PAGONIŠKIEJI LIETUVIŲ IR PRŪSŲ AUKOJIMAI(3)
rugsėjo 4, 2015 Pagonybė, PASAULĖŽIŪRA
Rimantas Balsys\\Pradžia čia
tęsinys
2. 2. KARO BELAISVIŲ AUKOJIMAS
Kiek kitaip vertintini duomenys apie belaisvių aukojimą Jau Lenkų analuose (1279 m.) aprašytąjį atvejį galima būtų interpretuoti kaip belaisvių aukojimo dievams pavyzdį(45). Tačiau teksto autoriui, regis, labiau rūpėjo ne pats faktas, o noras pavaizduoti krikščioniškojo dievo daromus stebuklus, tad iš tikrųjų lieka neaišku, ar paimti nelaisvėn kryžiuočiai yra tiesiog nužudomi, ar paaukojami dievams.
Tas pats pasakytina ir apie fragmentiškas žinias Senojoje Livonijos kronikoje (1225–1227 m.), Eiliuotoje Livonijos kronikoje, eiliuotoje Mikalojaus iš Jerošino Prūsijos žemės kronikoje, Vygando iš Marburgo Naujojoje Prūsijos kronikoje (1394 m.), ir apie kitus rašytinius šaltinius, kuriuose tos žinios yra perpasakojamos (46). Informacijos požiūriu kur kas patikimesnių belaisvių aukojimo aprašymų savo kronikoje pateikia Petras Dusburgietis.
Teigiama, kad po sėkmingo antpuolio 1261 m. prie Pokarvių notangai nusprendė paaukoti savo dievams vieną iš nelaisvėn paimtų kryžiuočių. Burtai, pasak kronikos autoriaus, abu kartus krito kilmingam ir turtingam Magdeburgo vyrui Hirtzhalsui, kuris buvo pririštas prie savo žirgo ir sudegintas (47). Panašiai, tos pačios kronikos duomenimis, į nelaisvę paimtas kryžiuotis buvo paaukotas dievams ir Žemaitijoje. 1320 m. laimėję mūšį prie Medininkų, jie kaip auką savo dievams sudegino brolį Gerardą, pravarde Rudė, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo kovos žirgo (48).
Jei tikėsime kronikų autorių pateiktos medžiagos autentiškumu, karo aukojimus praktikavo tiek prūsų, tiek ir lietuvių gentys.
Didelė tikimybė, kad aukojimo apeigas atlikdavo patys kariai iš karto po sėkmingo mūšio baigties. Šaltiniuose nėra jokios užuominos, kad tokiai apeigai būtų vadovavęs ar ją atlikęs koks nors kulto tarnas. Riterio aukojimas su visa jo ekipiruote ir žirgu yra bene patikimiausia nuoroda į religinę apeigą, o ne paprastą priešo nužudymą. Žirgai, šarvai, ginklai buvo brangūs, laikomi vertingu karo grobiu ir be ypatingos priežasties nebūtų buvę deginami. Ritualo požymiu laikytinas ir aukos parinkimas burtų keliu. Taip, sekant visa burtų metimo tradicija karo žygiuose, dievai patys nurodo pasirinktą auką.
G. Beresnevičiaus taikliai nusakyta šio reiškinio esmė: Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad belaisviai aukojami ne kokių nors metinių švenčių metu <…>, o vien tik karo žygiuose.
Ir tik tada, kai pasiekiama pergalė. Belaisviai neaukojami prieš mūšį, tarkim, meldžiant dievų palankumo kovos metu, neaukojami jie ir pralaimėjus. Be to, dažniausiai ar paprastai aukojamas vienas belaisvis <…> Šiais atvejais susiduriame su reiškiniu, religijų istorijoje žinomu kaip pergalės auka (Siegesopfen). Tokia auka tai padėka už pasiektą pergalę. Dar daugiau – belaisvio aukojimas gali būti traktuojamas labiau kaip karo papročių dalis. Tokiu būdu religinė belaisvio aukojimo prasmė būtų antrinė (49).
