0

Astralinės kelionės (3)

vasario 9, 2012 Neįprasti reiškiniai ir įvykiai, Žmogaus galios

Rūta Stasiulytė// Tęsinys 3/

Susitikimai
Prieš atsigaudamas Tomas prie ugnies ežero išvydo šviesią būtybę – gal savo angelą sargą.Šis nieko nesakydamas praėjo pro šalį ir tik įdėmiai su atjauta ir meile pažvelgė  į nelaimėlį. Šios šviesios dvasios artumą ir globą T. Velčas juto ir atsigavęs, gulėdamas ligoninėje. tai jam padėjo kritiškai peržvelgti ankstesnį gyvenimą ir pasiryžti toliau viską daryti, kad netektų vėl atsidurti prie ugnies ežero.

Pomirtinės kančios skonį spėjo pajusti nemažai tų, kurie patyrė klinikinę mirtį. kai kurie iš jų gaivinami, trumpam atgavę sąmonę, prašė skubėti, nes anapus patyrė siaubingus dalykus. Tiesa, visiškai atsigavę, jie nieko neprisiminė. Iš to daroma prielaida, kad asmenys, teigiantys klinikinės mirties metu nepatyrę jokių išgyvenimų, galėjo būti patekę įlabai nemalonias vietas, ir šie sunkūs potyriai lieka užblokuoti atminties gelmėse.

Kiek tos kančios vietos yra panašios į tas, kur realiai patenka dalis vėlių, sunku pasakyti. Gali būti, kad sielai rodoma ne tai, kas yra Anapilyje, o tai, kas jai tęsiant gyvenimą Žemėje duos didžiausią dvasinę naudą. Gal todėl klinikinės mirties metu patirtų malonių potyrių aprašymai yra labai panašūs, o štai bauginantys, slogūs dalykai iškyla skirtingais pavidalais. Tiesa, ir vienur, ir kitur esama išimčių. Antai viena moteris susitikti su šviesos dvasia keliavo taksi…

Na, o kančios vietose žmonės dažniau mato tamsius, purvinus tunelius ar olas.

Būna ir įvairių salių, kambarių. Viena moteris tvirtino buvusi niūrioje patalpoje, kur ją terorizavo kažkokie nykštukai, o pro langą į ją spoksojo piktas milžinas… Trumpam patekusieji į nemalonias buveines pasakoja ne tik matę, kaip jos įrengtos, koks jų dydis, bet ir girdėję, kas aplink kalbama, bei užuodę įvairius nemalonius kvapus. Iš kančios vietos žmonės taip pat buvo įvairiai vaduojami. Kai kurie tiesiog girdėdavo balsą, skelbiantį, kad jie dar nėra pasirengę išeiti Anapilin, kitiems buvo sakoma“Keiskis!“ ar „Gyvenk kitaip!“. Paprastai žmonės, atsigavę po klinikinės mirties, kaip ir minėtas statybininkas, stengiasi gyventi dorai.

R. Monro nebuvo religingas, netikėjo Kristaus, tačiau kęsdamas patyčias astralyje, sykį- eksperimento dėlei – pabandė šauktis Jėzaus. Joks angelas nepasirodė, o kankintojai tik pasišaipė iš šio perdėm savimi pasitikinčio žmogaus.

Palaimos oazės

R. Monro tarėsi tyrinėjąs visą antgamtinį pasaulį, įskaitant pragarą ir dangų. Pragaru jis laikė astralyje aptiktą dykvietę su daugybe įkyrių priešiškų būtybių. Na o dangumi jam tapo vieta kur buvo galima „plaukioti“ panirus į švelnius debesėlius, kurių spalva vis keitėsi. Ten skambėjo ir R. Monro ausiai maloni muzika. Aplink sklandė kitosbūtybės, bet aplinkiniais ten niekas nesidomėjo.

Amerikiečio aprašytas juslinis „rojus“ labai panašus į tą, kurį vaizduoja Danijilas Andrejevas knygoje „Roza mira“ („Pasaulio rožė’). Autorius – Stalino represijų auka.Glaudžiai bendrauti su astralio būtybėmis šis poetas ėmė tapęs kaliniu. Jis net nepalikdamas kūno ėmė girdėti dvasių balsus, o astralio peizažai jam tapo visai įprasti. Apie astralyje esančią palaimos oazę jis sako, kad ten jautėsi tarsi kūdikis, besisupąs ant motinos kelių. „Moteriška glamonė buvo persmelkusi viską, net orą…“

Nei R. Monro, nei D. Andrejevas, nei Emanuelis Svedenborgas, nei kiti, pasakojantys apie panašias keliones, nebuvo pakilę į Dangų. Kaip minėta, žmogus negali ten patekti savo jėgomis. Tai, kad astralyje nėra Dangaus, rodo ir ten besilankančiųjų potyriai: čia nekalbama apie dvasinius džiaugsmus, minimas tik juslinis pasitenkinimas. Į tokį „dangų“ patenkama ir pavartojus kvaišalų….

Pagal TV savaitę „paslaptingas pasaulis“ ištraukas paruošė baltai.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.