1

Senovės tikėjimų fragmentai: gyvatė – daugiaprasmis skandinavų mitologijos simbolis

sausio 5, 2011 mitologija, PASAULĖŽIŪRA

GRO MANDT*

    Straipsnio autorė – Bergeno (Norvegija) universiteto archeologijos profesorė. Jos mokslinių interesų sritis – Vakarų Norvegijos uolų piešiniai ir jų išsaugojimas bei lyčių studijos remiantis archeologijos duomenimis.
iliustracija
Šiaurės skandinavų kosmologijoje taip vaizduojamas Midgardas, gyvųjų pasaulis, apjuostas Midgardsormos, pasaulio slibino, kuris ryja savo uodegą. Viduryje auga uosis Igdrasilas, pasaulio medis, kurio šaknimis minta gyvatės, o elniai ėda jo lapus (Ellinor Hoff piešinys)


Imantis tyrinėti priešistorines religijas tų vietų ir laikotarpių, iš kurių nėra išlikę tvirtų įrodymų (šventųjų tekstų ar apeigų aprašymo), tikėjimų ir jų praktikavimo pėdsakai iš daugybės mokslo sričių turi būti sudėlioti į viena. Mitologijos fragmentai, aptikti folkloro tradicijose, legendose, pasakose; senovės tikėjimų elementai, pasitaikantys rašytiniuose praeities paminkluose ir vėlesniais laikotarpiais; lingvistiniai duomenys, atskleidžiantys dievybių ir šventų vietų pavadinimus; archeologiniai radiniai – viskas įeina į didžiulę simbolių saugyklą, svarbią religinei mitologinei interpretacijai.


Skandinavų gyvatės simbolis pasikartoja tiek rašytiniuose praeities paminkluose, susijusiuose su senovės mitais, tiek materialinės kultūros palikime iš priešistorinių ir ankstyvųjų istorinių laikų. Šiame straipsnyje apžvelgsiu gyvatės reikšmę nuo maždaug 4000 m. pr. Kr. iki 1200 m. šiauriniame Skandinavijos areale.

Visose pasaulio kultūrose gyvatei buvo priskiriamos galingos simbolinės savybės, įtikinamai parodytos per įvairų jų pasireiškimą religijoje, mitologijoje ir mene. Gamtos tyrinėtojo požiūriu, gyvatė ypatingą padėtį gyvūnijos karalystėje pasiekė dėl formos ir elgsenos. Gyvatės šliaužia greitai; jos dažnai slepiasi siauruose plyšiuose ar žemės urvuose, užmiega žiemos miegu ir išsineria iš odos. Daugelis yra nuodingos. Jos laikomos mįslingais, bauginančiais gyviais, o jų dviprasmiškumą atspindi žmonių tikėjimai.

http://3.bp.blogspot.com/_U74QFHfEcUk/TFdnwwsSymI/AAAAAAAAAyw/YiRNK_p-Ntw/s400/MidgardSerpent.jpgVizualinis gyvatės vaizdavimas apima tiek natūralistinius piešinius, tiek abstrakčius ženklus, tai, pavyzdžiui, spiralės, meandros, zigzagai, banguojančios linijos. Ankstyviausi žinomi gyvatės motyvo pavyzdžiai – zigzago formos raštai, aptikti neandertalietiškame kontekste, maždaug 40 000 m. pr. Kr. Marija Gimbutienė tvirtina, kad gyvatės motyvo naudojimas reiškia vieną iš ankstyviausių žmonijos ritualinių praktikų ir kad gyvatės simbolika iš pradžių buvo susijusi su moteriškuoju religijos aspektu.

Skandinavų materialinėje kultūroje natūralistinis ir abstraktus gyvatės vaizdavimas aptinkamas nuo akmens amžiaus pabaigos, eina per visą bronzos ir ankstyvąjį geležies amžių iki vikingų epochos ir ankstyvojo viduramžių laikotarpio. Rašytiniai praeities paminklai, minintys gyvates (taip pat slibinus ir drakonus), pasirodo tik vėlesnėje šio laikotarpio dalyje, XIII a., bet išreiškia tikėjimus ir tradicijas, kurie yra daug amžių senesni.

