2

Saulėgrįžos apeigos ne ateistiškai. KURA – pasaulio sukūrimo šventė

birželio 27, 2022 NAUJIENOS

Įvadas

Šios dienos labai laukiau. Visada norėjau kryptingai pažymėti šią šventę ir giliau ją dvasiškai išjausti, nes suvokiau, kad ji yra mums visiems kažkuo labai svarbi, bet kuo, dar nežinojau.

web-2021-07-05

Jau per mūsų bendrą susitikimą jaučiau paraginimą pasidalinti šiuo savo noru ir pasiūlyti mokytojui ir kitiems savo bendramoksliams kartu pažymėti šią šventę, kaip tam tikrą apeigą. Dvasinio mokytojo jautrus prisipažinimas, kad šios šventės jis jau seniai apeigų nevedė, nes tai yra jo gilių mirties ir atgimimo išgyvenimų bei virsmų diena, mane jautriai palietė. Pasijaučiau viduje iš dalies kalta, kad raginu daryti tai, ko galbūt nedera prašyti. Bet vėliau, mokytojas pasakė, kad įvyko apeiga, kuri užbaigė šį sunkų virsmo ciklą ir, kad dabar jau viskas kitaip ir daug lengviau jaučiasi. Tai mane nuramino ir leido turėti viltį patirti pirmąją savo apeigą.

Labai apsidžiaugiau, kai svarstant, kur būtų galima pažymėti šią šventę, gavau iš mokytojo žinutę, jog jo buvę mokytiniai iš žvakonių luomo R. ir A. mus kviečia pas juos į sodybą. Buvau be galo jiems dėkinga už kvietimą! O Kūrėjui už tai, kad jis mane išgirdo ir leido viskam taip darniai susidėlioti. Tačiau ir vėl teko atlikti virsminį savo noro stiprumo įtvirtinimą savo šeimoje ir dar labiau išjausti, ko aš pati noriu ir kur link einu, kiek vėl galiu save apriboti ar sau leisti. Kiekvieną kartą tai priimu kaip Visatos išbandymą savo krypčiai ir tikėjimui savimi bei visu tuo, kas vyksta, įtvirtinti.

web_20210624_053258

Kelionė

Kelionės metu paklausiau mokytojo apie šios šventės svarbą ir reikšmę. To pasekoje, gavau labai daug gilių įžvalgų ir pasvarstymų. Mane tai dar labiau suglumino, kai suvokiau, jog aš visai nieko nežinau apie mūsų šventes ir jų prasmę. Skausmingai palietė tai, kiek daug yra prarasta ir sunaikinta to, ką mūsų protėviai puoselėjo. To pasekoje, esame tarsi atskirti nuo savo šaknų ir nuo visos gilesnės švenčių dvasinės prasmės bei jų atlikimo tradicijų.

Po tokio pajautimo, kilo dar didesnė pagarba mokytojo viso gyvenimo ieškojimams ir jo pasišventimui tai atrasti ir vėl įprasminti šiandieninėje mūsų būtyje. Keisčiausia buvo suvokti, jog tai, ką važiuoju švęsti, vadinama ne Joninėmis, kurias dauguma mūsų esame įpratę švęsti, pažymint Jono Krikšytojo gimimo dieną. Net ne Rasomis, kurių pavadinimas, anot mokytojo, galimai kilo iš pasakymo „eiti į rasas“ (Teodoro Narbuto šaltinis), kas galėjo reikšti, ėjimą į šventą vietą – Rasų giraitę, po daugelio metų virtusiomis dabartinėmis Vilniaus Rasų kapinėmis.

