Baltų žinyčios vartai

0

Siekis gaivinti religiją – beprasmis? 2 dalis

viršaitis gruodžio 17, 2014 Baltų pasaulėžiūra

KULTŪRIAI FENOMENAI

Religijotyrininkas, filosofas, Mykolo Riomerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius į bandymus „reanimuoti“ pagonybę žiūri gana santūriai. Mat tie bandymai, mokslininko nuomone, yra dar pernelyg kuklūs, kad juos būtų galima pavadinti kokiu nors „pasauliniu reiškiniu“. Tam tikros tendencijos šia linkme pastebimos ten , kur krikščionybė atėjo gana vėlai – jau po XVI amžiaus. Tai – Centrinės ir Pietų Amerikos regionai (Europoje – Lietuva, Latvija). Čia dar yra išlaikyta gana stipri kolektyvinė istorinio tikėjimo atmintis, todėl šiandien, žmonėms ieškant savo šaknų, ir domimasi senaisiais tikėjimais, tiesa, labiau kaip kultūrinė tradicija, kaip tam tikra tautos dvasia, mentaline būsena, suvokiama pasaulietiniais terminais, o ne kaip realiu senųjų dievų sugrįžimu.

Kita vertus, pasak pašnekovo, minėtuose regionuose (bet ne Lietuvoje), kaip ir Afrikoje ar net Sibire, vadinamieji pagoniškieji tikėjimai niekada iki galo ir nebuvo išnykę (sakykime, šamanų vaidmuo Šiaurės tautelių gyvenime). Jiems nereikia atgimti, jie iki šiol tebėra, tačiau vis labiau traukiasi. Be to, daugelis jų sudarė įdomią simbiozę su krikščionybe ir yra iki šiol praktikuojami sukrikščionintomis formomis. Protėvių dvasių garbinimas tampa krikščioniškojo „šventųjų bendravimo“ (maldos ryšio su mirusiais artimaisiais) aktu ir pan.

Ar šie pagoniškieji tikėjimai gali atsisakyti jungties su krikščionybe ir atgimti grynu pavidalu – kaip religiniai, o ne kultūriniai fenomenai? Tyrinėtojo nuomone, ne. Ten, kur pagoniškieji tikėjimai buvo „absorbuoti“didžiųjų religijų – krikščionybės, islamo, budizmo, – grįžimas į pagonybę yra neįmanomas. Ir štai kodėl: esminis pagoniškųjų tikėjimų elementas ž ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir savitas gamtos fenomenų aiškinimas, kuris nė iš tolo negali prilygti didžiųjų religijų teikiamiems aiškinimams. Be to, senosios pagoniškos tiesos tiesiogiai konfrontuoja (pvz., astronomijoje ar laiko skaičiavimo srityje) su šiuolaikiniu mokslu. Didžiosios religijos šią konfrontaciją puikiai atlaiko, o pagoniškieji tikėjimai čia neturi nė menkiausios galimybės. Kitaip tariant, dvasinį ryšį su gamta šiandien galima gaivinti remiantis senųjų tikėjimų interpretacijomis. O štai autentiškos religinės jų dimensijos atgaivinti neįmanoma.

ISTORINĖS PATIRTIES NEIŠTRINSI

„Žinoma, – pripažįsta P. Aleksandravičius, – galima žaisti ir nesuprasti, kad žaidi. Todėl Europoje niekur, išskyrus tam tikrus egzotiškus atvejus, realių bandymų atgaivinti pagonybę nėra. Tačiau tam tikrose Europos vietose, ypač Lietuvoje ir Latvijoje, yra labai sustiprėjęs istorinio ir kultūrinio pobūdžio  susidomėjimas senaisiais protėvių tikėjimais. Interpretuojant juos siekiama tam tikros dvasinio pobūdžio atgaivos, gilaus ryšio su gamta, žeme, mišku. Tai lemia tas pats fenomenas – tapatybės šaknų paieškos, kurias reikia sveikinti ir skatinti, jeigu tik jos neįgauna kokių nors kvailų, dvasinę ir psichologinę sumaištį keliančių formų“.

