3

Kaip bažnyčia daro šventuosius

kovo 12, 2011 Archyvai, Istorija

LMA akademikas Juozas Jurginis

Nors XV am. tolima praeitis, bet istorijai jis ne paslaptis. Jogailos sūnus Kazimieras 1440 metais buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, netrukus tapo ir Lenkijos karaliumi. Jis turėjo net dvylika vaikų: šešis berniukus ir šešias mergaites. Tarp jų buvo visokių – sveikų ir paliegusių. Viena duktė mirė dar kūdikystėje.

Vyresnysis sūnus Aleksandras, po tėvo mirties užėmęs Lietuvos ir Lenkijos sostus, buvo paliegęs, nevaldė pusės kūno ir anksti mirė. Betgi nelaimingiausias buvo Kazimieras, dar ankstyvoje jaunystėje susirgęs džiova, kuri tuomet buvo nepagydoma. Prie šios karalaičio nelaimės prisidėjo kita – politinė.

Karalius Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs Elžbietą Habsburgietę, turėjusią įpėdinystės teisių vokiečių imperijoje, tuomet vadintoje Šventąja Romos imperija. Kai Čekijos ir Vengrijos sostai liko be įpėdinių, Elžbieta Habsburgietė vieną sūnų – Vladislovą pasiuntė į Čekiją, kitą – trilikametį Kazimierą – į Vengriją. Vengrai nepriėmė Lenkijos karalaičio. Didikai karaliumi išrinko savo tautietį Motiejų Korviną. Lenkijos karaliui ir karalienei neliko nieko kito, kaip imtis karo žygio. Į jį įpainiojo ir savo paauglį sūnų Kazimierą. Žygis pasibaigė gėdingu Lenkijos pralaimėjimu. Šį nesėkmė dar labiau pakenkė liguisto karaliaus sūnaus Kazimiero sveikatai. Jis taip sielvartavo, kad kova dėl sosto baigėsi nesėkmingai, jog nedrįso viešai rodytis. Tėvas, norėdamas, kad sūnus išsiblaškytų, atgautų pusiausvyrą, vykdamas į tolimesnes keliones jį visada pasiimdavo su savimi. Abu Kazimierai, tėvas ir sūnus, 1475 m. lankėsi Vilniuje. Antrą kartą į Lietuvą jie buvo atvykę 1479 metais. Tuomet karalaitis Kazimieras Vilniaus pilyje išgyveno apie pusantrų metų. Kankinamas ligos, jis grįžo į Lenkiją. Po keleto metų atvykęs į Gardiną, čia ir mirė, eidamas 26 metus.

Tokia trumpa žemiškoji Kazimiero istorija. Karalaitis tiek Lietuvai nusipelnė, kad dvejus metus kvėpavo jos oru ir mito jos duona.

Dangiškoji karalaičio Kazimiero istorija buvo kuriama jau po jo mirties, jam pačiam nedalyvaujant. Praslinkus keturiems mėnesiams po sūnaus mirties, tėvas pasirūpino, kad Kazimiero mirties dieną kasmet Vilniaus katedros kapitulos nariai atlaikytų pamaldas už mirusiojo vėlę. Už tai karalius kapitulos narius dosniai apdovanojo. Tai dar nebuvo kas nors ypatinga.

Po karaliaus Kazimiero mirties Lenkijos ir Lietuvos sostą užėmė jo sūnus invalidas Aleksandras. Jis turėjo daug asmeninių ir valstybinių rūpesčių ir mirusio brolio šventumu nesirūpino. O štai Žygimantas Senasis, užėmęs sostą 1506 m. ėmėsi žygių, kad Kazimieras būtų priimtas tarp šventųjų. Prašymo pagrindas buvo aiškus: karalius siekė, kad bažnyčia taptų jo sąjungininke kovoje prieš konkurentus Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje – pravoslavus ir  bekylančius reformatus.

