0

Lapkričio dangų puoš tolimųjų saulių spindesys ir krintančių žvaigždžių lietus

lapkričio 1, 2016 Astronomija, KOSMOSAS, Žvaigždėtyra

Autorius: Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus\\

Prasideda lapkritis – ir žiema jau ne už kalnų. Vienuoliktasis metų mėnuo retai kada maloniais orais palepina: dangus dažniausiai būna apniukęs, erzina žvarbaus, kaulus kiaurai košiančio vėjo gūsiai, o šalto lietaus lašai vis mėgina persimainyti į šlapias snaiges…
Liaudiškas orų spėjimas byloja: jei mėnesio pradžioje pasirodo sniegas – po mėnesio jau tikra žiema bus; jei lapkritis lietingas – žiema esą bus snieginga; o jei šaltas pakliūva lapkritis, vadinas, žiema bus lengva.
„Caters News Agency“ nuotr. / Meteorų lietus

„Caters News Agency“ nuotr. / Meteorų lietus

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, profesorius Libertas Klimka teigia, jog šiuos spėjimus mūsų protėviai tikslindavę lapkričio 11-ąją, per šv. Martyną. „Toji data vadinama paskutiniąja rudens švente. Pastebėta, kad Martyno dienos orai paprastai būna priešingi Kalėdų orams, – sako L.Klimka. – Yra nuo tų laikų net posakis išlikęs: jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens. Ir atvirkščiai.“
http://s1.15min.lt/static/cache/MjY5eDI2OSw1OTF4MzMzLDYyNTM2NCxvcmlnaW5hbCwsMTM3NTY0MTA3NA==/etnologas-ir-leu-profesorius-limbertas-klimka-56826b670ae7a.jpg

Astronomijos mėgėjai sutaria: lapkritis – itin nepalankus metas mūsų kraštuose į dangaus skliautus dairytis – kone kasnakt nepermatoma skraiste debesys užkloja balsvus Paukščių Tako vingius, paslepia įmantrius žvaigždynų raštus, negailestingai užtemdo net pačių ryškiausių šviesulių spindėjimą… Tačiau debesų uždangai kartais prasiskleidus – kad ir trumpam – atsiranda galimybė pasigrožėti tolimais visatos žiburiais, paslaptimis ir legendomis apipintais…
Didieji lapkričio žvaigždynai ir planetų stebėjimo sąlygos
Giedras lapkričio nakties skliautas kupinas žvaigždžių girliandų: iš ryškesnių ir lengvai pastebimų žvaigždynų prieš pusiaunaktį šiaurėje antai spindi Didieji (Ursa Major) ir Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor), o virš jų, beveik zenite – Kasiopėja (Cassiopea).

Šiaurės rytų-rytų kryptimi – grakščioji Lūšis (Lynx), ilgakaklė Žirafa (Camelopardalis), neišskiriamieji Dvyniai (Gemini), Kapelos žvaigžde paženklintas Vežėjas (Auriga) ir kiek aukščiau – didvyris Persėjas (Perseus).

http://s2.15min.lt/static/cache/NTgweDQzNSwsNjAwNDM3LG9yaWdpbmFsLCwxNDAwODAxNzM0/nr3-rytinio-skliauto-zvaigzdynai-lapkricio-15-d-22-val_stellarium-programos-simuliacija-581768e87b794.jpg

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Rytinio skliauto žvaigždynai lapkričio 15 d. 22 val., STELLARIUM programos simuliacija

Virš pietryčių-pietų horizonto išvysime Orioną (Orion), galingąjį Taurą (Taurus), o dešiniau nuo jo – Banginį (Cetus) bei Žuvis (Pisces).

http://www.15min.lt/images/photos/600437/original/nr4-pietinio-skliauto-zvaigzdynai-lapkricio-15-d-22-val_stellarium-programos-simuliacija-581768eb93c0a.jpg

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Pietinio skliauto žvaigždynai lapkričio 15 d. 22 val., STELLARIUM programos simuliacija

Pietvakarinėje-vakarinėje skliauto dalyje žiba Vandenis (Aquarius), didelis Pegaso (Pegasus) žvaigždynas, mirguliuoja gražioji Andromeda, sparnus skleidžia Gulbė (Cygnus).

