0

Pusiaužiemis – Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d.

sausio 25, 2017 tradicijos ir papročiai

L. Klimka\\
Sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje itin reikšminga data – Pusiaužiemis. Įveikėme pusę niūraus gamtoje meto, bet ir pasidžiaugėme sniegu pasipuošusiais medžiais, apledėjusiais upokšniais, sustingusiais ežerais… Nuostabūs tie pokyčiai mūsų tėviškėje. Senoliai kaime pasakytų: diena jau pailgėjo per avinuko šuolį.

Išties nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko dabar prisidėjo visa valanda ir dar septynios minutės. O katalikai sausio 25-ąją mini šv. Pauliaus atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingai tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pasak legendos, buvę taip: jojant Sauliui į Damaską, staiga danguje tarp debesų pasirodęs Kristus; apakintas jo šviesa raitelis nupuolė nuo žirgo. Vilniuje, šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, tas atsivertimas pavaizduota įspūdingu horeljefu virš pagrindinio altoriaus.

Liaudiški papročiai pataria Pusiaužiemio dieną pasidairyti gamtoje pirmųjų, dar labai nedrąsių  pavasario  ženklų. Sakoma, miške savo oloje nubunda barsukas; iškiša miegalis galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Tada smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas.

Jei apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą, kietai įminga, – tai reiškia, kad pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas. Pusiaužiemyje ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir malkų atsargos namų šilumai. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Na, žinia, jeigu naminuką kaukutį ji pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje,  ir troboje nepritrūks.

Kiti Pusiaužiemio spėjimai tokie. Krituliai tą dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kažkokius sąmyšius ar neramumus tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Nors dar gali pasitaikyti pūgų, kai dangus su žeme maišosi, arba nemenkų speigų, vis tik saulutė kasdien aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi.

rudoji meska

Ir labai įdomi yra tokio senoviško tikėjimo atmintis: nagi Pusiaužiemyje meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šis tikėjimas ateina tikriausia iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Manyk, pirmuoju miške karaliaudavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis. Nuostabu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs proistorinio miško galiūnų kulto aidai.

O štai žmogus per Pusiaužiemį savo aplinkoj turi pažadinti gamtos gyvastį. Reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius. Bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ir neliesti nieko, kam gali kirmėlės ar vikšrai pakenkti. Pavyzdžiui, dzūkai tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Žemaičių moterys vilnų neverpė, jų nekaršdavo, – antraip kandys išaustus drabužius išvarpys. Vyrai su kirviu nieko nedirbdavo, – dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Negalima iš miško malkų parsivežti, nes  vasarą į kiemą gyvatės atšliauš. Šie draudimai bus atėję iš Mėnulio kalendoriaus, vadinamos Kirmių dienos, nustatomos kadaise pagal pirmą jauno mėnulio pasirodymą. O šiemet neomenija – tik mėnesio pabaigoje, kai rytiečiai sutiks Raudonojo gaidžio Naujuosius metus.

Pusiaužiemis, – tik viena iš tradicinių mūsų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius…

Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Taip Vilniaus vardas buvo pagarsintas Europai.
Susijęs vaizdas

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Žiema Vilniuje

Dar sausio 25-oji data mums yra labai svarbi savo istorine atmintimi. Šia diena yra datuotas  svarbus 1323-ųjų metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas į Vakarų Europą. Jis pradėtas tokiu kreipiniu: „Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusėnų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir sveikinimą.“ Toliau kunigaikštis rašo, kad Lietuva yra labai tolerantiška krikščionims ir tiktai Prūsijos kryžiuočių riterių padaryta žala trukdo krikštui. Taip pat jis laiške pamini nusiuntęs laišką popiežiui ir ketinąs pasikrikštyti katalikiškomis apeigomis.

Gediminas kviečia riterius, ginklanešius, pirklius, gydytojus, kalvius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūninkus, prekiautojus ir kitus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir užsiimti prekyba bei amatais. Tikybai nebusią jokių apribojimų, Vilniuje jau pastatyta Dominikonų bažnyčia. Valstiečiams pažada, kad jie galės dirbti savo žemę dešimt metų, nemokėdami jokių mokesčių. Pirkliai taip pat bus atleisti nuo bet kokių muitų ar rinkliavų. Štai kada prasidėjo integracija į Europos kultūrą! Šis laiškas yra svarbus ir tuo, kad jo pabaigoje parašyta: „Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų…“ Todėl 1323-ieji laikomi sostinės įkūrimo Vilniuje metais. Katedros aikštėje ant didelio riedulio iškalta ši data bei pastatytas paminklas sostinės įkūrėjui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Ar jau kas ėmė rūpintis tuo, kad viso labo po šešerių metelių sostinė pasitiks savo 700-ąją paminėjimo sukaktį?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Lrt.lt

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.