www.baltai.lt http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/ |
|
ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/viewtopic.php?f=110&t=1581 |
Puslapis 1 iš 1 |
Autorius: | TZU [ Tre Kov 24, 2010 1:11 am ] | ||
Pranešimo tema: | ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA | ||
„Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“ Lietuvos etnografinis regionas ŽEMAITIJA ![]() Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva 1994 m. atkurtas Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. IX-X a. žemaičiams asimiliavus kuršius, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams. Tai liudytų chtoniškojo mitologijos sluoksnio stiprumas senojoje žemaičių religijoje. Žemaičių savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises. Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės). Žemaitija arba Žemaičiai nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinami Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz ir kt. Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus. Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje. Pastaraisiais metais, norėdami šį identitetą išsaugoti, žemaičių kultūros puoselėtojai labai aktyviai leidžia žurnalus, knygas, buriasi į bendrijas, draugijas, asociacijas. Didžiulį švietėjišką darbą etnoso išsaugojimui atlieka Žemaičių kultūros draugija (įkurta 1988 m.), kurios skyriai įsikūrę ir aktyviai dirba visoje Lietuvoje. 1994 m. oficialiai buvo įkurta Žemaičių akademija, kurios viena iš pagrindinių veiklos krypčių – knygų apie Žemaitijos istoriją leidyba. Nuo 1990 m. leidžiama knygų serija "Žemaičių praeitis". Jose publikuojami akademijos konferencijose perskaityti pranešimai, kita įdomi, didelę išliekamąją vertę turinti medžiaga apie Žemaitiją. 1998 m. įsteigtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondas, kuris rūpinasi parama mokslo, kultūros, švietimo, meno sritimis, kultūrine ir edukacine veikla. Didžiausio dėmesio iš paskutiniaisiais metais išleistų knygų Žemaitijoje sulaukė A. Nikžentaičio sudaryta "Žemaitijos istorija", A. Girdenio ir J. Pabrėžos "Žemaičių rašyba", V. Vaitkevičiaus "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija" bei poezijos rinkinys "Sava muotinu kalbo". Bene nuosekliausiai ir giliausiai žemaičiams aktualios temos analizuojamos leidžiamame periodiniame žurnale "Žemaičių žemė". Šiandien jau ir naujausios informacinės technologijos pasauliui teikia nemažai informacijos apie Žemaitiją: internete veikia svetainės "Žemaitija" (http://samogitia.mch.mii.lt/), "Žemaitijos muziejų, parkų kelias" (http://mpkelias.mch.mii.lt/), kurias kuria ir atnaujina Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras, įsikūręs Vilniuje. Plačiau http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 0901&p_k=1
|
Autorius: | TZU [ Tre Kov 24, 2010 1:19 am ] |
Pranešimo tema: | Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA |
Lietuvių liaudies buities muziejaus aprašymas. http://www.llbm.lt/index.php?lng=lt&action=page&id=47 |
Autorius: | TZU [ Tre Kov 24, 2010 1:23 am ] | ||
Pranešimo tema: | Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA | ||
Žemaitijos nacionalinis parkas skelbia "Vakarų Lietuvos sodybų variantai" pagal Marija ir Martyną Purvinus http://www.zemaitijosnp.lt
|
Autorius: | TZU [ Tre Kov 24, 2010 1:45 am ] |
Pranešimo tema: | Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA |
Aprašydamas Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimą iki 1413 metais įvykusio žemaičių krikšto, žinias ėmiau iš Juozo Jurginio „Lietuvos valstiečių istorijos“, išleistos 1978 metais Vilniuje. Autorius šioje knygoje, remdamasis kryžiuočių, lenkų, rusų istoriniais šaltiniais, nagrinėja valstiečių istoriją nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo. Reikia manyti, kad taip gyveno ir Budraičių kaimo žmonės. Prieš krikštą bajorai gyveno sodybose, kurios tuomet buvo vadinamos kaimais. Kaimas būdavo aptvertas tvora su vartais. Jame buvę keletas gyvenamųjų namų. Kaime gyveno šeimynos, kurios priklausė bajorui. Šeimynai būdavo priskiriami vergai, kurie neturėjo jokių gamybos priemonių ir dirbo šeimininkui su jo inventoriumi. Jiems bajoras duodavo mėnesinę, t. y., už darbą mokėdavo natūra. Be vergų kaimo žemėje gyveno taip vadinami kaimynai, kurie dirbo bajoro naudai savo gamybos priemonėmis, bet maitinosi iš savo ūkio. Jie - ne vergai, bet ir ne laisvi žmonės. Laukuose gyveno laukininkai. Laukininko namas – tai pastatas, kuriame po vienu stogu greta gyvenamųjų buvo ir ūkinės patalpos. Tokia vieno namo sodyba buvo vadinama sėdėjimu arba sodžiumi. Laukininkų namus, kokie jie buvo 1413 m. krikštijant žemaičius, pavaizdavo lenkų istorikas Janas Duglošas. Štai ką jis savo istorijoje užrašė: „Pirkios, sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės apačioje ir