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Vakarinio skliauto žvaigždynai lapkričio 15 d. 22 val.,STELLARIUM programos simuliacija

Šiaurės vakaruose skaisčiąja Vega puikuojasi Lyra (Lyra), į horizontą kone remiasi stipruolis Heraklis (Hercules), o dar labiau į šiaurę – greta Cefėjo (Cepheus) rangosi grėsmingasis Drakonas (Draco)…
Iš planetų lapkričio vakaro sutemose ryškiausiai sužimba gražuolė Venera – ji matoma neilgai ir ganėtinai žemai – Gyvatnešio (Ophiuchus) žvaigždyne, – ir leidžiasi beveik su Saule (todėl šiuo matomumo laikotarpiu mūsų protėvių Vakare ar Vakarine žvaigžde buvo vadinama). Tiesa, mėnesiui baigiantis Venera darosi vis ryškesnė ir po saulėlydžio danguje užsibūna vis ilgiau…

Marsą lapkritį galima išvysti vakarais – maždaug iki 21 val. jis rausvai raibuliuoja neaukštai virš pietų horizonto. Raudonoji planeta per mėnesį palengva blėsta, kol galiausiai tampa blyškesnė net už Saturną.
Žiedų valdovas Saturnas netrukus keliems mėnesiams nuo mūsų žvilgsnių pasislėps, o kol kas – lapkričio pirmojoje pusėje – planetą dar galima trumpai pamatyti iškart po Saulės nusileidimo pietvakarinėje skliauto dalyje.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Marsas ir Venera (pažymeti rodyklėmis) pietinėje dangaus dalyje lapkričio 15 d. 17 val., Saturnas jau nusileidęs, STELLARIUM programos simuliacija

O štai planetų karalius Jupiteris teka paryčiais Mergelės (Virgo) žvaigždyne, keliomis valandomis pralenkdamas Saulę, ir matomas gan aukštai virš pietryčių horizonto, kol galiausiai pradingsta nušviesėjusiame vėlyvo rudens ryto danguje…

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Jupiteris (pažymėtas rodykle) rytinėje skliauto dalyje lapkričio 15 d. 5 val., STELLARIUM programos simuliacija

Beje, ankstyvą lapkričio 25 d. rytą, apie 4 val., didžioji planeta tekės kelių laipsnių atstumu nuo Mėnulio ir greta jo pjautuvėlio dangaus skliautu keliaus iki pat pirmųjų Saulės spindulių. Reiškinys ne toks jau retas, bet vis dėlto pakankamai gražus, kad vertėtų jį specialiai stebėti.
Persėjuje – šiurpi „Demono akis“ bei jaunų žvaigždžių spiečius
Žvaigždynai slepia ne vieną intriguojančią paslaptį, pasakoja mums tikras ir išgalvotas istorijas… Atidžiau pažvelkime, pavyzdžiui, į Persėją – Paukščių Tako miglose spindintį žvaigždžių ornamentą, pavadintą senovės graikų mitinio personažo vardu. Legendos mena didvyrį Persėją, nugalėjusį pabaisą Medūzą bei nuo jūrų siaubūno Banginio išgelbėjusį karalaitę Andromedą.
Žvaigždyne esama vienos žinomiausių kintamųjų žvaigždžių – mįslingasis Algolis. Pasak mitų, jis yra minėtosios Medūzos akis, kurios žvilgsnis kiekvieną paversdavęs akmeniu. Iš tiesų Algolis – užtemdomoji dvinarė žvaigždžių sistema. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Algolį sudaro žvaigždžių pora: viena – balta ir labai spindulinga, kita – silpnesnė oranžinė, tačiau jos skrieja taip arti viena kitos, kad jų negalima atskirti net ir pro galingiausius teleskopus.
Kai silpnesnioji žvaigždė beveik kas 3 paros pereina šiapus ryškesniosios disko, pastarosios spindesys sumažėja kone dvigubai, ir šitai plika akimi itin atidus bei kantrus stebėtojas pastebėti gali. Gal dėl to graikų mituose Algolis dar vadinamas Mirksinčiu Demonu? Visgi pirmasis taisyklingą Algolio spindesio kitimo periodą moksliškai nustatė ir teisingai paaiškino dvinarę jo prigimtį anglų astronomas Džonas Gudrikas (John Goodricke, 1764-1786). Deja, Gudrikas mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 22 m., praėjus keturioms dienoms po to, kai buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu…

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./XVIII a. gyvenęs Džonas Gudrikas teisingai paaiškino Algolio prigimtį, Wikipedia.com

Kuo gi dar įdomus Persėjo žvaigždynas? Jame, o tiksliau, tarp Persėjo „viršugalvio” ir Kasiopėjos žvaigždyno tamsią lapkričio naktį (geriausia, be Mėnulio) galima įžiūrėti dvi blyškiai švytinčias dėmeles – vienas didžiausių dangaus puošmenų. Tai du gretimi padrikieji žvaigždžių spiečiai, dar vadinami Dvigubuoju Persėjo spiečiumi, kuris nuo mūsų nutolęs per 7,5 tūkst. metų kelio šviesos greičiu.
Kiekviename telkinyje esama apie 2000 karštų, jaunų žvaigždžių, kurių amžius siekia „vos” dešimtį milijonų metų. Nuoširdžiai patartume Persėjo spiečius stebėti pro žiūronus, nes tuomet galima atskirti daugybę pavienių šviesių žvaigždžių bei pasigrožėti visa jų struktūra.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Net ir pro nedidelį teleskopą galima įžiūrėti pavienes Persėjo padrikojo spiečiaus žvaigzdes, Space.com

