
Re: Eilės, kuriomis norėtumėt pasidalinti su kitais
Varnų valgymo apeigosEilėraščiai iš Nidos
IEVA GUDMONAITĖ
#
Tai dabartis
iš jūrų mėlio tiesi
į mane rankas
į mane ugnį
į mane vakarą
aš atėjau iš miestų
aš atėjau iš medžių
nemoku vandens maldų
o tu išmokei mane svečią
todėl kad buvo šalta
jūros siela buvo šalta
ir tuščia
man įeiti
man pasisupti
bangos bedugnėje
patylėti
#
Balsas sutrūkęs
žemėmis aidi
grumstais mano plaučių
dumblas sukasi sukasi
dusuliai susimaišę
su žemių šešėliais
mano plaučiuose samanos
raganos gal kirminai
nors nesu tikra jog mirtis
gal plaukai
vienas
du
trys plaukai
ir regiu pro žemių plaukus
duriančią žolę
kaip žemė juoda susimaišė
su juoda žvaigžde
tūtū
mano plaukas pasileido
sudrumstė
orą
ir viską kas dūžta
ir slypi
ir didelis žydras povas
pakėlė sparną – suodiną virvę
išblėsęs mano smilkinių kvapas
kas dieną virto į dulkes
į klykiančius vabalus
mano plaukas trūko per pilnatį
#
Ant molo krito tamsa
mes sukomės
prasukom skenduolio vėlę
vanduo sukosi
tas kur mirė apsiautė mus
atsiuntė kirą
didelį skrodžiantį tamsą
molo purviną vėją
aš girdėjau kaip vynas girgždėjo
vėlėsi mums apie gerklas
taip reikėjo
juodam butely kuris sukosi
ėjo per delnus
ūū ūūū
ir užbaigiam
pilam į vandenį
juodą vandenį
juodą vyną
nustumiam vandenį
bučiuojamės ilgai bučiuojamės
ratu
perduodam
skenduolio žodžius
molas ne tiltas
molas nėra molinis
mano veidas nėra iš molio
kai tapsiu molinė
ateisiu ant molo
o tada
sulauksiu tamsos patekėjimo
o tada
taip juda blaškos į molą vanduo
beprotiškai aidi
dar tada aš ateisiu ant molo
jie stovės ratu kaip anąkart
apsvilusiom pėdom
apsvilusiom pėdom
aš ateisiu ant molo
giedosiu
lyg nebūčiau giedojęs
lyg nebūčiau miręs
#
Aš mačiau tu slapta žegnojais
karštais delnais liesdamas kaktą
garsiai prigludus odai prie odos
garsiai rėkiant
bijant artumo suartėjimo
žegnojantis prieš veidrodį
lėtai
galiausiai pajuntant kaip delno dulkės
nusėda ant kairio peties
nuo kairio ant dešinio
kryžiuojamės
kol dar turim rankas
sako rankos nukrenta
lyjant lietui
mano rankos tįsta voratinkliais
žemyn į daubas į pradžią
kur nepriliesi vandens
nepriliesi plaučių ertmių
karališkai kvepiančių žvakėmis
ir tarsi viską jau būčiau pamiršus
ir staiga
ir vėl ateina vėlinės
#
prikrito į delną mažyčių žiogelių
trapių ir smingančių į odą
savo smuikų stygelėmis
kuriomis niekas niekada negrojo
vienišai glostomos vėjo virpėjo
mano veide
niekada nemiegojau žolėj
tik žolė manyje
bunda bunda tyliai sujuda
mano žiogeliai
krust krust delnuose
niekada nebūsiu smuikininkė
niekada nesiplausiu rankų
#
Smėli blausu nebaisu
nei lapkritį nei vėjyje
smėli ištark man ką nors apie žiemą
apie sniegą ant kopų išblukusių
apie stiklą ir gulbę
ar girdi kaip per naktį kalėdų
smėlis tyli su sniegu
ir gimsta šviesa
žyniai atsiklaupę
žarsto pelenus
smėlį palaukėj žarsto vėjas
nors sniegui atėjo
pasiklydo
užduso
užduso
užpustė
užpustė
kaimus mėnulio kaimus
žvejų kaimus
per pačią kūčių vakarienę
kai bobutei tarp dantų traškėjo
keptos žuvies kaulai
jau nebetraškėjo
smėlis tarp dantų
rugpjūtį atėjom mes su tinklais
kaip ilgai kaip ilgai žiūrėjo
bobutė pro langą tą vakarą
užsimerkus
turbūt miegojo
http://culture.lt/satenai/?leid_id=863& ... lin%C4%97s