Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 9:49 pm



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Gražina Kadžytė 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Gražina Kadžytė
Cituoti:
Tautos savasties tyrinėtoja Gražina Kadžytė

2008-01-04
Arūnas Marcinkevičius | „Savaitė“
Gražina Kadžytė (LRT nuotr.)
Paveikslėlis
LRT nuotr.

Ką veikia istorikai – žino visi. O ką veikia etnologai? Nejaugi jie triūsia tik tam, kad per Kalėdas ar Velykas paaiškintų šių švenčių ir su jais susijusių papročių prasmę?

Potenciali lituanistė tapo žurnaliste, bet…

Taip save pristato mums žinoma etnologė Gražina Kadžytė, „dar praeitame amžiuje“ atkeliavusi į Vilnių iš Užpalių, gražaus Aukštaitijos krašto, Utenos rajono miestelio, kur anuomet buvo vidurinė mokykla, o dabar jau gimnazija. Mokykloje dirbo puikūs mokytojai ir kiekvienas iš geresniųjų mokinių rūpinosi ugdyti savo pasekėjus. Tad nenuoramiško būdo Gražina domėjosi ne tik astronomija, bet ir fizika, matematika, chemija, mielai mokėsi visų mokykloje dėstomų kalbų ir, aišku, dalyvaudavo visų išvardintųjų dalykų olimpiadose. Bent jau rajoninio lygio. Pritapo ir literatų būrelyje – išbandė ne tik jauniesiems tiesiog privalomą eilėraščių rašymą (nebūtų aukštaitė), bet ir įvairius prozos žanrus. O dalyvaudama Lietuvos jaunųjų literatų konkursuose Panevėžyje ir Alytuje ne tik užimdavo prizines vietas, bet ir įsigijo draugų, su kuriais ilgai ir gražiai bendravo (ir bendrauja iki šiol) studijuodama Vilniaus universitete. Tačiau kūrybinga literatė vis dėlto pasirinko žurnalistiką. Mat šiek tiek vyresnis pusbrolis, antrakursis ekonomistas Vytautas, tuomet logiškai patarė: jei iš visų galimų pasirinkti dalykų negali išsirinkti svarbiausio, rinkis specialybę, kurią studijuodama galėtum sužinoti visko po truputį. Tam pritarė ir anuometinių studentų autoritetas humoristas Jonas Bulota: „Žurnalistui svarbiausia – žinoti, kur ieškoti“. Taip Gražinos būsimosios specialybės (o žvelgiant iš dabarties taško – labiau studijų) pasirinkimas ir buvo nulemtas.

Į aukštesniojo lygio folkloristikos studijas ją atvedė gražus ir prasmingas buvimas Vilniaus universiteto kraštotyros klube „Ramuva“, kur keliasdešimt jaunų žmonių susirinkdavo ne tik padainuoti ar su vyresniais kolegomis – istorikais, lituanistikos tyrinėtojais – susitikti. Gražina, kaip ir didelis būrys ramuviečių, per keturių studentiškų vasarų ekspedicijas spėjo „empiriškai“ susipažinti su visų keturių pagrindinių Lietuvos etnografinių regionų savitumais. O baigusi žurnalistikos studijas, taip ir liko to pažinimo brandinti Lietuvių literatūros institute.

Kuo etnologas skiriasi nuo istoriko?

Pasak Gražinos, etnologai tyrinėja visas tautos savasties apraiškas, apimančias ir materialiąją, ir dvasinę kultūros raidą, bendruosius gyvensenos dėsnius ir jų atspindžius konkrečiuose žmonių gyvenimuose. Tai kaip gyveno, dabar gyvena ir toliau gyvens ta žmonių bendruomenė, kuriai lemtis lėmė būti čia, šiose geografinėse platumose, kalbėti ir susikalbėti ta pačia kalba, kurti bendras, vienijančias vertybes, Gražinai ir jos kolegoms rūpi, rūpėjo ir rūpės. Tad etnologai žvelgia į istorijos dėsnius, einančius per žmonių gyvenimus, į didžiųjų visuotinių dėsnių atspindžius kasdienėje buityje, kuri yra istorijos druska. Istorikai faktų dėlionėmis sukuria praeities paveikslą, o etnologai ir tautosakininkai jį nuspalvina. Istorikai tiki, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o etnologai žino, kad pats gyvenimas mus nuolatos, kasdien moko.

