0

Persų kilmės astrologas Pavelas Globa:„Ugnies ir Šviesos religija <…> pergalingai pasklis.

rugsėjo 23, 2011 Astrologija

Atsakydamas į klausimą: „Kas yra astrologija?”, Pavelas Globa sakė:

„Astrologija — gyvenimo būdas. Gyventi, anot astrologų, — va­dinasi, tirti likimo gaires, žinoti savo gyvenimo vingius, užkoduotus ho­roskope. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas — tai misterija, ir „gautojo” (tiksliau — pelnyto už daugelį gyvenimų žemėje) vaidmens „mokėjimas” yra svarbiausia sėkmingo gyvenimo žaidimo sąlyga. Štai kodėl mane gyvenime pirmiausia domina, kaip meistriškai ir, jei norite, profesionaliai vaidina „aktoriai” — erškėčiais klotu evoliucijos keliu žengianti žmonija. Mes galime pasiekti savo esmę — sielą, apgaubtą misterijos rūbo -asmenybės. Ir mums leista pasirinkti, kaip vaidinti: arba užmiršti vaidmenį ir klaidinti partnerius, arba gyventi kūrybiškai, palaikant ir įkvepiant ki­tus”.

globa_2

Rusijos astrologas Pavelas Globa

Lankydamasis Minske, Pavelas Globa davė interviu. Pateikiame astrologo atsakymus į kai kuriuos korespondento klausimus:

— Pavelai Pavlovičiau, ar nūdienos žmogaus, slegiamo sudėtin­gų neišspręstų problemų, nevargina astrologų pranašystės, kurios ne visada būna palankios?

— Svarbu ne pati pranašystė, o prognozė, kuri yra tarsi žmo­gaus patarėja, pagalbininkė. Galiausiai visada galima rasti alternatyvą. Ieškokite jos, jeigu astrologo prognozė jūsų netenkina.

— Ar astrologas atsako už savo prognozę?

— Žinoma. Ypač tada, kai prognozė, susijusi su žmonių likimu, turėjo pavojingų padarinių.

— Ar verta tikėti prognozėmis?

— Pavyzdžiui, net 95 procentai didžiojo pranašautojo Nostradamo prognozių pasitvirtino. Žinoma, paklaidų gali būti, nes astrologas ne visada gauna reikalingą informaciją.

— Ar skiriasi Jūsų horoskopų sudarymo principai nuo Nostradamo?

— Gana panašūs. Tiesa, sudarinėdamas prognozes Nostradamas rėmėsi septyniomis planetomis, o mes pasitelkiame daugiau.

— Pavelai Pavlovičiau, kuris tikėjimas yra tikrasis, teisingas?

— Tikėjimas aukščiausiąja Idėja, šviesia Idėja. Netikėjimas ap­skritai nebūdingas žmogui.

— Kokį tikėjimą jūs išpažįstate?

— Zoroastrizmą.

— Tai senovės tautų religija. Ar ji dar išlikusi?

— Žinoma. Indijoje, Irane, Pakistane, kai kur Rusijoje, kituose kraštuose… Iš viso pasaulyje yra apie du milijonai zoroastrizmo šalinin­kų, pusė iš jų gyvena Indijoje, netoli Bombėjaus…

— Astrologijos žinių įgijote skaitydamas specialiąją literatūrą ar tai kažkas daugiau?

— Aš skaičiau daug užsienyje išleistos literatūros, daug pats išsiverčiau į rusų kalbą. Tačiau svarbiausias mano žinių šaltinis — tai, ką paveldėjau iš savo protėvių, iš senelio, kuris prieš mirtį pasakė man slaptus žodžius, atveriančius kelią pas Mokytojus. Jų ieškoti senelis lie­pė Badachšane ir Indijoje.

— Ir Jus radote?

— Taip. Aš buvau ir ten, ir ten.

— Ar galite papasakoti apie tas keliones?

— Kol kas apie tai negaliu kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad ten patekau tarsi atsitiktinai, bet ir nepatekti negalėjau. Atėjo pas mane žmogus, ištarė žodžius, kuriuos mirdamas minėjo senelis, ir aš nuse­kiau jam įkandin… Paskui mano gyvenimas labai pasikeitė…

— Kas Jūsų nuomone, yra Jėzus Kristus?

