0

Lietuvių kalbai netinkamos dienos nėra

rugsėjo 15, 2020 Lietuviai užsienyje, Lietuvių kalba

Mokyti lietuvių kalbos man visuomet atrodė ir iki šiol atrodo kaip puiki mintis. Tam nėra netinkamos dienos. Tai – mano mėgstamiausias užsiėmimas ir darbas. Mokyti, tai mokyti, bet kaip yra su mokymusi? Pastaruosius metus turėjau džiaugsmo stebėti, kaip lietuvių kalba bando rasti kelią į žmonių širdis. Mintis apie tai parašyti kilo tuomet, kai su mažaisiais pradėjome mokytis raidžių, o šeštadieniais su užsieniečiais iš pačių įvairiausių pasaulio vietų tardavome pirmuosius lietuviškus pasisveikinimo, padėkos ir atsisveikinimo žodžius. Prie viso to galėčiau pridėti ir darbą lituanistinėje mokykloje „Genys“ San Fransiske.

lietuviskos spalvos

Taigi, kalba viena, bet kokia daugybė jos variacijų.

Pirma klasė. Tai laikas, kai vaikas pradeda mokytis raidžių. Mokosi jas atpažinti, ištarti. Supranta, kad kiekviena raidė – tai vis kitas garsas. Pradeda girdėti, pajausti. Skiemenuoja ir sujungia. Rašo, raito raideles – iš pradžių didžiąsias, paskui mažąsias. Atpažįsta raides visur, kur eina: tai nukritęs pagaliukas primena Y, tai susiraičiusi žolelė atrodo tarsi n arba u (iš kurios pusės pažiūrėsi), tai koks praplyšęs šaligatvis primena A… Paskui pasidaro kiek sudėtingiau, nes, pasirodo, šalia priebalsių dažnai įsiterpia ir balsės – minkštos pagalvės klūpančioms priebalsėms. Ir dar kokia abstrakcija! Na iš kurgi atsiranda garsas a ar u? Tikrai nepaprasta sąjunga su širdimi. Diena po dienos, ir balsių bei priebalsių mišinys tampa tekstu. Parašytu, skaitomu, įskaitomu. Ateina noras užrašyti ir perskaityti visas pasaulio raides, visus žodžius ir sakinius. Ir labai greitai tas patyrimas užsimiršta. Kalba, kad ir kokia ji būtų – rašytinė ar sakytinė, – visgi gimtoji. Ir labai greitai susilieja su kasdieniu gyvenimu. Ilgainiui atsitinka netgi taip, kad žmogus pradeda atsiprašinėti už tai, jog savo gimtojon kalbon įterpia vieną kitą žargonybę, keiksmažodį ar netaisyklingai sukirčiuotą žodį. Nudelbia akis jausdamasis nepatogiai prieš savo kalbą. Nes juk gimtoji. Vadinasi, tas tyras kalbos pažinimo jausmas dar gyvas.

https://i0.wp.com/lietuve.lt/wp-content/uploads/2020/08/Simona-Petrauskait%C4%97-2.jpg?w=600&ssl=1

Simona Petrauskaitė Foto lietuve.lt

Kalbos pažinimo džiaugsmas gyvas ir kitos tautybės žmonėse. Jie žengia tuos pačius pirmuosius žingsnius kaip pirmokai. Tik kelias būna kur kas sudėtingesnis, nes priešakyje daugybė nuostatų. O pati didžiausia – lietuvių kalba juk tokia sunki! Bet žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio, žiūrėk, jau pradeda atskirti ir išgirsti galūnėse tai atsirandančią, tai vėl dingstančią raidę s, mistinė minkštuolytė nebe tokia jau ir paslaptinga, o prie žodžio Spain priekyje prilipinta i visai nebestebina (suprask, Ispanija). Motyvacija mokytis lietuvių kalbos labai stumia į priekį. Dažnai iš kitų šalių atvykę žmonės mokosi mūsų kalbos dėl meilės, kai kurie dėl darbo ar studijų. Dar yra viena grupė žmonių, kurie ateina vien iš smalsumo. Tik vis galvoju, kad kalbos mokymasis – tai kaip sportas.

Na, iš smalsumo į sporto klubą ateiti gali, bet greičiausiai visa tai pasibaigs pasiplaukiojimu baseine: bus malonu, gera ir… greitai užmirštama. Tai tie smalsininkai labai džiaugsmingai priima viską, ką jiems pasakoji, bet kitą kartą mokytis nebeateina. Likusi grupė, kurie kiekvieną šeštadienį renkasi su užrašais, įvairiausiomis lietuvių kalbos mokymosi knygelėmis, išleistomis už lietuvių bendruomenių pasaulyje surinktas lėšas dar Nepriklausomybės atgavimo laikų pradžioje, uoliai rašosi ir žymisi kiekvieną jiems pasakytą ir išverstą žodį. Labai noriai klausosi ir labai nori kalbėti. Po pamokos, kai prieš išeidami taria „iki pasimatymo“ ir žino, kad tai skiriasi nuo „ate“, gali jų akyse pamatyti tokį begalinį džiaugsmą, koks būna tik mokantis kalbos ir suprantant, kad nuo šiol po truputį taps šios kalbinės bendruomenės dalimi.

https://i1.wp.com/lietuve.lt/wp-content/uploads/2020/08/Simona-Petrauskait%C4%97.jpeg?w=600&ssl=1

Simona Petrauskaitė Foto lietuve.lt

O kalbinių bendruomenių pasaulyje daugybė. Kiekviena lituanistinė mokykla yra kalbinė bendruomenė. Kiekviena organizacija pasirenka savo būdą mokyti lietuvių kalbos. Vienose daugiau ugdoma kalbinė kompetencija, kitose – kultūrinė. Na ir kas pasakys, kad šios dvi kompetencijos yra atskiriamos? Viena be kitos egzistuoti negali. Lituanistinės mokyklos yra ne kas kita, kaip maža Lietuva svetur. Dažnai lituanistinė mokykla yra visą bendruomenę jungianti organizacija, po kurios sparnu glaudžiasi kultūra – tradicijos, papročiai, kalba. Aplankęs šias mokyklas ar bendruomenes gali pamatyti bene visus mūsų šalies istorijos raidos periodus. Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo daugiau gali prisiliesti prie dar gyvos tikrosios jos istorijos. Ne be reikalo kalbos mokslininkai važiuoja anapus Atlanto tyrinėti dar gyvos senoviškos lietuvių kalbos. Tokios, kokios mes jau nepažįstam ir kokią galim tik perskaityti knygose. Kadangi man lietuvių kalbos tema apskritai labai įdomi, buvo smalsu sužinoti, kaip lituanistinėse mokyklose sekėsi mokytojauti iš Lietuvos atvykusioms mokytojoms, kaip mūsų kalba gyvena svetur. Savo įspūdžiais dalijasi Simona, Ieva ir Justė – Vilniaus universiteto absolventės, aktyviai prisidedančios prie lietuvybės puoselėjimo svetur.

Šaltinis:/lietuve.lt

© 2020, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.