0

Pirmoji politinė baltų genčių sutartis

vasario 8, 2017 Istorija

L. Klimka.\\
Vasario 7-oji mūsų krašto istorijoje, jos įvykių chronologijoje, yra svarbi data. 1249-aisiais šią dieną baltų gentys Kristburgo pilyje sudarė pirmąją politinę sutartį su Europos galingaisiais. Galima tai vertinti kaip pirmąjį žingsnį į europinės diplomatijos, tarptautinių santykių istoriją. Ta sutartimi prūsų gentys, norėdamos išsaugoti savo gyvastį, pasidavė Kryžiuočių ordinui.

Vienareikšmiškai vertinti šią sutartį sunku; juolab iš šiandienos politikos pozicijų. Viena, tai nebuvo besąlygiška kapituliacija, veikiau, šiuolaikiniais terminais kalbant, integracinis žingsnis į Vakarų krikščioniškąją kultūrą. Antra, labai svarbios yra ir šio istorinio įvykio aplinkybės.

Jos tokios: 1226 m. vokiečių riterių ordinas, remiamas Vokietijos ir Lenkijos feodalų, įsitvirtino Kulmo žemėje. Pasistatę stiprias mūro pilis, riteriai nuolatiniais antpuoliais niokojo prūsų Pamedės, Varmės, Notangos, Bartos žemes. Tiesiog neduodavo joms atokvėpio… Šių žemių gentys, nesugebėjusios sudaryti vieningo pasipriešinimo fronto, buvo priverstos pasiduoti. Tada Ordinas laisvuosius valstiečius ėmė versti baudžiauninkais, kilminguosius – savo kariais.

Neapsikentę šių suvaržymų ir priespaudos, prūsai 1242 m. sukilo. Atkaklią prūsų genčių kovą su Ordinu parėmė Lietuva bei Pamario kunigaikštystė. Tada kryžiuočiai ginklams į talką pasikvietė gudrią diplomatiją. Į Prūsiją atvyko popiežiaus legatas kunigas Jokūbas iš Lježo (Beje, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV). Šio diplomato prikalbėtas Pamario kunigaikštis Sventopelkas nutraukė bendradarbiavimą su prūsais.

Jiems negalėjo padėti ir Lietuvos valdovas Mindaugas, tuo metu užspiestas priešų iš visų pusių, tarsi lokys medžioklėje šunų. Prūsai liko vienui vieni… Kitos išeities nebuvo kaip tik sudaryti taikos sutartį. Ji buvo  pasirašyta Kristburgo pilyje; dabar toje vietoje yra Lenkijos Dzežgonės miestelis. Derybų dalyviai, sutarties signatarai buvo popiežiaus legatas, Ordino magistras, Kulmo vyskupas bei Pamedės, Varmės, Notangos žemių prūsų vadai.

Ordinas padarė tam tikrų nuolaidų, kad įtvirtintų savo valdžią užgrobtose žemėse. Tiems prūsams, kurie priimtų krikščionių tikėjimą ir pareikštų lojalumą Ordinui, buvo garantuota asmens laisvė, teisės naudotis savo turtu, gauti teismų globą, netgi tapti riteriu ar dvasininku. Taigi iš esmės prūsų kilmingieji išsikovojo riterių luomo privilegijas. Už tai jie turėjo atsižadėti senojo tikėjimo, mokėti dešimtinės duoklę, stoti Ordino karo tarnybon. Tokia tad kompromiso kaina… Žinia, palaipsniui ji atvedė į etninio tapatumo praradimą.

Sutarties tekstas labai įdomus baltiškosios mitologijos tyrinėtojams. Jame kalbama, kokių būtent papročių turi atsisakyti prūsai.

Ten įsakmiai rašoma: „Nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių  papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų; stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka – ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokiais jie būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų… Prižadėjo jie taip pat nelaikyti savo tarpe tulisonių nei lygašonių – didžiausių melagių ir veidmainių. Jie, nelyginant pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius, nusipelno pragaro kančių, kai kalba apie blogį ir gėrį… Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Tokiomis ir panašiomis melagystėmis jie klaidina žmones ir traukia atgal į pagonių papročius.“

Taip visiškai nenorėdami kryžiuočių raštininkai paliko istorijai liudijimą apie naikinamų baltų genčių dvasinį gyvenimą, jų religinius įvaizdžius. Ir netgi apie dievybę, teikiančią gamtos malones – Kurką. Gaila, kad patys prūsų šventikai, tekste minimi paslaptingieji tulisonys ir lygašonys, nerašė šventųjų tekstų. Nereiktų dabar mitologijos tyrinėtojams po kruopelytę rankioti žinias iš metraščių, kitų istorinių dokumentų, kuriuos dažniausiai sudarė baltų genčių priešai. Ir be abejo, norėdami pateisinti agresiją prieš krašte nuo seno gyvenančias gentis.

O be senosios mitologijos ir prigimtinės religijos supratimo sunku atskleisti ir daugelio istorinių įvykių priežastis bei jų prasmę, kartu ir baltiškojo etnoso raidą. Viena aišku, kad būta tvirtos ideologinės sistemos, teikusios dvasios stiprybę bei vienijusios baltų gentis. Antraip bemaž du šimtmečius trukusios Lietuvos kovos su Kryžiuočių ordinu, dar remiamu kitų Europos šalių riterių, nebūtų pasibaigusios Žalgirio pergale.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Lrt.lt

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.