— Kristus yra antrasis pasaulio Gelbėtojas. Pirmasis – Zaratustra. Beje, jei prisimenate Šv. Raštą, Jėzų palaimino žyniai Zarastrizmo dvasininkai.

— Ar Jūs galite gydyti sergančius žmones?

— Mano misija kitokia — Žodis. Paskui, kada nors, galbūt…

— Ar Rusiją valdys caras?

— Ne. Bet ir respublikinė santvarka nebus amžina. Rusijoje bus įvesta unikali santvarka. į valdžią ateis didis žmogus, toks kaip Petras I, tik skirsis savo šviesumu. Jis pradės valdyti 2003 metais ir suvaidins svarbų vaidmenį istorijoje.

— Sunku nepaklausti, ką sako žvaigždės apie Černobylio liki­mą?

— Katastrofos padariniai bus jaučiami 18 metų.

— Ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas?

— Egzistuoja. Po sunkios traumos esu išgyvenęs klinikinę mirtį ir galiu tai patvirtinti.

— Ar yra kitų civilizacijų?

— Žinoma. Beje, yra tamsių ir šviesių. Tamsios — tos, kurias dar senovėje vadino velniais, o šviesios — jūs supratote — angelai…

— Ar bus karas su ateiviais iš kitų planetų?

— Ne. Bet bus taika, blogesnė nei karas.

— Kas buvo Vanga?

— Didis žmogus, tikra aiškiaregė, bendravusi su kitu pasauliu. Nėra abejonių, ji taps šventąja.

— Artėjant 2000-iesiems, daugelis kalba apie pasaulio pabai­gą…

— Daug kas priklauso nuo mūsų — ar tai bus nelaimė, ar tik žmonijos apsivalymas. Laikas parodys. O pasaulio pabaiga? Jos nebus, ponai. Beje, taip pranašavo ir Nostradamas…

O štai jo atsakymai kitame interviu:

— Ar žmogaus vardas turi įtakos jo likimui?

— Žinoma, žmogaus vardas nėra tik paprastas žodis. Jis turi įtakos ir žmogaus charakteriui, ir jo likimui. Bet nereikia absoliutinti var­do reikšmės. Tai tik vienas iš veiksnių, lemiančių didesnį ar mažesnį vienos ar kitos aukštesniosios jėgos poveikį žmogui. Taigi vardo parin­kimą galima laikyti priemone, padedančia reikiama linkme pakreipti žmo­gaus likimą ir būdą. Tokią įtaką žmogaus likimui daro ne tik vardas, bet ir tėvavardis, pavardė, pseudonimai, pravardės, t.y. visi žodžiai, susiję su konkrečia asmenybe. Tokią pačią reikšmę turi ir šalies, miesto, fir­mos, laivo ir pan. pavadinimai.

— Krikščionybė nelinkusi pripažinti astrologijos ir draudžia ben­drauti su astrologais. Ką manote Jūs apie tai?

— Iš tiesų dabar Bažnyčia tik neigiamai atsiliepia apie astrolo­giją, apskritai apie ateities pranašavimą. Jeigu pažvelgtume į krikščio­nybės pradžią, pamatytume, kad tada nebuvo jokių prieštaravimų tarp krikščionybės ir astrologijos. Jėzaus Kristaus gimimą, kaip rašoma Evan­gelijoje, išpranašavo pranašai astrologai. Iki IV m.e.a. Bažnyčia oficialiai pripažino astrologiją. Ir vėlesniais amžiais daug Stačiatikių bažnyčios veikėjų, net šventųjų, domėjosi astrologija, patys skelbė pranašystes ir nesmerkė šio mokslo. Galima paminėti, pavyzdžiui, Simoną Polockietį ir Dimitrijų Rostovietį, kurie rašė net astrologijos knygas. Katalikų bažny­čia taip pat neniekino astrologijos. Ja domėjosi, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis (XIII a.), daug Romos popiežių. Taigi visais laikais vieni krikščio­nybės veikėjai pripažindavo astrologiją, o kiti — neigė. Dabar tie, kuriems paranku, kad krikščionybė nepripažino astrologijos, cituoja vienus šaltinius, o tie, kurie nori įrodyti, kad tai pripažintas mokslas, cituoja kitus. Beje, dabar žmonės nesuvokia astrologijos svarbos. Bet ateityje šis požiūris pasikeis…

— Kaip Jūs žiūrite į juodąją ir baltąją magiją, į spiritizmą?