Sacrifice of_Isaac by Pedro Orrente 1616
2. 3. STATYBŲ PAŠVENTINIMO AUKOS
Baltų rašytiniuose šaltiniuose duomenų apie žmonių aukojimą įkuriant miestą, pilies ar kokio kito objekto statybų pradžios auką, galima sakyti, nėra. Bet tai dar nereiškia, kad tokių aukų negalėjo būti. Pavyzdžiui, Bychovco kronikoje, kur perteikiama legenda apie Vilniaus miesto įkūrimą, statybos auka bent iš dalies galėtume laikyti tauro sumedžiojimą (50).
Nuorodą į galimai buvusią žmogaus kraujo auką bene pirmasis pateikia S. Grunau. Užsirūstinusį Patulą, kuris kronikoje laikomas mirusiųjų dievu, S. Grunau žiniomis, buvo galima permaldauti tik žmogaus kraujo auka – vaidilutis tuo tikslu įpjaudavo ranką, kad kraujas ištrykštų, po to pasigirsdavo murmesys ąžuole, ir tai būdavo ženklas, kad susitaikyta, t. y. kad auka priimta. Žmogaus kraujo aukos, tos pačios kronikos duomenimis, reikalavo ir dievo Patrimpo garbinimas. Apibendrindamas abiem dievams skirtas aukas S. Grunau rašo: Patulas ir Patrimpas be jokio saiko mėgo žmonių kraują, ir tas kraujas buvo jų garbei liejamas priešais ąžuolą (51). XVII a. pabaigoje informacijos apie tikėtiną žmogaus kraujo auką pateikia ir M. Pretorijus, aprašęs ritualines vaidilos pastangas pašventinat ąžuolą, per kurį galima būtų bendrauti su dievais (52).
Toks kruopščiai atrinkto ąžuolo pašventinimas laikytinas šventvietės įkūrimo ritualu. Pasak M. Pretorijaus, jei po įprastinių apeiginių veiksmų (trijų dienų pasninkavimo ir maldų) dievas medyje neapsireikšdavo, vaidila turėdavo eiti šalin, o po kelių dienų vėl grįžti ir dar dvi dienas pasninkauti ir melstis. Jei ir tada dievas neduodavo jokio ženklo, vaidila turėdavo įsirėžti į krūtinę, kad kraujas tekėtų, o jei ir tada nepasigirsdavo maurojimo, tai turėdavo atsinešti savo vaiko kraujo ir medį patepti, kad jis, dievas, skirtų jį savo būstu. Tada (jų nuomone) dievas tikrai įsikursiąs medyje ir turi būti aukojamos aukos, arba, kaip jis sako, atliekamos iškilmės (53). Iš aprašo galima suprasti, kad dievui kaskart paskiriama vis brangesnė auka – pradžioje bekraujė, po to aukojamas savas kraujas, galiausiai – savo vaiko.
Kaip jau pastebėta, S. Grunau ir M. Pretorijaus aprašytus ritualus galima interpretuoti įvairiai. Kol kas mažai teturime galimybių patikrinti jų perteiktos informacijos patikimumą. Tačiau XIX–XXa. lietuvių liaudies kūryboje taip pat aptinkama tekstų apie žmonių aukojimą statybų metu (54). Tiesa, tokių kūrinių lietuvių folklore nėra daug. Žmogus aukojamas siekiant dviejų tikslų: a) kad statinys būtų tvirtas, b) kad žmonės galėtų pabaigti pradėtą statinį (55).
Duomenys lietuviams ir prūsams priskiriamuose XIII–XVI a. rašytiniuose šaltiniuose iš tikrųjų leidžia kelti klausimą ir diskutuoti apie karo belaisvių aukojimą po sėkmingo mūšio, sėkmingo
karo žygio; apie teisę bet kuriam bendruomenės nariui pačiam pasiaukoti dievams (iškeliauti pas dievus); apie statybų (šventvietės įkūrimo) aukas.
