Baltų žinyčios vartai

0

Kaip XX amž. prakticizmas nugalėjo Meilę

viršaitis vasario 13, 2017 Kūrėjai ir kūryba, NAUJIENOS

Ramūnas B. 1966 m.?  iš XX amž. nepaskelbtų rašinių archyvo.

Ar meilė turi ateiti?

Atrodytų nėra ko kelti šio Klausimo.Tačiau yra filosofų, psichologų ir kitų profesijų atstovų, kurie pranašauja, kad meilė ateityje atmirs. Įdomu, kad vieningą nuomonę visi meilės “duobkasiai” prieina įvairiai samprotaudami.

Vieni mano, kad jausmais kosminės eros žmogus atsikratys, pasidarysias “būtybe be emocijų” , “grynu intelektu” ir nejausiąs aistringo potraukio kitai lyčiai. Ir tik vieninteliams tikslui – giminei pratęsti – vyras ir moteris sieksią suartėti.

Kiti mano, kad meilė pražysianti lyčių lygybe. Visuotinis gamybos automatizavimas ir jos higieniškumas leisiąs moteriai dirbti bet kurį darbą ir visur būti greta vyro. Vieningos darbo ir elgesio normos padarysiančios tai, kad vyrui ir moterys mažai kuo skirsis vieni nuo kitų.

Jau dabar daugelis moterų, dalyvaudamos visuomeninėje gamyboje, netenkančios žavumo, o tai mažina domėjimąsi jomis ir potraukį joms. Toliau dar labiau panašėjant vyrams ir moterims skirtumas tarp jų pasidarysiąs minimalus ir meilė numirsianti.

Treti regi meilę kaip priešišką žmogui jėgą, sukeliančią “nedidelę beprotystę” ir galinčią pažeminti jo orumą ir žmogus turįs pats su ją kovoti. Visiškai protingas žmogus pasidarąs tik užgesus potraukiui.

Gilaus sovietmečio laikais galime rasti ir tokių teiginių: “Jausmais pagrįsti tokie gėdingi buities reiškiniai, kaip pavyduliavimas dėl menkniekių, smulkūs kivirčai ir vaidai šeimoje.”- rašo V. Šapočkinas laikraštyje “Komsomolskaja Pravda”. Pagal jį ne meilei, racionalizmui priklauso ateitis. Jausmus reikia palikti krepšinio mačams.

Tačiau meilės priešininkų tarpe yra ir tokių, kurie sako: “kam mums galvoti apie šio jausmo ateitį, jo ir dabar nėra. Meilės paveikslą sukūrė tamsi žmogaus fantazija, kaip ir Velnius, raganas, aitvarus. Prietarų laikai jau baigėsi”.

Labai artimas šioms pažiūroms ir įsivaizdavimas, kad meilė – gražus žodis, sugalvotas paslėpti kitiems troškimams. “Visokie ten prisipažinimai, kad myli – tai begėdiška veidmainystė, teigė vienas iš mokslą populiarinančių žurnalų “Mokslas ir gyvenimas”: “Žmonės prisiskaito eilėraščių bei romanų ir išsigalvoja, kad ir jie myli, o paskui ir apgaudinėja šiais žodžiais vienas kitą. Atmetus žodžius, po jais išvysi nuogą nuogutėlį naturalų poreikį. Taip buvo ir taip bus. Sutuoktiniai pagyvena kartu ilgą laiką ir vienas prie kito pripranta. Štai ir visa šneka”.

Nesigaili meilės ir abejojantys. “O ar yra ji, ta vienintelė visam gyvenimui, apie kurią taip gražiai rašė klasikai? Jeigu jos lauksi, ar neliksi apmulkinta?
Klausė save kai kurios merginos ir nelaukia meilės, nesiruošia ją sutikti.

Meilė žinoma, turi nemažiau šalininkų, bet ir iš jų yra skirtingų žmonių nuomonių. Meilė – tai svajonė, ji puiki, kol jos nepaliesi rankomis. Kai kurie meilės šalininkai sieja ją tik su vienu žmogaus gyvenimo laikotarpiu – jaunyste. Jų manymu, meilė aplankanti žmogų maždaug apie 18-20 metus, o paskui negrįžtamai juos paliekanti.

Atmetus kraštutinumus, pasakytus meilės adresu, nepasitikėjimą ją kelia daugiausia nepastovumas ir trumpumas. Kurie vis tik gana dažnai jos palydovai.

Meilė yra ypatinga tuo, kad ji atsiranda nevalingai ir instinktyviai. Kodėl iš daugelio patikusių ir garbingų vyriškių moteris pamilsta vieną, kartais esti sunku pasakyti, čia ir slypi meilės paslaptis. Proto įsakytas nepamilsi, nenustosi mylėti, neatgaivinsi išblėsusio jausmo.

