Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Bir 28, 2022 3:13 am



Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
 Lietuvos vardo kilmė 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2839
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Lietuvos vardo kilmė
Cituoti:

Lietuvos vardo kilmė

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką - Литва. Akivaizdu, kad metraštininkas Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai, lietuvių kalbotyrininko Kazimiero Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš * Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва. Plg. giminingus žodžius žiemà -зима, priẽ -при ir kt.

Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai - Lettow(er). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o -owen - priesaga -uva (-ava?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai - Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga -ones).

Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: “O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, -pirmiausia karaliaus (t.y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

Kur pradžioje buvo ‘Lietuvos’ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai - Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis .

Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose -dab. Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis -gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo,tačiau Henriko Latvio kroikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.

Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis i vietoj lietuvių ie) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą - Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ‘lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas (su šaknim ei) kitose kalbose nepaplito.

Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis - ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā> Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

XV-XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ‘pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau-. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva - lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą -uva, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis ‘lietuvis’, padaryto iš *Leitā. Plg. latvis - iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā < *Leitā dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) - Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse, Leĩtė -Rusnės intakas, Leitãlė - Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà - su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai - su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) - su Jótija ir kt.; Dainavà - su upelės Dainavà vardu ir t. t. Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet- (Leit-), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà - Šventosios intaku Anykščių apylinkėse - vardu. Tačiau šaknis Lat- negali būti padaryta iš Liet-. Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5-18 ir t. 17 (1967), p. 135-137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka -dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės - vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga -ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas - krašto pavadinimas - etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą -ava į -uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su -uva. Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia -Jano Radvano ,,Radviliadoje” (1588 m.), Литавия - Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов-ец, литов-ский, sen. rus литов-ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov-ini (Dusburgo kronika)’lietuviai’.

K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija - Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) - tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra-lie-ton ‘pralietas’, sen. sl. li-jati ‘lieti’, gr. a-lei-son ‘taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’. Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį ,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55-91. Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai - iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.

Iš rusų k. vertė Gražina Zaleckytė

Akad. Zigmas Zinkevičius, 1999 m. lapkričio 30 d.


Tekstas iš Internetinio puslapio “Voruta”
http://lietuva1000.lt/lietuva-siandien/ ... e/fulltext

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Lap 05, 2009 9:03 pm
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Kyla klausimas ar Lietuvos pavadinimas yra tiesiogiai susijęs su lietuvių genties pavadinimu? 1009 metais paminėtas Lietuvos kaip teritorijos vardas, bet ne gentis, iki to laiko paminėtos beveik visos baltų gentys nėra tik lietuvių. Jeigu aš neklystų kaimynai (ordinai, rusai, lenkai) Lietuva mini (XIII a) kaip vieną iš mūms dabar suprantamos Lietuvos teritorijų, o terminą "lietuviai" naudoja plačiąją prasmė. Visame tame kontekste trūksta nuoseklumo. Įdomu kada pirmą kartą paminėta gentis lietuviai? (rytuose yra tauta tuviai). Gentis negalėjo būti maža jeigu genties vardu pavadinta visą valstybė. O gal tokios genties iš viso nebuvo?


Pen Lap 06, 2009 12:42 am
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2839
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Čia piliečiai diskutuodami, pateikė įdomių šaltinių. Pradžiai, naujoms mintioms gimti.
http://209.85.129.132/search?q=cache:Te ... =firefox-a
Šis tekstas publikuojamas naujame mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje (nr. 7).

http://www.lrytas.lt/-12499654771249731 ... ietuva.htm
Specialiai tam ir įkėliau oficialų tekstą, kad galėtume pasvarstyti, kas mes.

Cituoti:
Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva“
Algirdas Patackas
2009-08-11
Lietuvos vardas iš istorijos ūkų išplaukė jau prieš tūkstantį metų, tačiau ką reiškia pats žodis Lietuva, kokia jo kilmė? Nors duomenų pakanka, tačiau aiškaus, visuotinai pripažinto atsakymo nėra. Keistai kartais atrodo ta lietuviško mąstymo inercija.

Antai ištarti, pakartoti paskui Vladimirą Toporovą, kad slavų kalbos kilusios iš periferinių, pakraštinių baltų dialektų, mūsų kalbininkams prireikė bemaž dvidešimties metų. Jeigu šitai dar galima aiškinti ano meto ideologine cenzūra, tai kaip paaiškinti, kad, praėjus beveik dvidešimt metų nepriklausomo gyvenimo, vis tebekartojama, kad Lietuvos vardas kilęs iš niekam nežinomo upeliuko, ištekančio iš Lietaukos raisto, o ne iš senovinio garbingo termino, susijusio su valstybingumo pradžia ir liudijančio nemažiau senas istorinio mąstymo užuomazgas.

Juk Lietuvos vardo kilmė – tai ne tik lingvistinė problema, bet mūsų praeities slėpinys, paliečiantis giliausius lietuvių tautos savimonės, ypač istorinės, klodus. Juk ne tas pats, ar lietuviai yra viena iš daugelio genčių, ar visai nauja, viršgentinė kokybė, liudijanti anksti prabudusią, jau besiformuojančią valstybinę istorinę savimonę.

Maža to, šis žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis vadino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuomenės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija.

Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – paleistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...

Tyrimų apžvalga (oficialioji versija)

Praleisime senąsias Lietuvos vardo kilmės teorijas: Jono Dlugošo ir Motiejaus Stryjkovskio „romėniškąją“ (iš L’Italia); nuo litus – pajūris; iš keltų Letha – vakarinė Galijos pakrantė; nuo lituus – ragas, trimitas, pagaliau iš lietus ir kt., ir pradėsime nuo Naujausiųjų laikų. Pirmąja akademiškai pagrįsta laikoma Kazimiero Kuzavinio prielaida, kad Lietuvos vardas kilęs iš Lietaukos (kalbininkų atstatytos kaip Lietava) upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės.

Šios teorijos atkakliai tebesilaiko senoji akademikų karta, matyt, todėl ji iki šiol tebevyrauja. Nauji vėjai papūtė tik jaunam istorikui Artūrui Duboniui maždaug nuo 1990 m. pradėjus skelbti straipsnius apie vadinamuosius leičius (leythey, leyty, leytten, litten)? Kas gi jie yra? Pasak Dubonio: Leičiai – 1) 13 a. vidurio – 16 a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13 a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai.

Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.

