www.baltai.lt http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/ |
|
Eilės, kuriomis norėtumėt pasidalinti su kitais http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/viewtopic.php?f=46&t=166 |
Puslapis 1 iš 3 |
Autorius: | Electra [ Tre Bir 08, 2005 9:42 am ] |
Pranešimo tema: | Eilės, kuriomis norėtumėt pasidalinti su kitais |
Šioje temoje kviečiu visus pasidalinti su kitais jums patikusiomis įvairių poetų eilėmis, ar giliai istrigusių dainų žodžiais. R.Kiplingas "Jei" Jei tu ramus, kada visi klejoja, Pametę galvas, kaltina tave; Tiki savim, kada kiti dvejoja, Ir jų dvejonių nelaikai kalte; Jei moki kantriai laukt ir nepavargti, Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu, Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti Ir nesidėt protingu nei geru; Jei tavo svajos remiasi tikrove, O mintys - ne vedliai, o palyda; Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę, Gali bodėtis viena ir kita; Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą Derglioja niekšai, siekdami klastos, Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa, Ir vėl pradėti viską iš pradžios; Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs, Gali lengva širdim ant kortos dėt, Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs, Ir niekada po to nesigailėt; Jei savo raumenų ir dvasios galią Gali valdyti taip, kaip sumanai, Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią, Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!"; Jei su minia gali būt sąžiningas, O su karaliais - paprastas, kuklus; Jei priešams ir draugams esi teisingas Ir su tavim kiekvienas pagarbus;- Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas Ir jį matuot sekundėmis gali, Tada tu būsi tikras Žemės vaikas, Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi. |
Autorius: | Electra [ Ant Bir 21, 2005 1:09 pm ] |
Pranešimo tema: | |
Žvaigždė prie grumsto - grūdas. Po lietaus ištrūksta jo dvasia - gyvybė - daigas, ir kaip visų stebukliangiausias daiktas, į mirtį atsispyręs ima augt. O šalia jo - žmogus, atsimenantis viską, tik nesuprantantis pradžios ir pabaigos. Pagrok, daigeli gležnas, jam pagrok, kaip niekieno neraginamas vyksta gyvenimas, kaip dygsta, žydi, vysta prie niekad nesibaigiančios vagos. Just. Marcinkevičius |
Autorius: | Brigita [ Šeš Lie 02, 2005 10:43 am ] |
Pranešimo tema: | |
NERIMAS Vladas Jūra Vaitkevičius S. Neries jubiliejui "Dainuok, širdie, gyvenimą". Nūnai juk tu dar gyveni. Ir nors laikai ne tie. Ir polėkiai lyg svetimi. Pakalbinu švelniai Tave, Ar tu vis dar plaki? "Dainuok, širdie, gyvenimą", Užmiršus rūpesčius, vargus Ir prisimindama laikus, Kaip diemedžiu pražydus Stovėjai ryto rasose Ir lūpos vėl ir vėl prabyla: "Dainuok, širdie, gyvenimą", Krūtinėn meilę liek, Pripildyk sielą nerimo Skubėk, skubėk, skubėk… Dainuot, širdie, gyvenimą. |
Autorius: | Electra [ Šeš Lie 02, 2005 11:03 pm ] |
Pranešimo tema: | |
Brigita, labai atsiprašau, kad dingo jūsų žinutė, su parašyta balade. Čia aš ją pacituosiu: Brigita rašė: Autorius nežinomas
