Baltų žinyčios vartai

0

„Margutis neturi nieko bendro su krikščionybe“

viršaitis kovo 29, 2016 tradicijos ir papročiai

Jurgita Noreikienė\\

Pramušiau ledą – radau sidabrą. Pramušiau sidabrą – radau auksą. Kas? Žinoma, kiaušinis, mokslininkų vadinamas didžiausia pasaulio ląstele, o senovės žmonių suvoktas kaip pradžių pradžios simbolis. Ledas – tai kiaušinio lukštas, per svarbiausią pavasario šventę sužydintis augaliniais ir gyvuliniais motyvais.

Etnologui prof. Libertui Klimkai yra tekę lyginti įvairių Europos tautų marginamus margučius, tačiau tik lietuviškieji yra išlaikę prasmingus ženklus, mokslininkui pasakojančius apie dar akmens amžių siekiančią šioje klimato juostoje gyvenusių nuo gamtos ciklų ypač priklausomų žmonių pasaulėžiūrą.

– Panašu, kad šiemet Velykos bus baltos. Ką tai būtų reiškę mūsų senoliams?

– Senoliai sakydavo: „Kalėdos šaltos – Velykos baltos“. Bet šių metų spėjimams tai reikšmės neturi. Pirmąją Velykų dieną pasibaigus mišioms, procesijai einant apie bažnyčią, žmonės iš vėjo krypties spėdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas iš pietų – šilta, jei iš šiaurės – šalta.

Prieš pasidalindami pirmąjį margutį, darydavo ir tokį burtą – pasukdavo jį ir žiūrėdavo, į kurią pusę atsisuks smaigalys. Pagal tai spėdavo, koks bus pavasaris. Jeigu į šiaurę atsisuks – pavasaris bus šaltas, šalčiai ilgai laikysis, jeigu į rytus – vėjuotas, žvarbus, jeigu į pietus – aišku, kad šiltas ir greitas. Vakarų kryptis rodo lietingą pavasarį.

Didžioji pavasario šventė – Velykos – būdavo kaip metų pradžia, todėl buvo spėliojama, kokie metai laukia. Senovėje metus skaičiuodavo nuo balandžio mėnesio. Ne tik lietuviai, bet ir romėnai kadaise taip darydavo. Todėl labai svarbi pirmoji diena – kokia ji bus, tokie bus ir žemdirbio metai.

– Eidami aplink bažnyčią žmonės stebi vėjo kryptį, susėdę prie stalo suka margučius – krikščioniška šventė kaip reikiant persimaišiusi su pagoniškais papročiais?

– Taip, neabejotinai. Tradiciniai dalykai, ypatingai tie, kurie susiję su orų spėjimu, su derliaus spėjimu, niekur nedingo, liko kaip žmonių patirtis, sukaupta per šimtmečius, o gal tūkstantmečius. Į krikščionišką kalendorių buvo ramiai įterptos tos dienos.

Maža to, mes iš krikščioniško kalendoriaus pasiėmėme tas vardų dienas, kurios atitinka mūsų gamtos virsmus. Vardų yra kiekvieną dieną, visus būtų galima sureikšminti, bet ne – mes sureikšminome Jurgines, Izidorines, Martyno dieną, Petrines, žinoma, Jonines, kurios visame pasaulyje žymimos kaip vasaros saulėgrįža, ir šie vardai išpopuliarėjo. Šias dienas mes labai subtiliai pasirinkome pagal savo gamtos virsmus.

– Kas iš lietuviškos pagonybės yra išlikę būtent Velykų papročiuose?

– Pradėkim nuo to, kad pats Velykų simbolis margutis su krikščionybe neturi nieko bendro. Taip, jis šventinamas bažnyčioje, bet kaip eilinis maisto produktas, o mums tai kažkada buvo pasaulio modelis. Tie raštai, piešiniai išreikšdavo visą žmogaus suvokimą apie tai, kas yra aplink. Laiko ir erdvės struktūros yra pavaizduotos tuose ornamentuose.

Dar daugiau – dar ir dabar marginant margučius, dažnai naudojami ornamentai iš trijų brūkšniukų, primenantys paukščių pėdeles. Pagal senovinius įvaizdžius, paukščius į mūsų kraštą atsiųsdavo deivė Paukštė. Tie paukščiai išgelbėdavo žmones nuo bado – nes pavasarį žmonės badaudavo. Todėl pirmas kiaušinis, rastas padėtas laukinio paukščio, turėjo būti skiriamas deivei Paukštei, jį pažymint jos ženklu, o vėliau dar ir nudažant aukos spalva – raudona. Tai būdinga Velykų margučių spalva.

– Tik Lietuvoje ši tradicija egzistavo, ar ji bendra, europinė?

