sluoksnis, kuris Georges’o Dumézilio klasifikacijoje atitinka antrąją – karinę funkciją (13, 218–219).

Kartais Perkūnų būna ne vienas, o keturi arba dar daugiau. Tautosakoje aptinkame, kad „Perkūnas turi tris savo brolius. Taigi iš viso perkūnų yra keturi. Vienas yra rytuose, kitas – vakaruose, trečias – pietuose, ketvirtas – šiaurėje“ (LTR 832/232). Pėterio Šmito teigimu, latviai žino „keturis perkūnus“ ir „penkis Perkūno sūnus“ arba „penkis brolius“. Viena daina byloja, kaip „visi keturi perkūnai pajūry vestuves kėlė“ (11, 34). Keturi Perkūnai mums primena sen. indų lokapalus – pasaulio šalių sargus (penktasis – pasaulio centrą). „Mahabharatoje“ vyriausiasis dievas Brahma kiekvienam lokapalui atiduoda valdyti po vieną pasaulio šalį. Iš pradžių pasaulio sargų yra keturi: Indra saugo rytus, Jama – pietus, Varūna – vakarus, o Kubera – šiaurę. Vėliau jų padaugėja iki aštuonių. Šiaurės rytus pradeda globoti Soma, pietryčius – Surja, pietvakarius – Agnis ir šiaurės vakarus – Vajus.

Indų epas atskleidžia, kad pasaulio sargai, nors yra savarankūs dievai, veikia daugiau kaip tarpinės dievybės tarp vyriausiųjų ir antraeilių dievų. Jie nedrįsta stoti į kovą su demonų rakšų karaliumi Ravana. Mat žino, kad susitikimas su juo nieko gera nežada. Ir skubiai slepiasi, pakeitę pavidalus: Indra pasiverčia povu, Jama – karve, Kubera – driežu, o Varūna – gulbe (12, 107). Galime rasti net kai kurių analogijų tarp Perkūno ir Indros. Indra taip pat yra griausmo bei žaibo dievas ir siejasi su vaisingumu. Be to, jis teikia gerovę, derlių, ilgaamžiškumą, vyrišką jėgą, turtą, gyvulius (15, 533).

Stebuklinėse pasakose lokapalų institutą atstoja įvairūs pagalbininkai: dangaus kūnai, pirminiai elementai, augalai arba mums gerai pažįstami gyvūnai – karvutė, žirgas, lapė, vilkas etc. Pavyzdžiui, vilkas, kaip lokapalas, gali būti: juridinių sutarčių sudarytojas ir saugotojas; teisingumo vykdytojas (teisėjas); ritualo (tvarkos) palaikytojas; aiškiaregys ir pranašas; vaisingumo globėjas; gydytojas; be to, jis žino kelią į mirusiųjų pasaulį; teikia laimę ir turtą; saugo nuo pavojų; gelbsti nuo mirties; karališkai atsidėkoja; mėgsta muziką ir kt. (14, 48–51, 144–148).

Antanas Juška rašo, kad, išpuošus seklyčią mediniais žibintais ir uždegus tris devynerias žvakes, šešuras prieš marčpietį į seklyčią įveda jautį kaip dovaną marčiai už apšvietimą, o jaunoji ant jaučio ragų užvynioja du stuomeniu: vieną šešurui, o antrą anytai (7, 342). Jaučio (arba karvės) simbolika turi nemažai prasmių (14, 13), tačiau svarbiausioji iš jų, regis, dar nepaminėta. Jautis (kaip strėlė ar ąžuolas) gali būti ekvivalentas aukščiausiojo dievo, kurio akivaizdoje sudaroma juridinė sutartis, turinti patvirtinti jungtuvių faktą; nuotakos ir vedžio sąjungą. Tokia pati kontraktinė prasmė, regis, buvo teikiama ąžuolui. Kitados pietų slavai, pasibaigus jungtuvių ceremonijai, važiuodavo prie seno ąžuolo ir jį tris kartus apsukdavo. Kartais žmogus, kai aplinkybės jam itin nepalankios, pats bando tartis su Perkūnu. Kai siaučia audra (kuri gali padaryti nepataisomų nuostolių), žemaitis, nusiėmęs kepurę, kreipiasi į Perkūną dievaitį, kad šis jo nemuštų, o už tai jam pažada atiduoti lašinių paltį (1, 581, 593).

