0

Dėl Baltijos jūros būklės – pavojaus varpai

gruodžio 2, 2016 Gamtosauga, JŪRA-UOSTAI

Itin taršai jautri Baltijos jūra išgyvena ne pačius geriausius laikus – 2015 m., priklausomai nuo vietos, joje užfiksuotos vidutinė, bloga ir net labai bloga būklė. Tonos upėmis atplaukiančių teršalų, didžiulė maistmedžiagų koncentracija, cheminės medžiagos, o kur dar – jūros dugne palaidoti cheminiai ginklai. Aplinkosaugininkai skambina pavojaus varpais – itin prastėja vandens kokybė, žūsta jūros gyvūnai ir nyksta augalai.

Nuo vidutinės iki labai blogos

Baltijos jūros ir Kuršių marių būklės vertinimą Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamentas atlieka kasmet. 2015 metais ekologinė būklė, pasak Hidrochemijos skyriaus vedėjos Galinos Garnagos-Budrės, buvo vertinta pagal 19-ka, o cheminė būklė pagal 28-ių stočių.

„Atlikus bendrą ekologinės būklės vertinimą skirtinguose vandenų tipuose, nustatyta vidutinė, bloga ir labai bloga Baltijos jūros būklė. Tokiai situacijai Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose didžiausią įtaką turi didelės maistmedžiagių – bendrojo azoto, bendrojo fosforo ir chlorofilo a – koncentracijos“, – praėjusiais metais atlikto tyrimo duomenis komentavo vedėja.

Dar labiau, pasak G.Garnagos-Budrės, nedžiugina cheminė Baltijos jūros būklė. „Baltijos jūros ir Kuršių marių cheminė būklė vertinama pagal pavojingų medžiagų vandenyje, dugno nuosėdose ir biotoje (žuvyse ir moliuskuose) koncentracijas. Vandens telkinio cheminė būklė neatitinka geros tada, jeigu bent vienos pavojingos medžiagos koncentracija viršija didžiausią leistiną. O įvertinus 2015 m. Baltijos jūros ir Kuršių marių cheminę būklę nustatyta, kad iš 33 tirtų monitoringo vietų, net 23-ose stotyse vandens ir dugno nuosėdų kokybė neatitiko geros cheminės būklės kriterijų.“

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad vertinamas yra ir Baltijos jūros bei Kuršių marių žuvų ir moliuskų užterštumas sunkiaisiais metalais, chlororganiniais pesticidais, lakiaisiais organiniais ir kitais junginiais. Gerų rezultatų nematyti ir čia – Baltijos jūros biotos tyrimai parodė, kad upinėje plekšnėje, strimelėje ir menkėje nustatyti bromintų difenileterių ir gyvsidabrio koncentracijų viršijimai.

http://s2.15min.lt/static/cache/ODgweDU4MCwsNjIxMzg2LG9yaWdpbmFsLCwxMjUwMzkyMjMz/baltijos-juros-bukle-583d40e560f5d.jpg

Jūros tyrimų departamento informacija/Baltijos jūros būklė

„Vertinant bendrą priekrantės ir tarpinių vandens telkinių būklę buvo nustatyta, kad visų paviršinių vandens telkinių būklė neatitiko geros. Vandens telkinio būklė įvertinama kaip gera tik tada, kai gera yra cheminė, ekologinė būklė, nes vandens telkinio būklė nustatoma pagal prastesnę iš jų“, – aiškino G.Garnaga-Budrė.

Didžiausia problema – tarša iš žemės ūkio

Kalbėdama apie vis prastėjančią Baltijos jūros padėtį Aplinkos apsaugos ministerijos Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė rėmėsi 2012 metais atliktu visaapimančiu Baltijos jūros vertinimu, kitas toks numatytas 2018-aisiais.

„Taigi remiantis tuo 2012-ųjų metų vertinimu, deja, turime pasakyti, kad Lietuvos jūros vandenyse būklė yra gera tik pagal vieną iš 11 vertinimo kriterijų, tai – jūros dugno vientisumas. Trijų kriterijų įvertinti mes negalėjome dėl informacijos trūkumo, o pagal likusius būklė buvo bloga“, – prie ketverius metus atliktą tyrimą trumpai komentavo direktorė.