2) 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

1994-04-07 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai“. Būtent iš jo, iš militarinio termino, kaip kuopinis daiktavardis plg. bernuva, broluva, šišava – vaikų būrys ir t. t.) ir kilęs Lietuvos vardas, o šis procesas datuojamas maždaug X a., kas koreliuoja su Lietuvos, Litua vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose. Taigi šitaip apie 1995 m. šalia senosios „upelinės“ versijos oficialiojoje raštijoje atsiranda ir naujesnė, ne su geografija, bet su istorija siejama versija, kurios autoriumi skelbiasi profesorius, habilituotas daktaras Simas Karaliūnas.

Tačiau egzistuoja ir kita, mažiau žinoma Lietuvos šaknų paieškos istorija – pavadinkime ją „pogrindine“. Manytina, ją verta priminti. Kodėl – paaiškės vėliau.

„Pogrindinė“ versija

Reikėtų pradėti iš toliau. Praėjusio amžiaus šeštame septintame dešimtmetyje būrelis jaunų žmonių, neapsikentusių jau pradėjusios pūti sistemos tvaiko, susibūrė į bendriją, nepasakytum – organizaciją. Gyveno jie daugiausia Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje, dalyvavo žygeivių, ramuviečių, Eucharistijos bičiulių veikloje, rengdavo literatūrinius pasibuvimus. Vienam jų, Mindaugui Tomoniui, žuvus ar buvus nužudytam, jie įvykdė jo priesaką – pradėjo leisti pogrindžio kultūrinį žurnalą „Pastogė“ (pastogė – tai erdvė, kur galima laisvai kvėpuoti ir kurti...), o jį užspaudus tęsė pradėtą darbą, išleisdami rinkinį ETHOS, – iliustruotą, 137-ių puslapių. Jame 1984 m. ir buvo išspausdintas straipsnis „Dėl Lietuvos vardo kilmės (vardan tos Lietuvos...)“. Štai šis tekstas:Lietuvos pavadinimo kildinimas iš menko upeliuko, ištekančio iš Lietaukos raisto, nepatenkina ne tik „tautiškai“ nusiteikusių mūsų tautiečių, bet ir reiklesnių kalbininkų. Atsiradęs tada, kai buvo madinga tautos bei valstybės pavadinimus žūt būt kildinti iš geografinių terminų, toks Lietuvos vardo aiškinimas dabar atrodo ne tik mažai patikimas, bet ir, svarbiausia, nebeperspektyvus. Išeitis būtų – radikaliai naujas požiūrio taškas.

Atrodo, kad šitokia galimybė yra. Siūloma atkreipti dėmesį į senžodį lieta. Iš šio žodžio reikšmių, pateiktų DLKŽ, įsidėmėtinos šios: 3. daiktas, dalykas, reikalas ir 6. valstybė, valdžia (?). Jei pirmoji reikšmė turi atitikmenį latvių kalboje, kur vartojama kaip kasdienis žodis (latv. lieta – daiktas, dalykas, reikalas; byla. Esama ir išvestinių žodžių, pvz., lietpratejs – reikalo žinovas, specialistas), tai ties antrąja – valstybė, valdžia – yra padėtas klaustukas. Matyt todėl, kad šitokia prasme jis randamas tik raštuose, o ne gyvojoje kalboje.

Tačiau nepalieka keistas įspūdis – tie pirmieji mūsų literatūros vyrai – M. Akelaitis, S. Daukantas – lyg būtų žinoję seną ir pamirštą, aidijose dingusią šio paslaptingo senžodžio reikšmę. Įsiklausykime: „Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo“ (M. Valančius); „Buvo gi pats lietos vyras, karėj ir ūkėj sumanus“; „Lietos nuomonėj toksai kiemas vadinos da ūkiu“ (S. Daukantas); „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ (Auszra, 1884, p. 81). Ir pagaliau: Lietos medis (Mitt., DLKŽ).

Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta?

Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia plačiojoje mūsų indoeuropiečių šeimynoje, tarp artimiausių giminių, kadaise palikusių jas pagimdžiusios baltės-motinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyvenimo, idant prakustų, išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senujų graikų žodis λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija). Tokios „leitourgijos“ buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t. t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio dalis λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50 senatorių tam tikram laikotarpiui, turėjusių visą vykdomąją valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme.

Tad dėl mūsų lietos ryšio su valstybe, valdžia (taryba) abejonių neturėtų kilti. Matyt, lieta – pirminė socialinė-militarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų, „karėj ir ūkėj sumanių“ taryba, turėjusi, turbūt, nuolatinę rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptarti bendriems reikalams – lietoms. Lieta ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, laĩtas (laitas – plūktinė molio asla; krosnies pagrindas, padas, – DLKŽ), būsimos Mindaugo valstybės provaizdis, matrica (plg. lietuvas – forma liejimui), o kartu ir (fizikos terminu) – kristalizacijos centras. Lietų sankaupa (galūnės -uva ir -ija reiškia sankaupą), sąjunga – LIETUVA.Tad žodis Lietuva yra tam tikros valstybingumo formos, valstybės sinonimas. Savo lietuvą, valstybę, mes vadiname tiesiog Lietuva (įsidėmėtina, kad istoriškai, regis, pirmiau yra fiksuotas žodis Lietuva, o tik paskui – lietuviai. Su kitomis baltų gentimis atvirkščiai: pvz., prūsai/Prūsija), kaip kad vieną ramonoteistinį Dievą, kurį tikėjome – tiesiog Dievu. Panašiai, matyt, galime kildinti ir Letiją, senąjį Latvijos pavadinimą (plg. Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ (1209) Lettia, Leththia ir vėlesnių vokiečių šaltinių Lettia, Lettya), o gal net ir senujų lotynų Latiumą, Romos imperijos lopšį (įsidėmėtina, kad tiek lotynai, tiek achajai atsikėlė į Apeninus ir Balkanus vienu metu – apie 2000 m. prieš Kr. Beje, Homero Graikijos, Ẹλλαδα (Ellada – šalis ir miestas Tesalijoje), taip pat Ēlidos (šalis ir miestas Peloponese) aliteracijos kelia įdomių minčių).

Pats žodis lieta yra kildintinas iš liẽti, -ja (lẽja, liena) – 1. daryti, lieti ką nors iš sulydyto metalo, vaško (varpą lieja; auksu lieti pentinėliai), 2. lipdyti kuo, glieti, 3. jungtis į vieną, susilieti – DLKŽ (pabr. mūsų). Tam tikrą šaknies liet- evoliucijos kryptį galima atsekti iš bendraeuropietiško fono, kur let- lot- lat- reiškia „tekėti“. Bet jei kornų lad-, liquor, lotynų latex – „visokia drėgmė, skystis“, tai airių lathach – „dumblas“, o sen. vokiečių aukštaičių letto – „molis“ iš ledjan (plg. jau minėtą laitas – molinė plūktinė asla; laituoti – glaistyti moliu) rodytų tendenciją į tirštėjimą, jungimąsi, konsistenciją (plg. K. Būga, Raštai, t. 1, p. 457).

