Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ant Bir 28, 2022 2:36 am



Atsakyti į temą  [ 10 pranešimai(ų) ] 
 ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA 
Autorius Žinutė
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
„Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“

Lietuvos etnografinis regionas ŽEMAITIJA

Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.

IX-X a. žemaičiams asimiliavus kuršius, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams. Tai liudytų chtoniškojo mitologijos sluoksnio stiprumas senojoje žemaičių religijoje. Žemaičių savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises. Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės).

Žemaitija arba Žemaičiai nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinami Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz ir kt.

Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių.

Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.

Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje. Pastaraisiais metais, norėdami šį identitetą išsaugoti, žemaičių kultūros puoselėtojai labai aktyviai leidžia žurnalus, knygas, buriasi į bendrijas, draugijas, asociacijas. Didžiulį švietėjišką darbą etnoso išsaugojimui atlieka Žemaičių kultūros draugija (įkurta 1988 m.), kurios skyriai įsikūrę ir aktyviai dirba visoje Lietuvoje. 1994 m. oficialiai buvo įkurta Žemaičių akademija, kurios viena iš pagrindinių veiklos krypčių – knygų apie Žemaitijos istoriją leidyba. Nuo 1990 m. leidžiama knygų serija "Žemaičių praeitis". Jose publikuojami akademijos konferencijose perskaityti pranešimai, kita įdomi, didelę išliekamąją vertę turinti medžiaga apie Žemaitiją. 1998 m. įsteigtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondas, kuris rūpinasi parama mokslo, kultūros, švietimo, meno sritimis, kultūrine ir edukacine veikla.

Didžiausio dėmesio iš paskutiniaisiais metais išleistų knygų Žemaitijoje sulaukė A. Nikžentaičio sudaryta "Žemaitijos istorija", A. Girdenio ir J. Pabrėžos "Žemaičių rašyba", V. Vaitkevičiaus "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija" bei poezijos rinkinys "Sava muotinu kalbo".

Bene nuosekliausiai ir giliausiai žemaičiams aktualios temos analizuojamos leidžiamame periodiniame žurnale "Žemaičių žemė". Šiandien jau ir naujausios informacinės technologijos pasauliui teikia nemažai informacijos apie Žemaitiją: internete veikia svetainės "Žemaitija" (http://samogitia.mch.mii.lt/), "Žemaitijos muziejų, parkų kelias" (http://mpkelias.mch.mii.lt/), kurias kuria ir atnaujina Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras, įsikūręs Vilniuje.

Plačiau http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 0901&p_k=1


Prikabinti failai:
HRJNDXBW.pdf [5.48 MiB]
Atsisiųsta 736 kartus(ų)

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.
Tre Kov 24, 2010 1:11 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Lietuvių liaudies buities muziejaus aprašymas.
http://www.llbm.lt/index.php?lng=lt&action=page&id=47

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Kov 24, 2010 1:19 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Žemaitijos nacionalinis parkas skelbia "Vakarų Lietuvos sodybų variantai" pagal Marija ir Martyną Purvinus
http://www.zemaitijosnp.lt


Prikabinti failai:
Zemaitijos architektura pagal Purvinus1996.pdf [306.47 KiB]
Atsisiųsta 720 kartus(ų)

