0

Kremavimas ir krikščioniškos laidotuvės – jau įmanoma..?

lapkričio 2, 2016 Amžina Atilsi, PASAULĖŽIŪRA

Inga Saukienė\\

„Nenoriu, kad mane graužtų kirminai. Sudeginkite ir išbarstykite mano pelenus kur nors miškelyje, jūroje ar ežere“. Šiandien tokį pareiškimą galima išgirsti vis dažniau. Tačiau jeigu pelenus palaidoti šiandien jau galima su visomis bažnytinėmis apeigomis, juos išbarstyti draudžia net pasaulietiniai įstatymai.

Mirusiojo lydėjimas baltiškomis apeigomis Kėdainių krematoriume. Iš asmeninio L.Balsio archyvo

Mirusiojo lydėjimas baltiškomis apeigomis Kėdainių krematoriume. Iš asmeninio L.Balsio archyvo

Kremavimo tradicija Lietuvoje kelią skinasi sunkiai
Krematoriumo direktorius Vytenis Labanauskas pasakojo, kad pernai buvo atlikti 3502 kremavimai, šiemet pagal devynių mėnesių rezultatus skaičiai bus panašūs.
„Tai rodo, kad nelabai daug pasistūmėjome į priekį. Kremavimų skaičius neauga, kaip anksčiau, 20-25 proc. per metus. Statistiškai kremavimas atliekamas apie 10 proc. atvejų nuo visų mirčių, nors pagal apklausas 36 proc. respondentų teigia norintys būti kremuoti ar pasisako už kremavimą.

Europos kremavimų vidurkis – 55 proc. Europoje tai labiau tradicinis laidojimo būdas negu užkasimas žemėje, o tokiose šalyse, kaip Slovėnija, Čekija, kremuojama net apie 80 proc. mirusiųjų. Vokietijoje, kitose Vakarų šalyse – per 60 proc.“, – vardijo pašnekovas.

Paklaustas, kodėl pas mus kremavimas nėra toks populiarus kaip svetur, V.Labanauskas spėjo, kad ir krematoriumą mes pastatėme paskutiniai Europoje taip pat ne šiaip sau.

„Tai rodo, kad mūsų požiūris į tokį laidojimo būdą skiriasi. Oficialiai Bažnyčia neprieštarauja kremavimui. Tai lygiavertis laidojimo būdas, tačiau konkretūs kunigai gali turėti savo asmenines pozicijas šiuo klausimu, o žmonės, aišku, į jų nuomonę atsižvelgia. Vis dėlto nemanau, kad kremavimas pas mus nesirenkamas dėl bažnyčios įtakos. Tiesiog dar neturime tokios laidojimo tradicijos ir vis dar turime daug žemės“, – svarstė krematoriumo direktorius.

V.Labanauskas kartais susiduria su žmonių pareiškimais, kad artimųjų pelenus norėtų kur nors išbarstyti arba tokia buvo artimųjų valia. Vis dėlto urnos užkasamos į žemę arba laikomos kolumbariumuose.

„Tiek pagal mūsų valstybės įstatymus, tiek pagal bažnyčios poziciją pelenų barstyti negalima, jie turi likti amžinojo poilsio vietose. Pas mus nėra numatyta vietų pelenų barstymui, kaip kai kuriose kitose šalyse, kur kapinėse yra tam specialiai skirti laukai. Tiesa, tam tikras ženklinimas paliekamas – lentelė su mirusiojo vardu ir pavarde. Užsienyje tai legalu, pas mus gali būti prilyginta chuliganizmui.

Tačiau ekologijos prasme pelenai aplinkai nekenksmingi. Tai lygiai ta pati medžiaga, kuri lieka deginant bet ką. Mes pamirštame, kad tai, ką užkasame į žemę, niekur nedingsta, o kapinės plečiasi, jų teritorijos artėja prie gyvenamųjų vietų, į kurias atiteka gruntinis vanduo su viskuo, kas į jį patenka“, – svarstė pašnekovas.

Kremavimas neprieštarauja prisikėlimo idėjai

Kunigas Algirdas Toliatas teigė vis dažniau susiduriantis su atvejais, kai tenka laidoti kremuotą žmogų. Jis pats atviravo nematantis didelio skirtumo tarp vieno ar kito laidojimo būdų. Kai kuriems žmonėms kremavimas labiau priimtinas todėl, kad jie nemato mirusiojo kūno, kuris pasikeitęs, ir tas vaizdas jų nešokiruoja, jie prisimena žmogų tokį, koks jis buvo gyvas. Svarbiausia, kad viskas būtų atlikta pagarbiai.