— Žodis „magija” atėjo iš senovės persų kalbos ir yra kilęs iš žodžio „apsivalymas”, „gydymas”. Senovėje magais buvo vadinami zoroastriečių žyniai, kurie atlikdavo žmonių, giminės, vietovės ir t.t. apva­lymo apeigas, t.y. kovodavo su blogio apraiškomis. Todėl negali būti jokios kalbos apie kažkokią Juodąją magiją”, nešančią žmonėms tik blo­gį, priverčiančią elgtis prieš savo valią (t.y. neduodančią teisės laisvai pasirinkti). Juodoji magija — tai tarnavimas blogiui. Šių „magų” nepa­teisina net tai, kad jie šaukiasi „aukštesniųjų jėgų” pagalbos, nes tos jėgos yra tamsos demonai. Nusikaltimas netampa mažesniu, jeigu jis padaromas kitokiomis priemonėmis. Visai kitokia yra baltoji magija (gy­dymas, nužiūrėjimo, užkeikimo pašalinimas ir pan.). Tik reikia neužmirš­ti dviejų veiksnių. Pirma, dabar tarp daugybės kaip iš gausybės rago pabirusių „baltųjų magų” yra labai daug šarlatanų, kurie ne padeda, bet kenkia žmogui. Antra, net tada, jei „baltasis magas” išgydo kai kurias ligas, vertėtų pasidomėti, ar jis turi teisę gydyti kitus. Daugelis tokių „gydytojų” gydo savo ligonius „pasiimdami” jų ligas. Taip jie alina savo organizmą. Jie gali pašalinti vienos ligos simptomus, bet kartu pažadinti kitus kūno negalavimus. Be to, daugelis jų neturi atitinkamų žinių, todėl juos (juk kiekviena magija — pereinamoji būsena) gali paveikti blogio jėgos ir priversti joms paklusti. Apskritai zoroastrizmo raštuose teigia­ma, kad būti magu, t.y. keisti pasaulį i gerąją pusę, gali tik tvirtai tikintis, daug žinių turintis žmogus, išmokęs „sustyguoti” savo vidų ir asmeninį gyvenimą. Priešingu atveju jis tik viską supainios ir sujauks.

O spiritizmo seansai — tarpinis blogio ir didelio blogio varian­tas. Tai iš tikrųjų egzistuojantys reiškiniai, bet rengti spiritizmo seansus neturint atitinkamų žinių (jų paprastai visada trūksta) yra tas pat, kas neišmanant elektrotechnikos lįsti į transformatorių. Efektas gali būti pa­našus. F. Dostojevskis savo dienoraštyje rašė, kad žavėjimasis spiritiz­mo seansais — tai velnio išdaiga.

Norėtųsi čia panagrinėti dar vieną klausimą.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie ezoterizmą. Taip su­vokiamas ir vadinamas vientisas, lig šiol ne visiems prieinamas moky­mas. Žodis „ezoterinis” reiškia vidinis, slaptas, neprieinamas. Bet slap­tumo turi tiek šviesūs, tiek juodieji mokymai. Sakyti, kad visi mokymai panašos savo ezoterine dalimi ir neprieštarauja vienas kitam, būtų tie­siog naivu. Kai bandoma sujungti juos į vientisą teoriją ir atmesti visus skirtumus, neišvengiamai sukuriama sistema, slepianti blogį, tik apgaub­tą gražiu išoriniu šydu.

— Pastaruoju metu vis labiau domimasi NSO, balsais iš kosmo­so. Ką Jūs apie tai manote?

— Daugelis mano, kad NSO — tik mūsų laikmečio problema. Tačiau ateivius iš kosmoso mini jau senovės Avestos. Nieko gero NSO žemės gyventojams neatneša. Daugelis jų atstovauja civilizacijoms, ne­sugebėjusioms išsaugoti savo planetos. NSO tyrinėtojai teigia, kad 80 procentų kontaktų su ateiviais baigiasi kontaktuojančiojo sveikatos sutrikimais, beje, labai dažnai — psichikos ligomis. Taigi, jei sutiksite ateivį, geriau tarkite jam: „Kaip atėjai, taip ir išeik”.