Socialinius, ekonominius ir religinius pokyčius, vykusius skandinavų kultūroje, atspindi besikeičiantys gyvatės motyvo atributai. Aptarsiu šias variacijas, pabrėždama jų ryšį su moteriškąja simbolika. Atsižvelgdama į vėlesnį gyvatės simbolio pasireiškimą, kur tiek rašytiniai šaltiniai, tiek materialinis palikimas yra prieinami, patyrinėsiu, ar tos dvi duomenų grupės neigia, ar patvirtina viena kitą. Ankstesnių gyvatės vaizdinių aiškinimas bus grindžiamas iš dalies retrospektyvine analize ir tarpkultūrinėmis analogijomis, susijusiomis su visuotine gyvatės samprata.

http://strangevehicles.greyfalcon.us/Pictures/Ritter3.pngGyvatės simbolika šiaurės skandinavų mitologijoje

Skandinavų kultūra išlaikė žodinę tradiciją prieš perėjimą į krikščionybę apie 1000 m. Žinios apie senovės skandinavų kosmologiją IX–XI a. grindžiamos to laikotarpio atsiminimais – pirmiausia tekstuose, parašytuose po perėjimo į krikščionybę, 300–400 metų vėliau, nei gyvavo aprašomoji tradicija. Tačiau pasitelkiant tuos senovės paminklus reikia ypač didelio atsargumo ne tik dėl laiko intervalo, bet ir dėl pasakojimams galimos krikščioniškos įtakos. Pažymėtina, kad daugelis tekstų buvo parašyti vyrų, daugiausia vienuolių, kurie menkai arba visiškai nenusimanė apie moterų turimas žinias ir veiklą.

Senovės skandinavų mitologija ir kosmologija nustatoma iš „Vyresniosios Edos“ ir „Jaunesniosios Edos“, skaldų poezijos, sagų. Šiuose tekstuose gyvatės motyvas atsiskleidžia kaip kosminis simbolis, pasitaikantis tiek pasaulio sukūrimo mituose, tiek mituose apie pasaulio pražūtį.

Senovės skandinavai, populiariu įsivaizdavimu žinomi kaip vikingai, pasaulį piešia kaip apskritą diską, kurio centre stovėjo dievų namai, Asgardas. Aplink Asgardą driekėsi Midgardas, „vieta viduryje“, kurioje gyveno žmonės. Už Midgardo buvo Utgardas, „vieta pakraštyje“, kurioje buvo milžinų, tiek dievų, tiek žmonių priešų, namai. Vandenyne tūnojo milžiniškas slibinas, apjuosęs pasaulį ir įsikandęs uodegą. Tai yra Midgardsorma, pasaulio slibinas, ištremtas dievų, kurie bijojo piktos pabaisos.

Milžiniškas uosis, Igdrasilas, pasaulio medis, augo pasaulio centre. Jis iš požemių pasaulio per gyvenamąjį pasaulį siekė tiesiai dangaus skliautus. Uosis augo šalia šaltinio, kur, sakoma, buvo daugiau gyvačių, nei kas galėtų apsakyti. Viena iš gyvačių, Nidhogas, mito pasaulio medžio šaknimis, o keturi kilnieji elniai ėdė jo lapus.

Pasaulio medis taip pat yra kosminis simbolis, reiškiantis visuomenės tęstinumą ir dauginimąsi. Vis dėlto kaip gyvas organizmas jis yra pasmerktas sunykti ir žūti. Neišvengiamą pasaulio pabaigą, ragnaroką, simbolizuoja gyvatė ir kilnieji elniai, mintantys Igdrasilo šaknimis ir lapais. Ragnaroko mitas pasakoja apie paskutinę dievų ir milžinų kovą. Įvairių užuominų apie gyvates pasitaiko ir pasakose apie šią katastrofą. Mirties karalystėje yra patalpa, išraizgyta gyvačių kūnais, ir jų nuodai varva nuo stogo. Slibinas Nidhogas ten pavaizduotas kaip „tamsus drakonas“, kuris mūšio laukuose skraido virš negyvėlių kūnų ir savo plunksnomis „įtraukia lavonus“.

