Baltų žinyčios vartai

0

Egidijus Aleksandravičius: Įkalinta mūza

viršaitis vasario 22, 2015 Istorija, Leidiniai

„Versus aureus“ leidykla išleido istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygą c(Egidijus Aleksandravičius. Prieš aušrą: Versus aureus, p. 312, Vilnius). Knygoje tarsi piešiami to meto Lietuvos kultūros veikėjų portretai.

Analizuodamas Simono Daukanto, tapytojo Jono Zenkevičiaus aplinką, knygos autorius perteikia spalvingą XIX a. vidurio Lietuvos dailės ir dailininkų pasaulį. Nors dauguma knygos personažų yra meno pasaulio atstovai (M.Kulieša, A.Žametas-Žemaitis, F.Smuglevičius.), tačiau tai nėra biografijų sąvadas. Platus istorinis kontekstas atskleidžia ne tik sudėtingas iškilias asmenybes, bet ir visą XIX a. Lietuvos situaciją. Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos „Įkalinta mūza“.

XIX a. Vidurio Europa nebuvo ramus kontinentas. Nors neatsiradorankos, kuri būtų ėmusi iš naujo braižyti jos politinio žemėlapiokontūrus, revoliucijos židiniai, įsiliepsnodavę tai šen, tai ten, priversdavo suabejotiiliuzine ramybe.

Vienos kongreso tvarka pamažu keitėsi, o Europos žandaras – Rusijos imperija, kurios valdžion buvo patekusi Lietuva, artėjo prie socialinių lūžių slenksčio. Rusijos pralaimėjimas Krymo kare buvo lemiamas veiksnys, apsisprendžiant imtis reformų net didžiausiame tautų kalėjime, kokiu buvo Romanovų imperija.

Politinės laisvės viltys pamažu skleidėsi Rusijos visuomenėje, tačiau konservatyvusis pradas buvo stipresnis. Kaip ir viskas šioje imperijoje, meno procesai buvo labai stipriai suvaržyti oficiozinės akademinės sistemos reguliavimų.

Dailės ir dailininkų socialinio prestižo ir emancipacijos reiškiniai buvo stabdomi valdžios nustatytos tvarkos ir labai silpnai išvystytos meno rinkos. Lietuvos dailės raidos sąlygos buvo dar blogesnės, nes čia demokratizacijos tendencijos, anticarinės nuotaikos buvo sumišusios su nacionalinio išsivadavimo lūkesčiais.

Nuslopinus dekabristų maištą Rusijos caras Nikolajus I baiminosi iš Vakarų Europos atsiritančių revoliucinių permainų aido. Santykinė kultūrinė-informacinė imperijos izoliacija negalėjo neveikti meno proceso.

Tik po caro Nikolajaus I mirties ir Aleksandro II atėjimo į sostą prasidėjęs liberalinis atlydys plačiau atvėrė imperijos sienas. Po 1856 m. palengvėjusiomis galimybėmis keliauti į užsienį pasinaudojo ir daugelis Lietuvos menininkų, dažnai it apie uždraustą vaisių svajoję apie Paryžiaus ir Romos dailininkų dirbtuves, akademijas ir muziejus. Ypač juos viliojo Italijos spalvos ir didžiųjų dailės meistrų palikimas.

Tačiau tikrovė dažnai buvo negailestinga, o svajonės likdavo tik svajonėmis. Tikrovę lėmė valdžia ir begalinis jos siekis reguliuoti viską ir visur nuo menoturinio cenzūros iki menininkų kasdienio gyvenimo.

XIX a. vidurio Rusijoje dailininkas arba kurios nors kitos profesinės grupės inteligentas, gavęs iš „jo didenybės“ leidimą gyventi Rusijos imperijoje „kur širdis geidžia“, kartu su nuostabia kilnojimosi laisvės privilegija įgydavo ir kai ką kita, kas galėtų būti pavadinta to paties medalio antrąja puse. Juridiškai nelaisvas žmogus, įkalintas baudžiaviniuose santykiuose, to dar negalėjo patirti.

Žinojimas kaip mokslinis pažinimas, griežta savianalizė ir bet koks kitas skverbimasis į kadaise graikų Erinijų saugomą paslapčių pasaulį šalia aistringos dvasinio turtėjimo ekstazės kelia nerimą, laikinumo pajutimą, bejėgiškumą.

Taip ir laisvė nuo vietovės, nuo to ketvirtainio, kuriame baudžiavinės epochos žmogus užgimsta, auga, bręsta ir miršta ir prie kurio materialiai bei juridiškaiyra „pritvirtintas“, tarsi sujaukia tą natūralių ryšių su aplinka pasaulį, tą kadaise amžiną atrodžiusią kasdienės egzistencijos sistemą ir išmeta laisvą individą įtokią erdvę, kurioje jau jis pats turi būti sau viešpačiu ir nuspręsti, kaip, kur irkodėl gyventi.