Dabar apie balsus iš kosmoso. Pastaruoju metu viena po kitos leidžiamos knygos, kurių autoriai girdi kažkokius „kosminius mokytojus”, diktuojančius vis naujas teorijas. Žinoma, kiekvienas šių mokymų žada išgelbėti žmoniją. Čia reikia neužmiršti dviejų momentų. Pirma, niekas negali garantuoti, kad girdime šviesiųjų jėgų, o ne blogio tarnų balsus. Blogio jėgos niekada neparodo savo tikrojo veido, o slepiasi po gerumo kauke. Suvokti tai, ypač nepasiruošusiam žmogui, labai sunku. Tokių jėgų diktuojamos mintys visada vilioja, tačiau iš tiesų esti atitrūkusios nuo tikrojo mokymo apie gėrį ir blogį. Be to, visi šie „kosminiai diktantai” nepateikia išsamios žinių sistemos, o nevisiškas žinojimas kartais būna didesnis blogis nei visiškas nežinojimas, nes neretai tik žavi ir nieko daugiau neduoda.

Antra, svarbu ir tai, kad žmogus adekvačiai gali suvokti tik mums įprastą „žemiškąjį” gyvenimo pjūvį. Susidūręs su reiškiniais, netelpan­čiais į šio pjūvio rėmus, su aukštesnėmis jėgomis, žmogus suvokia jas individualiai, o tai priklauso nuo jo išsilavinimo, sąmonės ir pasąmonės. Todėl niekas nežino, ar kontaktuojantysis teisingai suprato diktuojamą informaciją. Be to, ne visi sugeba tiksliai ir nuosekliai atpasakoti tai, ką girdėjo, o suvoktus dalykus išdėstyti taip, kad juos suprastų kiti žmonės. Todėl visus „kosminius diktantus” reikia „skaityti” labai atsargiai, aiškiai skirti tiesą nuo melo. Tai gali padaryti ne kiekvienas. Reikėtų pabrėžti, kad „balsai iš kosmoso” paprastai prisitaiko prie juos girdinčių žmonių pažiūrų. Labai dažnai jie pasakoja apie „supercivilizacijas”, kurios seniai seniai „sukūrė” žmoniją, o dabar stebi ją ir tyrinėja mūsų gyvenimą. Toks vaizdas puikiai pratęsia mintį apie nepaliaujamą žmonijos pažan­gą, apie nuolatinę civilizacijos raidą, apie „pažangias” ir „atsilikusias” tautas, tačiau kartu jis nieko nepaaiškina. Paprastai „balsai” niekada nekalba apie visatos kilmę, apie pasaulio sandarą, apie gėrį ir blogį (tarsi per anksti būtų tai išgirsti ar negalėtume to suvokti). Ir vėl susi­duriame su nevisiškų žinojimu, atitekančiu iš abejotinos vertės šaltinio.

— Ar bus Trečiasis pasaulinis karas?

— Ne, nelaukiama nei karo, nei pasaulio pabaigos, bent jau artimiausiu metu. Tačiau karų, beje, labai žiaurių, didelių, šio amžiaus pabaigoje ir ateinančio pradžioje, matyt, bus. Jie apims ir Europą, ir Ameriką. Rusijos šie karai nepalies, išskyrus vietinius konfliktus šalies pakraščiuose. Pasaulis dar turės išgyventi ir didelius gamtos katakliz­mus: žemės drebėjimus, potvynius ir pan. Jų metu žus daugybė žmo­nių. Tai prasidės XX a. pabaigoje — XXI a. pradžioje.

— Ar senovės Rusioje ir Rusijos imperijoje buvo astrologų?

— Taip, astrologijos tradicija gyvavo Rusijoje visais laikais. Ap­skritai senovės Rusia toli gražu buvo ne tokia, kokią mėgstama vaiz­duoti — laukinę, tamsią šalį. Iki mongolų totorių antplūdžio Rusioje bu­vo paplitęs raštas, europiečiai vadino ją „miestų šalimi”. Greta kitų moks­lų buvo plėtojama ir astrologija. Tačiau Bažnyčia negailestingai perse­kiojo astrologus, ir iš senovinės ikikrikščioniškosios astrologijos žinių sistemos liko tik pavienės mintys. Tačiau astrologija tebebuvo gyva, XIV a. pradėta leisti astrologinė literatūra, o XV—XVII a. galima vadinti astrologijos klestėjimo Rusijoje laikotarpiu. Astrologų prognozių klausy­davo ir Rusijos carai, pavyzdžiui, Vasilijus III, Aleksejus Michailovičius, Ana Ivanovna. Įžymus krikščionybės skelbėjas Simonas Polockietis, ca­ro Aleksejaus Michailovičiaus vaikų mokytojas ir auklėtojas, 1671 m. rugpjūčio 11 d. išpranašavo, kad netrukus gims didysis valdovas (Pet­ras I). Tačiau tada astrologija buvo ir žiauriai persekiojama. Antai pas­kutiniuoju Ivano Rūsčiojo valdymo laikotarpiu astrologų beveik neliko. Bet astrologija vėl atgimdavo, jėgų semdamas! iš Bizantijos, Vakarų Eu­ropos ir Arabijos šaltinių. Buvo leidžiama nemažai astrologinės literatū­ros, pavyzdžiui, garsusis Briusovo „Kalendorius” (pirmasis leidimas — 1709 m.), A. Trojanovskio žurnalas „Izidė” (XX a. pradžia).