Kita lygiagreti ir sinonimiška šaknies liet- atžala lyd- (lied-) – lydinti, liedinti – duoda lygiagretų lietai ir tam tikra prasme adekvatų žodį liaudis (y[ie] → iau; plg. sl-y-sti→nuošl-iau-ža). Įdomu, kad lietuvių kalboje turime visą šio žodžio atsajumo skalę: liaudė – giminė (liaudė yra sugimimas į kits kitą, – DLKŽ); liaudžia – didelė šeimyna (tiek savi, tiek svetimi), minia – iki dabartinės liaudies, pirmąkart šia prasme pavartota S. Daukanto.

Tad Lietuvos vardą siūloma kildinti iš pirmvardžio lieta, reiškiančio pirminį socialinį-militarinį liedinį, rinktinę bendriją, junginį, bendro rūpesčio jungtis, vienytis pagimdytą, vėliau išsišakojantį dviem – Lietuvos ir liaudies atžalom.

Svarbiausia, kad šitai netaptų vien kalbininkų pasišnekėjimu, o priverstų mus kitaip pajausti, pažiūrėti tiek į mūsų valstybės ir tautos atsiradimą, tiek į pagrindinį dabarties rūpestį: esmės – liaudies ir jos formos – Lietuvos lydinį naujomis sąlygomis. Vardan jos – Lietuvos – teesie tarp mūsų lyda ir vienybė. (ETHOS, 1984, p. 132)

P. S. Keleriems metams praėjus po šios publikacijos, teko išgirsti, kad panašiai Lietuvos vardą – iš lietos – yra kildinęs aušrininkas Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937) įvade į savo veikalą Gramatika języku litewskiego. Veikalo neteko matyti, nes jis, regis, taip ir liko rankraščiu. Aušrininkai niekada neklydo! Šis straipsnis, kiek papildytas jau Atgimimo laikais buvo išspausdintas „Kauno aide“ (1988, Nr. 10), „Aušrinėje“ (1989, Nr. 2), taip pat mokykloms skirtuose Lietuvos geografijos skaitiniuose „Lietuvos žemė“ (1991, pakart. leid. 2000).

Kaip matome, jau 1984 m. buvo pasiūlyta kita ieškojimų kryptis, atremta į senžodį lieta, tačiau be rezultatų. Jei pogrindžio tekstų galima buvo ir nepastebėti, tai Atgimimo laikais toks pasiteisinimas jau nebetiko – juk „Aušrinė“ buvo vienas iš nedaugelio jau laisvų kultūros leidinių, pakankamo lygio ir populiarumo, o ir „Kauno aidas“ nebebuvo pogrindinis, tad buvo galima tikėtis sulaukti atgarsio. Ir buvo sulaukta – aršaus puolimo ir atmetimo nepaaiškinant. Pirmasis šitaip sureagavo kalbininkas, dabar jau amžinatilsį Aleksandras Vanagas, o po jo ir garbusis akademikas Simas Karaliūnas. Rezultatas – „Gimtojo krašto“, tuomet buvusio populiarumo viršūnėje, redaktorius Algimantas Čekuolis tylomis parodė triuškinamą recenziją ir gražino rankraštį.

Visų šitų recenzijų „vedamoji“ mintis buvo tokia: „upelio“ teorija pagrįsta vieną kartą ir visiems laikams, ir apskritai nėra ko lįsti ne į savo daržą... Ir taip Lietuvos vardo byla ilgam nugrimzdo Leton, tiksliau Lietaukos pelkėn, kol buvo atgaivinta Dubonio studijų. Tačiau „tiesos momentas“ buvo praleistas – Atgimimas baigėsi, ir visuomenės dėmesys nuo „romantinių padebesių“ nukrypo į materialesnius dalykus – iš kur kilo Lietuva jau mažai kam berūpėjo, o rūpėjo kaip čia kuo daugiau jos atsiėmus ar pasiėmus...

Nuo straipsnio, išspausdinto ETHOS, praėjo jau 25 metai, tačiau Lietuvos vardo bylos būklė viešojoje erdvėje tik pablogėjo. Peržiūrėjus keliolika mokyklinių Lietuvos istorijos vadovėlių, susidarė įspūdis, kad šis klausimas apskritai apeinamas. Vieninteliame „Mokykliniame istorijos žodyne“ (sud. Albinas Endzinas, 2000) yra pateikiama, aišku, upelio versija. Maža to, šis ypatingos svarbos mūsų istorinei savimonei klausimas apeinamas net „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ – tome, skirtame Lietuvai, jo nerasime! Alfredo Bumblausko grosbuche „Senosios Lietuvos istorija“ pripažįstama buvus leičius, bet „iš kur kilęs pavadinimas, neaišku“ ir t. t. Kas dėl viso to kaltas – visuomenės abejingumas, akademinės intrigos ar konservatyvumas, – tegul sprendžia skaitytojas.

Jei jau prabilome apie akademinius dalykus – kelios pastabos apie akademinę etiką. Dubonis, pirmas įvesdinęs terminą leitis į istorijos tyrinėjimų akiratį, neabejojo jo sąsajomis su Lietuvos vardu. „Iki šiol ne kartą akcentavome Lietuvos vardo kilmę iš leitis“, – rašo Dubonis straipsnyje „LDK dvarų leičiai“ (Lituanistica, 1992, Nr. 1). Pirmieji Dubonio tekstai šia tema pasirodė jau 1990 m. („Lietuvos vaitystė“, in: Lituanistica, 1990, Nr. 2).

Gal mes, eiliniai skaitytojai, čia ko nors nesuprantame, tačiau kaip šio visiems lietuviams svarbaus atradimo autoriumi tapo profesorius Karaliūnas? Juk pirmoji jo publikacija šia tema pasirodo tik 1994 m. „Lietuvos aide“ (beje, joje nėra nė žodžio apie Dubonio darbus). Išsamus Karaliūno straipsnis išspausdinamas 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“. Jame išties Lietuvos vardas kildinamas iš senovinio kariaunos, karių būrio pavadinimo – slav. Litva, t. p. leitjai, laiti, t. y. labiau pabrėžiamas militarinis, senesnis šio senžodžio aspektas. Atlikta išties kruopšti lingvistinė analizė, įvesdinta į platesnį, indoeuropietišką kontekstą. Tačiau tai reikalo nekeičia – hipotezės autorius akademiniame lygmenyje yra Dubonis.

