Komentarai įrašui Kodėl tikslios Mindaugo karūnavimo datos greičiausiai nesužinosime niekada? yra išjungti

Kodėl tikslios Mindaugo karūnavimo datos greičiausiai nesužinosime niekada?

liepos 6, 2017 Istorija, NAUJIENOS

UGNIUS ANTANAVIČIUS//

Pasak jo, dar ir daug kitų su Mindaugu susijusių klausimų – kur vyko karūnavimas, kur Mindaugą nužudė, ar jo atsivertimas į krikščionybę buvo nuoširdus – vargu ar kada nors bus atsakyti. Tačiau, pabrėžia R.Petrauskas, nepaisant to vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo diena yra svarbi Lietuvos valstybingumo istorijos dalis.

Valstybės dienos proga 15min su R.Petrausku kalbėjosi apie karaliaus Mindaugo gyvenimą, jo karūnavimą ir reikšmę tuometinei Lietuvai.

– Kiek tikrai žinoma, kad Mindaugas buvo karūnuotas būtent 1253 m. liepos 6 d.? Kada dar jis galėjo būti karūnuotas?

– Tiksli Mindaugo karūnavimo diena niekada nebus žinoma. Liepos 6 d. nemini jokie šaltiniai. Visa su karūnavimu susijusi dokumentacija buvo rengiama ne Lietuvoje, o iš dalies Romoje, iš dalies Rygoje, Livonijoje. Iš anksto karūnavimo diena turbūt nebuvo žinoma, todėl dokumentai mini tik tai, kad ceremonija įvyko liepos mėnesį.

Jau dabartiniais laikais, kada kilo nauja susidomėjimo Mindaugu banga, gimė ir idėja, kad Mindaugo karūnavimo diena gali tapti svarbia valstybės diena. Natūralu, kad kilo poreikis pamėginti tiksliau suvokti, kurią dieną tai įvyko.

Karūnacija turėjo vykti arba per kokio nors šventojo dieną, arba sekmadienį. Tačiau svarbių šventųjų dienų, panašu, tų metų liepą nebuvo. Tuomet profesorius Edvardas Gudavičius, atsižvelgęs į įvairias aplinkybes ir apsvarstęs įvairias tikimybes, iš keturių galimų sekmadienių pasirinko liepos 6 d.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edvardas Gudavičius

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edvardas Gudavičius

Istorikai sutaria, kad tai turėjo įvykti liepą, tačiau būtent liepos 6 d. šiuo požiūriu yra šiek tiek fiktyvi.

– O kaip dėl vietos? Kur Mindaugas buvo karūnuotas?

– Nežinome dėl tų pačių priežasčių: iš esmės nėra jokių XIII a. rašytinių šaltinių, kurie būtų sukurti tuometinėje Lietuvoje, o kitų šalių šaltiniai to neakcentavo. Lygiai taip pat kaip iš anksto nebuvo tiksliai žinoma data, kada Mindaugas bus karūnuotas, nebuvo žinoma ir vieta.

Vieninteliame su karūnacija siejamame dokumente, kuriame yra bent šiokia tokia geografinė nuoroda, pasakyta, kad karūnuotas Mindaugas buvo kažkur Lietuvoje, valdovo dvare. Bet tai ir viskas.

Kaip ir daug valdovų viduramžiais, Mindaugas buvo keliaujantis monarchas ir neturėjo vienos ryškiai išsiskiriančios rezidencijos.

Jei Lietuvos valstybės sostinė būtų buvusi aiški, kokia vėliau tapo Vilnius, ta vieta būtų buvusi numatyta iš anksto. Bet kadangi ta vieta nebuvo žinoma, buvo pasakyta tik apibendrintai – kad Mindaugas karūnuotas kažkur dvare to meto Lietuvos teritorijoje.

Įdomu tai, kad to meto Lietuvos žmonių vardus turime – žinome Mindaugo, jo žmonos Mortos, įvairių jų aplinkos didikų vardus. Bet jokių Lietuvos vietų to meto šaltiniai nemini: vienintelė minima vieta yra Voruta, ir tai visai kitame kontekste bei tiksliai nenusakant jos geografinės padėties.

Tai parodo, kad tuo metu Lietuvos valdžia dar nebuvo siejama su stabilia, konkrečia rezidencija. Valdovas daug keliaudavo ir pasirodymu įtvirtindavo savo valdžią.