web-2021-07-05345

Dar viena mokytojo įžvalga, kad šis pavadinimas galėjo kilti ir iš žodžių Ra ir Saulė, kurie sukuria Ra ir Sa – Rasa, kuri yra laikoma dangiškaisiais vandenimis, iš kurių gimsta visa materija. Taip pat, mokytojas minėjo, kad Prūsai šią šventę dar vadino Krešėmis, nes tuo metu žydintys javų grūdai kreša ir pavirsta miltinga medžiaga, kuri jau yra tinkama sumalti miltus, iš kurių vėliau bus kepama šventa duona. Dvasiniame lygmenyje, tai yra dvasios brandos ir susitelkimo į savo vidinę šviesą, laikas. Naujo savęs atgimimo laikas. Tačiau, galiausiai tai, ką mes važiavome švęsti, mokytojas pavadino Kupolės arba Kaupolės švente. Pasak mokytojo, šis pavadinimas kilo nuo žodžio kaupas. Kad gauti javų derlių, gamtoje turi susikaupti tam tikras vandens ir maistingųjų medžiagų kaupas – taip vadimana kaupolė, kuri vėliau tapo kupole. Ją žmonės vaizdavo ant nukirsto jauno berželio, surišant jo viršūnėje didelę puokštę iš nupjautų bręstančių javų ir kitų žolynų. Visa tai pastatydavo virš vartų, pro kuriuos bus vežami javai. Protėviai tikėjo, kad kupolė savo apsaugine gyvasties galia kartu su javais nepraleistų į vidų mirusiųjų vėlių ir grūdo skalsa nebūtų paveikta, o derlius nesunyktų.

Tačiau, labiausiai atliepiantis mokytojo pasakojimas man buvo apie Kurcho (Gurcho) – KURA arba Kuro šventės pavadinimą. Čia KU (lot. Q) yra gyvata, o Ra yra šviesa, kas ir sukuria mūsų žmogiškąją būtį šioje žemėje (gemėje, gemale-Žemele). KŪrėjo suKUrta KŪrinija kurioje GYVata GYVena savo GYVenimą. O aš juk mokausi KUrono žynių akademijoje. Kas gali būti nuostabiau ir prasmingiau, kaip per savęs pažinimą, pažinti šviesą, o tuo pačiu pažinti ir patį KŪrėją – PradžiaPatį!

Išklausius mokytojo pasvarstymų, kilo mintis, kad šios šventės prasmė ir yra visko, kas yra, gyvastingumo, pasireiškiančio per skalsą ir gausą, o žmogui, per dvasinę brandą, pažymėjimas ir įprasminimas. Saulės pasitikimas ir naujos šviesos užgimimas jos aukščiausiame taške, tai tarsi pažymėjimas užgimimo ir subrandinimo visko, kas yra po Saule, – pasaulio ir viso, kas jame gyva, tarsi bendros dvasinės šeimynos žemiškame plane. Kažkodėl susisiejo su Biblija, kai Dievas šešias dienas pasaulį kūrė, o septintą ilsėjosi. Toks jausmas, kad tai ir yra kažkas panašaus, ką mes dabar švenčiame. Nes savaitė turi septynias dienas, o sekmadienis yra šventa poilsio diena, – Saulės diena – RA diena.

Atvykimas ir pasiruošimas

Kai atvykome pas R. ir A. į jų nuostabią sodybą, pasijutau labai šiltai priimta ir man buvo be galo gera būti tokioje, tarytum, bekraštėje gamtos apsuptyje, kur žmogaus įsikišimo yra tiek mažai. Tai man sukėlė prisiminimus apie mano vaikystę, kai atostogaudavau pas močiutę kaimę, kur vien pievos, laukai ir miškai. Tas gamtos grožis, sielos pilnatvė ir ramybė. Jaučiausi tarsi širdyje grįžau laiko banga atgal.

20210623_202440

Kai reikėjo puošti šventvietę, pajutau širdyje padėką ir vidinį džiaugsmą, kad aš galiu ir prisidedu savo darbu, kuriant šią nuostabią erdvę. Suvokiau, kaip savanaudiška yra manyti, jog tik gaudama, gali jausti malonumą. Dabar ypatingai pajutau, kad tik pati duodama ir prisidėdama, galiu patirti gilesnę viso vyksmo prasmę ir buvimo džiaugsmą. Lauko gėlių rinkimas ir vartų puošimas, kupolės iškėlimas, pamatymas mokytojo su dalgiu šienaujant pievą, suteikė tokio švento paprastumo ir bendruomeniškumo jausmą. Vėliau, atsirado vidinė įtampą, kai laiko liko vis mažiau, o man dar reikėjo nusipinti ant galvos vainiką. Kitos moterys jau tai darė. Vartelius puošėme mes su sodybos šeimininke R., todėl, kai tik jos grįžo su vainikais, aš jau galėjau eiti pinti savojo. Jaučiausi kaip ir kalta, kad dabar savanaudiškai palieku sodybos šeimininkę, o pati išeinu savais reikalais, bet pasitikėjau Dievo vedimu. Tikėjau, kad viską spėjame laiku.