– Margučiai tikrai nėra vien lietuviška tradicija, ji būdinga visai šiai klimato zonai, ten, kur žmonės panašiai gyveno. Panašiai akmens amžiuje žmonės gyveno ir Vokietijos, ir Prancūzijos teritorijoje – per visą Europos vidurio klimato juostą. Ir ten margutis su krikščionybe nesusijęs, tai pradžių pradžios simbolis.

– Spalvotas, raštais išmargintas kiaušinio lukštas nėra pasibaigus žiemai sužydėjusio ledo simbolis – prisimenant mįslę apie kiaušinį „Pramušiau ledą – radau sidabrą, pramušiau sidabrą – radau auksą“?

– Galima ir taip suprasti. Kaip verba yra atgyjančios gyvybės simbolis, taip ir margutis. Bet jo ornamentai pabrėžia reikšmę – čia iš naujo sukuriamas pasaulis. Todėl ant jo piešiamas pasaulio modelis.

– Prisikeliantis krikščionių Dievas tam tikra prasme atspindi lygiai tą patį dalyką?

– Neabejotinai. Visos pasaulio religijos yra susijusios tarpusavyje. Žmonių sąmonei tie dalykai bendri. Tiesa, tuose kraštuose, kur kilo civilizacija – Egipte, Tarpupyje – klimato kaita nėra tokia drastiška. Ten žiemos nebūna, o pas mus po žiemos ypatingai norisi žalumos. Be to, pas mus žiemos metu žmonės fiziškai neturėdavo pakankamai maisto. Dar baudžiavos laikais žmonės pavasarį badaudavo. Iš čia kilęs ir Gavėnios paprotys – taupyti maistą, nes kitaip neišgyvensi iki naujo gamtos atbudimo. Visi šie dalykai turi neabejotinai realią potekstę, tik po to jie įgauna ideologinę reikšmę.

– Ar su margučiu senovėje būdavo atliekami kokie nors ritualai?

– Paprotys pasukti margutį, prieš sėdant prie Velykų stalo, ir pažiūrėti, į kurią pusę jis atsisuks, jau yra tam tikras ritualas. Ritualas buvo ir tai, kad margutis dažniausiai būdavo dalinamas pusiau laiko juosta, pažymėtas saulės tekos ir laidos simboliais. Smaigalys buvo mušamas pirmą Velykų dieną, drūtgalys – antrą, pažymint, kad šventė turi dvi dalis, dvi puses.

Bet įdomiausia – patys margučio raštai. Juose parodytos ir pasaulio dalys, ir saulės padėtys horizonte, kartu fiksuojant ir pagrindines metų šventes.

– Ar įsigalėjus krikščionybei nebuvo istorijoje bandymų tokius stiprius pagoniškus simbolius – margučius – išgyvendinti, bent jau neleisti jų į bažnyčią atsinešti?

– Nežinau, ar senais laikais buvo tokių draudimų. Žinau tik apie tradicinių kryžių statymo draudimus. Tokių būta XVII a. Pamatę pagonišką simboliką, kunigai drausdavo valstiečiams statyti kryžius taip, kaip jie juos įsivaizduoja. Dabar būtent tie tautiniais raštais ir simboliais ornamentuoti kryžiai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.

Dėl margučių draudimų esu girdėjęs visai neseniai. Prieš kokią dešimtį metų kai kurie jauni kunigai Vilniuje atsisakė šventinti margučius, teigdami, kad tai nėra krikščionybės simboliai.

– Iš kokių šalių ateina komercinė Velykų pusė – ant šakelių pririšti plastikiniai kiaušiniai, šokoladiniai kiškiai? Tai vokiečių ar kokių nors kitų tautų velykinių tradicijų atributai?

– Jie ateina iš tų tautų, kurios nebėra išlaikiusios gyvos tradicijos. Iš tų, kurios tingi margučius marginti, kurios neturi tautodailininkų, nuostabiai juos išmarginančių. Tuomet komercija visas tas spragas užpildo lipdukais, o per prekybos ryšius ta mada ateina ir pas mus.

– Kiškis kaip Velykų simbolis būdingas Lietuvai ar ne?

– Kai kur pasakydavo vaikams, kad čia kiškučiai paliko Velykų pyragą ar kitas dovanėles, bet visur kitur tai darydavo Velykų bobutė, atvažiuojanti su vaško kumelaite, geležiniais ratais. Panašūs motyvai yra ir Kalėdų papročiuose. Sunku pasakyti, kuriais laikais tas pasakojimas apie kiškius atsirado. Jis gali būti paveiktas ir literatūros kūrinių.