Todėl Gražina savo veikloje mato ir prasmę, ir perspektyvą: ji su savo kolegomis stengiasi padėti išlaikyti tai, kas mūsų protėvių iš kartos į kartą per tūkstantmečius buvo kurta, tobulinta bei perduota saugoti. O jei visai trumpai ir labai akivaizdžiai (kaip ir mes dažniausiai etnologus prisimename tik prieš didžiąsias šventes) – reikia juk kartkartėmis perspėti vieniems kitus, rūpintis, kad mūsų dvasios kraičio skrynios neliktų tuščios.

Apie „naujas“ moterų pavardes, anų laikų „daugpatystę“

Gražinai jos pavardė yra graži, reta ir todėl jokiu būdu nekeistina. „Tai reiškia, – pabrėžia pašnekovė, – kad aš nesigėdiju savo šeimos ir giminės, kuriai priklausau pagal prigimtinę, o ne priimtinę teisę, ir pritariu senai išminčiai: nors vardas žmogui ir svarbus, tačiau būtent mes patys savo vardams garbę ar negarbę pelnome. O toms, kurios „nusikapoja“ savo pavardes, matyt, yra nepriimtinos šimtametės tautos tradicijos. Tačiau taip įsibėgėjus „nusikapoti“ galima labai daug ką: ir, žiūrėk, jau esi tipiškas „masinis produktas“ tame negailestingame globalizacijos lauke.

Paklausta apie tarsi keliautojų užfiksuotus daugpatystės atvejus Lietuvoje tais priešistoriniais laikais, Gražina tai linkusi neigti. Mat svetimšaliai net ir XIX amžiuje mūsų krašte turėjo progos matyti didžiąsias patriarchalines šeimas, kuriose, taupydami „dūmo mokestį“, vedę sūnūs su šeimomis neatsiskirdavo nuo tėvų, vedė bendrą ūkį, visos marčios privalėjo gražiai tarpusavyje sutarti, klausyti anytos ir atlikti jos paskirstytas pareigas. O visiems tuo besidomintiems etnologė linki pasiskaityti veikalą „Lietuvių šeima: tradicijos ir papročiai“.

Taip pat, pasak etnologės, nereikia pažodžiui priimti ir tų laikų svetimšalių užrašytų pasakojimų apie sutuoktinių deginimą už neištikimybę. Nors XIX amžiuje kunigai savo pamoksluose ir barė žemaičius už senovės papročių laikymąsi. O būtent: jei jaunamartė per metus po vestuvių, nepritapdavo naujoje šeimoje bei giminėje ir jei dar nesilaukė pirmojo kūdikio, galėjo grįžti pas tėvus ir martauti, laukdama naujų piršlių. Mat tikra šeima pagal mūsų (ir ne tik mūsų) paprotinę teisę tampama tada, kai gimsta vaikai. Dėl jų ateities, jų labui, Gražinos teigimu, tėvai ir turi būti apsisprendę aukotis bei daug ką aukoti. Tuomet duotą santuokos priesaiką sulaužyti tikrai buvo didelis nusikaltimas. Tam buvo ir gėdos stulpai, ir kitokios viešo pasmerkimo priemonės, tačiau atimti iš vaikų motiną, kad ir nelabai tikusią, būtų buvęs dar didesnis nusikaltimas. O abejojantiems, kad anais laikais buvo ginama moteris, vaikų motina, Gražina pataria atsiversti Lietuvos Statutą.

Vaikai: paveldėtojai ar galvos skausmas?

