0

„Ačiū! – Pabučiuok pečių!“- apie krosnies paslaptis

gruodžio 9, 2018 Paveldas, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka//

Pradėsiu nuo mįslės, kuri klausia: „Žiemą brolis – vasarą molis. Kas?“ Žinoma, tai krosnis, stovinti senoviško namo viduryje. Žiemą ir kitų metų laikų darganotomis dienomis iš jos tas kaimo namų jaukumas.  O ir miesto gyventojai dar taip neseniai galėdavo nugarą meiliai priglausti prie koklinės stačiamalkės. Tik jaunoji karta jau nebus patyrusi to malonaus jausmo. Žinia, ir rūpesčio su krosnimi būdavo ganėtinai: kuru pasirūpinti, kaminą išvalyti, pelenus iškuopti, laiku paremontuoti ar net perstatyti… Tad prisiminkime, kaip tas viskas vykdavo nuo pat pradžių pradžios, senajame kaime… Kitados būsto centre stovėdavo „meška su kišenium“, taigi duonkepė!

http://www.diena.lt/sites/default/files/styles/800x600/public/sites/default/files/test/__054793acc02e4_1.jpg?itok=54KHcQQ-

Nuotr. m.klaipeda.diena.lt

Aukštaičių pirkiose duonkepių tradicinė vieta – kairėje prie durų iš priemenės; anga atsukta į šoninės sienos langus. Joje būdavo gaminamas ir kasdienis valgis. Žemaičių ir suvalkiečių duonkepės būdavo pakuriamos iš virtuvės, bet visas jų ilgis – gyvenamoje pusėje, vadinamoje šeimynstubėje arba prastojoje troboje.

Duonkepę, tarmiškai vadinamą ir pečiumi, statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplūkdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio. Krosnies viduje turėtų tilpti šeši dideliausi duonos kepalai. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti – vadinamą „kiaulę“. Ant viršaus krėsdavo keletą labai gerai išminkyto molio sluoksnių. Pradžiūvus moliui, kiaulę „pešdavo“ – išimdavo medinį karkasą. Krosnies priekis vadintas „kakta“ arba „priekakčiu“. Anga būdavo uždengiama medine ar skardine pečiadangte.

http://www.lkgildija.lt/uploads/images/448px-Belarus-SMFAL-Stove.jpg

Nuotr. lkgildija.lt

Prieš angą padarydavo prieždą – vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, bei puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputėlį įduobdavo, kad senoliai ar vaikai galėtų šaltuoju metų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus po šonu pasimetę. Dar ten ir grūdus prieš maldami girnomis padžiovindavo. Šonuose padarydavo nišas – „pečiurkas“, pirštinėms ar šiaip kam išdžiovinti. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi mėnuliui dylant, – bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. Tik ne po saulės laidos, antraip „tarakonų ir kitokio amaro“ prisirinks. O kaminą užbaigti reikia per pilnatį, – šeimininkė visados turės iš ko viralą paruošti.

Duonkepei krosniai iš ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis. Apie tai kalba papročiai. Štai pirmą kartą naują krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; krosnies šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Tada peržegnodavo ir kurdavo. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies „kaktą“. Taigi išties manyta, kad šiame pagrindiniame namų vidaus statinyje įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti. Kūčių naktį su uždegta žvake merginos žvilgteldavo į krosnies vidų, – bene pamatys ten savo likimo ženklus. Arba burtams iš po papečkės išsitraukdavo vištą.

http://www.lkgildija.lt/uploads/images/689px-Noe_cooking_corner.jpg

Nuotr. wikipedija comon Viryklė

Dar labiau toks krosnies mitologiškumas išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Nuotaka iš namų išvykdama atsisveikindavo su savo namų ugnele – bučiuodavo pečiaus „kaktą“ ir žarsteklį, sakydama „Dieve, duok gero gyvenimo!“ Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta jaunoji ant prieždos turi padėti rankšluostį, o kitą užmesti ant žarsteklio arba užrišti ant jo margaspalvę juostą. Tuo tarsi pamalonindavo naujųjų namų dvasią. Kūdikio pirmojo maudymo vanduo tris dienas būdavo išpilamas pakrosnėn, – tada berniukas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“. O parvežtą po krikšto namo, mama jo rankute perbraukdavo per krosnies „kaktą“, – kad mylėtų gimtuosius namus, nebūtų užaugęs koks „svieto“ perėjūnas.

