„Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“
Lietuvos etnografinis regionas ŽEMAITIJA
Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva 1994 m. atkurtas Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas
Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.
IX-X a. žemaičiams asimiliavus kuršius, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams. Tai liudytų chtoniškojo mitologijos sluoksnio stiprumas senojoje žemaičių religijoje. Žemaičių savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises. Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė laisvieji žmonės).
Žemaitija arba Žemaičiai nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinami Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz ir kt.
Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių.
Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.
Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje. Pastaraisiais metais, norėdami šį identitetą išsaugoti, žemaičių kultūros puoselėtojai labai aktyviai leidžia žurnalus, knygas, buriasi į bendrijas, draugijas, asociacijas. Didžiulį švietėjišką darbą etnoso išsaugojimui atlieka Žemaičių kultūros draugija (įkurta 1988 m.), kurios skyriai įsikūrę ir aktyviai dirba visoje Lietuvoje. 1994 m. oficialiai buvo įkurta Žemaičių akademija, kurios viena iš pagrindinių veiklos krypčių – knygų apie Žemaitijos istoriją leidyba. Nuo 1990 m. leidžiama knygų serija "Žemaičių praeitis". Jose publikuojami akademijos konferencijose perskaityti pranešimai, kita įdomi, didelę išliekamąją vertę turinti medžiaga apie Žemaitiją. 1998 m. įsteigtas Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondas, kuris rūpinasi parama mokslo, kultūros, švietimo, meno sritimis, kultūrine ir edukacine veikla.
Didžiausio dėmesio iš paskutiniaisiais metais išleistų knygų Žemaitijoje sulaukė A. Nikžentaičio sudaryta "Žemaitijos istorija", A. Girdenio ir J. Pabrėžos "Žemaičių rašyba", V. Vaitkevičiaus "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija" bei poezijos rinkinys "Sava muotinu kalbo".
Bene nuosekliausiai ir giliausiai žemaičiams aktualios temos analizuojamos leidžiamame periodiniame žurnale "Žemaičių žemė". Šiandien jau ir naujausios informacinės technologijos pasauliui teikia nemažai informacijos apie Žemaitiją: internete veikia svetainės "Žemaitija" (http://samogitia.mch.mii.lt/), "Žemaitijos muziejų, parkų kelias" (http://mpkelias.mch.mii.lt/), kurias kuria ir atnaujina Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras, įsikūręs Vilniuje.
Plačiau http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 0901&p_k=1
| Prikabinti failai: |
HRJNDXBW.pdf [5.48 MiB]
Atsisiųsta 635 kartus(ų) |