To tipinio biliūniško lietuvių (ir ypač moterų) nuolankumo Gražina istorine prasme nelinkusi suabsoliutinti. Juk Lietuvos didžiūnų ir bajorų šeimose moterys lygiai su vyrais posėdžiavo, sprendė giminės reikalus, netgi medžiodavo. Daugeliu atvejų ne taip jau nuolankiai žmona buvo linkusi klausyti vyro, ypač jei būdavo atėjusi iš turtingesnės ir garbingesnės giminės, atsinešusi pakankamą dalį ir kraitį savo statusui įtvirtinti. Kaip dainuojama bernvakarių (žalvakarių, žilvičvakarių) dainose: sena neklausys, jauna neslaugys, turtinga mergelė žodeliais badys... Tai kur tą paklusniąją vargšui jaunikiui rasti? Beje, šeimose broliai labai rūpindavosi seserimis, atsakydavo už jas tėvams, lankė ištekėjusias ir rūpinosi jų gerove. Seserys kiekviena sau, netgi pasivaržydamos, kraudavosi kraičius, kiekviena stengėsi neužtrukti mergauti, greit išeiti į kitas gimines, tapti kitų šeimų motinėlėmis... Patarlėse ištekančios dukterys vadinamos atriekta rieke, kurios nebeprilipdysi. Pasakose jų dalis prilyginama išmestai į balą, kadangi atiteks kitai, jos naujajai šeimai. O štai keisdama pavardę moteris pereina į kitą giminę, su ja susitapatina ir jos likimą perima, prarasdama savo buvusioje šeimoje bet kokias privilegijas ar pareigas. Štai taip būtent patriarchato sanklodoje atsirado ir paveldėjimas pagal tėvišką, pavardės liniją ir šio linijos grynumo sergėjimas. Moteriai, kad ir kaip ten būtų, visi jos gimdyti vaikai yra savi, o štai vyrui (sutuoktiniui) tai jau būdavo (ir iki šiol kai kam tebėra) didelis galvos skausmas...

Nesigailėk trumpai našlavęs


O kaip tuomet vertinti tokį užfiksuotą istoriniuose šaltiniuose momentą, kad našlys turi kuo greičiau paimti į žmonas kitą, nes nedera ilgai gedėti žmonos? „Štai matote, – pradeda savo atsakymą Gražina, – kad vėlesnių laikų žmonės nebesugeba suvokti nei ankstesniųjų amžių pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, nei elgsenos bei mąstysenos. Nedelsiant ieškoti antros žmonos vertė ne tai, kad našliui lovoje šonas šąla, o tai, kad nėra kam tinkamai pasirūpinti vaikais, dažnai netgi naujagimiais, nes labai dažnai moterys mirdavo gimdydamos (prisiminkime ankstesnes lietuvių šeimas – 10 vaikų buvo norma). O jei neišsaugosi vaikų, neturėsi paveldėtojų – niekais nueis tavo ir tavo šeimos sunkiai sukurta gerovė.“ Beje, istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas ne vienas pavyzdys, kad antrąja žmona ir vaikų motina ateidavo pirmosios sesuo ar kita artima giminaitė.