– Lietuvoje sukurtų rašytinių šaltinių nebuvimas – ar jų nėra todėl, kad neišliko, ar todėl, kad niekada ir nebuvo?

– Niekada nebuvo. Lietuvoje tada tiesiog nebuvo rašto kultūros. Ji visoje Europoje atsirado laipsniškai, rašytinių šaltinių įvairiose šalyse daugėdavo priėmus krikštą ir stiprėjant valstybėms.

Lietuvos problema ta, kad po Mindaugo nužudymo krikščionybė neturėjo tąsos, ir rašto kultūra šalies viduje atsirado tik nuo Jogailos krikšto. Tad šaltinių apie senąją Lietuvą, mes, deja, turime nedaug.

Dėl to Gedimino laiškai yra toks išskirtinis šaltinis. Jo dvare tuos laiškus irgi, be abejo, surašė krikščionių raštininkai – pranciškonai, dominikonai. Bet krikšto motyvas visoje Europoje buvo svarbus įsigalint raštui. Gal Skandinavija su runomis tik buvo išimtis.

Yra išlikę keli Mindaugo žemių dovanojimo Livonijos ordinui už tarpininkavimą gaunant karūną dokumentai, dar vienas Rygos pirkliams skirtas Mindaugo dokumentas, bet panašu, kad jie buvo parengti pačių gavėjų ir jam tik atvežti patvirtinti. Šie dokumentai buvo lotyniški, nes tuometinėje Europoje administracinė kalba buvo lotynų.

Vidmanto Gylikio nuotr. /Karalius Mindaugas, Morta ir sūnus

Vidmanto Gylikio nuotr. /Karalius Mindaugas, Morta ir sūnus

– Tai kuo dabar remiasi istorikai, nagrinėjantys Mindaugo gyvenimą, jo karūnavimą?

– Užsienio šaltinių visuma. Pagrindiniai šaltiniai yra eiliuotoji Livonijos kronika, rusėnų Haličo-Voluinės metraštis, popiežiaus Inocento IV Mindaugui skirtos 6 bulės, vienas prieš keletą dešimtmečių atrastas trumpas dokumentas apie Mindaugo karūnaciją.

Livonijos ordino pilis

Livonijos ordino pilis

– Tarkime, kad karūnacija išties įvyko liepos 6 d. Per kiek laiko kiti Lietuvos didikai sužinojo apie tokį įvykį?

– Prisiminkime, kad Lietuvos teritorija tuo metu buvo maža. Čia dar nebuvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš XIV amžiaus. Mindaugo Lietuvos plotas buvo gana artimas dabartinės Lietuvos plotui. Tik, aišku, Lietuva buvo labiau pasislinkusi į rytus: rytuose užgriebė dalį dabartinės Baltarusijos, bet vakaruose nepriėjo prie jūros.

Todėl, manau, visas elitas žinojo iš anksto. Greičiausiai visas elitas jau buvo pripažinęs Mindaugo valdžią ir dalyvavo iškilmėse.

– Kaip suprantu, Mindaugas Lietuvos valdovu, kad ir be karaliaus titulo, jau buvo anksčiau, ar ne?

– Taip, jis jau buvo valdovas. Bet karūnacija vis tiek buvo išskirtinis įvykis. Pati valstybės sąvoka tuo metu reiškė monarchiją – išskirtinę vieno valdovo valdžią. Panašu, kad ir ankstesniems Lietuvos kunigaikščiams pavykdavo kažkuriam laikui suvienyti kažkiek genčių, bet jiems nepavykdavo pasiekti tęstinumo.

Tai va, Mindaugas savo valdžią greičiausiai pradėjo tvirtai konsoliduoti kokie 5-7 metai iki karūnavimo. Bet jam reikėjo dar vieno papildomo impulso, kad jo valdžia Lietuvoje būtų galutinai įtvirtinta. Ir tai buvo būtent karūnacija.

Dėl ko karūnacija yra svarbu ir ją švęsti prasminga? Nes ji leido Mindaugui galutinai išsiskirti iš visų kitų kunigaikščių.

Tokių kunigaikščių kaip Mindaugas buvo daug, visi jie pretendavo į valdžią, bet karūnacija Mindaugą pakėlė į visiškai kitą lygmenį, nes įtvirtino jį kaip vienintelį monarchą, leisdama išsiskirti iš tuometinio valdžios elito.