Dėl vėlyvo krikšto Lietuvoje dar iš tiesų rusena kolektyvinė senojo tikėjimo atmintis, kuri tokias paieškas skatina kur kas stipriau nei kitur Europoje. Tačiau šių dvasinių paieškų, kad ir ką sakytų jų vykdytojai, niekaip negalima vertinti kaip realios pagoniškosios religijos atgimimo. Tad pašnekovas primygtinai ragina nepainioti senojo pagoniško tikėjimo su jo interpretacijomis.

Mokslininko nuomone, norint iš tiesų atgaivinti pagonybe, reikėtų „nutrinti“ kelis šimtmečius Lietuvos istorijos – kultūrinės, intelektualinės, mokslinės, politinės, krikščioniškosios – ir atkurti X ar XII amžiaus mentalinę būseną – tų laikų požiūrį į tikrovę su visomis joje sklandančiomis dvasiomis, anuomet puoselėtą kosmologiją, tikėjimą mitais (kurie, beje, yra prarasti) ir gyvenimą tik pagal juos…Net ir turėdamas geriausių  norų niekas to padaryti šiandien negali.

Foto commons.wikimedia.org

GILUS RYŠYS – IŠLIKĘS

„kita vertus, – samprotauja P. Aleksandravičius, – taip, pačios pagonybės, kaip religinio pobūdžio instancijos, atgaivinimas – neįmanomas, tačiau visiškai neįmanomas yra tam tikras kultūrinio, intelektualinio ar dvasinio pobūdžio santykis su lietuviškąja pagonybe, t.y. tam tikras mūsų praeities aiškinimas, kuris leistų mums suvokti giliuosius mūsų sąmonės klodus. Šia linkme buvo ar yra nukreipti Algirdo Greimo, Gintaro Beresnevičiaus, Liberto Klimkos tyrimai, o tokios apysakos kaip neseniai anapilin iškeliavusio Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ gali būti vertinamos kaip giliausias įsismelkimas į fundamentalią mūsų tapatybę“.

Todėl, pašnekovo manymu, protėvių tikėjimas, beje, tinkamai interpretuojamas, gali „maitinti“ mūsų santykį su vadinamąja gamtine tikrove, leisti pajusti tam tikrą simbiozę su ja, o tai – labai didelis šiuolaikinio žmogaus tvirtybės ir brandos šaltinis. Yra sveikintina tam tikrų pagoniškų elementų jungtis su tuo, ką mes gavome jau būdami Europoje, tad nereikia atmesti nieko, kas mus brandina kaip asmenybes. Šiuo požiūriu mūsų protėvių tradicijas galima sieti ir su krikščioniškomis tiesomis, ką puikiai suprato jėzuitų vienuoliai, vykdę Lietuvos evangelizaciją.

„Visgi bandyti paversti senąja pagonybe nauja ideologija, teigti, kad ji vienintelė sudaro lietuviškąją tapatybe, būtų ne tik kvaila, bet ir kenksminga, – pabrėžia P. Aleksandravičius.

– Tai būtų žmogaus uždarymas į naują narvelį. Lietuvis bus tuo lietuviškesnis, kuo gilesnis jis bus žmogus. Tačiau susikūręs kokią nors lietuviškumo ideologiją, dargi pagonišką, ir, maža to, paniręs į ją, jis kaip žmogus tik nukentės. Mums reikia gyvo ir gyvybingo, o ne tariamo lietuviškumo.“

Paruošta pagal savaitraštį „Savaitė“ 2014 gruodžio 13-19

Jonas Trinkūnas: „Per ugnį — ryšys su dievais ir protėviais“

© 2014, viršaitis. All rights reserved.