„Bažnyčia nedraudžia kremuoti, tik nepritaria pelenų išbarstymui. Kūnas vis dėlto yra sakralus ir norisi, kad į jį būtų žvelgiama su pagarba. Kapinės yra kaip nedidelė šventovė, o Bažnyčia ragina kūnus laidoti sakralioje vietoje vien iš pagarbos. Netinkama urną laikyti kur nors sekcijoje. Sakote, kai kurie žmonės sako, o kam tos kapinės, kai atsiminimą nešiojuos širdyje?

Žinoma, pirmiausiai taip ir reikia. Jeigu širdyje nieko nėra, jokios kapinės nepadės. Tie žmonės, kurie sako, kad savo artimą nešioja širdyje, yra teisūs, bet kartu labai gerai, kai pagerbiame jį ir tam tikru ritualu, tai puoselėja tradicijas, bendruomeniškumą. Sutinku su nuostata, kad kapinės tam tikra prasme labiau reikalingos gyviesiems, tačiau jos iš tiesų padeda išsaugoti prisiminimus“, – svarstė dvasininkas.

O kaip su krikščioniška kūno prisikėlimo idėja ir jo deginimu? Kunigas ragino nesuprasti doktrinos tiesmukiškai. Po mirties kūnas vis tiek išnyksta, todėl nėra didelio skirtumo – jis suirs ar bus sudegintas.

„Taip, Bažnyčia kalba apie kūno prisikėlimą, bet mes nežinome nei koks jis bus, nei kaip tai vyks. Tai nėra toks prisikėlimas, kai iš naujo atgimsta tas pats kūnas. Prisikėlęs kūnas bus perkeistas. Prisikėlimo akte svarbiausia mintis, kad kūnas ir siela neatskiriami.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kapelionas Algirdas Toliatas

Bažnyčia akcentuoja, kad kūnas nėra tik pirštinė sielai. Buvo jis vienoks, dabar atsibodo, paimsiu kitą. Kai skaitome Biblijoje apie prisikėlimą, negalime visko suprasti ir paaiškinti savo žmogiška vaizduote. Čia kalbama apie dvasinius dalykus. Būtų neteisinga užsikabinti vien už žodžių. Esminė idėja, kad siela ir kūnas yra viena, mes esame neatskiriami nuo savo kūno. Būtent todėl reikia elgtis su savo kūnu pagarbiai, jį saugoti ir tausoti“, – teigė A.Toliatas.

Pelenų išbarstymas paneigia žmogaus nepakartojamą vertę

Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė savo „Facebook“ paskyroje taip pat paaiškino, kad pagrindinė naujojo Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento „Ad Resurgendum Cum Christo“, skirto katalikų laidojimui, mintis, kad krikščionio mirtis ir laidotuvės yra jo tikėjimo dalis, mirtis negali būti privatizuota, o artimųjų palaikai nėra šeimos nuosavybė. Pasisakoma prieš palaidojimo anonimiškumą, nerašant mirusiojo vardo ir pavardės, kapo atsisakymą ir pelenų saugojimą ne kapinėse ar jų išbarstymą.

Pasak krikščionybės teoretikų, krikščionio laidotuvės arba skelbia jo tikėjimą, arba jį neigia. Dievui nėra neįmanomų dalykų, bet klausimas, ar savo ir savo artimųjų laidotuvėmis mes rodome, jog mes esame šeimininkai, ar visgi, kad Dievas yra mirties ir gyvenimo Viešpats.

Pareiškiant, kad kūno prisikėlimu netiki, tikėtis tokio prisikėlimo paradoksalu. Pelenų išbarstymas paneigia žmogaus nepakartojamą vertę, kaip gražiai tai beatrodytų, ir kartu yra puikybė, nes norima atsisakyti kapo, kuris yra mirties pripažinimo ir vilties, kurią įgyvendinti gali tik Dievas, vieta.

Krikščioniška praktika, beje, įgyvendinama būtent per Vėlines, yra ne tik maldos už mirusius, bet ir kapų lankymas. Nueiti į mišką ar dar kur, kur išbarstyti pelenai, gal ir maloniau, estetiškiau, bet juk nėra vietos, kurioje yra kūnas, beje, jau Krikštu sujungtas su Kristaus mirtimi ir Prisikėlimu, visą gyvenimą maitintas Eucharistija, kuri yra Dievo Kūnas.

Gestai irgi yra tikėjimo išraiška. Pasak I.Vaišvilaitės, šis dokumentas ir atkreipia dėmesį į tai. Mirusį laidodami mes jį atiduodame Dievo malonei ir valiai, kartu su mirusiuoju vildamiesi jo ir savo pačių gyvenimu po mirties ir kūno prisikėlimu.

Šaltinis: www.15min.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.