Tęsinys žemiau

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Lap 06, 2009 12:49 am
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Nepaprastai idomus "Lietuvos ryto" straipsnis. O buvau jau šitą leidinį "nurašęs" kaip visišką šlamštą.


Pen Lap 06, 2009 10:43 am
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2839
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Tęsinys 2
Cituoti:

Tačiau tai netrukdo garbiajam habilituotam autoriui prisistatinėti autoriumi kad ir antai tarptautinėje baltistų konferencijoje Maskvoje, kur, be abejo, jis buvo entuziastingai sutiktas: „Tai stambiausias atradimas! Ir apie jį reikėtų šnekėti kuo garsiau. Iki šiol lituanistai naiviai išvedinėjo Lietuvos vardą iš upeliūkščio, apie kurį niekas net negirdėjo. O čia Karaliūnas atlieka tokią plačią ir gilią kalbinę, socialinę etninę analizę! Laiti, leičiai (socialinis sluoksnis, kunigaikščio tarnybiniai žmonės, družina), analogijos kitose kalbose... apie tokius dalykus reikėtų šaukti tiesiog užsilipus ant bačkos...“, – rašo sužavėtas konferencijos dalyvis. Ką čia bepridursi... O jaunajam mokslininkui, besiruošiančiam ginti daktaro disertaciją (1996), belieka pro dantis pritarti: „S. Karaliūno hipotezė šiuo klausimu yra stipri ir perspektyvi“...

Galima klausti, ar tai jau taip svarbu – kas pirmesnis. Sub specie aeternitatis – gal ir ne. Tačiau dar yra ad hōnores. Grįžkime prie pačios šaknies liet- (leit-). Karaliūnas sieja ją su germanų kalbų atitikmenimis: „vokiečių Ge-leite – „lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus“, vokiečių žemaičių leide (pirminė forma laita) – „palyda“, senovės fryzų lid – „būrys, palyda“, senovės islandų lith – „palyda; kariai“ ir t. t. Taigi vyrauja karybos, palydos karių būrio motyvas. O Dubonio interpretacijoje vyrauja tarnavimo, pavaldinio kompleksas, labiau civilinė, nei militarinė funkcija – prievaizdų funkcijos, muitų rinkimas, vėliau žirgininkystė, karyba tik epizodiškai.

Bet, jei mestume žvilgsnį į aukščiau perpublikuotą pogrindžio laikų straipsnį, tai rastume liet- siejimą su apskritai valdžios sąvoka – baltiškuoju (lietuvių-latvių) terminu „lieta“ (plg. DLKŽ – 6. valstybė, valdžia (?). Klaustukas čia, matyt, todėl, kad ši prasmė jau buvo išėjusi iš apyvartos). Tiksliausiai šį aspektą nuspėja Daukantas, siedamas jį su Staatsman – valdžios, valstybės vyras. Dar archaiškesnį kontekstą aptiksime pas senovės graikus – leito – „valstybė, valdžia“; lēiton – senatas etc. Tai, ko gero, ir bus pamatinis šaknies liet- kontekstas. Juk valdžios sąvokos išvestinės yra ir karyba, karinė prievolė, ir tarnavimas valstybei, valdininkavimas.

Keista, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šį senovės achajų – vienos pirmųjų ide genčių, įkūrusių valstybę, terminą – universaliausią, aprėpiantį visus valdžios aspektus ir patį artimiausią, beveik identišką baltiškajam – leito / lieta. Šitaip, matyt, Europos kultūra yra baudžiama už klasikinio lavinimo, pagrįsto klasikinių kalbų mokymu, atsisakymą...

Dėl senžodžio lieta ir termino „Seimas“

Kaip jau sakyta, senuosiuose raštuose – Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus – randame šį senžodį kartu su vartosenos pavyzdžiais – lietos vyrai, lietos ąžuolas ir kt. Galima jį laikyti latvizmu (ten jis kasdienis žodis), tačiau neabejotina, kad tai yra baltiškas žodis. Keista, kad Dubonis bando šitai neigti, skelbdamas jį skoliniu iš lenkų (?) kalbos: zalęta, zalętny mąż – czcigodny, znaczny, – ir remiasi Stefano Reczeko žodynu Podręczny słownik dawnej polszczyzny (1968). Tačiau kitas lenkas, Wojciechas Smoczyńskis, lietuvių kalbos etimologinio žodyno (Język litewski w perspektywie porуwnawczej, 2001) autorius, nieko lenkiška čia neįžiūri ir laiko šį žodį, kaip įprasta, latvizmu. Visų pirma zalętny ir lieta giminystė lingvistiniu požiūriu neįtikina, o jeigu taip ir yra, tai veikiau atvirkščiai – lenkų skolinys iš lietuvių kalbos, lietuviškos istorinės terminijos, toks pats kaip seimas (žr. toliau). Juk senoji, sulenkėjusi Lietuvos bajorija yra mentalinis Lenkijos stuburas, jų antika – pradedant Narbutu ir baigiant Pilsudskiu.Praėjus kiek laiko po Kovo 11-osios, aukščiausioji Lietuvos valstybės institucija vėl buvo pavadinta Seimu, taip pratęsiant LDK tradiciją. Taip vadinasi ir Lenkijos, panašiai – Latvijos aukščiausioji valdžia, gal kada nors vadinsis ir Gudijos. Tačiau Seimas nėra skolinys iš lenkų – tokią užuominą rasime DLKŽ. Tai senas baltiškas žodis, vartojamas ne tik istoriškai, bet ir liaudies kalboje, buityje – susirinkimo, suėjimo, sambūrio prasme. Pavyzdžiui, „Gandrai seimuoja (būriuojasi); gandrai seimus neša – ruduo atėjo“ (DLKŽ).

Šitame susiėjimo kontekste ir reikia ieškoti žodžio gimties – susirenkama į būrį, kai norima ką nors bendrai nutarti, išspręsti. Turime ir tarpinį variantą – saĩmas, sąeimė. Tad seimas sudarytas iš priesagos są(su)- ir veiksmažodžio eiti („tėvūnas iškeliavo į sueimą“; plg. latvių saeima). Esama ir tarpinio prasminio klodo – DLKŽ 2. protas, išmintis – „visu savo seimu pasirodė“; 3. skaičiuoti – „Išseimavok, kiek išeina už kiaušinius“. Tuo tarpu lenkų kalboje šaknis seim- nieko nesako. (Beje, po saule nieko nauja – štai keletas eiliuotų liaudiškų Seimo „įvertinimų“ iš to paties DLKŽ: „ginčijasi kaip Seime“ (Jonuškis); „meluoja, kaip Seime nuvažiavęs“; „Seimo ponai varnas gaudo“; „kai Seimas susėda, visus pinigus suėda“).