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.
Tre Kov 24, 2010 1:23 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Aprašydamas Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimą iki 1413 metais įvykusio žemaičių krikšto,
žinias ėmiau iš Juozo Jurginio „Lietuvos valstiečių istorijos“, išleistos 1978 metais Vilniuje. Autorius
šioje knygoje, remdamasis kryžiuočių, lenkų, rusų istoriniais šaltiniais, nagrinėja valstiečių istoriją nuo
seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo. Reikia manyti, kad taip gyveno ir Budraičių kaimo
žmonės.
Prieš krikštą bajorai gyveno sodybose, kurios tuomet buvo vadinamos kaimais. Kaimas būdavo
aptvertas tvora su vartais. Jame buvę keletas gyvenamųjų namų. Kaime gyveno šeimynos, kurios
priklausė bajorui. Šeimynai būdavo priskiriami vergai, kurie neturėjo jokių gamybos priemonių ir dirbo
šeimininkui su jo inventoriumi. Jiems bajoras duodavo mėnesinę, t. y., už darbą mokėdavo natūra.
Be vergų kaimo žemėje gyveno taip vadinami kaimynai, kurie dirbo bajoro naudai savo gamybos
priemonėmis, bet maitinosi iš savo ūkio. Jie - ne vergai, bet ir ne laisvi žmonės.
Laukuose gyveno laukininkai. Laukininko namas – tai pastatas, kuriame po vienu stogu greta
gyvenamųjų buvo ir ūkinės patalpos. Tokia vieno namo sodyba buvo vadinama sėdėjimu arba
sodžiumi.
Laukininkų namus, kokie jie buvo 1413 m. krikštijant žemaičius, pavaizdavo lenkų istorikas
Janas Duglošas. Štai ką jis savo istorijoje užrašė: „Pirkios, sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės
apačioje ir siaurėjančios į viršų, buvo panašios į apatinę laivo dalį su skyle viršuje, per kurią ir
patekdavo šviesa. Po tuo langeliu kūreno židinį ir virė sau valgį, kartu gindamiesi nuo šalčių, kurie
šiame krašte didesnę metų dalį viešpatauja. Tokiose pirkelėse gyvena su žmonomis, vaikais, šeimyna,
laikydami jose kartu galvijus, ginklus, javus ir visus namų padargus“.
Imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigismundas Herberšteinas (1486-1566) 1517 ir 1526
m. surinko žinias apie žemaičių tuometinį gyvenimą. Nors po krikšto jau buvo praėję 100 metų, jų
gyvenimas nedaug buvo pasikeitęs. S. Herberšteinas rašo: „Žemaičiai nešioja paprastus drabužius,
dažniausiai pelenų spalvos. Gyvena žemose ir labai ilgose trobose, kurių vidury saugoma ugnis. Prie
jos sėdėdamas, šeimos tėvas mato gyvulius ir visą namų ūkį. Mat jie paprastai po tuo pačiu stogu, kur
gyvena patys, laiko be jokios pertvaros ir gyvulius. Gerdami vietoj taurių naudoja taurų ragus. Tai
narsūs ir karingi žmonės. Į karą eina su šarvais, vartoja daug ginklų, o ypač ietis, kurios labai trumpos
kaip ir medžiotojų. Jų arkliai tokie maži, jog net sunku patikėti, kad jie pajėgia tokius darbus atlikti:
svetur jais kariauja, namie laukus dirba. Žemę aria ne geležimi, o medžiu. Tai dar labiau kelia
nusistebėjimą, nes jų žemė kieta, o ne smėlėta, ir joje pušys visai neauga. Eidami arti, paprastai nešasi
daugybę medinių malkų, kuriomis kaip su noragu dirba žemę. Taip daro, kad vienai nulūžus, turėtų
kitą, trečią ir nebūtų gaišaties“. (Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1988).
6
Dionizas Poška (apie 1765-1830), matyt jau vėlesnių laikų žemaičių gyvenamąjį namą vadina
numu. Jis veikale „Kaimiečių artojų mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ rašo:
„1. Tai yra trobesys 11,12 arba 15 sieksnių ilgio, 5 ar 6 sieksnių pločio statybos pastatai iš apvalių
rąstų. Jo stogas pirmiausia eglių lobais ant grebėstų klojamas, kad būtų saugu nuo gaisro, o viršum
šiaudais dengtas. Lango nei vieno nėra, tiktai durys iš abiejų numo galų. Vienos plačios, žmonėms čia
gyvenantiems vaikščioti, o antros – gyvuliams vedžioti ir mėšlui išvežti. Viršum durų yra tik maži
langeliai dūmams išleisti, o dieną šviesai įeiti, iš vidaus užsklendžiami.
2. To numo viduryje yra iškasta plati ugniavietei duobė, keturkampė ar apskrita mažiausiai 3-4
uolekčių pločio, o gylio tik vienos uolekties. Tos duobės viduryje beržinėmis ar alksninėmis balanomis
užkuriama ugnis. Ugniavietės pakraščiais pridėta akmenų, kurie yra tarsi suolai ar kėdės sėdėti
namiškiams, kai jie apie ugnį susėdę žiemą visus darbus dirba. O kad vasarą nebūtų karšta ir kad
nebūtų gaisro pavojaus, aplinkui ugniavietę 3-4 uolekčių atstumu iš rąstų, lentų arba iš žiogrių statoma
keturkampė sienelė, bet neaukštesnė kaip pusantros uolektės, o daugiausiai – dviejų uolekčių, kad
namiškiai, darbuodamiesi arba vaikščiodami apie ugniavietę, galėtų matyti galvijus ir visus gyvulius,
kurie statomi aplinkui, palei trobos sienas. Šis tarpas tarp ugniavietės ir pertvaros, už kurios laikomi
gyvuliai, švariai užlaikomas ir šluojamas.
3. Numo palėpės yra labai didelės, nuleistos, nes po jomis pridedami ūkio padargai: vežėčios,
žagrės, akėčios ir kt. Čia būdavo pristatomi net maži trisieniai tvarteliai kiaulėms, žąsims ir t. t. Žodžiu,
vienas numo trobesys kadaise atstojo visus numo pastatus“ (D. Poška, Raštai, Vilnius, 1959, 313-314
p.).
Toliau D. Poška rašo, kad dabar (tai XIX a. pradžia) Žemaitijos „kaimiečiai turi gana gražius
gyvenamuosius namus, kurie skiriami svečiams priimti ir patiems gyventi”, tačiau pavasarį, vasarą ir
rudenį nume verda valgį, valgo, dirba visus namų darbus, turėdami akyse visą ūkį.
Grįžkime į laikus iki žemaičių krikšto. Tuometiniai laukininkai gyvendavo bendruomenėje. Jos
lauką sudarydavo dirbamoji žemė ir kitos naudmenos. Žemę bendruomenės nariai dirbo pasidaliję ir
laikė kiekvieno namo nuosavybe, o naudmenas (pievas, miškus, vandenis) naudojo bendrai arba
dalijosi jų vaisiais.