Dangaus puošmena – Tauro žvaigždyne spindintis sietynas
Paukščių Take bei jį supančiose dangaus srityse spiečių – žvaigždžių būrių, gimusių tuo pačiu metu, t.y. kelių milijonų metų laikotarpiu (taigi, jos vienaamžės !) iš to paties tarpžvaigždinių dulkių ir dujų debesies – gausu. Žinomi du žvaigždžių spiečių tipai – padrikieji ir kamuoliniai spiečiai.
Padrikuosius spiečius sudaro dešimtys ir šimtai žvaigždžių, o kamuolinius – dešimtys tūkstančių, kartais net milijonas žvaigždžių. Padrikųjų spiečių žvaigždės yra gana išsisklaidžiusios (skersai jų šviesos greičiu lėktume nuo 5 iki 50 metų), jaunos ir karštos, kartais gaubiamos ūko, iš kurio susidarė, pėdsakų.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Tipiškas padrikasis žvaigždžių spiečius – jaunas, išsisklaidžiusias žvaigždes dar gaubia dulkių ir dujų debesis, iš kurio jos gimė (Space.com)

Iš viso žinoma apie 1000 padrikųjų žvaigždžių spiečių, o mokslininkai spėja, kad Galaktikoje tokių spiečių yra iki 30 000 ir kiekviename iš jų yra vidutiniškai bent po 300 žvaigždžių. Taigi apytikriai apskaičiavus gaunama, kad vien padrikuosiuose spiečiuose susibūrę maždaug 10 mln. žvaigždžių.

Nepaprastai įspūdingas padrikasis žvaigždžių spiečius, geriausiai matomas vėlyvą rudenį bei žiemą, yra galingojo Tauro pikto šnopavimo nepabūgęs Plejadžių žvaigždžių būrelis, lietuvių nuo seno vadintas Sietynu – tikra naktinio dangaus puošmena. Ko gero, tai gražiausias plika akimi regimas spiečius. Aptikti Sietyną nėra sudėtinga: pietrytinėje skliauto pusėje ryškiuoju Aldebaranu pažymėtas Tauras, savo žvaigždžių konfigūracija primenantis atsigręžusį puolantį bulių, yra vienas įsimintiniausių žvaigždynų.

Raudonoji milžinė Aldebaranas – 40 kartų už Saulę didesnė ir 150 kartų šviesesnė žvaigždė – ženklina jo piktą akį, o Sietynas – petį. Beje, šios ryškiausios Tauro žvaigždės pavadinimas arabų kalba reiškia ,,sekiotoją”, nes Aldebaranas kyla įkandin Sietyno, tarsi mėgindamas jį pasivyti…
Sietynas danguje užima kiek didesnį nei dviejų pilno Mėnulio diskų plotą. Šiame padrikajame spiečiuje geros akys įžiūri 7 žvaigždes, o pro žiūroną jų ten visą šimtą suskaičiuoti galima. Tai „jaunas” šimto milijonų metų amžiaus žvaigždžių telkinys.

http://www.15min.lt/images/photos/600437/original/nr11-pro-teleskopa-ar-net-galingesni-ziurona-sietyno-spieciuje-galima-suskaiciuoti-desimtis-zvaigzdz-58176871f16cc.jpg

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Pro teleskopą ar net galingesnį žiūroną Sietyno spiečiuje galima suskaičiuoti dešimtis žvaigždžių (nasa.gov)

Senosios baltų kultūros tyrinėtojai nurodo, jog istoriografiniuose šaltiniuose Sietynas įvardijamas ir kaip Sėtas, ir kaip Setinys. Mokslininkai sutaria, jog Sietynas – bene didžiausią praktinę reikšmę lietuviams turėjusi žvaigždžių grupė. Tarsi rudens nakties laikrodis, Sietynas iš vakaro dangun pakyla, o paryčiui leidžiasi žemyn. Senoliai sakydavo: „Jei Sietynas aukštai yra, tai toli aušra, jei žemai – tai netoli”. Šiandien žinoma, jog pagal jo stebėjimus būdavo pradedamas pavasarinis arimas bei žiemkenčių sėja. Kuo žemiau, Saulei jau nusileidus, Sietynas matyti vakaruose, tuo greičiau pavasaris, o kuomet jis įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją. Ir vėl senolių išmintis byloja: „Žvaigždžių Sietas žaroj – kumelė vagoj”.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Plika akis Plejadų žvaigždžių pulkelyje išskiria septynis ryškesnius šviesulius (Astrophoto.com)