web_20210623_201600

Skinant gėles, įsipjoviau su peiliu į pirštą. Tai man buvo ženklas, kad skubu ir nesusitelkiu į tai, ką darau čia ir dabar. Nežinojau, kaip nupinti vainiką iš lauko gėlių. Tai visai kitaip, nei pinti iš pienių žiedų. Man tai buvo pirmas kartas. Truputį nervinausi ir jaučiau vidinę įtampą. Bijojau, kad man nieko nesigaus. Tačiau, kai nupyniau, jis pasirodė pakankamai tvirtas, o grįžusi net gi gavau pagyrimą, kad mano vainikas yra labai gražus. Pati savimi džiaugiausi, kad gavosi tai, kas pradžioje atrodė sunkiai įmanoma.

Kai  baigėme puošti šventvietę, atėjus ant pietinių vartų stogelio vidurinės ašies, šalia kupolės, pamačiau iškeltą ir pritvirtiną lauko gėlių ir kitų žolynų puokštę. Ją, kaip dovaną sodybos šeimininkams, įteikė iš Latvijos atvykusi moteris, kurtu su mano bendramoksliu atvykusi švęsti.

web.zan-3676

Prie to paties, latvė dar sugiedojo ir keletą pasveikinimo giesmių latvių kalba. Mokytojas nudžiugo, kad ši šventė prasiplėtė už Lietuvos ribų ir tapo bendra broliška baltų genčių švente. Širdyje jautėsi apsijungimo, brolybės ir vienybės jausmas.

IMG-3650

    1. pav. Kaimynės latvės dovanos. Nuotrauka iš Liutauro Balsio Baltojo archyvo

Tada atėjo metas parymoti. Persirengiau baltais drabužiais ir ėjome visi prie šventvietės palydėti saulę. Dar kartą įsitikinau, kad, kai atsiduodi vyksmui ir suderi su aplinka, viskas vyksta laiku ir vietoje. Kai atėjome prie šventvietės, saulė dar matėsi miško properšoje. Labai dėl to džiaugiausi, nes prieš tai buvo vidinis nerimas, kad mes nespėsime. Tuo pačiu, stebėjausi mokytojo ramybe ir pasitikėjimu bei panaudojimu kiekvienos minutės tikslingai, savęs neribojant, net kai norisi ilgiau pasišnekėti ar pasidžiaugti bendryste su kitais.

Foto BALTAI.LT Rymojimo pradžia Saulės palydos

Foto BALTAI.LT Rymojimo pradžia Saulės palydos

Rymojimo metu bandžiau susitelkti į save. Suvokiau, kad mane blaško svetimi žmonės, kurie, galbūt, visai kitaip tai jaučia ir mato, todėl skuba ten, kur reikia įsijautimo ir kuo lėtesnio ritmo. Nes tik taip galime, suderėję visi tarpusavyje, įeiti į pakeistą sąmonės būvį, nuraminant gyvatą. Žiūrėjau į saulę, ją lydėjau ir su vidiniu tikėjimu suvokiau, kad aš sulauksiu jos patekėjimo ir išbūsiu visą naktį tame laukime. Dabar, man rašant, ateina mintis, jog pati palydėjau myriop senąją savęs versiją, kad atgimčiau naujai su saule ir dar stipriau susijungčiau su savo vidine sąmonės šviesa. Tarsi švęsčiau savo dvasinį atgimimą. Tuo pačiu, pradėjau labiau suvokti ir išjausti mokytojo patirtą didįjį dvasinį virsmą ir jo išgyvenimą. Tai buvo, tarsi, visos apeigos lengvas prisilietimas prie šio atgimimo ir sukūrimo slėpinio.