Labai svarbu buvo tai, kad Lietuva tapo krikščioniška monarchija. Ir popiežius savo bulėmis simboliškai priėmė Lietuvą šv. Petro ir popiežiaus valstybės globon. Tai reiškė Mindaugo tarptautinį pripažinimą. Kitos krikščionių valstybės nebegalėjo teisėtai skelbti karo Mindaugo valstybei.

– O kaip atrodė tuometinis Lietuvos valdžios elitas ir kaip Mindaugas jame taip iškilo?

– Tiek to meto Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse valstybę pirmiausia sudarė valdovo ir aukščiausio lygio kilmingųjų asmeninių ryšių visuma. Kiek valdovui pavykdavo pasiekti kitų kunigaikščių ir jų grupuočių lojalumo, tiek jis galėdavo realiai valdyti. Taip, valdovas turėdavo savo kariauną, bet jas turėjo ir kiti kunigaikščiai. Kunigaikščiai sudarydavo valdovo aplinką, o kitos kariaunos ilgainiui įsiliedavo į valdovo kariauną.

Dailininkės Janinos Malinauskaitės tapyba/Karalius Mindaugas ir jo žmona Morta

Dailininkės Janinos Malinauskaitės tapyba/Karalius Mindaugas ir jo žmona Morta

Savo įtaką Mindaugas tarp tuometinės Lietuvos elito didino dviem būdais – prievartiniu ir šalia to einančia taikia integracija, kurios svarbus elementas buvo vedybiniai ryšiai elito viduje.

Reikia pripažinti, kad to meto šaltiniai labai akcentavo Mindaugo prievartinius veiksmus, kad jis iškilo žudydamas ir išvydamas savo konkurentus, netgi giminaičius. Bet, kaip jau minėjau, pavyzdžiui, Haličo-Voluinės metraštis buvo parašytas Haličo-Voluinės kunigaikščio aplinkoje. O jis buvo Mindaugo konkurentas kovoje dėl didesnės valdžios ir tikrai nesiekė Mindaugo parodyti kuo gražiau. Tas konflikto elementas egzistavo visose ankstyvosiose monarchijose. Bet vien tik konfliktais Mindaugo valstybės tapsmo paaiškinti negalima.

Valstybę Mindaugas kūrė ir taikiu, integraciniu keliu, nemaža dalimi paremtu giminystės ryšiais. Elitas formavosi pirmiausia tarp artimiausių giminaičių, bet vedybinė giminystė irgi buvo svarbi. Tarkime, vedęs Mortą Mindaugas iš karto susigiminiavo su Mortos gimine. Mažai žinome apie Mortos tėvą, bet galima įsivaizduoti, kad jis buvo labai aukšto rango kunigaikštis.

Užmezgus tokius vedybinius ryšius, kartu užsimegzdavo ir politiniai ryšiai su kita įtakinga gimine. Visas tokio pobūdžio ryšių tinklas suformavo svarbų valdovo valdžios užnugarį.

– Ar eiliniai žmonės, tarkime, valstiečiai, gyvenę kunigaikščių dvaruose, žinojo apie karūnavimą?

– Manau, kad ne. Čia nebuvo jų reikalas. Kai kurie, tarkime, aptarnaujantis Mindaugo dvaro personalas, gal ir žinojo. Bet valstiečiai provincijoje iš pradžių tikrai galėjo apie tai nežinoti.

Aišku, vėliau, stiprėjant valdovo valdžiai, valdovų pasikeitimai tapo labiau žinomi. Bet tas 10 metų laikotarpis, kai Mindaugas buvo karaliumi, buvo per trumpas, kad žinios pasiektų visus visuomenės sluoksnius.

Apskritai kasdienio Lietuvos vidaus gyvenimo karūnavimas niekaip iš esmės nepakeitė. Ir negalėjo pakeisti.

– Kaip buvo derinamos karūnavimo detalės? Ar Mindaugas kreipėsi į popiežių, ar atvirkščiai?

– Tai susiję su vidinėmis kovomis Lietuvoje. Mindaugo brolio sūnus Tautvilas, irgi siekęs tapti Lietuvos valdovu, subūrė tarptautinę koaliciją prieš Mindaugą, kurioje buvo žemaičių kunigaikštis, Haličo-Voluinės kunigaikštis ir Rygos arkivyskupas.