(paimta iš apsakymo apie Budaraičius autoriaus nežinau)

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Kov 24, 2010 1:45 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
"Pirkios sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės apačioje, siaurėjančios į viršų, panašios į apatinę laivo dalį, viršuje - skylė, per kurią iš viršaus patenka šviesa. Po ta skyle jie kūrendavo ugnį ir virdavosi valgį, kartu gindamiesi nuo šalčių, kurie šiame krašte viešpatauja didesnę metų dalį."

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Sek Spa 17, 2010 11:31 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Projektas „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose“
http://www.vstt.lt/VI/index.php#a/1817

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Sek Geg 05, 2013 8:53 pm
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Simonas Daukantas "Buda senoės lietuvių, kalnenų ir žemaičių"
LIETUVIŲ TROBESIAI SENOVĖJE
Ketvirtasis trobesys buvo troba arba svetlyčia, kame svečius žiemą vaišino, taip Pat pailguotinas ketvirtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas; pusėje šalinėms sienoms buvo kiaurai dvejos durys, didžiosios nuo pietų ar rytų, mažosios nuo užpakalio; tarp tų durų ėjo skersai dvi sieni, kuriedvi jungė abi šalini trobos sieni; tiedvi skersini sieni buvo sujungti siena prieš didžiąsias duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms durimis, o trečioji didžiosioms: rūme pas mažąsias duris vadinos virene, arba kukne, o rūmė pas didžiąsias duris vadinos primine nuo žodžio pirma minti, kurioje buvo trejos durys be didžiųjų, beje: vienos į kuknę, antros į trobą, o trečiosios į priešinykę, nuo žodžio prieš, jog prieš trobos duris buvo. Troboje, kurioje, kaip sakiau, žiemą tegyveno, turėjo tris, keturis šalutinėje sienoje stiklo langus, o du trobos gale. Į saulėtekį buvo alkierius, arba svečio troba, kursai užėmė pusę trobos galutinės sienos ir turėjo du stiklo langu, to paties aukščio, kaip jei troba, kurioje buvo kakalys arba pečius iš kuknės kuriamas; prie to pečiaus buvo kaminas per sieną į kuknę išvestas kartais iš drobės, it kelnė už staibio pakabinta, trobos palubiuose kybojo po kiauryne pro lubas išvesta, kuri buvo ant trobos lubomis molio kaušu apgobta, idant kibirkštys į stogą nelėktum. Po ta skyle trobos asloje buvo apalus ir slesnas akmuo, ant trinka ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo paristi ar laukan išnešti. Norėdamys vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant juomi iš kėnių ar liepkaulių ugnį ir paleido nuo skylės pakabintą kelnę iš palubio ant ugnį, idant dūmus trauktum laukan vakarojant. Jei kaminas buvo iš molio į kuknę per sieną išvestas, tad didesnę tenai ugnį kūrino liepkauliais ar sausais šakaliais, taip vadinamais beržų medžiais, smulkiai sukapotais, idant nesproginėtum. Prie to žiburio motriškosios verpė, vyriškiejai, liepas mižodamys, lunkus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, riužius ir venterius dirbo; bočiai ir kiti seniejai su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedeno, gijas vijo, pasakodamys jauniesiems nętis ir kares praėjusių gadynių bei veikalus savo tautos. Jei troboje stiklo langų nebuvo, tad galutinėje ir šalutinėje sienoje buvo į juostos mierą langelis, per uolektį rąste išplautas ir iš vidaus su lentele užšaunamas; tokią trobą vadina kalne seklyčia, arba sauklėčia, nuo žodžiums sau ir klėsti, beje: kame žmonės save nuo darganos galėjo paklėsti; tenaigi duonkepis pečius iš vidaus yra kuriamas, kuriame valgyti virė ir duoną kepė; tokiame kieme, kuriame ubladės nebuvo, iš to pečiaus dūmai rūko į trobą, kurios lubose buvo kiaurynė, apei kurią jau minavojau, kurią atdarą laikė lig kakaliui atsikūrinant, bet atsikūrinus apent ją užkišo ir langalius šalinius lentelėmis užsklendė, kuriuodu iki šiolei buvo atdaru, idant, dūmams išrūkus, šilima į trobą eitum. Abejose tose trobose sienos lig palangių iš vidaus ir lauko, taip pat staktos ir durys kas deyintąją dieną buvo mazgojamos, ką šiandien dar galima regėti Žemgaliuose, Kurše arba Kuržemėje ir Pakaunėje. Taip pat abejose trobose pasieniais buvo plati ąžuolo suolai, ant kuriais žiemos laiku vyriškiejai ir motriškosios, iš lauko ir medės parėjusys, galvas sudūrę naktį ilsėjosi jose, arba balkiuose, ir sienose tų trobų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoje, rodantys skaitlių metų praėjusiųjų. Antras galas tos trobos vadinosi priešinyke, turįs nuo pietų šalinėje sienoje vieną langą, o retai du, kurioje taip pat buvo kakalys iš kuknės kuriamas, ta perdalyta siena, eitančia nuo kuknės į galutinę jos sieną; toje pervarinėje sienoje buvo durys į pieno kamarą taip vadinamą, kurioje buvo mažas stiklo langelis toksai, idant žmogus negalėtum įlysti; toje kamaroje laikė daržų vaisius, batvinius, kopūstus ir kitas žalesas žiemai reikalingas, grybus slėgtus, girą, taip vadinamą gėrimą kasdieninį, už vis pieną, nuo ko pieno kamara yra vadinama; ta troba buvo šiaudais klota kaip jei namas.