web.2021-07-05-rymojimas2

2. pav. Saulėlydis. Nuotraukos BALTAI.LT

Duonos kepimas:

Kai grįžome po rymojimo, turėjome iškepti ant laužo bičiulio S. atsivežtos užminkytos baltos duonos apeigai. Didžiausia padėka jam, nes jis tapo apeiginės šventos duonos kūrėju! Bet tuo metu mes buvome nuo duonos kepimo tarsi atsiriboje dainomis, šokiais ir kitais pasiruošimo darbais. Viduje jaučiau, kad viskas kažkaip ne taip vyksta. Dingo ta rimtis ir susitelkimas į save ir tada gamta sudėliojo viską taip, kaip turėjo būti. Pradėjo griaudėti ir lyti. Mūsų į šventvietę neįleido, bet užtat subūrė visus po kupolu kepti duoną ir saugoti, kad neužgestų ugnis. Pradžioje sunerimau, nes suvokiau, kad viskas pakrypo ne pagal tai, kaip planavome. Vėl pastebėjau save, kaip viską noriu sukontroliuoti. Bet ar aš geriausiai žinau, kaip viskas turi vykti? Juk aš tik viso to mažytė dalis ir matau viską tik iš savo regėjimo ir suvokimo lauko. Po šios minties, tiesiog leidau sau mėgautis buvimu čia ir dabar su tais, kurie yra šalia. Būti su tais, su kuriais gera būti bendrystėje daug artimiau, nei išsisklaidžius per saugius atstumus. Suvokiau, kad bedra kryptis ir tikslas visus suartina ir apjungia. Buvo dviprasmiškas buvimo kartu džiaugsmo ir baimės, kas bus toliau, išgyvenimas. Pasijautė gilesnė duonos kepimo prasmė ir tuo pačiu įvyko tarsi apsivalymas per 4 elementus: ugnies dūmu ir lietumi, vėjo galia, tvirtai stovint basomis ant žemės.

IMG_20210623_223739

3. pav. Duonos kepimas. Nuotraukos autorė J. Krutkevičienė

Bendros vaišės:

Kai po visko susėdome prie bendro vaišių stalo, aš pasijaučiau labai jaukiai. Net ir su nepažįstamais žmonėmis po truputį atsirado ryšys. Kanklių skambesys ir dainos suvienijo ir leido atsipalaiduoti po viso audringo buvimo lauke. Širdyje pajutau ramybę ir palaimą, kai visi laužėme pačių bendrai iškeptą duoną ir linkėjome vienas kitam skalsos. Toks paprastas, bet gilus veiksmas. Jaučiau mokytojo ir visų likusiųjų rūpestį vienas kitu. Visa tai taip džiugino, nes pastebėjau, kaip man to trūksta kasdieniniame mano gyvenime. To gilesnio dvasinio pajautimo visame kame, net pačiame duonos laužyme ir jos valgyme. Tuo pačiu, pastebėjau, kaip man stinga ir to nuoširdaus buvimo kartu bei supratingumo ir globos iš kito žmogaus, o ne vien rūpintis visais pačiai. Nors ir tai man teikia daug džiaugsmo. Tik suvokiu, kad visame kame turi būti darna ir pusiausvyra.

IMG_20210623_232808

Pirtis:

Kai vis nenustojo lyti, dar labiau nusiminiau. Kaskart turėjau sąmoningai suvokti ir paleisti norą kontrolės. Kai nusprendėme eiti į pirtį, truputį dvejojau ar man eiti ir kaip viskas bus toliau. Tačiau nuėjusi atsigavau. Karštis atpalaidavo, prietema nuramino, o sodybos šeimininko A. įvedimas į pirties ritualą ir magiškas žodžių panaudojimas garui kelti, bei kūno nuglostymas vantomis, leido sutelkti sąmonę į vyksmą čia ir dabar. Jaučiausi puikiai ir dar labiau apsidžiaugiau, kai galėjau dienos prakaitą nuplauti vėsiame tvenkinio vandenyje. Tris ar keturis kartus išėjusi iš pirties tai kartojau. Taip pat, esu labai dėkinga bičiulei R., kad ji mane taip neplanuotai išpėrė su vanta. To pasekoje visiškai atpalaidavau savo kūną ir sąmonę nuo vidinės įtampos. Atgaivos suteikė ir bendramokslio S. atveštas šaltinio vanduo. Tarsi nuplovė mane ir iš vidaus.