Rašytinių šaltinių analizė rodo, kad mažiausiai abejonių kyla dėl ritualinio karo belaisvių aukojimo. Karo aukojimus, regis, praktikavo tiek prūsų, tiek ir lietuvių gentys. Didelė tikimybė, kad aukojimo apeigas atlikdavo patys kariai iš karto po sėkmingo mūšio baigties, nes šaltiniuose nėra jokios užuominos, kad tokiai apeigai būtų vadovavęs ar ją atlikęs koks nors kulto tarnas (žynys). Riterio
ETHNOLOGY. SCIENTIFIC RESEARCH WORK
Rimantas Balsys
PAGAN LITHUANIAN AND PRUSSIAN SACRIFICES
Summary
According to the written sources of the 13th–16th centuries, Lithuanian and Prussian tribes sacrificed to their gods on the sacred mounds, in forests and fields, at the trees and on the rocks, at the sea, rivers, lakes and springs, in the battle and burial places, etc. This article is intended to find out more precise criteria for the definition and classification of a sacrifice, as well as to discuss the issue of human sacrifice (prisoners of war) and self-sacrifice.
Data attributed to the Lithuanian and Prussian written sources of the 13th–16th centuries make it possible to question and discuss the sacrifice of prisoners of war after a successful battle or war; the right of any member of the community to sacrifice himself to the gods (going to gods); the construction (establishment of sacred places) sacrifices.
Analysis of written sources shows that there is least doubt about the ritual sacrifice of prisoners of war. It seems that war sacrifices were practised by both Prussian and Lithuanian tribes. It is very likely that the sacrificial rites were performed by the soldiers themselves immediately after the successful battle, because sources do not show that such a ceremony would be led by a priest. Knight’s sacrifice with all his armor and the horse is probably the most reliable reference to a religious ritual, rather than a simple killing of an enemy.
Whether the Lithuanians and Prussians practised rituals of self-sacrifice to the gods (going to gods) and human sacrifice for consecration of constructions (establishment of sacred places), it is not possible to determined because of data fragmentation and lack of credibility.
NUORODOS
45 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I…,p. 270–271.
46 Ten pat, p. 286, 309–310, 370, 466–470.
47 Ten pat, p. 347.
48 Ten pat, p. 351.
49 Beresnevičius G. Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 185; Be-p.185; Be-185; Beresnevičius G. Lietuvių mitologija ir religija…,p.126.
50 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai.T. II…,p.382.
51 Ten pat, p. 112.
52 Didelė tikimybė, kad M. Pretorijus šią ąžuolo pašventinimo ritualą sukūrė pats, naudodamasis S. Grunau ir kitų to laikotarpio autorių kronikomis. Akivaizdžiai sutampa kai kurios detalės. Skirtumas vienas – S. Grunau kalba apie apeigas, kurios atliekamos centrinėje prūsų šventykloje, o M. Pretorijus – apie vaidilučio siekį įkurti lokalią šventvietę.
53 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III…,p. 237–238.
54 Žr.: Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, 360-362. „Kai statė Biržų pilį, tai į jos vieną kertę įmūrijo tik išėjusius iš bažnyčios jaunavedžius. Sako, matėsi jaunosios kaspinai ir jaunojo bato galas…“; „Kai statė Rudaminos bažnyčią, tai meistrai negalėdavo susikalbėti: kai reikėdavo plytų, tai paduodavo vandens ar kitų daiktų. Meistras, kuris bažnyčią statė, nupirko mergos vaiką ir įmūrijo“ (Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė Bronislava Kerbelytė, 1999, 37, 121). Pasak padavimo, kūdikis įmūrytas į Želvų (dabar – Kamenskoje, Kaliningrado sritis) pilies rytinę sieną ir „ant to daikto iš sienos jovaras išaugęs, kursai pavasarį, medžiams sprogstant, teip jau savo liūdname pasilaikyme sprogdams iš pumpurų kraują prakaituojąs“ (Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 7. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos biblioteka, 1998, 295, nr. 87). Padavime apie Pagelažių kaimo Juodąjį tiltą sakoma, kad, neįstengiant užpilti raisto, per kurį buvo statomas tiltas, vienam darbininkui prisisapnavo, „kad reikia ton vieton įmesti tris dūšias: žmogaus, šunies ir gaidžio“. Taip ir buvę padaryta (žr. Jonas Balys. Raštai. T. IV. Parengė Rita Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, 77, nr. 151).
55 Žr.: Bronislava Kerbelytė. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970, 134-140.
56 Зеленин Д. К. Избранные труды. Статьи по духовной культуре 1934–1954, Мocква: Индрик, 2004, c. 146.
57 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, p.40.
Klaipėdos universitetas, MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA
© 2015, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