Mes jau negyvename akmens amžiuje, skaitome daug, prisižiūrime televizijos laidų. Kartais kaime išgirsti tokių dalykų, bet matai, kad jie literatūriniai. Dažniausiai tai pasakų personažai, kartais ir svetimų sakmių užklysta.

– Priimti į savo kultūrą ką nors naujo yra blogai?

– Gyvenimas toks, bet mes, etnologai, norime, kad kuo ilgiau būtų išlaikyta tradicija. Mes manome, kad Europoje esame vieni iš paskutiniųjų senosios tradicijos nešėjų. Kartą važiavau per Europą Didžiosios savaitės metu, ir visur domėjausi margučiais, kaip kokioje tautoje jie marginami. Pačius archajiškiausius pasaulio modelio bruožus turinčius margučius radau tik pas mus, Lietuvoje. Visur kitur nueita dekoratyvumo keliu. Net ir rankų darbo marginiai jau nebekalba apie pasaulio struktūrą. Jie padaryti tiesiog gražumo dėlei. O mūsų margučiai dar išlaikę tradicinį raštą, kurį mes randame sumodeliuotą ir ant verpstės, ir audimo raštuose, ir tas modelis mums „kalba“.

– Kas tą lemia? Kad krikščionybė pas mus atėjo palyginti vėlai?

– Lemia tai, kad ilgiausiai nepriėmėme krikščionybės ir dar tai, kad mes buvome žemdirbiai, kad negyvenome miestuose. Sakau „mes“, turėdamas omenyje lietuvių tautą. Mes buvome ne miesto tauta, o žemdirbių, kaimo žmonių tauta. Net maži miesteliai buvo daugiau apgyventi žydų, caro valdininkų – ne lietuvių etninės grupės žmonių. Profesionalioji kultūra turėjo mažai įtakos mūsų gyvenimams. Tik knygnešių epochoje mes masiškai išmokome skaityti.

– Šiuo metu gana populiari velykinė dekoracija – tušti kiaušinių kevalai, sukabinti ant šakelių. Iš vaikystės neprisimenu tokio dalyko. Tai lietuviška ar nauja „importinė“, vakarietiška tradicija?

– Ir taip, ir taip. Europos tautose yra populiarus „velykinis medelis“. Nuo seno jis buvo ir Lietuvoje. Bet pas mus jį darydavo kaip stovelį – iš medžio, tvirtą. Jis buvo statomas ant stalo, ir kiaušiniai sudedami į mažus laikikliukus. Kiaušiniai būdavo tikri – pas mus jų neišpūsdavo.

Tušti kiaušiniai – vėlyvųjų laikų darinys. Mūsų tautodailininkai dabar jau irgi tuo užsiima, padaro netgi ažūrinius subtilius marginius, bet anksčiau to nebuvo. Anksčiau per Velykas kaime turėdavo būti tikras kiaušinis. Žmonės žiūrėdavo praktiškai – išpūtus kiaušinį, kur tu jį panaudosi?

Tiesa, kartais išpūsdavo, kad būtų galima į vidų prileisti vaško arba smalos. Taip darydavo bernai, kad laimėtų daužynėse. Bet jeigu juos pagaudavo – būdavo žiauriai baudžiami, verčiami suvalgyti tą smalos ar vaško pripiltą kiaušinį.

– Kuri iš velykinių tradicijų, etnologų požiūriu, pati archajiškiausia, siekianti pačius seniausius laikus?

– Manyčiau, tų senų papročių yra nemažai. Pats kiaušinio marginimas, pats margutis – aš jį drąsiai „varau“ iki akmens amžiaus. Šiaurės rytų Lietuvoje yra paprotys, apie kurį man žmonės dar pasakojo prieš 30 metų – kaip sustiprinti savo galią atrasti laukinių ančių lizdus. Didijį ketvirtadienį, kada troba valoma, tvarkoma, švarinama, koks nors berniokas atneša skiedrų ir kiekviename kampe padaro po simbolinį lizdelį. Lizdelius dėlioja kryžmiškai. Tai jam vėliau visą pavasarį padeda atrasti laukinių paukščių lizdus. Argi ne akmens amžius? Čia medžiotojų bendruomenės burtas, kai dar žmonės gyvulių nelaikė.

Iš vėlesnių laikų taip pat yra įdomių papročių. Pavyzdžiui, iš miško atnešti skruzdėlyno šapų ir jais išbarstyti tvartą kryžmiškai, iš kampo į kampą. Sakydavo, kad tada gyvulių čia priaugs kaip skruzdėlių. Tai taip pat Didžiojo ketvirtadienio paprotys. Šie dalykai be galo archajiški, nukelia mus ne tik šimtmečius, bet gal ir tūkstantmečius atgal.

Šaltinis: gyvbudas.lrytas.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.