Dar daugiau, ta laisvė gyventi kur panorėjus kartais verčia pagalvoti, ar verta apskritai gyventi. Individas privalo pats mąstyti, kas bendruomenės, kolektyvinės sąmonės žmogui paprastai būdavo nuleidžiama „iš viršaus“ – Dievo ar imperatoriaus, gal net dievo imperatoriaus ir gausybės pusiau „šventų“ tarpininkų. Toks žmogus neretai pasmerkiamas tapti savotišku keliautoju, klajūnu, ieškančiu ir ne visada randančiu kur pritapti. Toks žmogus anoje visuomenėje visada buvo tam tikra išskirtinybė. Tipiškas jis taps vėliau.

XIX a. pirmoje pusėje Europos rytuose menininkas dar tik pradeda vaduotis iš tradicijos narvo, o jo socialinis statusas labai lėtai ima lukštentis iš senųjųamatininkų ir rankų darbo meistrų aplinkos.

Tai uždelstų, bet intensyvių mentalinių permainų vieta ir laikas. Lietuvos menininkas pogrindyje. Jis – būtinas tuomečio aristokratiško intelektualų salono puošmena, bet ir kai kas kitas, ką to meto diduomenė linkusi skirti prie tarnų.

Ano meto mėlyno kraujo pasaulio didieji turi gerokai pagalvoti: kviesti ar nekviesti prie šeimos iškilmių stalo kokio nors gastroliuojančio muzikanto ar aktorių trupės „žvaigždės“. Galima per koncertą mesti jai rožių puokštę, brautis į scenos užkulisius ir klūpant reikšti susižavėjimą teatro artiste, net švaistyti josparamai tokius pinigus, kurių normalus valdininkas – tuometės Rusijos biurokratinės mašinos sraigtelis nė sapnuoti nesapnuodavo, bet sutapatinti save –viešpataujančio luomo atstovą – su sielos linksmintojais jokiu būdu.

„Apyaušrio dalios“ siužetas, Balio Sruogos poetine ir dramaturgine išmone taip giliai įsirėžęs mums į sąmonę, nors ir apytikriai, vis dėlto gana aiškiai perteikia tą situaciją, kai menininkas aristokrato akyse buvo tik varganas klientas, toks pat baudžiauninkas kaip ir kiti, tik dainuojantis ar šokantis, o ne ariantis lauką arba klojantis ponui lovą.

XIX a. viduryje, be abejonės, nerasime nė vieno siužeto, kuris visiškai atitiktų minėtą pavyzdį. B.Sruoga aprašė įvykius, gerokai peržengusius XVIII a. ribą. XIX a. Lietuvos aristokratija jau buvo apsišvietusi ir mačiusi šiokių tokių naujovių Paryžiuje ir Austrijos sostinėje Vienoje, todėl realiai menininkų-baudžiauninkų „luomas“ jau buvo išnykęs.

Įkalintos mūzos epochai Rusijoje einant prie pabaigos pamažu keitėsi menininkų socialinis ir simbolinis statusas, o menininko veiklos prestižas augo.

Menininkus-tarnus išstūmė kita karta žmonių, pasirinkusių klaidų ir pavojingą tarnystės mūzoms kelią. Vilniaus miesto teatre tarp Tiškevičių rūmų orkestro muzikantų, griežusių garsiuosiuose baliuose, baudžiauninkų bemaž nebuvo.

Aukštuomenė puikiausiai suprato, kad tinkamai glostyti sielą gali tik laisvai samdomas muzikantas, artistas, menininkas. Artėjama prie supratimo, kad prievarta versti dirbti šitokį šventą darbą – tai blogo, azijietiško, nekultūringo skonio pavyzdys.

Tiesioginis dvasinis ir fizinis prievartavimas – tolimos praeities dalykas XIX a. Lietuvos aukštuomenėje. Tik tenai, gūdžioje praeityje, tik Augusto III laikais, Vilniaus vaivados kunigaikščio Karolio Radvilos (Panie Kochanku) baliuje galima buvo šaudyti pistoletu prie stalo ar vaikytis rūmų kieme tarnaites.

Bet garlaivių, pasirodžiusių Nemune ir Neryje, eroje tokie dalykai triukšmingai buvo nuversti nuo vertybių hierarchijos viršaus. Tik kokiame nors Jo imperatoriškosios didenybės kanceliarijos III skyriaus raporte galėtume aptikti, kad kažkur Rusijos gūdumoje koks nors pasileidęs dvarininkas įsakė visų akivaizdoje su vilkšuniu paguldyti jauną valstietę, pasipriešinusią gašliems pono įgeidžiams. Tai jau gėda ir net kriminalas!