Ugnis namuose turėdavo vienerių metų gyvenimą. Ji krosnyje būdavo atnaujinama prieš šv. Velykas – Didįjį šeštadienį, užliejus senąją šventintu vandeniu. Įkūrus krosnį atneštąja ugnimi, o vėlesniais laikais – pašventintais degtukais, būdavo kepami velykiniai pyragai.

https://www.efoto.lt/files/images/14861/DSC00605.JPG

Janinos nuotrauka. efoto.lt

Galima manyti, kad namų krosnies mitologiškumas ateina iš senosios baltų religijos praktikuotų šventosios ugnies ritualų. Tos ugnies šventumas savaime perėjo krosniai, tapusiai tarsi namų aukuru. Todėl čia ugnies užgesimas būdavo laikomas nelaimės ženklu, – žarijos po pelenais turi žėruoti lyg ryto.  Pabaigusi  kasdienę namų ruošą, šeimininkė „paklodavo patalą“ ugniai. Aukštaitijoje tai reikšdavo tokią veiksmų seką: reikia peržegnoti pelenus, sukalbėti maldą, tada tarti „paklota“, po to viską pakartoti ir tarti – „užklota“. Pasakydavo ir tokią padėką: „Dėkui, Dieve, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydusiems kelią“. Ant prieždos statydavo puodelį švaraus vandens – „kad ugnelė turėtų kuo rytmetį nusiprausti“.

Nuotr. baronovila.lt

Nuotr. baronovila.lt

Žemaitijoje, užžarščius žarijas pelenais, ant jų būdavo piešiamas „pelenų“ kryžius – su tokiais užbrauktais galais. Tada sakoma maldelė: „Šventa Agota, Agotėle, užkaupta gulėk, po pelenais žėrėk, po namelius nevaikščiok, mus nuo viso pikto saugok!“ Taigi, namų židinio ugnis personifikuota šventąja globėja, kuri pakeitė senosios baltų mitologijos duonos ir ugnies dievaitę Gabiją arba XVI a. autoriaus J. Lasickio minimą žemaičių Ublanyčią (Krosninį). Kartu tikėta, kad krosnis esanti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu į jos šonus negalima suduoti, – „gali dūšelėms kaulelius palaužti“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypščia, – tai vėlės prašo už jas pasimelsti arba pranašauja gręsiančią namams nelaimę. Negalima kurti krosnies malkomis, sukirstomis per adventą, – liepsna su didžiausiu trenksmu per kaminą išlėks. Šiaip jau duonkepę kūrendavo alksninėmis ir pušinėmis malkomis, pridėdami dar kiek ir beržinių. Juk kiekviena medžio rūšis vis kitokią šilumą sukuria…

Lietuviškos mįslės apie krosnį taip pat skleidžia šilumą. Štai keletas: „Stovi kampe avilys – nepaveš jo ir arklys“; „Pykšt pokšt pilies vartai, dun dun ožio ragas, tame rage saulė teka“; „Stovi kertėje, tyli, raudonais žaibais pila“; „Pilnas tvartas raudonų žirgų. Kai vienas juodas įeina, visus išspardo“. Priežodžiai apie žmogaus santykį su krosnimi: „Ant pečiaus per karšta, papečy – per šalta: jam niekaip neįtiksi“; „Svetima krosnis nešildo, kai sava užgęsta“; „Savo namų ir dūmai saldūs“; „Tinka ir prie pečiaus, ir prie svečio“; „Ačiū! – Pabučiuok pečių!“

Šaltinis: Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ, lrt.lt

© 2018, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.