0

Atvelykis – vaikų velykėlės

balandžio 1, 2016 Šventės, tradicijos ir papročiai

Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atvelykis – tai Velykų pakartojimas, jis užbaigia Velykų savaitę. Ypač daug dėmesio šią dieną derėtų skirti vaikams, nes tai jų šventė. Tradiciškai iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais ir kitomis dovanomis. Per Atvelykį pasimatoma su giminėmis, jeigu dėl kažkokių priežasčių nepavyko pasimatyti per Velykas.

Kiaušinis ikikrikščioniškoje religijoje simbolizavo Dangų, dabar kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Žodis Dangus, dengti, dangtis ir dingti išreiškia DANGĄ, kuria padengtas tiek kiaušinis, tiek Žemės planetos dangus, kuriame mes matome žvaigždes. Kiekvienas dangalas senovėje buvo suprantamas kaip atskira dangaus sfera, kurioje gyvena dievybės. Dabar mes matome, kad tai planetų orbitos, kurios ir sudarė 7 arba 9 dangus. Lietuvoje labiau paplitęs pasakymas „devintame danguje“. Todėl ant kiaušnio lukšto marginami žvaigždžių ir planetų simboliai, Saulė ir Mėnulis.

Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės pavidalu. Šis simbolis dažnai sutinkamas ant senovinių margučių raštų. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kaip ir pas indus, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Krikščionybėje virto Velnio įvaizdžiu. O tai mūsų Gyvatos protėviai. Pavasarį gyvatės turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.

Įdomi viena liaudies mįslė: Pramušus ledą, rasi sidabrą, pramušus sidabrą, rasim auksą, atsakymas kiaušinis.

L. Balsio paveikslas

L. Balsio paveikslas

Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.

Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.

Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo dar 4 dienas po jų išvakarių. Pirmąją dieną Velykos būdavo švenčiamos namuose, tik vakare jaunimas susirinkdavo į būrį ir giedodavo. Geriausi dainininkai buvo apdovanojami margučiais ir šventiniais skanumynais. Būdavo renkamas gražiausias margutis karalius.

Foto e4gedvilaitei.blogas.lt/

Antroji Velykų diena – vaikų džiaugsmui. Šią dieną jie eina kiaušiniauti. Tradiciškai porą margučių jiems padovanoja krikštamotė. Iš kaimynų margučių buvo prašoma dainomis: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki…“

Trečiąją Velykų dieną buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad laistymasis pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę.

Ketvirtoji Velykų diena (kai kur trečioji) buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Negalima arti, akėti, net kuolo žemėn kalti.

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius (neretai visus, kuriuos vištos per tą savaitę sudėjo), tačiau kiaušinius daužydavo per Atvelykį tik vaikai. Dar kitaip Atvelykis vadinamas vaikų Velykomis (Velykėlėmis). 

Prisimenant tradicijas, jas galite  patys linksmai su vaikučiais atlikti:

Leiskite patiems vaikams marginti margučius

Tai darydami patys, vaikai greičiau įgus ir perpras šio meno paslaptis. Juk nebūtina kiaušinius dažyti kaip profesionalūs liaudies meistrai. Vaikams bus daug džiaugsmo, jei margučius jie papuoš savo sugalvotais raštais ir piešinėliais.

 Ridenkite margučius

Susirinkę giminės ar kaimynystės vaikučiai dar kartą gali pasidžiaugti velykine pramoga – ridenti margučius. Juk ši veikla reikalauja nemažai įgūdžių ir susikaupimo. Paaiškinkite vaikui, kad kiaušinis riedės į tą pusę, į kurią žiūri smailusis jo galas. Šią paslaptį perpratęs ir įvaldęs vaikas galbūt taps varžytuvių nugalėtoju.

Kepkite bandeles, pyragus

Užminkę Atvelykio pyrago ar bandelių tešlą, kvieskite į pagalbą mažuosius. Jie iš jos gali prilipdyti įvairių figūrėlių (kiškučių, avinėlių, paukštelių). Įpareigokite vaikus žalumynais papuošti vietą savo saldumynams Atvelykio stale.

Susitikite su vaikų krikštatėviais

Velykos, savaitė iki Atvelykio ir Atvelykis – laikas, kai vaikai atnaujina ryšius su savo krikšto tėvais. Susitikę su savo krikšto vaikais, krikštatėviai jiems dovanoja margutį, saldumynų ar kitą dovanėlę. Iki Atvelykio mažieji taip pat turi laiko paruošti dovaną krikštatėviams. Ji bus ypač miela, jei vaikučiai ją patys padarys.

 Pramogaukite

Atvelykis, kaip ir Velykos, siejamas su sūpuoklėmis. Dovanokite vaikams ir šią pramogą, juk prasideda šiltasis sezonas, kai sūpuoklėmis bus galima džiaugtis iki pirmųjų šalčių.

Iš senųjų tradicijų:

Trečią Velykų dieną buvo gegužės šventė. XIX a. pradžioje ją šventė Žemaitijoje. Tą dieną jaunimas žaidė „ gegužės“ žaidimą, kuriam vadovavo pati gražiausia mergina (gėlelė). Visi sustodavo ratu, į vidurį pasodindavo ją ant kėdės užrištomis akimis. Po kiekvieno pašokimo vyrai prieidavo prie merginos ir, paėmę už rankos dainuodavo „ Karaliūne gegele, kukū, kukū. Aš tavo brolelis, kukū, kukū“ sėdinčioji iš balso atspėdavo tuos, kurie jai labiausiai patinka. Ji išsirinkdavo tris vaikinus ir su jais šokdavo. Kai skirdavosi, dovanodavo jiems savo austas juostas, o vaikinai savo ruožtu irgi ją apdovanodavo. Nuo to laiko vaikinus merginos vadindavo broliais, o jie jas- seserimis. Lietuviai archainiu pagonišku papročiu ketvirtą Velykų dieną vadino ledų diena. Tą dieną nieko nedirbo, kad ledai javų neišmuštų, nelietė žemės, t. y. nei arė, nei akėjo, nei kuolo į žemę kalė.

 Panaudoti šaltiniai: volungele.lt, naisiuvasara.lt,

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.