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Vas 09, 2022 1:54 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, rėja vadinamas, kuriame javus sausus iš duobos išimdamies ant kluonu paklojusys kūlė. Toje rejoje buvo ketvirtainis rentinys, aukštesnis už rėjos sienas, duoba vadinamas, mažne pusę rėjos užimąs su kakaliu, kurioje javus džiovino; ant ta duoba buvo doris arba salyklinykas, kuriame buvo langalis, garvilką vadinamas, kame salyklą džiovino; pažastėse tos duobos buvo peludės, kur pelus pylė. Pas neturtinguosius toje duoboje pėrės, nesgi ant kakaliu buvo krosnis sukrauta. Piteus, garsus žvaizdžynys, keliaudamas po šiaurę, per penkis šimtus metų pirm gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose, kaipo stebuklingą ir negirdėtą daiktą.
Šeštasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir pyragus, bet stėkius, guires, puokius ir kitas žuvis bei męsas kepė jau liepos geldose, jau ant šiaudais; tengi džiovino grūdus, grybus ir obuolius obuolynei; tengi buvo ir girnos sukeltos grūdams malti, it kaip pas rymionis; kame grūdus malo, ten pat ir duoną kepė. Tose ubladėse pas neturtinguosius lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūriu kakalio buvo krosnis sukrauta. Šalip tos ubladės po vienu stogu buvo karnaralė, kurioje minkytuviai, muldos, muldalės, rėčiai, sietai, sėtuvės, saikai, rakandos ir tas, kas prie miltų pridera, kartais ir patys miltai buvo laikomys.
Simonas Daukantas "Būda senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių"

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Vas 09, 2022 1:56 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Dalinuosi dar viena dalimi iš Simono Daukanto "Būda senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių" apie trobesius senovėje
LIETUVIŲ TROBESIAI SENOVĖJE
Antrasis trobesys it šalip to namo viena kerčia it susikišęs kūtėmis vadinamas buvo, taip pat pailguotinas ketvirtainis; vidurėje pietinės sienos turėjo vienas duris aukštas sulig siena ir taip plačias, jog su visu didžiausiu šieno vežimu galėjo įvažiuoti, kuri rūme tarp trijų šienų ir tų durų vadinosi tarpikiu arba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir ragės laikomos buvo, kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė. Iš tos pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys, taip pat vienoje ir antroje šalėje to trobesio, tarpikiu perdalyto, kūtėmis vadinamo, buvo vėl durys. Tose kūtėse taip pat laikė gyvolius, kurie namo tvarte netilpo, užvis valinykus galvijus ir ašvienius. Tos kūtės, jei susikišo su namu, darė vieną trobesį dvilinką; tada pačioje kerčioje, kuri jungė namo sienas su tų kūčių sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir laikė žiemai pašarą, iš kurios pagal to, kaip reikėjo, namo tvarte ar tose kūtėse galvijus šėrė. Jei tos kūtės buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu nuo namo. Tarp namo ir kūčių, arba tarp pačių dvilinkųjų ar trilinkųjų kūčių, buvo laidaras, tankiais akmenimis grįstas, vasarą ir rudenį šiaudais pakreiktas, kuriame galvijai parėjusys iš ganyklos ilsėjo.
Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis nuo žodžio klėsti, nuo žemei per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkomis ar dideliais akmenimis, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, męsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje: išeigos ir lėtos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pagal to, kaip ūkinykas turtingas buvo. Visi tie kambariai, kaip sakiau, buvo luboti, ant tomis lubomis viškos, kame laikė džiūvusią męsą, ant akstimis suvertą žiemą ir vasarą; tarp tų kambarių viename buvo laikomys javai, kitame drabužiai susverti kybojo, nuo ko ir svirnu vadinos, kitas buvo pačiai žmonystai vasaros laike pavestas.