Ši baladė tikrovei labai artima: Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima. Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys Atminimui žmonos liko dukterys trys. Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių. (Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!) Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra, Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra. Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin, Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn... Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą: "Dukras man už vyrų išleisti jau verta!" Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė: "Tau kraičiui skiriu išdidumą." O vyrą įžymų ir gražų išrinko - Vyriausioji tapo žmona karininko. Antrosios jaunikis - turtingas pirklys, Besaikis godumas - jos kraičio dalis. Trečiajai - poetą akių mėlynų Ir įteikė nerimą jiems dovanų. Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta... "Tau neskirsiu dalies!" Tarė Velnias piktai. "Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai. Tave motina šaukdavo meilės daina, Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!" Atsiduso duktė ir nuleido akis... Tą akimirką apgaubė žemę naktis, Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu... Ir tada pavadino ja Meilės vardu. Ir keliauja ji per pasaulį, Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę, Galingesnė už mirtį, per amžius jauna, Ją supranta be žodžių širdis kiekviena. Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili, Ją kartą išvydęs, pamiršt negali. Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais, Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis. Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia, Abejonių ugnim degins sielą kančia... Vieną švelniai ji guos, Kitą žiauriai kankins, Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins. Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau, Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau... Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu, tas gyvenimą visą paliks nelaimingu. Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai, Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai! |
Autorius: | Pedele [ Pir Lie 04, 2005 7:31 pm ] |
Pranešimo tema: | |
"Ką vengei pasakyti- sakyk. Tartum akmenį svieski išsyk. Ar lyg verdančią dervą išliek ir širdy nepalik jos nė kiek. Nebijok, neužgausi grubiau, Nenudeginsi sielos labiau. Tavo melas, man virtęs tiesa nuramins, Tartum aklą šviesa." Prano Rasčio eilerastis. |
Autorius: | Brigita [ Pen Lie 08, 2005 11:38 pm ] |
Pranešimo tema: | |
“Juodasis strazdas” Thomas Hardy, vertė Lionginas Pažūsis Rymojau ant vartelių į giraitę, Ją gaubė šmėkliška šarma, O drumzlinoj padangėj nykiai blėso Žiemos saulėlydžio žara. Dangun lyg sudaužytų lyrų stygos Raitojos virkščios apynių, O žmonės, šmėklinėję netoliese, Tūnojo jau prie židinių. Dairiaus aplink, ir žemė man atrodė Į šimtmečio lavoną panaši: Po debesuotu skliautu jo kripta, Klajojo vėjo aimana graudi. Sena gyvenimo pradų tėkmė Sustingo ir išsekino versmes, Ir kiekviena gyva dvasia šioj žemėj Bejėgė rodės kaip ir aš. Staiga kažkur aukštai viršum galvos, Šakų nykiausioj tankmėje, Suskambo paukščio vakaro giesmė Beribio džiaugsmo kupina: Menkutis strazdas, senas ir sulysęs, Praradęs plunksną jau ne vieną, Šioj besitvenkiančioj nakties tamsybėj Giesme atvėrė savo sielą. Net ir toliau aplinkui apsidairius Aniek čia buvo žemiškų dingsčių, Kad kas nors imtų ir prabiltų Ekstazės kupinu balsu, Tad pamaniau slapčia, jog jo balse Šviesia labanakčio gaida Sužibo kažkokia Viltis šventa, Kurią jis matė, o aš ne. |