Tad lenkai iš senosios Lietuvos valstybės skolinosi ne tik valstybingumo, bet ir karybos-administravimo terminiją, antai karuža (vaivada; vėliavininkas, karvedys; prievaizdas) – lenk. chorąży; į lenkų kalbą nukeliavo ir net jų tautiniu patiekalu (bigos) tapo senovės lietuvių karių valgis bigė (su daržovėmis troškinta mėsa, savotiškas fastfood, greitmaistis – plg. bigė – „trumpas“).

Gaila, kad buvo užmirštas dar archaiškesnis nei Seimas terminas Lieta. Būtume turėję visiškai originalų aukščiausios valdžios pavadinimą, liudijantį seną valstybingumo tradiciją.

Visa ši, su Lietuvos vardu susieta svarstyba telpa ir į archaiškiausią Indoeuropos klodą – į sanskrito, vedų kultūros kontekstą. Ir apskritai į tokio masto problemas, paliečiančias giliausius mūsų savimonės klodus, reiktų žiūrėti iš aukštesnės varpinės, iš kultūrologinio konteksto, nepasiduodant pagundai įsiknisti į empirikos smulkmę, būdingą lietuviškoms humanitarijoms. Empirikos reikia, bet vien jos nepakanka. Baltistikos patriarchas Toporovas apie kuklias pogrindžio kultūrininkų pastangas yra išsitaręs: „Apskritai jūsų darbus vertinu teigiamai. Juose matau reakciją į empirinius ir dažnai paviršutinius darbus [...], kurie tuo laiku, 8–9 dešimtmetyje buvo spausdinami lietuviškoje spaudoje ir kuriuos būtų galima ir griežčiau vertinti“...

Ukrainos Lietuva – Лeτaвa

Atsakymą gali duoti garsiosios Podolės Kameneco pilies istorija. Tai – labiausiai (į pietvakarius) nuo dabartinės Lietuvos nutolusi didinga LDK pilis – niekada nesugriauta, stovinti kaip stovėjusi jau daugiau kaip 700 metų. Pasak legendos, o ir istorinių šaltinių, ją įkūrė keturi dk Gedimino vaikaičiai – Karijoto sūnūs, Karijotaičiai (Jurgis, Aleksandras, Teodoras ir Konstantinas). Mūšių su Aukso orda įkarštyje jie atjojo į šiuos kraštus ir aptiko idealią vietą piliai įkurti – Smotričiaus upės pasagos pavidalo vingį aukštais, virš 25 metrų uolėtais krantais.

Ir tarė – būti piliai čia! (Pagrindinė miesto gatvė yra pavadinta Karijotaičių vardu.) Per keliolika metų buvo pastatyta strateginė užkarda stepinių tautų – totorių, o vėliau ir turkų – ekspansijai į Lenkiją ir į Europą. Mat Podolė buvo tarsi vieškelis, kuriuo nomadinės tautos puldavo Vakarus. Šią užtvarą sudarė pilių sistema – be atraminės Podolės Kameneco pilies dar buvo pastatytos Skala Podilska, Čortkovo ir kitos.

Šiai pasienio fortifikacinei sistemai aptarnauti reikėjo nemažos kariaunos, didelio patyrusių ir patikimų karių būrio – reikėjo leitjų. Sakoma, kad pilių, ypač pasienio, įgulos keisdavosi, tačiau, matyt, būdavo apgyvendinamos ir vietoje – iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?). Dažnas tam krašte pavadinimas yra Zastava, Zastavna (užkarda). Niekur kitur Ukrainoje, apskritai LDK rytuose nerasime tokios L(i)et- vietovardžių sankaupos. Intrigą didina ir tai, kad šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka. Ką tai galėtų reikšti?

Ir jau visai hipotetinis pasvarstymas – senose enciklopedijose rašoma, kad Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai), kur gyvena zaporožiečių palikuonys (po Zaporožės Siečės sutriuškinimo 1785 m. dalis Zaporožės kazokų patraukė į Turkiją ir pakeliui galėjo apsigyventi šioje saloje). Palyginkime jau minėtą Letavą, Letičiv su Leti. Nejau esama ryšio tarp karingųjų Zaporožės kazokų ir leičių? Šiaip ar taip, sunku patikėti, kad zaporožiečiai susiformavo vien iš pabėgusių nuo baudžiavos valstiečių – iš kur tada jų karingumas, gebėjimas kurti militarines struktūras?

Galbūt dalis jų – leičių palikuonys? Juk Siečę vadino „stepių Sparta“, o Leti sala savo gamta primena paliktąsias Dniepro salas. Dabar Letea – gamtos draustinis, kur auga daug retos augmenijos. Kaip čia ta proga neprisiminsi – ...anoj pusėj Dunojėlio... Kiti šaltiniai sako ten gyvenus rusų sentikius, o ir pats pavadinimas Leti yra nežinia kokio senumo – jeigu senesnis nei XVIII–XIX a., tai prielaida nepasitvirtina. Kol kas to nepavyko aptikti – žemėlapiai su šiuo toponimu yra iš XIX a. vidurio (http://www.wdl.org/en/item/2576/). Įdomu, kad šie sentikiai vadinami lipovany. Tačiau kai kur, pavyzdžiui, Ukrainoje vietiniai totoriai yra irgi vadinami lipovany. Šio žodžio etimologija neaiški, tačiau vienas iš variantų vertas mūsų dėmesio – mat tie patys ukrainiečių šaltiniai teigia, kad totorius – lipovany – dar vadino ir lipki (matyt, sutrumpintai).