Tačiau aš norėčiau sustoti prie Vasilijaus Nemčino pranašysčių. Šio astrologo knyga, parašyta apie XV a. vidurį, išliko iki mūsų dienų.

Gaila, kad šios labai įdomios knygos neįmanoma pavartyti, nes ji sau­goma slaptuose archyvuose (jeigu dar nesunaikinta). Tačiau duomenų apie ją pakanka, net yra jos mikrofilmų. Be išsamių filosofinių apmąs­tymų, knygoje yra daugybė stebinančių pranašysčių apie Rusijos ateitį. Antai XVI a. Rusiją valdys „valdovas kraugerys, kuris iš pradžių bus garsus karvedys, o gyvenimą baigs kaip apgailėtinas velnio apsėstas savo vaikų žudikas”. Nesunku susigaudyti, kad kalbama apie Ivaną Rūstųjį. Taip pat minima „didžiulė sumaištis”, šeši apsišaukėliai (dabar žinome penkis), naujoji dinastija, „kuriai lemta viešpatauti beveik tris amžius (Romanovai), užsimenama apie „šios dinastijos ketvirtąjį valdo­vą, kuris iš veido bus panašus į katiną” ir kuriame „grumsis Dievas ir velnias” (Petras i). Paskui minima „bobų karalystė”, kuri gyvuos apie 100 metų (Ana Ivanovna, Jelizaveta Petrovna, Jekaterina II). „Caro ka­tino” laikas pradės svyruoti stačiatikių tikėjimas. Cerkvės liks, tačiau į jas „įsisuks šėtonas” (matyt, turima galvoje Stačiatikių bažnyčios skili­mas). Panašiai aprašytas ir karas su Napoleonu: „bus baisus karas su Frankų valdovu, ir sostinės miestą teks atiduoti”. Tačiau „dideli šalčiai jį iš ten išgins, ir neatpažintas jis slėpsis mažoje saloje” (ne visai taip įvyko, bet maža sala vis dėlto buvo). Apie XX a. sakoma: padarys „šė­tonas baisų darbą, karalystė žlugs”. Aštuonioliktasis dinastijos caras „bus pasmerktas mirti” (Nikolajus II buvo septynioliktasis, aštuoniolik­tuoju turėjo būti Michailas Romanovas). Užsimenama ir apie „baisią šė­tonišką jėgą, kuri iškils su raudonomis vėliavomis”. Šėtoniškas jėgas atves kažkoks žmogus „nuoga galva” (plikas), kuris „ilgai gulės krikštolo karste tarp dangaus ir žemės, jam lenksis žmonės, o ne šventoms mal­doms ir ikonoms”. Bus pastatyta „šventykla lig debesų, bet ji bus su­griauta” (Tarybų rūmai). Minimas kapinių išniekinimas, Bažnyčios perse­kiojimas, baisios žudynės ir kraujo praliejimas. Minimas ir valdovas ar­mėnas, kuris atneš labai daug kančių. Jis gyvens geležiniame narve (matyt, Stalinas, kuris atitvėrė Rusiją geležine uždanga nuo viso pasau­lio. Čia reikėtų priminti, kad senovėje Gruzija priklausė didžiajai Armėnijai). Toliau minimas baisus karas Europoje. Jis tęsis septynerius me­tus (turint galvoje ir karą su Suomija, tai teisingas spėjimas). Knygoje yra ir toks tekstas, kuriame rašoma, kad galiausiai velniai po „septynių dešimčių metų niekšybių ir smurto” bėgs iš Rusijos persivilkę „avių kai­liais”, nors iš tikrųjų liks tokie patys „plėšrūs vilkai”. Tas bėgimas truks trejus metus, paskui dar treji metai praeis, kol Rusija atsigaus po sukrė­timo. Išvardyti ir būsimieji Rusijos valdovai, tarp jų neilgai valdysiantis didysis valdovas, „neūžauga juodu veidu”, „didysis raitelis”, „auksaplau­kė žmona”, „didysis Puodžius-Gončaras” (tai jau XXI a.). Su pastaruoju susijęs Rusijos „aukso amžius”. Minimas ir būsiantis „didelis kryžiaus karas su pusmėnuliu”. Jis atneš pasauliui daug nelaimių ir tęsis 15 me­tų. Minima, kad praėjus 15 metų po „velnių bėgimo” susijungs rusų, ukrainiečių ir baltarusių tautos.