Kaip žinia, lietuviai pagonys kaip įmanydami gynėsi nuo kalavijuočių ir kryžiuočių ugnimi ir kalaviju nešamos krikščionybės, tačiau savo valstybėje krikščionių pravoslavų ir katalikų nepersekiojo Romos popiežius, daug kartų skelbęs kryžiaus karą prieš pagonis lietuvius, labai norėjo, bet negalėjo surasti nei vieno kankinio, kurį pripažinus šventuoju būtų buvę galima grobikiškus kryžiaus žygius prieš Lietuvą pridengti tariamo krikščionių gynimo skraiste.

Lietuvius pakrikštijus, aukštieji pravoslavų ir katalikų hierarchai lenktyniaudami ėmė ieškoti kankinių „surado“ kronikininkas Motiejus Stryjkovskis. Jis žinojo, kad Gedimino laikais. Vilniuje gyveno ir raštininkavo pranciškonai. Į savo kroniką M. Stryjkovskis įrašė pasakojimą, kaip Algirdui su vaivada Goštautu išvykus į karą, Vilniaus miestiečiai užpuolė pranciškonų vienuolyną. Septyniems vienuoliams jie aikštėje nukirtę galvas, o kitus septynis, pagavę bėgančius užvedę ant Plikojo kalno, pririšę prie kryžių ir nuleidę žemyn į Nerį, sakydami: „ Iš vakarų atėjote, tai ir grįžkite į vakarus, kam niekinat mūsų dievus“.

Vilniaus vyskupo kapitula puolė ieškoti tų tariamų kankinių kūnų, bet, jų neradusi. Stryjkovskio pasakojimą apie nužudytus pranciškonus turėjo pripažinti legenda.

Veikė ir pravoslavai. Viename XVI a. Maskvos metraštyje buvo rašyta, kad Algirdo laikais Vilniaus miesto gyventojai pagonys nužudė tris dvasininkus pravoslavus. Sinodas 1529 m. paskelbė juos šventaisiais.

Tuo tarpu katalikams vis nesisekė surasti „šventojo“. Esant tokiai situacijai, katalikų akyse ėmė atidžiai tyrinėti Gediminaičių dinastijios atstovus, nes viena iš jų paskelbti šventuoju politine prasme jiems būtų buvę ypač paranku. Buvo apsistota ties džiova mirusiu Kazimieru. Tačiau popiežius jo jo šventuoju skelbti neskubėjo. Iš pradžių jis įpareigojo savo pasiuntinį vyskupą Pereri vykti į Vilnių ir surinkti žinias apie mirusio karalaičio gyvenimą. Fereris parašė lotyniškai 28 puslapių knygelę, kurioje aiškino, kad karalaitis buvęs pamaldus ir skaistus, jis atsisakęs žemiškos karaliaus laimės ir pasižadėjęs skaisčiausiai dangaus mergelei Marijai ir t.t. Viduramžių šventųjų gyvenimo stiliumi parašytoje knygelėje išdėstant karalaičio Kazimiero biografiją nebuvo paisoma tiesos, iškraipomi faktai. Karališkas gyvenimo sąlygas turėjusio karalaičio Kazimiero niekas nekankino, jis mirė sava mirtimi.

Kandidatui į šventuosius būtinai reikalingi stebuklai. Tad knygelėje rašoma ir apie Kazimiero stebuklus, tiesa, pomirtinius. Vienas jų štai koks. Neva tai 1518 m. prie Dauguvos susitelkusi Maskvos kariuomenė grasė užimti Polocką. Skubėjusiai Polocko ginti LDK kariuomenei reikėjo persikelti per Dauguvą. Karalius Žygimantas senasis meldęsis ir prašęs mirusio brolio padėti. Jei šis suteiksiąs pagalba, pažadėjęs uoliai rūpintis jo paskelbimu šventuoju. Tada ant balto žirgo su baltu apsiaustu pasirodęs debesyse karalaitis. Jis nusileidęs žemėn ir pirmasis įjojęs į upę. Vanduo prasiskyręs ir kariuomenė raita perjojusi giliausią vietą, apgynusi Polocką. Įvykęs stebuklas, panašus į Biblijoje aprašytąjį, kai Mozės dėka Izraelio vaikai pabėgo nuo egiptiečių.