WEB-2021-07-05-at-02.01.34

Pasiruošimas apeigai:

Po pirties jaučiausi tiek vidumi, tiek ir išore pasirengusi apeigai. Pajutau vidinį norą grįžti ir persirengti. Kaip tik jau buvo nustojęs lyti lietus. Kieme pamačiau mokytojo šuniuką ir išeidinėjantį iš namo mokytoją. Vyliausi, kad ateina laikas apeigai. Kai persirengiau, nuėjau prie šventvietės. Vaizdas, kurį išvydau, mane pakerėjo. Pažeme tvyrojo rūkas, o aplinkui šventvietę degė deglai. Mokytojas, apsirengęs baltu apeiginiu drabužiu, vidurį šventvietės jau ruošė vietą aukoms ugniai.

WEB-3659Panorama

Tas vaizdas mane taip sužavėjo, o vieta tapo tokia šventa ir neliečiama, kad stovėjau prie vartų ir nedrįsau trikdyti viso vyksmo bei žengti žingsnio į vidų. Tik tada, kai mokytojas atsigręžė į mane, paklausiau ar galiu įeiti. Priėjus prie mokytojo, jis papasakojo, kas nutiko su midumi. Kiaušinio formos akmuo, nukritęs nuo aukuro, nuriedėjo ir atsitrenkė į apeiginį kaušą, taip sudaužydamas jame buvusį midaus butelį, kuris buvo mano dovanotas mokytojui ir parvežtas iš Nidos. Sunerimau, kodėl viskas taip nesklandžiai vyksta! Taip pat, jaučiau nerimą ir iš mokytojo balso. Pajutau pyktį ant savęs, kad neradau kur nusipirkti ir atsivežti midaus. Tuo pačiu, mokytojas paprašė jau visus sukviesti, nes reikia spėti, prieš saulės tekėjimą, atlikti apeigą.

IMG_20210624_035749

Bėgdama jaučiau įtampą ir nerimą, kad tik visi spėtų grįžti iš pirties ir susiruošti. Be to, dar tikėjausi rasti pas ką nors midaus bei atnešti aukai duoną, kurios mokytojas prieš tai nerado. Dar kartą įsitikinau, kad viskas vyksta aukštesnių jėgų numatytu laiku ir visko yra tiek, kiek reikia. Nudžiugau, kad visi buvo perspėti dėl apeigos. Radau midaus, o šeimininkas A. pažadėjo atnešti duoną. Tada čiupau savo vainikėlį, žvakę ir atgal pas mokytoją su midumi nubėgau tekina. Viduje pradėjau jausti džiaugsmą ir dėkingumą, kad pagaliau mums leidžiama pradėti apeigą, kad visko yra, ir kad pagaliau prasidės tai, ko aš labai laukiau patirti. Taip norėjau pagaliau uždegti savo žvakę, savo vidinę tikėjimo šviesą. Kai susirinkome, visi sustojome ratu aplink šventvietę. Vieni sustojo prie dvylikos deglų, o mes, mokiniai, su savo žvakėmis sustojome prie pietinių įėjimo vartų. Vis galvojau su kokiu prašymu įeisiu į šventvietę. Galvoje buvo visokių variantų, bet, prieš pat uždegant žvakę ir įeinant, suvokiau, kad tik vieno šiame dvasinio augimo kelyje noriu, – visada būti sąmonės šviesoje, kad ir ką daryčiau, kad ir kur eičiau. Tai man susisiejo su mano žvakės uždegimu ir saulės pasitikimu. Tarsi sąmonės vaiski šviesa nušviečia man kelią ir parodo kryptį. Buvo jaudinanti akimirka, kai mokytojas uždegė mano žvakę nuo savosios, kaip dvasinis mokytojas savo šviesa uždegė manąją. Visi išsirikiavome ir susitelkusi į savo vidų įžengiau pro vartelius.