Autorius: | Šešėlis [ Ant Lie 12, 2005 1:31 am ] |
Pranešimo tema: | |
Pranas Vaičaitis POEZIJA I Yra šalis, kur upės teka Linksmai tarp girių ūžiančių Ir meiliai tarpu savęs šneka Prie giesmininkų vėversių. Ten prakaitas aplieja žmones Prie vasaros darbų sunkių Ir prastas aprėdas marškonis Apdengia sąnarius visų. Bent tave meiliai pavaišina, Kaip tik nueisi į svečius, - Ten tave myli, valgydina, Kiek daleidžia išteklius. Ir grakščios tos šalies merginos Ten žydi vis kuo nepuikiau... Šalis ta Lietuva vadinas - Bet aš neilgai ten buvau... Atsimenu, kada į guolį Saulutę prašo vakarai Ir gieda lietuviai varguoliai, Nes pabaigti dienos darbai... Kaip tąsyk mergos veidą skaistų Prie rūtų lenkia kvepiančių, Dainuodamos jas meiliai laisto, Lelijų skinas žydinčių. Atsimenu, kaip vakars šiltas Po vasaros kaitrios dienos Ir oras, ramumu išpiltas, Nenoroms traukia prie dainos, Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia Ir užgirdėt toli toli... Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia, Bet pats užmigti negali... Kaip vandens upės mislys teka, Idėjos reiškiasi galvoj, Gamta su tavim, rodos, šneka: "Gražu, gražu mūs Lietuvoj..." O tėviške! kaip mielas kraštas, Kuriuo taip netekau ūmai, - - To neišreikš nė vienas raštas, Tą pasakys vieni jausmai... XII AŠAROS Iš lenkiško Kur bakūžė samanota, Kurioje gimiau, Obelis kur augalota, Ką sode mačiau? Kur upeliai platūs, sraunūs, Tekantie smagiai? Kur tos mislys mano jaunos, Linksmos kaip drugiai? Ta bakūžė jau supuvo, Obelies jau nėr, Ir upeliai jau išdžiūvo - Vargas viens tebėr. XXII Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu, Kaip reikia gyventi, tave pamokysiu. Dabar da tu mažas, tuojau bet paaugsi, Mokslainėn kaip koks sau ponaitis tik trauksi. Tėvukas juk tavo turtingas, ant visko užtenka. Ir būsi tu kunigs, pastosi tuo lenku: Vis lenkiškai, poniškai sau tu kalbėsi, Į mus, kaipo kunigs, iš aukšto žiūrėsi. O lenku pastoti - tai lietuvio laimė, Ir lenku nebus, kas gyvena tik kaime. Paskui tėvukus aplankyt parvažiuosi, Tau puotą iškelsim, rankas išbučiuosim, O jau į česnį kur kunigs ateina, Užgėręs užtraukia ir lenkišką dainą. Kožnam išvažiuodams vaikinui, merginai Į dovanas duosi po kokią rublinę, O rublių pas kunigą būva kaip šieno, Jeigu tik moka apseit su kiekvienu: Ateis koks prasčiokas, dėl Dievo malonės Prašys jis už dyką palaidot jo žmoną, Bet tu nesutik, reikalauk dešimtinės - Ir verkdams jisai pažadės, paketinęs Atneš tiek, kiek reikia, ką būtų pragėręs, O girtas da galvą būt sau prasivėręs. Paskui prisipirksi laukų arba dvarą, Sudėsi ten pusės parapijos gerą, O auksą, kas liks, tai į iždą įduosi Ir nors kada-ne-kada mus užvaduosi, Nes kožną metelį vis tūkstančius gausi." Taip sakė močiutė, ir vaikas jos klausė, Ir pats jis, nors mažas, taip elgtis dūmojo, Nes savo močiutę širdingai guodojo. XXIV Neveskie, vaikine, Neveskie pačios, Neteksi, vaikine, Liuosybės saldžios. Pabuvus su vyru Pati nors metus, Ne kartais jį meta Ir myli kitus. Norėsi pas draugą, Kaimyną užeit, - Pati susiraukus Neleis tave greit. Nueisi pas Ickų Nors stiklą