A.Kniežaitė-Gofmanė atkreipė dėmesį, kad visa Baltijos jūra – itin jautri taršai, todėl su tokiomis problemoms kaip Lietuva, susiduria ir kitos Baltijos regiono valstybės. Paklausus, kas Baltijos jūrą kamuoja labiausiai, specialistė įvardijo eutrofikaciją.

„Tai dėl azoto ir fosforo pertekliaus vandenyje vykstantys procesai, kurių metu intensyviai dauginasi dumbliai, kas nulemia deguonies trūkumą ir laipsniškai vykstančią savotišką telkinio degradaciją.

Nesprendžiant šitos problemos, ilgainiui susidaro nepalankios sąlygos biologinei įvairovei, prasideda toksiniai dumblių žydėjimai ir maudyklos gali tapti netinkamos rekreacijai. Tokių atvejų, kad jūra būtų netinkama maudytis, mes, sakykime, dar neturėjome, bet švedai su tuo jau buvo susidūrę “, – aiškino Vandenų departamento direktorė.

http://s1.15min.lt/static/cache/ODgweDU4MCwsNjIxMzg2LG9yaWdpbmFsLCwxMjUwMzkyMjMz/baltijos-jura-grimzda-i-rudenini-sapna-57fba7374997d.jpg

Karolio Bakūno nuotr./Baltijos jūra grimzda į rudeninį sapną

Paprašyta įvardinti, kur yra problemos šaknys, iš kur Baltijos jūroje atsiranda didžiuliai azoto ir fosforo kiekiai, A.Kniežaitė-Gofmanė minėjo iš žemės ūkių į jūrą patenkančius su upių vandeniu patenkančius taršalus.

„Vienas iš šios problemos aspektų, kad mes apskritai turime mažai duomenų apie taršą iš žemės ūkio. Labiausiai problema yra susijusi su tręšimu tiek organinėmis, tiek mineralinėmis trąšomis.

Jei organinių trąšų kiekį gali kažkiek apspręsti pagal auginamų gyvulių skaičių, tai su mineralinėmis trąšomis yra žymiai sudėtingiau. Nežinome, nei kur jos naudojamos, nei kiek jų naudojama – nėra nei registro, nei fiksavimo, nei normų. Kiek ir kaip tręšti, rekomenduoja gamintojas, tačiau ar to laikomasi, niekas nežino“, – apie vieną iš didžiausių Baltijos jūros taršos šaltinių kalbėjo direktorė.

Baltiją kankina ir cheminiai teršalai

G.Garnaga-Budrė įvardino dar vieną, bet ne ką mažesnę, Baltijos jūros taršos problemą – pavojingąsias medžiagas. „Vienas iš pagrindinių pavojingų medžiagų šaltinių yra pramonė. Daugumos pramonės įmonių veikla yra susijusi su cheminėmis medžiagomis ar preparatais.

Įmonės sintetina chemines medžiagas arba gamina preparatus, įvairius gaminius – baldus, tekstilę, variklius ir pan. Tam jos naudoja chemines medžiagas kaip žaliavą arba pagalbinę priemonę, integruoja jas į gaminius. Galiausiai, šios medžiagos išmetamos į orą, išleidžiamos su nuotekomis arba patenka į aplinką kartu su atliekomis“, – aiškino Hidrochemijos skyriaus vedėja.

Be pramonės, pašnekovė įvardijo ir dar vieną Baltijos jūros taršos problemą. Tai – jūros dugne palaidotas cheminis ginklas . „Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje paskandinta apie 40 000 tonų cheminio ginklo, kurio sudėtyje buvo apie 13 000 t kovinių nuodingų medžiagų: garstyčių dujų, medžiagų, turinčių arseno junginių, chloracetofenono ir kt.

Cheminis ginklas buvo laidojamas į rytus nuo Bornholmo salos, į pietryčius nuo Gotlando salos, taip pat mažajame Belto sąsiauryje ir Skagerake. Yra pagrindo manyti, kad cheminio ginklo yra ir kitose vietose jūros dugne“, – kalbėjo G.Garnaga-Budrė.

