0

KURONO AKADEMIJOS vasaros stovykla 4 d.

rugpjūčio 17, 2023 NAUJIENOS

DOVILĖ PLETIENĖ, tęsinys (trečia dalis čia)

4 elementų patirtis

4 dalis. ŽEMĖ

Ketvirta diena – Žemės elemento diena

7 Pav. Žemės elementas. Asmeninė nuotr.

Šio ryto kūnovaros mankšta mane labai nustebino. Kadangi buvo Žemės elementui skirta diena, bandėme pajausti save per lytėjimą, einant atbulai užsimerkus ir bandant atsisėsti ant sūpynių. Taip pat, užsimerkus užlipti ant čiuožyklos ir ja nučiuožti žemyn. Buvo daug smagaus ir nuoširdaus juoko. Po patyrimo pastebėjome, kad moterys labiau jaučia savo užnugarį nei vyrai. Suvokiau tai, kaip moters prigimtinį saugumo jausmą. Pripažinau sau, kad man yra svarbu jausti tvirto vyro užnugarį, kuris mane myli ir manimi nuoširdžiai rūpinasi. Moteris kaip katė, ji jaučia savo užnugarį, ar jis yra saugus ar ne. Manau, kad tai ir yra susiję su jautresne moters užnugario pajauta.

Taip pat, tą dieną buvo džiugu susipažinti su nauja bičiulio S. gyvenimo drauge U. Gera buvo juos matyti kartu. Tai matydama, suvokiau, kad vis dėlto, gyvenimo pilnatvė yra tada, kai apsijungia du priešingi poliai, kurie vienas kitą papildo. Bendra kryptis nutiesia kelią. Dviese lengviau juo eiti. Tie pirmieji draugystės metai yra patys gražiausi. Tačiau, tikriausias yra brandus jausmas ir gilus apsijungimas, kai du deimantai vienas kitą šlifuodami išsigrynina ir tampa tobulai apvalūs.

Gamtojautos patyrimas prie medžio

Paskui vyko patyrimas su medžiais, kuris buvo jautrus ir netikėtas. Pradžioje pasimečiau, ties kuriuo iš jų man eiti. Stovėjau ir bandžiau pajusti, prie kurio norėčiau prieiti. Akys nukrypo ties didžiuoju ąžuolu. Uždaviau klausimą – kas tu? Atėjo mintis – didis. Antras klausimas – kaip tu jautiesi? Pajaučiau sunkumo jausmą. Trečias klausimas – ar galiu prieiti? Atsakymas – ne. Suvokiau, kad aš nesusilygiuoju su jo didybe. Jaučiuosi per maža ir per menka, todėl atsakymas buvo – ne.

Tada pasisukau į švenvietės pusę ir pastebėjau netoliese augantį jauną ąžuoliuką. Jis mane iš karto patraukė. Uždavus pirmąjį klausimą, iš karto atėjo atsakymas – vaikas. Nereikėjo užduoti antro klausimo. Iš karto pajutau liūdesį, skausmą. Pradėjo byrėti ašaros. Nesuvokiau, kas vyksta ir kodėl mane šis žodis taip stipriai palietė. Dabar apmąstydama, pagaunu save, kad vis pagalvoju apie trečią vaiką.

Visada norėjau mergaitės. Dabar suvokiu, kad vaiko, kaip naujos gyvybės kūrimas, turi gimti iš abipusės meilės ir abiejų noro sukurti kažką bendro. Aš, galbūt iš dalies kaltinau save, kad vaikai pas mane atėjo ne iš jausmo, o iš primestų išorinių nuostatų ir noro pabėgti nuo situacijos, kurioje tada buvau. Taip neturėtų būti.

Eidama ratu artėjau prie ąžuoliuko. Jis buvo nušviestas saulės. Prie jo kamieno augo baltos smulkiažiedės gėlytės. Pradžioje vaizdas buvo šviesus ir gražus, bet priėjus pastebėjau, kad medelis serga – ligos pakąsti, parudavusiais krašteliais lapai, apkerpėjęs kamienas. Pajaučiau dar didesnį liūdesį. Atėjo mintis – jis toks jaunas, o jau toks ligotas. Suvokiau, kad kalbu apie save. Ir net dabar, rašant šias eilutes, jaučiu skausmą ir liūdesį. Aš jauna, o ligota. Visą gyvenimą nuo gimimo mane vargino įvairūs kūno negalavimai. Kūno atžvilgiu jaučiausi silpna ir pažeidžiama. Ką jau kalbėti apie išjautimą ir suvokimą savęs kaip mergaitės, vėliau kaip moters. Tai yra pamokos, ar taip vadinama karma, kurią atsinešiau į šį gyvenimą. To dar iki galo nesuvokiu. Bet tai mane vedė ir veda iki šiol. To dėka esu čia, kur esu. Sąnarių negalavimai atvedė mane į „Kuroną“, todėl esu dėkinga už kiekvieną mano gyvenime vykstančią situaciją.