Vietovardžių, susijusių su leitis, ieškota dabartinėje Lietuvoje bei Vakarų Gudijoje. Tačiau štai, kelionių po Didžiają Lietuvą, po LDK metu (2004–2007) pietryčių Ukrainoje, Podolėje, šalia Podolės Kameneco (Kamenec-Podilsk) aptikome miestelį Lietava. Netoliese yra ir Liatiči, ir Letičiv. Ką tai galėtų reikšti? Vargu ar tai baltizmai – Podolė, o ypač Podolės Kameneco apylinkės yra pačiame baltiškojo arealo, baltiškojo ovalo paribyje, o gal ir už jo ribų – čia tekančios upės priklauso daugiausia Dniestro baseinui, čia pat Moldavija, senovinė Valakija. Iš kur čia galėtų būti leičių pėdsakų?
O štai lipki etimologija žada sensaciją – „Lipkami vadino Lietuvos totorius jų gentainiai Krymo totoriai ir turkai osmanai, nurodydami tuo pačiu jų gyvenamą vietą, nes Lipka – tai iškreiptas Lietuvos vardas (оскилки Липка чи Лiпка – то була перекручена назва Литвы). Lygiai taip pat Lietuvos totoriai tiurkiškai buvo vadinami Lipka tatarlar, arba tiesiog Lipka“. Romas Batūra toliau rašo: „Vadinamajame Anonimo Iskanderio šaltinyje, sudarytame XV a. pradžioje [...] minima „Libka“, įėjusi į Džuči ulusą, t. y. Aukso Ordą, o ryšium su XIV a. pabaigos įvykiais nurodoma, kad „Libka“ yra pakraštinės gyvenamos žemės šiaurėje. Turbūt tas pats kraštas („Lika“) minimas Gaffari šaltinyje, sudarytame XVI a. Čia, matyt, minima Lietuva“ (Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą, 1975, p. 74–75). Taigi Leti, lipovany, lipki... zaporožiečiai, sentikiai, totoriai.

Istorikai žino, kad vardai keliauja, kaip ir žmonės. Kuo mums svarbi visa ši painiava? Matyt, tuo, kad jos dėka galime aptikti pėdsakus, kuriuos paliko plačiose Rytų erdvėse karingieji mūsų protėviai – leičiai, tie lietuviški roninai (taip vadinami netekę vasalo samurajai). Jose išbarstyti ne tik jų kaulai – jose tarsi žybčioja, tebegyvena savo gyvenimą jų palikti vardai ir žodžiai, tik jau kitose, semantinėse erdvėse...

Šiaurės Rusijos LITVA

Toporovo dėka buvo atrasta dar viena slavų raštijos termino litva metamorfozė (čia ir toliau cit. iš Toporovo str. „Šiaurės Rusijos lietuva: Mitas ir realybė“, in: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 5). Etnografai jau seniai yra aptikę, kad šiaurės Rusijos folklore gan keistame kontekste pasitaiko užuominų apie litva. Kai kur girdėti sąskambių su istoriniais šaltiniais, bet esti ir savų, nelauktų ir netgi šokiruojančių prasminių klodų, atspindinčių, anot Toporovo, „fantominius“ šiaurės rusų vaizdinius apie kadaise jų kraštuose siautusį, iš svetur atėjusį gaivalą (terminas „fantominis“ čia reiškia tą patį, kas medicinoje vadinama „fantominiais skausmais“, t. y. kai skauda nesama, jau amputuota galūnė).

Štai ištraukos iš šių tautosakinių tekstų: litva šla, vsio krošila na puti... („lietuva ėjo, viską pakeliui naikindama“; (litva) šla, vot vsio na puti smetala, da, smiatala vsio na svete („[lietuva] ėjo, va viską pakeliui šluodama, viską pasaulyje nušluodama…“), ir netgi prilyginama gamtos stichijai: nu, idiot, čto kak… takoi vrode vetra, uragan... („na, eina, kaip... vėtra kokia ar uraganas“).

Ką tai reikštų? Šiaip tyrinėtojai buvo linkę sieti šiuos tekstus su XVII a. pradžios Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karu, kai dėl „smutos“ nusilpus Rusijai, jungtinės lenkų ir lietuvių pajėgos buvo užėmusios Maskvą. Tačiau Toporovas žvelgia giliau. Jo nuomone, šie tautosakiniai tekstai atspindi priešistorinius laikus, kai atskiros lietuvių kariaunos – litvos – siaubė gretimus Šiaurės Rusijos plotus. „Šiaurinė baltų hidronimų paplitimo riba iš esmės sutampa su erdvės, kurioje išliko padavimai apie lietuvą, pietine riba.“ Ši riba siekia 56° platumą ir eina linija Pskovas – Toropecas – šiaurinės Maskvos apylinkės. Matyt, šiuose padavimuose fiksuotas tas Lietuvos valstybės tapsmo etapas, kai karingi lietuvių būriai, kariaunos, lietuvos (litvos) stichiškai ir turbūt dar neorganizuotai siaubė kaimyninius kraštus.
Kliūdavo ne tik latviams ir estams (ką rodo istoriniai šaltiniai), bet, pasirodo, ir šiaurės rusams. Litva čia pasireiškia kaip nenumaldoma, nenugalima karinė galybė, net primenanti stichiją, uraganą, ir tik vėliau atsiranda pasipriešinimo, atsparos šiai galybei požymių – litva to šla, vsio razgrablivala, poka ne ostanovili… („lietuva ėjo viską plėšdama, kol nesustabdė“). Kad kalbama ne apie istorinius laikus, matyti iš tekstų – Lietuvą valdo mitinis karalius Limbalas (Cimbalas, Čembal, Čumbal) ir jo sūnėnai Livikai (Litviakai?). Maža to, ši litva pačiame archaiškiausiame tautosakiniame klode iškyla ne tik kaip gamtos stichija, bet ir kaip archetipinė, beveik kosmogoninė apraiška, egzistavusi „jau prieš visa ką...“, palikusi gilius pėdsakus ne tik žmonėse, bet ir landšafte, gamtoje – pylimus, pilkapius, kur randami milžiniški kaulai, taip pat didžiuliai akmenys.

Liaudies sąmonėje lietuva siejasi su „vaizdiniais apie pasaulinį tvaną, su ledynmečio laikų padariniais. Litva – ona vsio, navernoje, zaljot („lietuva – ji, ko gero, viską užlies“); potop, litva i etot… vot ono odno i tože („tvanas, lietuva ir tas... tai yra vienas ir tas pats“). Dar įdomiau, kad „lietuva pastoviai informatorių siejama su pasaulio pabaiga, kaip ir ledynas“.

Tad ši Toporovo studija ne tik praplečia termino lietuva diapazoną, bet ir sutvirtina „militarinę“ Lietuvos vardo kilmės prielaidą, atverdama kelią eiti dar giliau.