Stengiaus prikelt svajas anų dienų,
Kad vėl man šviestų tavo veidas mielas,
Bet atminimai nesušildė sielos,
Ir mano priesaikos man buvo virš jėgų.
(J. Baratinskis)

Justinas Marcinkevičius kalba apie tuštumą be Meilės ir kūno beprasmiškumą be šio jausmo:

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią turštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk koks aš menkas. Tik būki prie šalies…

Rusų žymus poetas S. Jeseninas apie meilę 1925 m. taip kalbėjo:

Tavo rankos – pora gulbinų,
Jos po mano plaukus nardo.
Žemėje nėra tokių žmonių,
Kur nebūt ištarę meilės vardo.

Dainavau ir ašen apie ją,
Ir kartoju vėl tą patį godžiai.
Taip laisvai alsuoja širdyje

Švelnumu tuo persisunkę žodžiai.
Jeigu širdį išmylėt visai,
Ji lyg dugno auksu prisipildo.

O štai lietuvių poetas Vaičaitis 1897 m. buvo truputį kitos nuomonės.

Neveski vaikine
Neveski pačios!
Neteksi, vaikine,
Liuosybės saldžios!

Pabuvus su vyru
Pati nors metus
Ne kartą jį meta
Ir myli kitus.

Norėsi pas draugą,
Kaimyną užeit,-
Pati susiraukus
Neleis tavęs greit.

Neveski, vaikine,
Neveski pačios!
Neteksi, vaikine,
Liuosybės saldžios!

Žinomas rusų poetas Aleksandras Blokas apie meilę kalba su nepaprastu nuoširdumu ir tiesumu:

Aš nekenčiu to išpūsto žodyno,
Tų meilės žodžių, posakių niekingų:
“Tu mano”, “Amžinai tava”, “ Myliu”.
Vergovės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu
Žvelgiu gražuolei tiesiai į akis
Ir jai sakau: “Dabar naktis. O ryt –
Išauš nauja, skaidri diena. Ateik.
Apglėbk mane, aistra iškilmingoji,
O rytą vėl išeisiu – su daina”.

Šiuolaikiniame daininkų repertuare galėtume palyginti su Mikutavičiaus nuoširdumu ir paprastumu skambančią dainą apie “Degančias rankas”:

Bet manoj širdyje ji netelpa
Ten ir taip jau per daug švelnumo.
Tai tokia paprasta aritmetika.
Buvo žvilgsnis ir gestas buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Tačiau kitoje dainoje „Bliamba, juk aš tave myliu“ po daugelio žodžių myliu tiesiog pasakoma, kad po 56 kartus ištarto “myliu” po tiek kartų darosi bloga…

Myliu, myliu, myliu, aš žinau
Gal tyliai, tyliai, tyliai, pasakiau
Myliu, myli, myliu, myliu,
Myliu, myliu…

Kaip matote visais laikais žmonės mylėjo ir meilės pagrindai nesikeitė. Ir mūsų laikais, naujų persitvarkymų metais, kai vienas kitą raginame naujai pasižiūrėti į tarpusavio santykius, vyrų širdys kupinos meilės jums, dainuoja himną moteriai.

Tačiau negalvokit, kad taip lengva mūsų XX amžiuje persitvarkyti, nugalėti prakticizmą, racionalizmą.

Štai nesenai buvau liudininku, kai vienas iš mūsų bendradarbių labai norėjo persitvarkyti, nugalėti prakticizmą. Jis nutarė kovo 8-osios proga pasveikinti savo žmoną ir raštu išlieti savo meilę jai. Jis rašė:

“Miela mano, brangi mano! Tu – mano vilčių pavasaris, Tu – mano didžiausias skausmas ir didžiausias džiaugsmas, Tu mano didžiausia nelaimė ir didžiausia laimė, Tu mano gyvenimas! Aš rašau Tau, nes negaliu nerašyti. Šiandien aš didesnis poetas už visus poetus, nes rašau Tau. Tik tau. Aukštai, žydrose kalnų viršūnėse aš pastačiau tu sostą iš krištolo. Jis toks vaiskus, toks tvirtas, kaip mano meilė Tau. Kai pro šalį skrenda kalnų oras, nuo jo sparnų šlamėjimo krištolo sostas suskamba tūkstančiais balsų, kurie susilieja į meilės simfoniją Tau brangioji!

Aš pakeliu Tave ant rankų ir nešu į melsvą viršūnę, į blizgantį deimantais sostą. Aš nešu rankose savo laimę, savo svajones, savo neišdainuotą meilės dainą. Tu sėdėsi krištolo soste, papuoštame edelveisais, ir kalnų ožiai glaustysis prie tavo kojų! O aš Tavimi džiaugsiuosi iš tolo, lyg miegančia gražuole, saugoma septynių nykštukų. Švelniai švelniai apkabinuTave, kaip rytmečio saulės spinduliai apgobia kalno viršūnę, ir nešu nešu Tave į žydrąsias aukštumas, į spinduliuojantį sostą!

Ir čia bendradarbis susimąstė… O kas virs valgyt ir kelnes lygins…?
_ Na ne, geriau aš jai Kojines nupirksiu. Taip ir nugalėjo prakticizmas!

O kaip Jums sekasi pajausti savo Didžiąją Meilę?

© 2017, viršaitis. All rights reserved.