Kaip aiškiaregys, Vasilijus Nemčinas niekuo nenusileidžia kitiems garsiems astrologams; Nostradamui, Albertui Didžiajam, Ranjo Nero, kai kada net pralenkia juos. Norėčiau pateikti puikią Nemčino frazę, jog visas savo aiškiaregystes jis grindė griežtu mokslu (astrologija), kad galėtų atskirti angelų darbus nuo šėtono žabangų. Aiškiau nepasakysi: astrologija iš tiesų padeda atskirti angelų darbus nuo šėtono pinklių. Tai turėtų nepamiršti jos priešininkai ir pjudytojai.

— Kada ir kur gims būsimasis Mesijas?

— To niekas nežino. Žinoma, kad jis ateis iš rytų. Jis valdys Rusijos teritorijoje — tai irgi žinoma. Taip pat aišku, kad jis ateis tada, kai baigsis Žuvų epocha ir prasidės Vandenio epocha, t.y. artimiausiais metais. Būtent kosminių epochų sandūroje, lemtingais laikotarpiais, kai padaugėja blogio, Dievas pasiunčia į žemę pranašus ir gelbėtojus skelbti Jo valios. Nieko kito žmonės negali žinoti. Jie turi laukti Mesijo kiekvie­ną dieną ir valandą. Net astrologai negali apskaičiuoti, kada gims Me­sijas, nes Pasaulio Gelbėtojas gimsta tada, kai pasirodo neįprasti kos­miniai reiškiniai. Jėzus Kristus gimė Žuvų epochos pradžioje. Tada danguje pasirodė vainiko arba karūnos formos kometa (karaliaus ir pirmojo kunigo ženklas). Kometos nėra periodiškai skriejantys dangaus kūnai, tad ir jų pasirodymo neįmanoma numatyti. Be to, gali Įsižiebti supernauja žvaigždė ar nutikti tai, ko astrologai negali iš anksto apskaičiuoti. Tik susidarius tokiai situacijai galima pasakyti, kad dabar Jis gims. Ir tada ateis Jam nusilenkti nauji išminčiai. Bus beveik taip, kaip Evangelijoje pagal Matą: „Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu”.

— Kas laukia Rusijos?

— Rusijos laukia didi ateitis. Niūrusis jos istorijos tarpsnis bai­giasi. Vandenio epocha atneš Rusijai klestėjimą (juk Rusiją globoja Van­denis). 1997 m. Rusija pradės keltis iš pelenų, o po 2003-iųjų patirs stebuklą, dvasinį atgimimą. Pasaulyje dar bus kruvinų karų, baisių sti­chinių nelaimių, bet jos aplenks Rusiją. Tiesa, gali kilti konfliktų ir loka­linių karų nacionaliniuose pakraščiuose. Ateityje susijungs trys arijų me­džio šakos — rusai, ukrainiečiai, baltarusiai — į vieningą slavų valsty­bę.

Dvasinį Rusijos suklestėjimą lems grįžimas prie senovės arijų mokymo, zoroastrizmo ir šių teorijų plėtojimas. Išsipildys apie XV a. gyvenusio astrologo Ranjo Nero pranašystės: „Ugnies ir Šviesos religija <…> pergalingai pasklis. Ji įsiviešpataus šiaurės Hiberborėjų šalyje, ku­rioje pasireikš visai nauju pavidalu”.

Interviu darytas 1997 m.

horoskopai.lt

© 2011 – 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.