Ir pabaigai leiskime sau „laisvai kvėpuoti“ (iš „Pastogės“) – nerkime į pačią žodžio glūdumą, į jo kamieninę lastelę. Lie-ti(s) (lieja, liena) – tarpinė būklė tarp esõs ir formos (skvarmos). Esa dar tebeesti esa, bet ją jau galima justi – jos lieją, liejimasi į pirmykštę praformą, išgirsti jos sruvenimą ar ošimą... Παντα ρει – ištaria filosofas seniausią Europos kultūroje filosofinį sakinį. Tačiau tai ne „visa keičiasi“, kaip šią archainę minklę išvertė aristotelininkai, o „visa srūva, liejasi, lyja“. Kas gi ten srūva, liejasi, teka?.. Užmerkime akis, palikime tik ausį... Ausis! Daiktų, reikšmių, formų pasaulis išjungtas! Mane švelniai liečia (liesti – lietá, lyta) pati esa, o gal jau jos pirminė substancija, ikidaiktinė.

Visa tebeesti esa, tačiau jau kažkas prasidėjo, pasiliejo, palijo... Esá (aisa) – pasaulio liūdesys, weltschmertz, – iš negalėjimo būti, tapti, pasireikšti, būti pasmerktam amžinai esėti... Tačiau kartu ir nuojauta, kad būtis, tai, kas būna, būva, buvoja, kas yrá – čia ir dabar – anksčiau ar vėliau suyra, yra pasmerkta irimui, ýrui. Lieti(s) – tai tarpinė būklė, tai būti/esėti tarp esõs ir ýro. Yras – tai daiktų, lemtų suirti, pasaulis. Nedrįstame kartu su Mokytoju Eckhartu teigti, kad Deus est esse, esse est Deus. Tam būtina turėti asmeninės mistinės patirties bei ontologinės drąsos, balansuojančios ant žmogiškojo intelekto skvarbos ribų. Esa – tai, kas amžina, kas niekada nebūva, bet užtai ir nemiršta, kas gamtoje amžinai žalia ir niekada nepražysta. Liejá, lietá, lietus, lietuvá – tai, kas osciliuoja tarp esхs ir būties, tarp žaliuoti ir žydėti. „Vieninteliai teisėti Aukščiausios tikrovės žyniai esame mes, poetai“, – yra pasakęs Oskaras Milašius. Ko gero, tai tiesa... Įsiklausykime: lietus lietuvoje, lietus lietuvoje... Arba: plaka lietus medžių lapus / ir vėl neramu, ir liūdna bus / tiktai sunkiom, šlapiom galvom / linguos linai mėlynai mėlynai...

rorate coeli

rasokita dungūs
liekitės lietūs
išlykita gėlą
anta Lietuvos
anta Lietuvėlas
(Algirdas Patackas)

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Lap 06, 2009 7:11 pm
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Štai kaip Lietuvių kalbos žodynas aiškina:
líeta (la. lieta) sf. (1)
1. nauda, pelnas: Kas iš anų líeta, kad visi tušti riešutai J. Nieko líetos iš supuvusio medžio J. Nėko líetos iš to nebėr Slnt. Iš tų vištų nieko líetos: lesini lesini, o kiaušio nė pasiutusio Grg. Líetos medis MitI133.
2. tikslas: Įrankiai, tai lietai derantys S.Dauk. Dvi kartali vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai išręstose S.Dauk.
3. daiktas, dalykas, reikalas: Menkos líetos – pinigų – nėr, neturiu J. Pirkčiau, bet menkos lietos (pinigų) trūksta Žem. Tik vienas Vincas laikė tai maža lieta Vaižg. Tas nėkam lietai nedera S.Dauk. Ir būs esanti líeta tėvų neklausyti Brs. Nėksai jo tose lietose nepranokę S.Dauk. ^ Ta lieta tam dėta, tas šmotas to nora, taip atradom, taip paliksam Vgr. Ar tatai yr líeta (ar galima, galimas daiktas )? Slnt. Maža líeta (mažas reikalas, maža bėda): tujau užsidėsiu atsarginį ratą, ir būs gal važiuoti Skd.
4. įrankis: Meistro líetos: ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas Lž. Be líetų joks meistras stalo nepadirbs Lž.
5. būdas, ypatybė: Tokia jo lieta Ak.
6. Ak valstybė, valdžia (?): Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo M.Valanč. Buvo gi pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus S.Dauk. Lietos nuomonėje toksai kiemas vadinos da ūkiu S.Dauk. Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81.

lietoti, -oja, -ojo (la. lietāt)
1. tr. S.Dauk vertinti.
2. intr. turėti vertę, reikšti, galioti: Dovenotasis turėjo pats meilauti, idant tą jo doveną didžiasis kunigaikštis patvirtintum, be kurio patvirtinimo dovena nieko nelietojo S.Dauk. Bet ta pagelba nieko nelietojo S.Dauk.
www.lkz.lt


Pir Lap 30, 2009 11:21 am
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Kada atsirado Lietuvos vardas?

2009-06-30
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius


Pirmą kartą Lietuvos vardas raštu buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo vienuolyno (Vokietija) analuose – pametiniame metraštyje ryšium su šv. Brunono Bonifaco žūtimi. Suprantama, žinutę įrašęs vienuolis (vienuolė) to vardo pats nesugalvojo. Tasai vardas jau prieš tai buvo vartojamas. Nuo kada jis atsirado?