Paskandinto jūroje cheminio ginklo klausimas, pašnekovės teigimu, šiandien yra labai aktualus ir Lietuva aktyviai dalyvauja tiriant šią problemą.

Foto L. Balsio

Foto L. Balsio

Poilsiautojai irgi teršia

Specialistės atkreipė dėmesį, kad tarp taršos veiksnių ne paskutinę vietą užimta ir rekreacija, poilsiautojų išmetamos ir į jūrą patenkančios šiukšlės. „Vertinant rekreacijos poveikį bendrai Baltijos jūros būklei, rimtos žalos nematyti, tačiau lokalus rekreacijos veiklos poveikis konkrečios maudykloms, jų kokybei – yra.

Pavyzdžiui, jeigu yra didelė žmonių koncentracija ir nėra šalia tualeto, šiukšliadėžių. Būtent šiukšlės yra didžiausia su rekreacija susijusi jūros problema. Į pasaulinį vandenyną patenka didžiuliai šiukšlių kiekiai, skaičiuojama net apie 6 mln. tonų kasmet. Tai turi labai neigiamą poveikį tiek vandens kokybei, tiek jūros gyvūnijai. Ši problema aktuali ir Lietuvai“, – atkreipė dėmesį A.Kniežaitė-Gofmanė.

Visuomenės vaidmenį sprendžiant Baltijos jūros problema pabrėžė G.Garnaga-Budrė. „Skirtingai nuo kitų jūrų, Baltijos jūra yra labai jautri taršai, nes ją su Atlanto vandenynu jungia siauri sąsiauriai, dėl to vanduo jūroje atsinaujina labai lėtai ir teršalai, kurie patenka i jūrą ilgą laiką joje išlieka. Taigi mūsų jūrą reikia ypatingai saugoti nuo taršos, ir visos šalys aplink Baltiją kartu turi imtis priemonių, kad ji netaptų mirštančiu vandens telkiniu“, – dėstė pašnekovė.

Tam kad išsaugotume jūrą, kiekvienas turime pradėjo nuo savęs, tikino G.Garnaga-Budrė. Reikia pradėti nuo elementarių dalykų – nepalikti šiukšlių, saugoti gamtą, taupyti vandenį, domėtis, kokius produktus perkame, kokia jų cheminė sudėtis, ar yra sudėtyje pavojingų aplinkai medžiagų. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jūros ateitis visu pirma priklauso nuo mūsų pačių.

Sprendimo ieškoma tarptautiniu mastu

Pasiteiravus, ko imamasi sprendžiant Baltijos jūros taršos problemas, A.Kniežaitė-Gofmanė pirmiausia įvardijo nuotekų valymą.

„Daugiausia teršalų į jūrą, kaip minėjau, patenka iš žemės ūkio, tačiau dar vienas labai svarbus veiksnys yra ir nuotekos. Per pastaruosius 15 metų situacija su nuotekomis Lietuvoje iš tiesų labai pasikeitė.

Šiuo klausimu matyti labai ryškus pagerėjimas, nes mes visas nuotekas, kurias surenkame, tinkamai tvarkome, išvalome, kad atitiktų numatytus reikalavimus. Būtent todėl nuo 2000-ųjų metų dėl fosforo, kuris didžiąją dalimi patekdavo į jūrą per nuotekas, buvo matytu ryškus pagerėjimas. Tiesa, jo koncentracija vėl padidėjo 2015 metais, tačiau atsakyti, kodėl, dar atsakyti sunku.“

Vandenų departamento vadovė atkreipė dėmesį, kad į Baltijos jūros taršos problemos sprendžiamos ir tarptautiniu mastu

„Didžiulę įtaka jūros aplinkos apsaugai turi ne taip seniai patvirtinta Jūros strategijos pagrindų direktyva. Taigi įgyvendindamos šią direktyvą visos Baltijos regiono šalys imasi veiksmų. Iš pradžių atliekamas jūros būklės vertinimas, tada nustatoma, kokia būklė turi būti, kad ji galėtų būti vertinama kaip gera, vėliau numatomi aplinkos apsaugos tikslai ir priemonės. Iš esmės šiuo metu į pabaigą eina tas pirmas etapas“, – kalbėjo A.Kniežaitė-Gofmanė.

Šaltinis: 15min.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.