Taigi laikotarpis prieš pat baudžiavos panaikinimą ir valstiečių reformą Rusijoje meno žmogui buvo labai sudėtingas. Ir nors saloniniuose pašnekesiuose poetų, dailininkų, muzikantų ir aktorių vardai buvo tariami nuolat ir garsiai, nors tradicinis bajoro ar bajoraitės dienoraštėlis mirgėte mirgėjo skambiomis poezijos eilutėmis, kai pradedantis garsėti to meto Vilniaus kultūrinio gyvenimo organizatorius rašytojas ir mokslininkas A. H. Kirkoras ėmė neslėpti savo romano su teatro aktore Helena Majewska, pasigirdo visokiausių apkalbų.

Išsipusčiusiai, karietuotai, prancūzuojančiai publikai, aukojančiai keliasdešimt tūkstančių kokioms nors iškilmėms caro garbei surengti, šis kultūros veikėjas pirmiausia buvo bajoras, atsainiai pasižiūrėjęs į mėlyno kraujo priesakus. Kita vertus, tai buvo ženklas link vis labiau demokratėjančios gyvensenos ir dar daugiau ją išryškinusios realizmo literatūros visoje Europoje.

Tuomečio inteligento, ypač atstovaujančio laisviesiems menams, t. y. laisvai praktikuojančio ir nesančio valdinėje tarnyboje dailininko ar muziko, tykojo ir kitokie pavojai. Tapdamas laisvas nuo bendruomeninio, griežtai sunorminto gyvenimo būdo, jis nesunkiai galėjo įsipainioti į romantinės vienatvės pinkles, kas dažnai ištikdavo jautresnės sielos jaunuolius, kurie, pasibaigus griežtam gimnazijos gyvenimui, tarsi sutrikdavo ir prarasdavo tos jaunatviškos ramybės, to uniformuoto pastovumo ir saugumo jausmą, lydėjusį per pasivaikščiojimus po gimnazijos koridorius.

Tad ir baigusius mokslą J.Zenkevičių, T.Goreckį, V.Narbutą netruko užgriūti visi šie schematiškai ir kampuotai nupiešti laisvokūrėjo kelio sunkumai.

Pirmaisiais Aleksandro II valdymo metais liberalinio atlydžio pagundos padėjo atsigauti Vilniaus – svarbiausio Lietuvos kultūros ir meno centro – kultūriniam gyvenimui. Didėjo intensyviai kuriančių dailininkų susitelkimas, pamažu daugėjo užsakymų ir visuomenės rūpesčio dėl lietuvių dailės ateities. Tai buvo metas, kai Lietuvos šviesuomenė sukūrė pirmą viešą muziejų ir prabilo apie nacionalinio meno turtus.

1856–1863 m. buvo itin svarbūs meno gyvenimo budinimui. Rusų valdžios apsisprendimas palengvinti užsienio pasų (t. y. leidimų išvykti į Vakarų Europą) išdavimo sąlygas šiek tiek plačiau atvėrė tautų kalėjimo vartus Lietuvos menininkams. Vakarų Europos muziejų, akademijų turtai priartėjo, o Italijos saulės šviesa ėmė šviesti ne tik iš senųjų meistrų drobių.

Kultūrinė atmosfera, tūkstančiai dailininkų, kurie veržėsi didžiosios tradicijos link, daugybė architektūros ir urbanistikos paminklų, neregėta gamta, kurios koloritas ir šviesotamsa negalėjo neužburti iš šiaurės rūko išnirusios vaizduotės.

Susidariusios Vakarų kultūros pažinimo sąlygos daugelio labiau patyrusių meno žmonių jau tada buvo suprantamos kaip laikinos, lyg nepastovus klimatas, priklausąs nuo Rytų despoto įnorių. Šitai paliudija Lietuvoje senusio, Italijoje ilgai gyvenusio tapytojo Kanuto Rusecko 1858 m. liepos 11 d. laiško, nusiųsto sūnui Boleslovui į Romą, žodžiai:

Atrodo, kad jūs tikitės pasaulyje gyventi tūkstantį metų, o tris šimtus iš jų praleisti Romoje, – po šimto metų gal ir pradėsi naudotis savo buvimu ten. Žinai, pas mus (Rusijoje – V.D.) viskas priklauso nuo fantazijos. Šiandien galima keliauti, o greit gal vėl nebus leidžiama. Taigi stenkis, kad kiekviena diena tau būtų tikrai svarbi, giliai apmąstyk ką matei, tokiomis dienomis turėk dienoraštį, jame aprašyk kiekvieną smulkmeną ir siųsk man.

Išmintingi rūpestingo tėvo žodžiai, nepaprastai taiklus ir kone pranašiškas pastebėjimas apie Rusijos imperijos kultūros žmogaus lemtį ir būtinybę elgtis protingai, derinti jausmą ir savidisciplinavimą. Visa tai labai tiko mūsų herojams.

15min.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.