Baltų žinyčios vartai

0

Fenriras. Ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus(2)

viršaitis vasario 16, 2012 Baltų gentys, Istorija, PASAULĖŽIŪRA

Algirdas Patackas//tęsinys/

Jei žengti dar toliau, tai mokslininkai yra pastebėję tam tikras paraleles tarp Ahriman‘o, senovės iranėnų „blogosios“ dievybės, ir Fenriro. Šiuo atžvilgiu Galindijos fenomenas gali tapti ypatingai įdomus – kaip pakraštinė, gimdančioji naujus darinius erdvė tarp baltiškosios , „motininės“ kultūros ir begimstančios „sūniškosios“, su vyraujančiu vyriškuoju pradu. Kaip žinia, baltai kažkada turėjo tiesioginį kontaktą su stepių iranėnais – tą liudija jotvingių genties, „baltiškųjų iranėnų“, genetika. Iš čia, iš didžiosios baltų-aisčių Girios pakraščių, jos pagirių „sūniškosios“ kultūros buvo išplėstos iki Ispanijos vakaruose ir Irano plokštikalnės bei toliau rytuose…
Vienaip ar kitaip, dabar mūsų pasaulėjautai atsiranda daugiau erdvės ir laisvės. Štai ką gali, štai kur gali nuvesti nedidelis atvaizdas su paslaptingu plėšrūnu, rastas išnykusio ežero dugne…

pav. 3 Vilkas Fenriras. "Edda Snorra" rankraščio fragmentas. Apie 1680 m.

Post scriptum:

Matas Praetorius (1635 – 1704) yra parašęs knygą „Prūsijos įdomybės“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubuehne), kuri laikoma prūsistikos klasika. Ateina laikas rašyti šią knygą iš naujo – Prūsijoje, šiame nelaimingame, bet kartu paslaptingame baltiškų žemių lopinėlyje randama vis daugiau įdomybių, tarsi taip Apvaizdą atlygintų už netiesą ir nusikaltimus, padarytus prūsų tautai. Tai ne tik šis lobis. Štai kad ir tokia žinia:

„Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.). Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m. Ši pilis yra tampriai surišta su Lietuvos istorija – ji tarnavo kaip atramos punktas kryžiuočiams puolant Lietuvą. Kronikose yra užfiksuota, kad 1402 m. iš žygio į Lietuvą čia grįžo komturas Vilhelmas fon Helfenšteinas. 1402-1408 m. ši pilis buvo neramiojo Švitrigailos rezidencija, kuris tuo metu buvo susidėjęs su Ordinu, iš šios pilies jo pasiuntiniai nuolat kursavo tarp Ordino ir Lietuvos. Vėliau pilies griuvėsiai buvo perstatyti į evangelikų bažnyčią. Teigiama, kad būtent šioje pilyje-bažnyčioje buvo paslėptas Šv. Gralis. Legenda sako, kad Šv. Gralis galėjo atsidurti prūsų giriose iš Anglijos, kur po Hastingso mūšio (1066 m.) karaliaus Haroldo Goodwinson‘o sūnūs, slėpdamiesi nuo persekiojimo, traukėsi per Lietuvą ir Kijevą į Bizantiją. Du sūnūs liko Lietuvoje, o vyresnysis tapo karaliaus Vladislovo Jogailos protėviu. Bažnyčios inventorinėse knygose yra aprašytos Jogailos brolio, Švitrigailos dovanos bažnyčiai – graikiškas antepediumas (dekoratyvinis altoriaus aptaisas), o taip pat Eucharistijos taurė, kuri ir yra Šv. Gralis. 1520 m., užpuolus totoriams, taurė buvo paslėpta – užmūryta bažnyčios sienoje. Toliau jos likimas yra nežinomas – liko tik anga sienoje, kur, anot legendos, yra buvusi slėptuvė. Reikia pastebėti, kad ši vietovė yra nuo seno turi paslapties. Štai visai šalia yra Šventosios Liepos (Sw. Lipka – lenk.) vienuolynas. Legenda pasakoja, kad garbintos dar senųjų prūsų galingos liepos lapijoje apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Bažnyčioje yra iš sidabro nukaltas medelis, o jo šakose – Dievo Motinos atvaizdas, laikomas stebuklingu (1519 m. šią šventovę pėsčiomis ir basomis aplankė kryžiuočių ordino Didysis Magistras Albrechtas Hohencolernas, ji gausiai piligrimų lankoma ir dabar).
Įdomiausia, kad miestelio (ir viso valsčiaus) herbe yra vaizduojamas lokys su vyskupo lazda! Dar daugiau, pastoralo viršūnė – spiralė, primenanti paparčio ūglį – yra auksinė, todėl švytinti (paparčio žiedas irgi švyti). Susilieja du svarbiausi grališkieji motyvai – paparčio žiedo ir krikščioniško liturginio reikmens – insignijos, antros pagal svarbą po Eucharistijos taurės, kurią Aistijos girių glūdumoje saugo lokys, girių valdovas… Taigi visai šalia, vos už pusantro šimto kilometrų, turime ryškų šventosios legendos pėdsaką. Apvaizdos lėmimu, slėpiningoji paparčio misterija, apsukusi gerą galą pasaulio, vėl sugrįžo į savo ištakas – į šventąsias girias“[4].
Tad lankykime šventąją prūsų žemę, neužmirškime jos – protėvių vėlės atsidėkodamos atskleis mums dar ne vieną paslaptį.