Kai kurios detalės rodo, kad Perkūnas gali būti ne tik sutarčių sudarytojas, bet ir saugotojas. Dviejų kaimynų žemes skirianti riba arba ežia, kurios nevalia peržengti, – svarbus kontraktinis objektas. Todėl natūralu, kad tą ribą pažeidęs artojas labai skaudžiai baudžiamas. „Kursai žmogus ažen peraria, jin už tai Pėrkunas muša“ (8, 139).

Nijolė Laurinkienė taikliai pastebi, kad tam tikros teisingumo palaikytojo ir vykdytojo funkcijos Perkūnui leidžia priskirti ir juridinę galią, kuri būdinga tiktai aukščiausiesiems dievams (8, 135–140).

Perkūno vietą pasaulio modelio struktūroje padeda atskleisti pasakos apie dvylika brolių (AT 451). Iš jų pasirenkame norvegų austę (pasaką) „Dvylika laukinių gulbinų“ (4, 101–107). Joje atsispindi ir mus dominanti indoeuropietiškosios visuomenės sandara.

Dvylikos gulbinų sesuo kyla trinare pasaulio ašimi ir ją atkuria. Tačiau šis kilimas nėra paprastas. Kiekviename pasaulio aukšte ji bandoma ir yra priversta iškęsti didžiausias fizines ir moralines kančias. Pasaulio apačioje broliai rengiasi ją nužudyti, nes ji esą kalta dėl jų nelaimių. Ir tik pažadėjusi juos išgelbėti sesuo išvengia mirties. Visą laiką sunkiai dirba: nuo ryto ligi vakaro pelkėje lenkia nugarą raudama pūkus, o vakare, parėjusi namo, juos kedena ir verpia siūlus (4, 104).

Pasaulio viduryje Snieguolę bando senoji karalienė. Kadangi mergė nešneka, neverkia, nesijuokia, ji laikoma ragana. Mergelė audžia marškiniams audeklą. Negana to, senoji karalienė jos vaikus išmeta gyvatėms ir visokiems siaubūnams, lūpas ištepa krauju ir apkaltina vaikų nužudymu.

Pasaulio viršuje seserį bando karalius, kuris liepia ją gyvą sudeginti. Pasmerkta mergelė siuva marškinius ir kepuraites savo broliams. Kai ją veda ant laužo, jaunėlio brolio marškiniams lieka neprisiūta kairė rankovė (4, 106).

Galima įtarti, kad ašies apačia (vanduo, pelkė) yra susijusi su dvylika brolių gulbinų. Jiems, kaip magiškojo lygmens atstovams, atskleistos visos magijos ir kerų paslaptys. Jie žino, kaip panaikinti užkeikimą ir susikurti galimybę atvirsti žmonėmis. Snieguolei nevalia nei kalbėti, nei juoktis, nei verkti, nes kalba, juokas ar verksmas, anot Vladimiro Propo, yra gyvuosius išduodantys atributai.

deviantart.com

deviantart.com

Vidurinėje žemės (motinos gimdytojos) sferoje absoliuti valdžia priklauso senajai karalienei (dažniausiai raganai). Ji, ko gero, priima savo marčios vaikus (nes pirmoji sužino apie jų gimimą ir krauju ištepa lūpas), bendrauja su gyvatėmis (žemės simbolis), nes joms atiduoda ką tik gimusius vaikus. Šioje sferoje greičiausiai siuvami rūbai (audžiamas audeklas), auginami įvairūs naminiai gyvuliai, paukščiai, kultūriniai augalai, kaupiamos maisto atsargos. Neatmestina prielaida, kad šiai sferai atitenka svarbiausias – ekonominis – vaidmuo.