Tai sunkus klausimas. Lengviau pasakyti, kada jis jau tikrai turėtas. Kazimieras Būga tvirtino (Rinktiniai raštai II, 151), kad su Lietuvos vardu slavai susidūrė dar tada, kai lietuviai (rytų baltai) vietoj dabartinio dvibalsio ie šio žodžio šaknyje tebeturėjo siaurą ilgąjį monoftongą, nes tiktai iš tokios formos tegalėjo atsirasti slavų Litva. Tai turėjo atsitikti dar prieš slavų dvibalsių, tarp jų ir ei, galutinį suvienbalsėjimą, greičiausiai jam tebevykstant. Manytina, kad tai įvyko apie V amžių po Kristaus, matyt, dar tik prasidedant ryškesnei rytų baltų kalbinei diferenciacijai. Bene detaliausiai šį chronologizmą aptarė Romualdas J. Apanavičius (Lietuvos aidas, 2009 06 09).
Slaviškoji Lietuvos vardo forma, turinti šaknį Lit- (Litva), vėliau pateko į daugelį pasaulio kalbų ir dabar plačiai vartojama (žr. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija II, 11).
Taigi Lietuvos vardo jau tikrai būta mažiausiai prieš pusantro tūkstančio metų, tik jis į rašytinius šaltinius pateko vėliau, prieš tūkstantmetį.
Ar buvo Lietuvos vardas vartojamas dar anksčiau, prieš susipažįstant su juo slavams? Greičiausiai taip. Paprastai jo buvimas siejamas su lietuvių kalbos, kaip tam tikro kalbinio vieneto, turinčio būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes, susidarymu rytų baltų kalbinės sistemos gelmėse. Lietuvių kalba, savo ruožtu, neatskiriama nuo lietuvių tautybės atsiradimo.
Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai tų pietinių rytų baltų kalba galėtų būti vadinama lietuvių kalbos vardu. Bet ar iš tikrųjų ji tada taip buvo vadinama, nesame tikri. Archeologai lietuviams būdingos materialinės kultūros elementų aptinka maždaug nuo II-III amžių. Jau tada galėjo būti vartojamas ir Lietuvos vardas. Bet tai tik galimybė, kuri kartais remiama ir kitokiais, nesusijusiais su lingvistikos ir archeologiniais mokslais, argumentais (Romualdas J. Apanavičius, ten pat).
Neatmestina galimybė, kad lietuvius, kaip ir kitus baltus, senovėje galėjo vadinti dar ir kitokiais, dabar jau išnykusiais ar dar neišaiškintais šaltinių vardais, tokiais kaip Herodoto budinai ir pan. Tokią galimybę patvirtina daugybė atvejų, kai dabartinės tautos kaimynų vadinamos įvairiais skirtingais vardais, pvz., rusus latviai vadina krieviais (nuo slavų genties krivičiai), estai – vene (manoma, nuo venetų), jotvingiai rusus vadino drigiais (drygi – jotvingių žodynėlyje, nuo slavų genties dregovičiai); vokiečius prancūzai vadina alemanais (germanų gentis Reino aukštupio dešiniajame krante), slavų tautos – niemčiais (niemec – neaiškiai, nesuprantamai kalbantis), mūsų giminaičiai prūsai vokiečius vadino miks(i)ais (manoma, nuo skandinavų genties mixi pavadinimo, plg. lietuvių vokietis, latvių vācietis – nuo kitos skandinavų genties – vagoth vardo), patys vokiečiai save vadina doičiais (Deutsche, sen. vokiečių kalba diutisc, „liaudinė kalba, kaip priešingybė lotynų kalbai“ ir pan.
Tačiau turime ir kalbinių duomenų, rodančių, kad lietuvių (Lietuvos) vardas galėjo būti labai senais laikais vartojamas. Taip manyti verčia latviškas lietuvio pavadinimas leitis (dabar vartojamas lietuvietis – naujas žodis) su šaknimi leit- vietoj liet-, turinčia vakarų baltų dvibalsį ei vietoj rytų baltų ie, bet be priesagos -uv- (-av-). Janis Endzelynas pagrįstai mano, kad žodį leitis latviai gavo iš kuršių, nes pačių latvių, kaip rytinių baltų, kalboje turėjo būti šaknis liet-. Kuršių šaknis leit- (ir jos galimas atspindys lietuvių tarmių žodžiuose leičiuoti „kita tarme kalbėti“, leičiukas „kitatarmis“), savo ruožtu, laikytina vakarų baltų kilmės šaknimi ir jeigu jos dvibalsis ei nėra vėliau adaptuotas vietoj rytų baltų ie, gali siekti labai senus baltų skilimo į vakarinius ir rytinius baltus laikus, taigi net I tūkstantmečio prieš Kristų vidurį.
Kalbotyros mokslas (ypač istorinė kalbotyra, lingvistinė archeologija), kaip ir archeologijos, antropologijos, etnologijos mokslai, pastaraisiais laikais padarė didelę pažangą ir jų tyrimo rezultatų negalima nepaisyti sprendžiant etnogenezės bei seniausių laikų istorijos problemas. Šie mokslai labai praplėtė mūsų žinojimą apie tolimąją lietuvių tautos praeitį. Kai kurie istorikai daro didelę klaidą ignoruodami šių mokslų pasiektus rezultatus, atkakliai laikydamiesi nuomonės, kad tautų istoriją sudaro tik tai, kas yra fiksuota istorijos šaltiniuose, tuo labai nuskurdindami patį istorijos mokslą.
Lietuvos vardo, kokio senumo jis bebūtų, kilmė dar nėra paaiškėjusi. Patikimiausia laikytina hidroniminė teorija, kildinanti Lietuvos vardą, ypač jo šaknį Liet- < Leit-, iš vandenvardžių, pavyzdžiui, upėvardis Lietauka Gelvonai, buvusi kūdra Lietavka – netoliese anapus Neries (Mūsų kalba, 1987, Nr. 5, p. 36) ir turintys vakarų baltų ei šaknyje upėvardžiai Leita, Leit-upalis Švėkšna, Leitė (ir Leitalė) Šilutė, plg. prūsų Leythen Gerullis Altpreussische Ortsnamen 86, slavų upė Lit-iž, dešin. Usožės, kair. Nerusos ir Desnos intakas Toporovas - Trubačovas Aukštutinės Padnieprės lingvistinė analizė 192. Hidronimų šaknis liet-, savo ruožtu, siejama su apeliatyvu lieti, išsi-lieja. Visi šią šaknį turintys upėvardžiai žymi upes, kurios teka žemumose ir lengvai išsilieja iš krantų. Beje, greičiausiai hidroniminės kilmės ir etnonimas latvis (Latvija), taip pat daugelis kitų baltų etnonimų (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai I, 77). Bandymai suplakti į vieną Lietuvos ir Latvijos vardus, juose abiejuose įžiūrėti buvus vieną bendrą šaknį, atsirado dėl netaisyklingo šių vardų perskaitymo istoriniuose šaltiniuose (plg. nebuvėlę Lietvygalą „Latgala“ Apanavičiaus straipsnyje Lietuvos aide 2009 06 10) ir dėl to atmestini.
Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai. Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu. Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.
Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“.
Taigi etnonimo Lietuva hidroniminės kilmės hipotezė tebelieka ir toliau patikimiausia.

Voruta. - 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 1, 16.


--------------------------------------------------------------------------------

http://www.voruta.lt/rubrikos/100/1787


Ket Gru 03, 2009 4:45 pm
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Spa 13, 2008 8:48 pm
Pranešimai: 216
Šalis: Graikija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Atėnai
mano pomėgiai: Kultūra, muzika, kelionės, filosofija
UNREAD_POST Re: Lietuvos vardo kilmė
Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva“

http://www.lrytas.lt/-12499654771249731 ... ietuva.htm

_________________
Kai nieko neturi, turi dangų, žvaigždes ir vėją turi


Pir Spa 11, 2010 4:14 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 8 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007