IMG_20210624_040323

Apeiga:

Einant ratu spirale už mokytojo, pajaučiau, kaip jam sunku giedoti, nes užkimęs balsas. Jaučiau, kaip vis bandau kažkaip mokytojui pritarti, bet ateina nusivylimas, kad nemoku žodžių. Bandau susitelkti į ėjimą spirale link centro, link mūsų bendros Rodos, kur, suvokiu, kad mano visi horizontalūs žemiški ryšiai persikeis į vertikalų – dvasinį, susijungiant per ugnies elementą, per šviesą su šviesa, su Ra. Nešdama degančią žvakę susitelkiau į ją ir saugojau, kad vėjas jos neužpūstų, todėl džiaugiausi, kai man ją pavyko atnešti iki pat aukuro. Pavyko ją išsaugoti! Rašant ateina suvokimas, kad taip ir per gyvenimą einu, nešdama savo vidinę šviesą, ir saugoju, kad jokie negandų vėjai ar žemiškos rutinos vėtros jos neužpūstų. Kad visada žinočiau, jog šviesa yra manyje ir aš esu daug daugiau nei vien ši materiali būtis. Taip pat, supratau, kaip yra svarbu turėti kryptį ne tik apeigos metu, bet ir gyvenime, žinant link kur aš einu. Tikslas visada yra šviesa, vaiski sąmonės šviesa, Kūrėjo besąlyginės meilės šviesa su kuria susijungsiu mirties metu. Tai man buvo tarsi vilties nešimas sau pačiai, kad su tikėjimu ir pasitikėjimu eičiau savo dvasiniu keliu, savo vidinės šviesos link. Suvokiau, kad žvakė, tai mano vidinės šviesos atspindys, kuris sutelkia mano sąmonę ir neleidžia jai panirti į chaosą. Sustojant ties rytiniais ir pietiniais vartais mokytojas iškeldavo prieš delną žvakę į vartų pusę. Pradžioje nesupratau, ką tai reiškia, tik suvokiau, kad tai tarsi paliudijimas savo vidinės šviesos kaip atspindžio saulės šviesai – RA. Šviesa iš šviesos, šviesa su šviesa ir galiausiai – šviesa į šviesą.

web.20210624_040751

Sustojus palaukti bendramokslio O., suvokiau, kaip mes visi skirtingai nešam savo šviesą. Kaip susiduriame su skirtingais iššūkiais ją išsaugant. Ir tuo pačiu, kaip reikia, susitelkiant savyje, būti čia ir dabar, suvokiant ir regint visumą. Jaučiau, kaip šiek tiek nekantrauju laukdama bičiulio O., bet suvokusi, kad jam, taip pat, kaip ir man, yra svarbu išsaugoti savo žvakės liepsnelę, pajutau supratingumą jo atžvilgiu ir laukti buvo daug lengviau.

Kai sustojome aplinkui aukurą, mokytojas įkūrė ugnį ir per jo tariamą garsą – ugnies mantrą – atsirado srautas į viršų. Buvo labai keista ir neįprasta tai girdėti ir matyti, kai aukuro ugnis ir fakelų liepsnos, pakylėti nuo garso, pradeda degti tiesiai. Dabar rašant, ateina palyginimas, kad taip tarsi buvo sukurta trauka į viršų, kaip per kokį kaminą. Suvokiu, kad sukūrėme bendrą doro reiškinį apeigos metu. Buvome toje sąsmaukoje, rupoje, kur ir gimsta šviesos reiškinys. Tada apsivaliau ugnimi ir buvo aukos ugniai su prašymais mums skalsos, šviesos ir kt. Tai suvokiau kaip maginį veiksmą, – ką duodi, tas grįžta su kaupu. Tada vyko palinkėjimai vienas kitam ratu ir mokytojo asmeninis palinkėjimas kiekvienam. Buvau paskutinė, kuriai mokytojas jį turėjo sakyti. Suvokiau, kad ir čia aš tampu tarsi alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, nes eisenoje buvau pirma. Mokytojo ištarti žodžiai pradžioje suglumino, nes nesupratau jų gylio ir prasmės. Net ir dabar negaliu pasakyti, kad iki galo juos suvokiau. Tik tai buvo man dar vienas patvirtinimas, kur link yra mano kryptis. Pasąmoningai visada tai žinojau ir nujaučiau, kad tai jau galėjo būti ir ankščiau. Mano gyvenimo kryptis yra į žvaigždes, o tikslas, – Balta Gulbė. Ir te padeda man Kūrėjas šiame kelyje eiti ryžtingai su šviesa priešakyje. Tai rašant byra ašaros, nes suvokiu, kaip giliai tai mane liečia ir dėl ko ir su kuo aš čia esu.