Popiežius Inocentas IV

Popiežius Inocentas IV

Mes žinome, kad Mindaugo pasiuntinys Parbus kartu su Livonijos delegacija nuvyko į Italiją ir ten sutiko popiežių Inocentą IV. Turime popiežiaus rašytus laiškus dėl krikšto ir karūnacijos. Beje, procesas vyko labai greitai: viskas baigėsi per dvejus ar trejus metus.

Reikia pripažinti, kad Vokiečių ordinas vaidino įvairų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Mes daugiau žinome apie XIV a. karus, bet XIII a. ordinas ir jo magistras Andrius Štirlandas suvaidino svarbų vaidmenį tarpininkaujant dėl Mindaugo krikšto ir karūnavimo.

– Ar karūnavimo ceremonija buvo iškilminga?

– Turėjo būti pakankamai iškilminga. Jau nuo seno Europoje egzistavo Ordo coronationis – tam tikra tvarka, pagal kurią turėjo vykti karūnacija. Joje buvo daug etapų. Nežinome, ar visi buvo Lietuvoje įgyvendinti, bet bet kokiu atveju ceremonija turėjo būti iškilminga ir net šiek tiek mistinė. Nes jos tikslas buvo suteikti valdovui papildomas galias bei viešai tai parodyti.

Tai buvo ir sakralinė, ir pasaulietinė ceremonija vienu metu. Buvo svarbu ir bažnytinis patepimas, ir karūnos uždėjimas. Tai turėjo padaryti aukšto lygio bažnyčios hierarchas. Jei ne popiežius, tai bent arkivyskupas. Mindaugą karūnuoti popiežius patikėjo Kulmo vyskupui, kuris rezidavo tuometinės Prūsijos, dabartinės Lenkijos, teritorijoje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Karūna

AFP/„Scanpix“ nuotr./Karūna

Detalių nežinome, bet neabejotinai vyskupas čia atvyko ir iškilmingos ceremonijos metu karūnavo ne tik Mindaugą, bet karališkąją porą. Karalius, aišku buvo Mindaugas, bet kartu karūnuota ir jo žmona Morta.

– Kaip galėjo atrodyti karūna? Kur ji buvo pagaminta?

– Tikrai ne Lietuvoje. Kaip atrodė – nežinome, bet turėjo būti panaši į kitas to meto Europos karūnas. Turėjo būti iš aukso. Kur kaldinta – iki galo neaišku, gal Rygoje, o gal ir iš Romos atvežta.

– Ar krikščionybė bent iš dalies įsitvirtino Lietuvoje po karūnavimo?

– Deja, labai sunku pasakyti. Haličo-Voluinės kronika sako, kad neva Mindaugo krikštas buvo apsimestinis, neva jis ir toliau pagoniškų papročių laikėsi. Bet kadangi ta kronika sukurta Mindaugui nepalankioje aplinkoje, tai gali būti iškreiptas vaizdas.

Daugiau žinome ne apie Mindaugo, o apie Mortos krikščioniškumą. Morta Livonijos kronikoje iškyla kaip krikščionė, turinti savo nuodėmklausį, besirūpinanti krikščionimis, kuriems iškyla grėsmė, kai Mindaugas susipyksta su Ordinu. Bet apie Mindaugo ir kitų Lietuvos elito atstovų krikščioniškumą pasakyti negalime nieko.

– O kodėl Mindaugas susipyko su Ordinu?

– Nes prasidėjo konkurencija dėl pasienio teritorijų, visų pirma dėl Žemaitijos. Ji buvo pagrindinis nesantaikos tarp Lietuvos ir Ordino objektas. Ordinas konfliktą interpretavo kaip Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės. Mes to negalime patvirtinti ar paneigti.

Aš nemanau, kad galima tvirtai sakyti, kad Mindaugas vėl tapo pagonimi. Manau, kad nebūtinai: tiesiog prasidėjo konkurencija ir jo oponentams buvo vertingiau jį vaizduoti kaip pagonį.

– Kokia kalba kalbėjo Mindaugas ir jo aplinka? Lietuviškai?

– Lietuviškai. Nėra pagrindo manyti, kad kita kalba. O kaip kalbėjo su, tarkime, Rygos vyskupu – pasakyti sunku, neturime jokių duomenų. Galime tik įsivaizduoti ir numanyti. Aš manau, kad bent jau dalis tuometinio Lietuvos elito mokėjo gretimų kraštų kalbas.