Jaunajam karaliui priklauso aukščiausio suverenumo karinė-juridinė funkcija. Jis – teisėjas, nes nuteisia jaunąją karalienę. Kituose šios austės variantuose apie savo kūdikių atsiradimą karaliūnas sužino būdamas mūšio lauke. Ši detalė rodo, kad jis vykdo ir karinę funkciją. Kaip jau minėjome, valdovas nebegali Snieguolei dovanoti už trijų vaikų „nužudymą“ ir atiduoda ją gyvą sudeginti. Šis motyvas pabrėžia jo sąsajas su ugnimi, jo „valdžią“ ugniai. Galima suprasti, kad jam priklauso viršutinė ašies dalis, kurią reprezentuoja ugnis.

Tokiu būdu Snieguolė, perėjusi „ir dangų, ir pragarą“ (braidžiojusi po pelkių vandenį – pasaulio apačia; gimdžiusi vaikus: lova, ragana, gyvatės – žemė (vidurys); užkelta ant liepsnojančio laužo: skrendantys paukščiai, ant žirgų atjoję broliai kariai – ugnis (pasaulio viršus)), sėkmingai įveikia visus pasaulio aukštus ir grįžta į žemės lygmenį. Tuomet jai grąžinami vaikai ir visos karalienei priklausančios teisės.

Nesunku nuspėti, kad Perkūnui artimiausia karinė-juridinė funkcija, kuri ženklina pasaulio modelio viršų: dangaus sferą (ugnį) ir karo vado bei juridinio suvereno galias.

Stebina viena ypatybė, susijusi su griausmasvaidžiu. Kai pabandome sudaryti griausmo (ir jam giminingų) dievų sąrašą, didžioji dauguma vardų prasideda ta pačia raide T. Manome, kad tai nėra atsitiktinumas:

– Taara, Toora, Tuuri (estų, suomių, karelų) – dangaus ir griausmo dievas (15, 485);

– Taranis (lot. Taranis „griausmavaldis“, nuo tarann „griaustinis“) – griausmo ir dangiškosios ugnies dievas keltų mitologijoje, kartais tapatinamas su romėnų Jupiteriu (15, 495);

– Taru – chetų ir chatų griausmo dievas (15, 498);

– Tengri – Centrinės Azijos tautų mitologijoje dangus, kuriame pasireiškia ir gyvena dangiškoji dvasia (15, 500);

– Tešubas – churitų-urartiečių griausmo dievas (15, 505);

– Tikutis – ryškiausia Vežėjo (α Aurigae) žvaigždė, kuri dar vadinama Ožka (lot. Capella). Pavadinimą yra nurodęs Antanas Baranauskas (Baronas). Geltonos spalvos, labiausiai į žiemius pasidavusi ryškioji žvaigždė. Lietuvoje niekad nenusileidžia. Įeina į ryškų didelį žvaigždžių penkiakampį, kurį sudaro keturios Vežėjo ir viena Tauro žvaigždė (10, 251). Gali turėti ryšį su Perkūnu: ištiktuku tikut mėgdžiojamas perkūno oželio balsas; tikutis – perkūno oželis; N. Laurinkienė, monografijos apie Perkūną autorė, pateikia daug liudijimų, kuriuose atsiskleidžia tikučio ryšys su perkūnija: „Yra paukštis Perkūno oželis. Sako, jis prieš perkūniją balsiau rėkia, kaip ir praneša ateinant perkūną“ (LTR 752/83); „Paukštis perkūno oželis vadinamas todėl, kad jis bemekendamas prišaukia audrą su perkūnija. Be to, kai griaudžiant jis sumekena, tai tuoj trenkia“ (LTR 757/45); „Jei pavasarį pirmą kartą sumiknoja perkūno oželis, bus perkūnija, pareis greit perkūnas“ (LTR 758/20); „Perkūno ožiukas visada mikena prieš perkūniją“ (LTR 1693/87) (8, 103);

– Tin, Tinija, Tina – etruskų dangaus dievas, griausmasvaidis, valdantis trimis žaibų pluoštais (15, 512);