Ir galiausiai prašome Gražinos išaiškinti dar vieną anų laikų „tezę“: jei mirė vyras, ir žmona liko bevaikė, ji negali atsakyti nė vienam vyrui, kuris nori duoti jai palikuonių. Ar mes ikikrikščioniškais laikais gyvenome kaip viduramžių indai? Anot Gražinos, jei kas mūsų paprotinėje teisėje ir atitiko indų paprotyną, dėl to neturėtume stebėtis, juk visi esame indoeuropiečiai, kadaise turėję bendras šaknis, ir, matyt, kūrę visiems taikytiną vertybių sistemą. „Visi vyrai“ šiuo atveju turėtų būti suprantami, kaip visi tos konkrečios šeimos vyrai. Juk būtent šeimai ir giminei reikalingi palikuonys, vardo tęsėjai, turtų ir titulų paveldėtojai. Moteris įvedama iš kitos į šią giminę tam, kad taptų viena iš jos motinų, šio paveldo puoselėtojų. Gražina siūlo prisiminti pagal Mažosios Lietuvos papročius sukurtą Algimanto Puipos filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“. Ar toji senovinio gyvenimo sandara mus šokiruoja? Kita vertus, jeigu moteris negalėjo pagimdyti kūdikio ir taip pratęsti giminę, vadinasi, jai reikėjo kaip nors kitaip įprasminti savo gyvenimą. Tiek Senovės Romos vestalės, tiek mūsų vaidilutės ar kitų religijų šventyklų žynės turėjo savo vyresniąsias – brandaus amžiaus matronas, galinčias patarti, padėti, pamokyti, sulaikyti nuo netinkamų bei pavojingų (visų pirma jaunoms merginoms) dalykų... Istorijoje minima daugybė faktų, kad kilmingosios našlės tapdavo vienuolynų vyresniosiomis. Beje, dažnai taip pasielgdavo ne tik bevaikės, bet ir tos, kurios išauginusios vaikus nebematė prasmės ar neturėjo paskatų toliau aktyviai dalyvauti šeimos ir giminės reikaluose.

Kiekvienai tautai visa jos istorija brangi

„Be abejo, – pabrėžia Gražina, – etnologijos tyrimai – tai nėra keliolikos mėgėjų saviveikla. Taip gal ir buvo XIX amžiaus pradžioje, bet ne pastaraisiais dešimtmečiais.“ Stipriausios mokslinės jėgos šioje srityje sutelktos Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje, nors tam pasišventusių žmonių dirba ir Lietuvių literatūros institute bei Vytauto didžiojo universitete Kaune, kur yra Etnologijos ir folkloristikos katedra bei to paties pavadinimo tyrimų centras. O pagal kapitalinius etnologijos veikalus galima nubrėžti visą šios mokslinės disciplinos vystymosi kelią nuo pokario metų. Tai: 1964 metais pasirodęs pirmasis vadovėlis „Lietuvių etnologijos bruožai“ (dalis tyrinėtojų šį leidinį sieja su Etnologijos mokslo gimimu), pirmasis Pabaltijo etnografinis atlasas (1985 m.), pirmosios etnologinės monografijos ir stambių studijų serijos „Lietuvos etnologija“, „Lietuvių etnologijos bibliografijos“ (2001 m.), pirmasis etnologijos ir antropologijos žurnalas „Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ (leidžiamas nuo 2001 m.).

O du „stulpai“ – autoritetai, į kuriuos lygiuojasi visi šalies etnologai, yra Angelė Vyšniauskaitė ir Vacys Milius. Pirmoji – nenuginčijama mūsų šeimos tradicijų tyrinėtoja, antrasis – mūsų etnografinio maisto, amatų bei žemdirbystės žinovas.

„Tačiau nemanykime, – perspėja Gražina, – kad mūsų tautos tradicijos formavosi tik iki XIX amžiaus. O ką, nuo XX amžiaus – ištisas „vakuumas“? Nieko panašaus.“ Vien ko verti Živilės Tamkutonytės atlikti išsamūs hipių judėjimo Lietuvoje tyrinėjimai. Juk šis alternatyvus gyvenimo stilius įgavo ir tam tikrų kultūrinio-simbolinio pasipriešinimo formų, todėl ano režimo ir laikytas politiškai pavojingu.

Ne mažiau aktuali, anot Gražinos, mums ir šiandiena: Lietuvai įstojus į ES ir atsivėrus sienoms, mums (kaip ir visoms Senojo žemyno tautoms) aktuali tampa vykstanti nacionalinių paveldų bei kultūrinių tradicijų reinventorizacija. Tai yra: kokie išliksime ir ką perduosime ainiams?

http://www.alfa.lt/straipsnis/163438

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Spa 29, 2010 12:51 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007