P.P.S. Neseniai įvykęs p. Jūratės Statkutės de Rosales vizitas Lietuvoje, jos entuziastingos sutiktuvės ir jai suteiktas Edukologijos universiteto honoris causa vardas rodo, kad baltų – gotų tematika yra svarbus mūsų tautos savimonės fragmentas. Šių eilučių autorius taip pat domisi šia tema, yra publikavęs keletą straipsnių, parašęs knygelę, tačiau laikosi kiek kitokios nuomonės, kuri dažnai yra neteisingai suvokiama ir interpretuojama. Naudodamasis proga, norėčiau dar kartą savo poziciją patikslinti:

a) Česlovo Gedgaudo skelbiamos teorijos apie baltų proistorę yra anapus istorijos mokslo ribų. Vienintelis teigiamas jų bruožas – kad žadinamas susidomėjimas tautos ikirašytine istorija.

b) Nors p. Jūratė Statkutė de Rosales yra Česlovo Gedgaudo sekėja, tačiau jos sukaupta medžiaga, įsigilinimas į lotyniškojo pasaulio istorinius šaltinius, aštri pangermanistinio požiūrio kritika, originalus, nors ir ginčytinas mokslinis instrumentarijus, nuopelnai supažindinant ispanakalbes tautas su baltų pasauliu neleidžia ignoruoti jos darbų. Mūsų akademinė terpė, skendėjanti parapijiniam snūde, turės į juos reaguoti, nes kitaip pati bus tautos ignoruota ir neteks jos moralinės paramos.

c) kai dėl gotų-baltų problemos, pripažindamas glaudžius šių dviejų etnosų istorinius- geografinius, iš dalies genetinius ryšius, niekaip negaliu jų tapatinti. Atvirkščiai – šalia kraštutinai matricentrinės baltiškosios kultūros susiformavęs grynai vyriškojo- sūniškojo prado gotų etnosas yra radikaliai skirtingas, orientuotas į išorę, plėtrą, dinamiką, formų pasaulį. Tuo tarpu baltų kultūra yra, anot Vaižganto, „glūdinčioji“, orientuota savęsp, į esmių pasaulį, į etoso kultūrų vertybes, absoliučiai sėsli (su „galindiškaja“ išimtimi, tik patvirtinančia taisyklę). Tai nereiškia, kad neturime domėtis gotų-gudų istorija, tačiau sutapatinti šias dvi mentalines priešpriešas būtų nedovanotina intelektualinė klaida, galinti turėti ir jau turinti (migracija) realių neigiamų pasekmių.

Šis tekstas paskelbtas „Naujojoje Romuvoje“, 2011, Nr.2 , lrytas.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.