Istorikų senai įrodyta, kad nei 1518, nei kitais metais Žygimantas senasis karuose su Rusija nedalyvavo. Jis ramiausiai laiką leido Lenkijoje. Beje, LDK kariuomenei tais laikais vadovavo ne katalikas, o pravoslavas didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Vyskupas Fereris už Kazimiero gyvenimo aprašymą gausiai apdovanotas, grįžo į Romą, o Lietuvos vyskupai, prelatai ir vienuoliai, vieni su kitais lenktyniaudami, aukštino karalaitį kaip kankinį ir stebukladarį.

popiežius Leonas X, nesuspėjęs, o gal tiesiog užmiršęs Kazimierą paskelbti šventuoju, mirė. Plačiai paplitęs reformacinis judėjimas naujam popiežiui ir vyskupams paliko nemaža senų rūpesčių, ir Kazimiero kandidatūra į šventuosius nuėjo į antrą planą, buvo pamiršta. Juo daugiau nesirūpino nei didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Žygimanto Senojo sūnus, nei po jo Lietuvą ir Lenkiją valdęs vengras Steponas Batoras. Tik kai religiniame ir politiniame gyvenime įsigalėjo jėzuitai ir karaliumi buvo išrinktas švedas Zigmantas Vaza, vėl buvo prisimintas karalaitis Kazimieras.

Uolus katalikas, jėzuitų auklėtinis Vaza, siekdamas įtvirtinti savo padėtį, šalininkams žadėjo sunaikinsiąs eretikus, reformatus ir priversiąs pravoslavus paklusti Romos popiežiui. Drauge su jėzuitais jis kreipėsi į popiežių Klemensą VIII ir gavo jo sutikimą įrašyti karalaitį Kazimierą į šventuosius. Atėjo laikai, kai Lietuvoje humanistai, reformatai ir visi kiti pažangūs ano meto visuomenės veikėjai turėjo slėptis.

Taip tik po 120 metų nuo karalaičio Kazimiero mirties katalikų bažnyčia jį pripažino šventuoju.

Visiems savo tautos praeitį gerbiantiems žmonėms privalu prisiminti, kad to meto Lietuvos valdovų ir katalikų bažnyčios pastangos karalaitį Kazimierą pripažinti šventuoju yra glaudžiai susijusios su politinėmis tendencijomis, kova dėl valdžios, siekimu  slopinti ir Lietuvoje pradėjusius reikštis visoje europoje vykusios ankstyvosios buržuacinės revoliucijos aidus. Kur toks judėjimas buvo nuslopintas, įsigalėjo feodalinė reakcija, vienas po kito būdavo atrandami šventieji ir stebuklingos vietos, deginamos raganos, pradėjo degraduoti dvasinė kultūra. Taigi karalaitis Kazimieras neturėjo nieko bendra su tuo, ką jam po mirties priskyrė jo asmenybę siekę savanaudiškais tikslais pasinaudoti Lietuvos valdovai ir jėzuitai.

BALTAI.LT paruošė pagal šaltinį

Kaip bažnyčia daro šventuosius / Juozas Jurginis // Tiesa. – ISSN 0233-3147. – 1983, vas. 13.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. Zaza sako:

    Straipsnis gal aktualus ir įdomus, bet jei jau perrašinėjat staripsnį, tai ar sunku klaidas sutikrinti? Kai kur net prasmę sunku suprast.

  2. Voldemaras sako:

    Kas čia? Tarybinė ateistinė propaganda?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.