siaurėjančios į viršų, buvo panašios į apatinę laivo dalį su skyle viršuje, per kurią ir patekdavo šviesa. Po tuo langeliu kūreno židinį ir virė sau valgį, kartu gindamiesi nuo šalčių, kurie šiame krašte didesnę metų dalį viešpatauja. Tokiose pirkelėse gyvena su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikydami jose kartu galvijus, ginklus, javus ir visus namų padargus“. Imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigismundas Herberšteinas (1486-1566) 1517 ir 1526 m. surinko žinias apie žemaičių tuometinį gyvenimą. Nors po krikšto jau buvo praėję 100 metų, jų gyvenimas nedaug buvo pasikeitęs. S. Herberšteinas rašo: „Žemaičiai nešioja paprastus drabužius, dažniausiai pelenų spalvos. Gyvena žemose ir labai ilgose trobose, kurių vidury saugoma ugnis. Prie jos sėdėdamas, šeimos tėvas mato gyvulius ir visą namų ūkį. Mat jie paprastai po tuo pačiu stogu, kur gyvena patys, laiko be jokios pertvaros ir gyvulius. Gerdami vietoj taurių naudoja taurų ragus. Tai narsūs ir karingi žmonės. Į karą eina su šarvais, vartoja daug ginklų, o ypač ietis, kurios labai trumpos kaip ir medžiotojų. Jų arkliai tokie maži, jog net sunku patikėti, kad jie pajėgia tokius darbus atlikti: svetur jais kariauja, namie laukus dirba. Žemę aria ne geležimi, o medžiu. Tai dar labiau kelia nusistebėjimą, nes jų žemė kieta, o ne smėlėta, ir joje pušys visai neauga. Eidami arti, paprastai nešasi daugybę medinių malkų, kuriomis kaip su noragu dirba žemę. Taip daro, kad vienai nulūžus, turėtų kitą, trečią ir nebūtų gaišaties“. (Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1988). 6 Dionizas Poška (apie 1765-1830), matyt jau vėlesnių laikų žemaičių gyvenamąjį namą vadina numu. Jis veikale „Kaimiečių artojų mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ rašo: „1. Tai yra trobesys 11,12 arba 15 sieksnių ilgio, 5 ar 6 sieksnių pločio statybos pastatai iš apvalių rąstų. Jo stogas pirmiausia eglių lobais ant grebėstų klojamas, kad būtų saugu nuo gaisro, o viršum šiaudais dengtas. Lango nei vieno nėra, tiktai durys iš abiejų numo galų. Vienos plačios, žmonėms čia gyvenantiems vaikščioti, o antros – gyvuliams vedžioti ir mėšlui išvežti. Viršum durų yra tik maži langeliai dūmams išleisti, o dieną šviesai įeiti, iš vidaus užsklendžiami. 2. To numo viduryje yra iškasta plati ugniavietei duobė, keturkampė ar apskrita mažiausiai 3-4 uolekčių pločio, o gylio tik vienos uolekties. Tos duobės viduryje beržinėmis ar alksninėmis balanomis užkuriama ugnis. Ugniavietės pakraščiais pridėta akmenų, kurie yra tarsi suolai ar kėdės sėdėti namiškiams, kai jie apie ugnį susėdę žiemą visus darbus dirba. O kad vasarą nebūtų karšta ir kad nebūtų gaisro pavojaus, aplinkui ugniavietę 3-4 uolekčių atstumu iš rąstų, lentų arba iš žiogrių statoma keturkampė sienelė, bet neaukštesnė kaip pusantros uolektės, o daugiausiai – dviejų uolekčių, kad namiškiai, darbuodamiesi arba vaikščiodami apie ugniavietę, galėtų matyti galvijus ir visus gyvulius, kurie statomi aplinkui, palei trobos sienas. Šis tarpas tarp ugniavietės ir pertvaros, už kurios laikomi gyvuliai, švariai užlaikomas ir šluojamas. 3. Numo palėpės yra labai didelės, nuleistos, nes po jomis pridedami ūkio padargai: vežėčios, žagrės, akėčios ir kt. Čia būdavo pristatomi net maži trisieniai tvarteliai kiaulėms, žąsims ir t. t. Žodžiu, vienas numo trobesys kadaise atstojo visus numo pastatus“ (D. Poška, Raštai, Vilnius, 1959, 313-314 p.). Toliau D. Poška rašo, kad dabar (tai XIX a. pradžia) Žemaitijos „kaimiečiai turi gana gražius gyvenamuosius namus, kurie skiriami svečiams priimti ir patiems gyventi”, tačiau pavasarį, vasarą ir rudenį nume verda valgį, valgo, dirba visus namų darbus, turėdami akyse visą ūkį. Grįžkime į laikus iki žemaičių krikšto. Tuometiniai laukininkai gyvendavo bendruomenėje. Jos lauką sudarydavo dirbamoji žemė ir kitos naudmenos. Žemę bendruomenės nariai dirbo pasidaliję ir laikė kiekvieno namo nuosavybe, o naudmenas (pievas, miškus, vandenis) naudojo bendrai arba dalijosi jų vaisiais. (paimta iš apsakymo apie Budaraičius autoriaus nežinau) |
Autorius: | TZU [ Sek Spa 17, 2010 11:31 am ] |
Pranešimo tema: | Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA |
"Pirkios sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės apačioje, siaurėjančios į viršų, panašios į apatinę laivo dalį, viršuje - skylė, per kurią iš viršaus patenka šviesa. Po ta skyle jie kūrendavo ugnį ir virdavosi valgį, kartu gindamiesi nuo šalčių, kurie šiame krašte viešpatauja didesnę metų dalį." |
Autorius: | TZU [ Sek Geg 05, 2013 8:53 pm ] |
Pranešimo tema: | Re: ŽEMAITIJOS TRADICINĖ KAIMO ARCHITEKTŪRA |
Projektas „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose“ http://www.vstt.lt/VI/index.php#a/1817 |
Puslapis 1 iš 1 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group http://www.phpbb.com/ |