web_20210624aukuro-uzdegimas

  1. pav. Saulėgrįžos apeiga. Ugnies ant aukuro įkūrimas. Nuotraukos autorė J. Krutkevičienė

Po visko labai pradžiugino mokytojo įteiktas Kurono ženkliukas, kuris yra patvirtinimas, kad einu teisingu keliu. Tarsi, tai yra nauji gyvenimo vartai, pro kuriuos įeinu į dar gilesnį savęs pažinimą. Dar arčiau savosios vidinės šviesos ir šviesos kelio, kurio pradžia ir yra šie vartai. Esu dėkinga mokytojui už tai, kad tiki manimi, padrąsina ir leidžia pažinti ir aprėpti visko daug plačiau, suvokiant ryšius ir visa ko priežastingumą. Čia iš pasąmonės išnyra pasaka „Bjaurusis ančiukas“. Suvokiu, kad kiekvieno viduje slypi balta gulbė, bet ne kiekvienam pavyksta išaugti iš bjauriojo ančiuko ir išeiti iš to materialaus subasmenybių vaidmens.

Pasakyki, kur šviesa,
Ką mes veikiame čia?

Kur tas aukštas dangus,
Ir tas tyras lietus?
Kur ta gulbės giesmė
Gelmėj aidi begarsė?
Tik širdies tvinksniu,
Suvokiu, kad gyvenu.
O žvakės tyRA šviesa,
Atsispindi žaliose akyse…
web_20210624_051908

Kai laukėme saulės patekėjimo ir ji pagaliau pasirodė, mane labai sujaudino jos pamatymas kaip tik rytinių vartų trikampio viduryje. Apėmė vidinis džiaugsmas, tarsi pasitikus naują save, – šviesą savyje. Kai visi darėsi nuotraukas su šiuo nuostabiu vaizdu, viduje pajutau stiprų norą įsiamžinti šioje akimirkoje, šioje dvasinėje šviesoje kartu su savo mokytoju, su labai artima man siela, kuri mane veda į dvasinį atgimimą. Ir į visą tai, kas šiuo metu vyksta mumyse, kaip atgarsis tos šviesos, kurią išvysime po mirties. Ši nuotrauka man yra labai brangi. Džiaugiuosi, kad išdrįsau perlipti per savo nepasitikėjimą savimi ir baimę, kad sutrukdysiu mokytoją. Ta nuotrauka man simbolizuoja Amono RA gimimą ir jo dangiškąją šeimą.

Po visko, kaip patvirtinimą, gavau iš dangaus ženklą – Halą. Pati nesuvokiau, kas prieš mano akis atsirado. Saulės vaivorykštinis šviesos atspindys debesyse.

web-3701Halas

Žiūrėjau į jį tarsi pakerėta ir mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Negalėjau jų sulaikyti, todėl nuėjau toliau nuo kitų žmonių, prie vieno iš kraštinių akmenų. Stovėjau, verkiau ir nesupratau, kas su manimi vyksta. Suvokiau, kad ilgiuosi namų, tų iš kurių atėjau. Ilgiuosi tos šviesos, taurumo, meilės ir darnos. To aukštesnio dvasinio susijungimo su šviesa, buvimo joje. Ir štai, man vėl, tai rašant, rieda ašaros. Tuo pačiu suvokiu, kad aš esu ir labai dėkinga už visą šią patirtį, nes pati ją pasirinkau čia ateiti ir patirti.

web_20210624_052027

  1. pav. Saulėtekis – RA.