Pasaulio slibinas, Midgardsorma, kai išsilaisvina iš vergijos ir stoja į mūšį, vaidina reikšmingą vaidmenį pasaulio sunaikinimo mite. Kovą su pabaisa pradeda Toras, Griaustinio dievas, kuris, atrodo, buvo vienas populiariausių dievų senovės skandinavų panteone. Be to, kad yra derlingumo dievas, jis yra Kosmoso globėjas. Dėl to jis nuolat kovoja su milžinais, kad išlaikytų pusiausvyrą tarp Kosmoso jėgų. Paskutiniame ragnaroko mūšyje Toras pajėgia sunaikinti pasaulio slibiną, bet kovodamas miršta nuo nuodų, kuriuos slibinas suleido.

http://users.dickinson.edu/~eddyb/mythology/Midgard.jpg

Gyvatės motyvas vikingų ir ankstyvųjų viduramžių vaizdiniuose

To paties laikotarpio kaip senovės skandinavų mitai materialinėje kultūroje, geležies amžiaus pabaigoje, maždaug 600–1000 m., gyvatės motyvas pasitaiko kur kas dažniau nei rašytiniuose senovės paminkluose. Dėl dosnių laidotuvių papročių išliko daugybė žmogaus rankų dirbinių, skirtų kasdieniam gyvenimui ir šventėms bei religinėms iškilmėms.

Nors abstrakčioms formoms teikiama pirmenybė, skandinavų pavyzdžiuose pirmiausia perteikiamos skirtingos gyvūnų rūšys; tarp išrinktųjų yra slibinai ir drakonai, kosminiai mitų padarai. Į gyvates panašių papuošimų pasitaiko moterų juvelyriniuose dirbiniuose ir vyrų ginkluose, jų yra išraižytų medyje ir paminkliniuose akmenyse. Pastaruoju atveju gyvatės dažnai vaizduojamos su runų užrašais.

Vikingų amžiaus meninės tradicijos išliko krikščionybės epochos pradžioje. Gyvatės motyvas kaip puošybos elementas dažnai pasirodo ankstyvuosiuose religiniuose statiniuose, XII–XIII a. medinėse bažnyčiose knibždėlynas besiraitančių, besirangančių gyvačių dažnai yra išraižytas durų staktose. Slibinų ar drakonų galvos puošia bažnyčių stogus, jų aptikta ant raktaskylių aptaisų ir relikvijų skrynių. Paminkliniuose akmenyse gyvatės motyvas pasitaiko kartu su krikščionišku kryžiumi.

Dviprasmiškumo simbolis

http://4.bp.blogspot.com/_E_o_0Bdm4GA/TJzikj8LRpI/AAAAAAABAOg/Esy1p0D0_08/s1600/Oseberg+Ring+CLOAK+PIN+Bronze.jpgSenovės skandinavų gyvatė aiškiai atrodo esanti dviprasmiškas ir daugiavalentis simbolis. Tam tikru mastu rašytiniai tekstai ir materialiniai vaizdiniai, atrodo, prieštarauja vieni kitiems. Mitų slibinai pateikiami kaip pabaisos, susijusios su mirtimi ir nelaime, kovojusios su dievais ir jų surakintos. Antra vertus, gyvatės, netikėtai aptinkamos materialinėje kultūroje, atlieka senovines globėjų pareigas. Atrodo neįtikėtina, kad gyvatės motyvas, puošiantis juvelyrinius dirbinius ir ginklus, simbolizuotų blogį ir griaunamąsias jėgas. Priešingai, gyvatės, pasitaikančios dekoratyvinėje puošyboje arba pavaizduotos bendrais bruožais žiede ar apyrankėje, greičiausiai turėjo apsaugoti jų savininkus.

Senovės skandinavų sagose pateikiama nesuskaičiuojama daugybė galingų vikingų kautynių laivų, dažnai nurodomų kaip „drakonai“, aprašymų. Didžiausias ir galingiausias iš jų buvo vadinamas Ormen Lange, „Ilgasis slibinas“. Pasak sakmės pasakotojo, jo foršteveniui buvo suteikta auksinio drakono galvos, o užpakalinei laivo daliai – spirale susisukusios slibino uodegos forma. Kai 1880 ir 1904 m. Norvegijoje buvo atkasti pirmieji vikingų laivai, sagų aprašymai buvo daugiau ar mažiau patvirtinti. Nors drakonų galvų nebuvo rasta, forštevenių forma, ypač Osebergo laivo, buvo panaši į slibino galvą ir spirale susivijusią uodegą.

Drakonų formos suteikimas kovos laivams galėjo turėti priešų gąsdinimo paskirtį. Gali būti, kad galiojo ir globėjo reikšmė ir laivai atspindėjo galingas drakono savybes. Lingvistė Else Mundal iškėlė mintį, kad drakonas buvo valdovo simbolis ir kad tik žymiausi karo vadai savo laivus puošė drakonų galvomis (asmeninis ženklas).