Pavyzdžiui, kodėl būtent Parbus vyko į Livoniją ir į Italiją? Livonijos kronika, kuri šiaip jau retai apie lietuvius sakė ką nors gero, apie Parbų rašė, kad jis buvo „sumanus vyras“. Greičiausiai jis mokėjo kalbėti užsienio kalbomis, tarp jų ir vokiečių.

Vargu ar Lietuvos elitas mokėjo lotyniškai. Todėl bendraujant su Romos popiežiumi, greičiausiai Livonijos pasiuntiniai buvo reikalingi kaip tarpininkai ir vertėjai. Bet galima manyti, kad ar su rusėnais vienoje pusėje, ar su vokiečiais kitoje bent dalis lietuvių galėjo susikalbėti.

– Kas žinoma apie Mindaugo mirtį ir jos vietą? Kur jis galėjo būti palaidotas?

– Yra teorija, kad dabartinės Latvijos teritorijoje, Agluonoje. Bet čia visiškas mitas, nieko bendro neturintis su to meto šaltiniais. Mes nežinome, kur jis buvo nužudytas, žinome tik aplinkybes, kuriomis tai įvyko.

Karalius Mindaugas

Karalius Mindaugas

1263 m., dešimt metų po karūnacijos, jį po sąmokslo nužudė artimi giminaičiai: sesers sūnus Treniota ir svainis, Nalšios kunigaikštis Daumantas. Mindaugo pagrindinė kariauna tuo metu buvo išvykusi, jis buvo užkluptas kažkuriame savo dvare, nežinome, kur, ir kartu su savo sūnumis, karališkos linijos tęsėjais buvo nužudytas.

– O kiek to meto Europoje toks įvykis – karaliaus nužudymas – buvo išskirtinis?

– Ankstyvųjų viduramžių situacijoje, nors karūnacija išaukštindavo valdovą, jis toliau gyvendavo supamas konkurentų. Įskaitant ir tokius, kurie siekė jo vietos. Todėl tai buvo ne tokia jau reta situacija.

Tačiau Mindaugo darbų ir jo monarchijos įtvirtinimo svarbiausias paveldas būtent ir yra, kad Lietuvos valstybė nepaisant sąmokslo ir nužudymo nesužlugo, nors galėjo subyrėti. Juk tai nebuvo vienintelis sąmokslas, Treniotą po metų panašiai nužudė.

Nepaisant akivaizdžios ir užsitęsusios politinės krizės, valstybė nesubyrėjo, monarchija išliko, o po to buvo įtvirtinta. Čia turbūt svarbiausias Mindaugo paveldas.

– Kiek tiesos teorijose, kad Mindaugas nebuvo Lietuvos pradininkas – ir prieš tai egzistavo junginys, kurį jau galima laikyti Lietuvos valstybe?

– Nieko negalime žinoti. Mes net nežinome Mindaugo tėvo vardo. Šaltiniai pasako tik tiek, kad jis buvo didelis valdovas. Bet tokių valdovų to meto šaltiniuose minimas ne vienas.

– Klausimas pabaigai: gal egzistuoja dar kažkoks įdomus istorinis faktas apie Mindaugą, kurio visuomenė dažnai nežino?

– Man įdomiausia, kad nepaisant Mindaugo pasiekimų, raštu savo tradicijos nefiksavusi Lietuvos visuomenė labai greitai pamiršo savo pirmąjį ir vienintelį karalių. Jogaila ir Vytautas apie Mindaugą iš esmės nežinojo nieko. Vytautas, ruošdamasis savo karūnacijai, visiškai nesirėmė Mindaugo precedentu, nors tai jam galėjo būti naudinga.

Kai Ordinas Vytautui ir Jogailai pateikė dokumentus apie Mindaugo karūnavimą, jie pasakė, kad tokio valdovo Lietuvoje nebuvo, o jei ir buvo, tai buvo tik kažkoks kunigaikštis, nes Lietuvą visą laiką valdė jų protėviai. Ir tai apskritai buvo vienintelis Mindaugo vardo paminėjimas per ilgą jų valdymą.

Tik vėliau, XVI a., senieji LDK istorikai, pirmiausia Motiejus Strijkovskis, iš įvairių šaltinių rekonstravo Mindaugo kaip karaliaus didybę. Būtent M.Strijkovskis iš esmės įtvirtino Mindaugo kaip pirmo ir vienintelio Lietuvos karaliaus vaizdinį. Iki jo niekas neprisiminė, kad toks valdovas egzistavo ir buvo svarbus.

Šaltinis: 15min.lt

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Komentavimas išjungtas.