– Tišja – Sirijaus (ryškiausia Didžiojo Šuns žvaigždė) ir kažkurio asmens, veikiausiai dieviškojo šaulio, pavadinimas sen. indų mitologijoje (15, 515);

– Titis – [mūsų rekonstruojamas] ugnies dievas (Perkūnas), ilgiausiai išlikęs Žemaitijoje, XVI a. pirmieji jį pamini J. Laskauskas ir J. Lasickis (1, 581, 593);

– Titonas – graikų šviesos dievybė, iš pradžių tiesiogine prasme dienovidis, dienos laidos pradžia ir net šviesa, tačiau jau užgesusi (15, 514);

– Tjalvaras – skandinavų kultūrinis herojus, kuris įsigijo ugnį, ją apnešė apie Gotlando salą ir sutrukdė jai iš naujo nugrimzti į jūrą (15, 536);

– Tlepš – adygų kalvystės dievas, kultūrinis didvyris, iš pradžių, regis, buvęs ir ugnies dievas (15, 516);

– Toras – germanų-skandinavų griausmo, audros ir vaisingumo dievas, dieviškasis galiūnas, ginantis dievus ir žmones nuo milžinų ir pabaisų (15, 519) ir kt.

Marija Gimbutienė veikale „Senoji Europa“ pateikia keliasdešimt hieroglifų, kurie buvo vartojami apie 6000–4300 m. pr. Kr. Jie galėjo reikšti atskirus skiemenis arba net žodžius. Minėti ženklai turėjo pabrėžti ypatingą objekto sakralumą, todėl būdavo išraižomi ant religinės paskirties daiktų: figūrėlių, sostų, miniatiūrinių šventyklų, sakralinių indų, vynui aukoti skirtų taurių, duonos modelių, verpstukų ir kt. Tarp šių hieroglifų matome ir strėlės ženklą. Strėlė, nukreipta į viršų (­), turi fonetinę reikšmę ti. Ji analogiška tokiam pačiam klasikinio Kipro rašto simboliui, kuris buvo paplitęs nuo VII iki II a. pr. Kr. (5, 229–230). Be to, ir senųjų runų strėlė, nukreipta į viršų, taip pat atitinka raidę T. Vadinasi, sudaryto sąrašo vardai prasideda strėlės ženklu, kurį galima laikyti ugnies dievo ekvivalentu. O tai reiškia, nors sunku tuo patikėti, kad strėlės fonetinė ir simbolinė prasmė ištisus tūkstantmečius išliko nepakitusi.

Nuorodos


1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius, sudarė N. Vėlius, t. 2, Vilnius, 2001.
2. Būga K., Raštai, sudarė Z. Zinkevičius, t. 1, Vilnius, 1958.
3. Daukantas S., Raštai, sudarė V. Merkys, t. 1, Vilnius, 1976.
4. Dvylika laukinių gulbinų. Norvegų pasakos, iš rusų k. vertė A. Paraščiakas,Vilnius, 1985.
5. Gimbutienė M., Senoji Europa, Vilnius, 1996.
6. Herodotas, Istorija, iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius, 1988.
7. Juška A., Svotbinė rėda, t. 2, Lietuviškos svotbinės dainos, Vilnius, 1955.
8. Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius, 1996.
9. Lietuvių mitologija, parengė N. Vėlius, t. 1, Vilnius, 1995.
10. Slavėnas P., Astronomija. Įžanginė dalis ir I-oji dalis, Kaunas, 1938.
11. Šmitas P., Latvių mitologija, iš latvių k. vertė D. Razauskas, Vilnius, 2004.
12. Tiomkinas E., Ermanas V., Senovės Indijos mitai, Vilnius, 1989.
13. Vėlius N., Senovės baltų pasaulėžiūra, Vilnius, 1983.
14. Žiemys G., Austėjos gimimas, Kaunas, 2001.
15. Мифы народов мира: Энциклопедия в 2-х т., главный ред. С. А. Токарев, t. 2, Москва, 1994.

Archyvai. Šiaurės Atėnai. 2007-07-14 nr. 852

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.