Pabaiga:

Visa ši kelionė ir apeiga buvo man didžiulė dovana. Buvau laiminga, vėl naujai atgimusi su nauja šviesa savyje. Dabar ši šventė man reiškia daug daugiau, nes išgyventas dvasinis ryšys ir bendrystė, suteikė jai pilnatvės ir išbaigtumo jausmą. Dvasia, tarsi ta ugnis, kuri buvo pamaitinta, atgaivinta ir iš naujo pakurstyta.

web.image2

O visą apeigos patyrimą vainikuoja ir labiausiai jausmiškai man atliepia mokytojo ryte po apeigos padeklamuotas J. Marcinkevičiaus eilėraštis, nes RYT’as tapo TYR’as ir jame liko tik tai, kas tik’RA:

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

O paryčiu švaria (tyra) kaip sąžinė gatve
Parsivedžiau pavargusį save.
Ir žemė ėmė suktis, ir vėl išaušo rytas –
Tik rytas ir aš pats buvau jau kitas.

Foto BALTAI.LT

Foto BALTAI.LT

Labai jautru ir artima. Tai man atspindi mano pačios dvasinės kelionės į save pradžią, ieškant savęs ir atrandant save, pavargusią nuo ieškojimų, nuo iliuzijų, nuo kaukių ir nuo laikinumo suvokimo. Taip pat, suprantu, kad mokytojui šios eilės yra dar gilesnės ir reikšmingesnės. Todėl noriu dar kartelį, iš visos širdies, padėkoti Jums, mokytojau Liutaurai Baltasis, už Jūsų nueitą kelią, už Jūsų ieškojimus ir atradimus. Kad Jūs visada buvote su TIK’ėjimu širdyje ir po visko tapote KIT’as. Tuo pačiu, mane bei visus savo mokytinius vedate šiuo TIK’ėjimo keliu į mus pačius, bet po visų virsmų, tampančius KIT’ais. RA šviesa telydi Jus ir mus visus vėl atgimusius PO SAULE! Ačiū, kad esate ir ačiū visiems už buvimą kartu šviesoje.

WEB_20210624_052822

  1. pav. Saulėtekis – RA. Bendra apeigos užbaigimo nuotrauka. Nuotrauka iš Liutauro Balsio Baltojo archyvo

© 2022, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. viršaitis parašė:

    Ačiū Arūnai už nuostabias eiles, publikuosim jas atskirai.

  2. Arūnas parašė:

    Labai AČIŪ autorei už tokį išsamų, jautrų, išjaustą pasakojimą. Kadangi ir aš dalyvavau šioje Rasų šventėje noriu pasidalinti savo potyriais eilėmis.

    Tekėk…
    ***
    Tekėk saulele,
    Ko delsi?
    Tekėk.
    Ar nematai kaip į padangę kyla laužo dūmai?
    Kaip dega rankose ilgi deglai?
    Tekėk, rytuos…
    Per visą dangų,
    Nusišypsok auksiniais savo spinduliais.
    Ar nematai?
    Koks akmeninis aukuras sukrautas?
    Kokie žolynais papuošti takai?
    Žaliom girliandom vartai apkaišyti,
    Ir švytintys rūke rimtim visų veidai?
    Mes laukėme…
    O Tu delsei…
    Pro debesį rytuos ilgokai nesirodei,
    Ugny aukojome midaus lašus.
    Trumpiausią šv. Jono naktį,
    Mes kepėm baltą saulės duoną lietuje.
    Tekėk,
    Ar nematai kiek dovanų ant aukuro sudėjom?
    Midaus lašai, dar žalios rugio varpos, gintaro grūdai.
    Rankas ištiesę tarsi savo laimę gaudėm,
    Kai laimino mus krintantys rugių lašai.
    Tekėk,
    Ir pasirodyk vartų kertėj,
    Žalių žolynų pynėm apsupta.
    Mes laukėm lyg stebuklo mažo,
    Kai laiminom viens kitą tiesdami rankas.
    … ir pasirodei lyg išsiilgta viešnia,
    Jaunamartės balsva suknia pasidabinus patekėjai,
    Mus nužvelgei rytuos tokia graži graži…
    Net ryškų halą savo šypsniu dovanojai,
    Sakydama, kad priėmei mūs suneštas aukas.

    Arūnas

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.