0

Siekis gaivinti religiją – beprasmis?

gruodžio 15, 2014 Baltų pasaulėžiūra, Kultūra, Renginiai

Arūnas Marcinkevičius\\

Antikos išminčius Heraklitas yra pasakęs, kad antrąkart į tą pačią upę įbristi neįmanoma. Tačiau ar įmanoma susigrąžinti protėvių tikėjimą? Etninių religijų ir tradicijų konferencija „Motina Žeme, sujunki mus“ prasibrovė net į Seimą. Tačiau docentas Povilas Aleksandravičius į bandymus „reanimuoti pagonybę žiūri labai santūriai.

POVILAS ALEKSANDRAVIČIUS

Minėtąją konferenciją organizavo Seimo narys Algirdas Patackas kartu su „Europos etninių religijų kongresu“ ir Senovės baltų religine bendrija – Romuva.

„Lietuviai krikščionybę priėmė paskutiniai Europoje. Būtent mes, lietuviai, geriausiai išlaikėme giliausius savo protėvių prigimtinės religijos šaltinius – tautosaką, liaudies dainas, mitus – tą nepertraukiamą tradiciją, kuri stiprina mus, įkvepia gyventi, kurti ir tęsti protėvių pradėtą kelią. Esame pasiruošę savo patirtimi pasidalyti su kitomis Europos tautomis“, – teigė konferencijos dalyviai. Jie svarstė ir priėmė deklaraciją, kurioje įvardyta etninių tradicijų ir jų skleidžiamų vertybių – pagarbos žemei, darnos su gamta ir gyvybės išsaugojimo Žemėje – svarba šiuolaikiniam žmogui.

„Prigimtinė pasaulėžiūra užtikrina visų Europos žmonių  taikų ir darnų sambūvį, nepriklausomai nuo jų politinių ir religinių įsitikinimų, socialinės padėties ar išsilavinimo“, – dėstė šio renginio motyvus viena iš konferencijos rengėjų, Lietuvos Romuvos vaidilė (krivė, red.past.) Inija Trinkūnienė.

Beje, „Europos etninių religijų kongresas“ ir Senovės baltų religinė bendrija, siekdami stiprinti Europos tautų solidarumą ir tarpreliginį dialogą, konferencijas apie Europos etnines religijas ir tradicijas įvairiose Europos valstybėse rengia kasmet dar nuo 1998-ųjų. Šių metų renginio tikslas – didinti ekologinį sąmoningumą remiantis vietinėmis ryšio su žeme tradicijomis.

Foto baltai.lt

Europos etninių religijų kongresas 2014. Foto baltai.lt

Pasak I. Trinkūnienės, romuviai pirmieji Europoje ėmėsi iniciatyvos telkti prigimtinių tikėjimųatstovus ir pradėjo rengti kasmetes konferencijas. Lietuvoje, pasirodo, jau vyko penkios etninėms religijoms skirtos tarptautinės konferencijos. 1998 metais Vilniuje vykusioje pirmoje konferencijoje dalyvavo 30 dalyvių iš 18bšalių. Po to iniciatyvos ėmėsi ir kitų šalių prigimtinių religijų organizacijos, tad konferencijos buvo rengtos Latvijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Belgijoje, Danijoje ir kitose valstybėse.

 Prigimtinė religija niekur nedingo

I. Trinkūnienė, paklausta, nejaugi ji ir jos sekėjai tikisi bent jau Lietuvoje atgaivinti senąjį pagoniškąjį lietuvių tikėjimą, teigė, kad prigimtinė religija niekur nėra dingusi: jei nukirsi ąžuolą, liks gilės, iš kurių atžels ąžuolynas. Taip ir mūsų prigimtinis tikėjimas – jis gyvas mūsų pasaulio sampratoje, santykyje su gamta,liaudies dainose ir mūsų istorinėje atmintyje.

Nesenai išleistoje monografijoje, skirtoje deivei Žemynai, aprašomi Žemę simbolizuojančios Žemynos garbinimo papročiai, užrašyti Lietuvos kaimuose pastaraisiais metais. Tai patvirtina, teigia pašnekovė, mūsų senosios tradicijos gyvybingumą. Beje, ji buvo pradėta gaivinti dar sovietmečiu.

1967 metais kartu su Kernavėje užžiebta Rasos šventės ugnimiprasidėjo šiuolaikinės Romuvos kelias. Tik, aišku, sovietmečiu Romuva turėjo slėpti savo siekius.  Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau 1992-aisiais buvo įregistruota Senovės baltų religinė bendrija – Romuva.

Pasak I. Trinkūnienės, laisvėjant pasauliui, vis daugiau žmonių eina protėvių keliu. Europos etninių religijų ir tradicijų konferencija, subūrusi Vilniuje senojo tikėjimo žmones iš Europos, Indijos, jungtinių Amerikos Valstijų, – pavyzdys, rodantis, kad išpažįstančiųjų senąjį tikėjimą yra kone kiekvienoje šalyje.

Šiuolaikinė pagonybė

Tiesa, I. Trinkūnienė paprieštaravo, kad taip bandoma antrąkart įbrįsti į tą pačią upę. Jos teigimu, tiesiog gaivinamasi lietuviško prigimtinio tikėjimo šaltinio – Romuvos – vandeniu – ir švenčiant kalendorines bei šeimos šventes, ir pagerbiant protėvius, ir kuriant aplink save darną. Kaskart romuvių šventės suburia vis daugiau žmonių.

Dažnai jų apeigose dalyvauja ir krikščionimis save laikantys žmonės. Juk tai lietuviškos tradicijos! Tiesa, pabrėžė I. Trinkūnienė, žmonės mažai žino apie mūsų tautos senąsias tradicijas ir papročius, tad dalyvaudami tokiose šventėse ir apeigose pagausina savo žinias, patvirtina senosios religjjos versmės gyvybingumą. Tai galima palyginti su maistu: žmonės visame pasaulyje ieško sveiko maisto, švarios gamtos ir ekologiškos, paremtos darnos idėjomis pasaulėžiūros. taip jie atranda savo senąją kultūrą bei religiją.

Romuvos vaidilė pateikė dar vieną palyginimą: dauguma mūsų žmonių šiandien vartoja greitąjį maistą, bet beveik visi pasiilgsta kaimiškos juodos duonos. Ypač tai junta žmonės, išvykę iš Lietuvos. Dažnai jie Romuvą atranda iškeliavę svetur. :Matyt, – sakė pašnekovė, – iš toliau geriau matyti, tuomet gali palyginti, ką turi ir ką praradai. Taip susikūrė Londono Romuva, nuolatos švenčiantti tradicines šventes ir burianti žmones, kuriems svarbu išsaugoti lietuvybę.“

Laukite tęsinio

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.