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Vas 09, 2022 1:59 am
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 898
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA
Simono Daukantos "Būda senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" knygos ištraukomis. Šį kartą apie senovinius trobesius. Dėl didelės viso teksto apimties, visą tekstą išskaidysiu į keletą mažesnių įrašų.
LIETUVIŲ TROBESIAI SENOVĖJE
Pirmasis jų trobesys tose girėse vadinos nams arba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo prašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje: žmonys namuose gyvenantys. Tas trobesys, kurį šiandien dar daugioje vietoje galima regėti, buvo pailguotinas ketvirtainis be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose netolie nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpiauti, vienas aukštesniai, o du žemesniai per du rąstu platumo, kaip balandis galėjo įlėkti nuo vanago vejamas ir dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo įvažiuoti; nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šalia jų langalis nuo saulėtekio taip pat rąste per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po tuo langaliu namo pusėje duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą jurštą vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas buvo namo pasieniu, lauko pusėje pakalniuo. Per penkis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo pervarinė siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje buvo dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo laikoma ir kiti baldai, nuo ko jau sulos, jau baldų kamara vadinos. Antrosios durys toje pervarinėje sienoje tokio pat mažne didumo buvo kaip didžiosios, vedė iš namo į tvartą arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskuo visą gyvenimą tvaru arba dvaru vadino, kursai pradžioje iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvoliai pasieniais prisieti, beje: karvės, jaučiai. Vidurėje to tvarto buvo avys, atskiestos keturiormis gardėmis, nuo kurių vadinos gardu; už tam tvartui vėl buvo kūtė, arklių tvartu vadinąma, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų stovėjo arkliai jau prie užėdžio pririšti, jau palaidi, kažiai ar kumeliai nuo senių arklių atskiesti ir kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arkliūs ir bandą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie drungnu vandeniu iš namo geldose girdė. Už tai arklių kūtei buvo dar kiaulių kūtalė, arba tvartalis, kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet pridurtose prie galutinei namo sienai ypatiniu rentiniu, daug žemesniu už namo sienas. Žąsys, pylės bandos tvarte buvo laikomos. Ir taip, gaspadorius, sėdęsis ant suolu namo pasienėje, visą savo piešą galėjo regėti. Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys iš Ugnės lėkdamos neįkibtum, o ant tų mauknų viršų ilginiais. Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugniaviete vadinama, taip erta, jog gaspadinė valgį virdama galėjo apsukuo vaikščioti, kad kiti, ant krantu susėdusys, kojas žemyn nuleidę, šildės. Greta kamaros sienos per pustrečio sieksnio ėjo pervarinė drūkta sija arba balkis, kuri abi šalini namo sieni jungė, nuo kamaros sienos ant ta sija buvo dvi puskazilinyki kartali per pusantro sieksnio nuo viena antros užslieti ir lentomis pratašinėmis nuo pat sienos kamaros lig pat sijos apgrįsti, kurios vadinos užlomis, nuo žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant ta pervarine sija arba balkiu užleisti. Po tomis užlomis per uolektį dvi karti tvorinyki pasieti vytimis, vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse tai lėtai išręstose, ant kurim kartalim krovė medžius ar rudenį męsą kabinėjo džiovinti, nuo ko ir kriaute vadinos. Ant pat viduriu tos duobės ar ugniavietės skersai tiedvims kartalims buvo perdėtas ąžuolo mietas ir stipriai tenai pririštas vytėmis, prie kurio pačiame vidurėje buvo pasietas ąžuolo ramentas, ąšu vadinamas, žemamęje gale su kebekliu pakumpusios šaknies it nosia, iki pat Ugnės nutysęs taip, idant katilas, antkabintas valgiui virti, galėtum kaisti ir virti. Dar buvo ant tuo mietu arba aksčia, ant kuriuo ir ąšas kybojo, pasieti keli svarai ledinės druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo ąšo šniūrelį, galėjo druskos klupurį į katilą įleisti ir vėl pamirkiusi aukštyn patraukti, kursai iškeltas iš viralo lašėjo tenai iki nudžiūnąs. Užugnėje ant šaline namo siena buvo lentyna, ant kuria sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės, bliūdai, menturiai stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame šaukštai, taurės, tauragės, iš kurių gėre, buvo sudėti. Pasieniais to namo buvo plati ąžuolo suolai, ant kuriais dieną sėdėjo, o naktį kojas sudūrę gulėjo. Ant čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo sketeras spaliais apkrautas ir velėnomis per dvi uolekti ilgomis apsluoguotas.
Senovėje kalnėnai ir žemaičiai tame trobesėje visus namų darbus atliko: alų, midų darė, žluktį ugino, namo asloje dirbo ratus, tekinius, važius, rages, šlėdes arba šlajas, kubilus ir kitas indas, žambius, eketes, milus ir tūbus loviuose vėlė: trumpai sakant, jų namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant pagadai, žmogus, nuo saulės ir nuo darganos paglemžtas, galėjo brūzti kokį norįs išsiėmęs knebinį; nesgi tenai visados ugnis kūrinos, prie kurios pablaka susėdusys šildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stotkus arba baldus ir kitą namų padarynę, beje: žambius, ekėčias ant sulos kamara sukeltus laikė.

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Tre Vas 09, 2022 2:01 am
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 10 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007