Atidžiau pažvelgus, gyvatės kaip gynėjos ir globėjos funkcija yra pastebima net mituose. Pasaulio slibinas Midgardsorma vaizduojamas kaip bauginanti pabaisa. Vis dėlto apsivydamas pasaulį slibinas atlieka reikšmingą funkciją Kosmose, sulaiko chaosą ir saugo pasaulio tvarką. Anksčiausias Midgardsormos keningas (poetinė metafora), datuojamas IX a., yra „diržas“, reiškiantis „kažką, kas sulaiko“. Taigi Midgardsorma reiškia uroborą, kosminę gyvatę, kuri apjuosia pasaulį. Kitas slibinas pabaisa senovės skandinavų ir germanų mitologijoje yra drakonas Fafnis, kuris yra didžiulio aukso lobio saugotojas.

Gyvatės simbolikos moteriškieji aspektai

Senovės skandinavų gyvatės simbolikos dviprasmiškumas priklauso nuo įvairių tarpkultūrinių motyvo aspektų: gyvatė yra kosminė būtybė, susijusi su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu; ji veikia kaip globėja bei saugotoja ir simbolizuoja valdžią. Viso pasaulio mituose gyvatė vaizduojama turinti abi – teigiamą ir neigiamą – savybes. Gyvatei skirta turėti blogio ir mirties galias, be to, būti nemirtingai, simbolizuoti gyvybingumą ir gerą likimą. Susijusi tiek su demonais, tiek su dievybėmis, kai kuriose religijose gyvatė lygia greta yra prakeikta ir garbinama.

Vis dėlto senovės skandinavų mituose gyvatės sąsajų su derlingumu, gimimu ir dvasiniu atgimimu, atrodo, trūksta. M. Gimbutienė atkreipia dėmesį į šias teigiamas savybes, kai tvirtina, kad gyvatės simbolis yra susijęs su moteriška dievybe. Ši asociacija susijusi su jos Senosios Europos Didžiosios Deivės samprata. Gyvatę ji laiko gyvenimo ir atgimimo, derlingumo ir augimo simboliu. Ypač įdomus tikėjimas gyvatės nemirtingumu, sukeltas jos pasirodymo po žiemos miego ir jos „atsinaujinimo“ išsineriant iš odos. Dėl tariamo nemirtingumo ir buveinės žemėje bei tarp akmenų gyvatė simbolizuoja jungtį tarp mirusiųjų požemio pasaulio ir gyvenimo karalystės ir, tikima, įkūnija protėvių energiją. Šiuo požiūriu gyvatė yra linkinti gero, ne blogo. Nors nuodinga gyvatė gali nužudyti, M. Gimbutienė šią savybę aiškina kaip Deivės mirties valdymo aspekto apraišką.

M. Gimbutienė atkreipia dėmesį gyvatės ir paukščio simbolikos panašumus, ypač vandens paukščių, tokių kaip gulbės, gervės, gandrai ir žąsys, visų, kurie turi ilgus gyvatės formos kaklus ir kiekvieną pavasarį grįžta, pietuose praleidę žiemos mėnesius. Tiek gyvatės, tiek paukščiai yra suvokiami kaip gyvenimo energijos ir mirusiųjų sielų įkūnytojai. Jiems priskiriamas mirties valdymo aspektas nelaikomas blogiu, bet suvokiamas kaip natūralaus gyvenimo ciklo dalis.

Kodėl šių reikšmingų gyvatės simbolikos išraiškų nėra senovės skandinavų pasakose apie gyvates? Spėju, kad gyvatės simbolinė reikšmė skandinavų areale per tūkstantmetį pakito ir kad jos gyvenimo teikimo, moteriškumo aspektai vėlesnių simbolių sistemų iš dalies buvo užkloti, iš dalies asimiliuoti. Šiai galimybei išnagrinėti, manau, naudinga ištirti materialinės kultūros palikimą iš laikotarpių prieš vikingų amžių, kurių rašytiniai paminklai yra arba nepakankami, arba jų visai nėra.

Šiaurės Atėnai. 2007-10-20 nr. 865

Pagal „ReVision“ (2000, Nr. 23) parengė Juozas Šorys

Laukite tęsinio

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.