Lapkričio viduryje – leonidų lietus
Darganotąjį lapkritį belieka tikėtis, jog kartą ar kitą, geriausia – mėnesio vidury – susidarius palankioms oro sąlygoms, turėsime progos pasigrožėti ne tik ryškiausiais pavieniais šviesuliais, įspūdingais žvaigždynais ar gausesniais žvaigždžių telkiniais juose, tačiau ir išvysime dar vieną šiais metais „krintančių žvaigždžių“ lietų – leonidus.
Tikriausiai rugpjūčio viduryje stebėjote tamsiame skliauto aksome staiga sužimbančias ir tuojau pat užgęstančias švieseles – krintančias žvaigždes – perseidus. Jau anksčiau esame rašę, jog su tikrąja žvaigždžių mirtimi šis trumpalaikis reiškinys nieko bendra neturi. Tai meteorai (gr.k. meteoron – atmosferos reiškinys) – aguonos grūdelio dydžio ar kiek didesnės dalelės, kurios didžiuliu greičiu įlekia į Žemės atmosferą ir dėl trinties su oru įkaista, lydosi, kol galiausiai visiškai sudega kelių dešimčių kilometrų aukštyje, danguje akimirkai palikdamos švytintį pėdsaką.

Meteorai Lietuvos danguje,15min.lt

„Krintančios žvaigždės“ senovėje žmones ir žavėjo, ir baugino. Istoriniai liudijimai apie „švytinčius dangaus akmenis” siekia beveik 3000 metų, ir visais laikais jie „pranašaudavo” nelaimes – badą, epidemijas, karus… Šiandien mes jau žinome tikrąją „žvaigždžių lietaus“ prigimtį, o meteorų pasirodymą ir intensyvumą galime gana tiksliai numatyti.
Pastebėta, jog daugelio meteorų trajektorijos, menamai pratęstos atgal, sueina į mažą dangaus plotelį. Tačiau tai tik perspektyvos padarinys, tyrinėtojams nurodantis, kad toli už atmosferos šios dalelės priklauso kažkokiam giminingos kilmės dalelių srautui. Meteorų srautai vadinami pagal žvaigždyno, kuriame susikerta meteorų regimosios trajektorijos (moksliškai – radiantas), lotyniškąjį pavadinimą., pvz., Andromedidai (radiantas Andromedos žvaigždyne), Geminidai (radiantas Dvynių žvaigždyne) ir pan. Taip pat esame rašę, kad meteorų srautas tam tikrame dangaus plote pasirodo kasmet tuo pačiu metu dėl to, jog Žemės orbita kerta meteorinių dalelių srautą, kosminių „šiukšlių“ juostą, kurią palieka kometos.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Meteorų lietų 1860 m. savo paveiksle įamžino JAV tapytojas Frederikas Cercas (Frederic Church),Wikipedia.com

Leonidai (radiantas Liūto žvaigždyne, lapkričio mėnesį tekančiame rytinėje dangaus dalyje jau po pusiaunakčio ir pakankamai aukštai atsiduriančio tik švintant) yra vienas iš kasmetinių meteorų srautų, matomų Lietuvoje, tik dėl ne itin malonaus metų laiko ne toks populiarus kaip perseidai rugpjūtį.
Kas 33 metai Templio-Tutlio (Tempel-Tuttle) kometa priartėja prie Saulės, palikdama tankų dulkių debesį, todėl leonidų dažnis kas 33 metus padidėja tūkstančius kartų. Leonidų reikia tikėtis lapkričio 15-20 d., o maksimumo – labai ankstyvą lapkričio 18-osios rytą (apie 4-5 val.). Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslo darbuotojas, dr. Vidas Dobrovolskas teigia, jog šiųmetis leonidų srautas nebus labai intensyvus.
„Labiausiai tikėtinas maksimalus krintančių žvaigždžių skaičius per valandą – nuo 10 iki 20, taigi ne ypač gausus, – sako astronomas. Palyginimui,

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus arch. nuotr./Graviūroje įamžintas įspūdingas 1833-ųjų leonidų lietus JAV, kuomet danguje per trumpą laiką sušvito tūkstančiai meteorų (Wikipedia.com).

perseidų dažnis pastarąją vasarą maksimumo metu siekė maždaug 100 per valandą… Be to, šiais metais stebėti leonidus kliudys Mėnulio pilnaties šviesa.“
Pasak rašytinių istorinių šaltinių, kol kas didžiausia leonidų liūtis vyko 1833 metais virš Šiaurės Amerikos, kai per minutę dangų perskrosdavo iki 1,5 tūkst. meteorų, lydymų įspūdingų bolidų, kurie buvo tokie šviesūs, kad matėsi net jų metami šešėliai. Lietuvoje paskutinį kartą bolidais gausus leonidų lietus „kapsėjo“ 1998-aisiais.

Šaltinis: 15min.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.