Kai atsisėdau ir atrėmiau nugarą į medelio liauną kamieną, pajutau malonų apsijungimą. Atėjo saugumo ir ramybės jausmas. Pajutau, kad tas mažas ąžuoliukas yra saugomas ir globojamas didžiųjų medžių, kurie auga netoliese. Jie vieni kitus palaiko ir nuolatos yra ryšyje. Dar kartelį suvokiau, koks yra svarbus ryšys vaikų ir tėvų – protėvių. Kaip svarbu turėti tvirtas ir sveikas šaknis, kad galėtum augti. Kai esi ne vienas, turi šeimą – bendruomenę, tada augti ir atlaikyti įvairius sunkumus yra daug lengviau. Mačiau, kaip šis medelis išauga į didelį, gražų ir galingą medį. Pajaučiau tą stiprybę ir savyje. Suvokiau, kad ir aš tokia galiu būti. Keturių elementų mokymas duoda galimybę, save pažinus, sutvirtėti ir išlikti pusiausvyroje įvairiose situacijose. Baimė virsta drąsa, o tai suteikia stiprybę eiti pirmyn.

9 Pav. Ąžuoliukas Asmeninė nuotr.

Neprašiau jo išgydymo, bet jaučiau, kaip mane apkabina iš nugaros mylinčios rankos. Jaučiau jas ant širdies. Tada pajutau savo sąnarius, tarsi gumbuotas šakas. Pajutau skausmą širdies plote. Atėjo mintis, kad sąnarių problemos susijusios su širdies skausmu – užspaustais jausmais. Atėjo pajautimas vėl eiti į šventvietę ir apsijungti su visais keturiais elementais. Tada vėl galėsiu grįžti į savo vidinę ašį, o visapusiškas gijimas vyks savaime. Padėkojau medeliui, atsijungiau nuo jo lauko ir nuėjau tai atlikti.

Mylinčios šakos apsivijo mane,

Kad patirčiau, ką reiškia širdies šiluma.

Kai apsijungiau bendram buvime,

Suvokiau, kokia didinga yra Visata

Ko trūksta, tą ir įžvelgi

Atėjusi į šventvietę, pastebėjau, kad mokytojas yra prie oro elementalio. Nuėjau ir prisėdau šalia. Nusprendėme kartu apsijungti su visais elementais. Būti prie elementalio dviese yra visai kitas jausmas. Bendras patyrimas dar labiau suartina. Mums, būnant šventvietėje, atėjo bendramokslis su savo drauge. Vėliau prisijungė ir sodybos šeimininkai. Buvo keista ir neįprasta tai stebėti. Vėl suskaudo širdį ir užspaudė gerklę, suvokus savo situacijos sudėtingumą. Tačiau praėjus pro visus elementus, pasijuto pilnas apsijungimas. O, kai vienam iš šventvietės akmenų patikėjau savo paslaptį, palengvėjo. Tai nuramino ir grąžino į Rodą. Padėkojome su mokytoju už šį patyrimą ir išėjome iš šventvietės.

Darbas su Vėjo elementaliu

Taip pat, kiekvienos dienos pabaigoje, besileidžiant saulei, ėjome rymoti. Apsijungdavome per dubenėlių garsus, per bendrą maldą. Kiekvieną vakarą buvau vis labiau dėkinga, kad esu čia, šioje stovykloje, kad galiu save labiau pažinti per 4 elementus. Kas svarbiausia, galiu sukurti ryšį su kiekvieno iš elementų dvasia – elementaliu. Taip pat, jaustis bendruomenės dalimi, būti suprastai ir palaikomai bendraminčių. Kiekvieno pasakytas žodis man suteikia tam tikros išminties, tarsi žinutė iš aukščiau. Suvokiu, kad tarpusavio pagalba ir šiluma, leidžia man pačiai labiau atsiskleisti, nebijoti jausti ir tuo pačiu tuos jausmus išreikšti. Buvau ir esu be galo dėkinga mūsų naujam nariui poetui A. už jo eiles ir vakarinius jų skaitymus. Už vėliau padovanotą jo paties sukurtų eilių poezijos knygutę. Jo eilės įgarsina tai, ko pati, galbūt, dar nesu pasiruošusi išsakyti, atskleisti. O gal dar pati iki galo nesuvokiu, ką jaučiu. Eilės suvirpina jautrias širdies stygas. Tai, kaip balzamas sielai. Ačiū mielas bičiuli A., kad buvai su mumis ir mokei savo pavyzdžiu daug dalykų. Taip pat, džiaugiuosi, kad toliau tęsi kelionę kartu su mumis.

Dienos gale, kaip apsivalymo ritualas prieš žvakių liejimą, buvo pirtis. Ačiū pirtininkui Ar. už šaunią pirtį ir atpalaiduojantį išpėrimą su vanta.

© 2023, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.