ištraukt, Kad vargą nuo savęs Nors sykį nubraukt, - Pati namie bando Visaip tave dergt, O kaip tik pareisi, Pradės tuo ir verkt Už būvį, tėvynę Atseis tau kovot, - Pati išsišiepus Tuojau ims vaitot. Neveskie, vaikine, Neveskie pačios, Neteksi, vaikine, Liuosybės saldžios. XXV Pūskit, vėjai, pūskit, šiaurūs, Pūskite be paliovos Ir išpūskit, vėtros žiaurios, Kančią iš jaunos galvos. Ko nelaimės mane jauną Vargina iš pat mažens, Kam nė giltinė nepjauna, Laukia, kol pastosiu sens? Ko aš laukiu, ko aš augu? Kam nešioti tuos skausmus? Kodėl nėr ant svieto draugo, Kas suprastų tuos jausmus? Ūžkit, vėtros, audros žiaurios, Ižkit naktyje dienoj, Lai užgęsta kančios bjaurios Mano širdyje jaunoj. XXVIII Užgimė viens prasčiokėlis, Nieks to nė nežinojo. Ėmė augti vargdienėlis, Apie jį nieks nedūmojo. Kaip paaugo, vargas spaudžia, Reikia duonos sau ieškotis, Nieks prie savęs jo neglaudžia - Apie jį nenor galvotis. Buvo geras ir patogiai, Vargšas su visais šnekėjo, Bet jį vargo spaudė smogiai, Nieks žinot jo nenorėjo. Kožną dieną prasčiokėlį Vargas, bėdos vienos graužė Ir į grabą vargdienėlio Kūną silpną tuo parlaužė. Kaip lydėjo vargdienėlį, Nieks ant to nė neatbojo, Graudžiai verkė motinėlė, Svetimi tiktai žiopsojo. Ir užmiršo vargdienėlį Jau ir tie, kurie žinojo Verkė jo tik motinėlė, Bet ir ją tuo pašarvojo. XXX Oi, ūžia, švilpia blogas oras, Ir vėtros medį bando raut, O narsūs Vytauto bajorai Pradėjo karan brolius šaukt. Jau trempia viešųjį kelelį, Pulkai jau eina už pulkų, O eik, vaike, balnok žirgelį, Užstok už garbę lietuvių. Štai kabo tavo tymo balnas, Ir kardas tavo štai šviesus, Ir jokie per miškus, per kalnus, Malšinkie priešus plėšikus. O ar tai vėtros žiaurios kaukia, Siūbuoja girios aržuolai, Ar tai išalkę žvėrys traukias, Ar staugia meškos ir vilkai? O, tai ne vėtros žiaurios ūžia, O, tai ne meškos ne vilkai - Tai broliai joja į karužę, Tai žvengia juodbėriai žirgai. Tai joja vyrų minių minios, Tai narsūs Lietuvos vaikai... Jau peržengti kalnai ir plynios, Jau priešų netoli laukai... Sudiev, tėvyne mūsų miela, Tu būk laiminga visada, Sau pinkie laimės aukso vielą, Tegul gyvuoja Lietuva! Jau dūmai rūksta, dunda žemė, Nerimsta juodbėriai žirgai, Pats Vytuts žiūri, mūšį lemia, Arti kryžiokai vanagai... Tai ne perkūns smarkus sugriovė, Ne šviesūs tvykstelėj žaibai, - Tai lietuviai į priešus šovė, Tai čerška šviesūs jų kardai. Ir kaip kopūstai ritas galvos, Ir maišos su maldoms keiksmai, Lavonų guli baisios kalvos, Kanuolių dauginas griausmai. Nuo Žalgirio rytinės pusės, Kur tik akims vos užmatai, Kryžiokai guli kaipo musės, Ir drasko kūnus jų vilkai. O lietuviai linksmai dainuoja, Jų grobio nė nesuskaityt, Dainuodami namuosna joja Baltų tėvelių atlankyt. XXXI Paliovė griaut ir baubt kanuolės, Laukuos jau vėl nėra pulkų, Tik viens pašautas ir parpuolęs, Bet gyvas tarpe užmuštų; Ir mislija: "Ką čion aš blogo, Ką pikto artimui dariau, Kam atitraukė nuo to stogo, Kuriam ramiai aš gyvenau? Už ką čion gausiai liejos kraujas, Kam atvedė pulkus čionai? Kareivius veja čion kaip gaują Žvėrių, kad muštųs mirtinai. Ar už tėvynę, už liuosybę? Bet ką čion! ponams to nereik, Jiems reik tik turtų ir linksmybių, O tu už juos numirti eik. Mat, prastas yra ant to sutvertas Kad ponų reikalams tarnaut, Pas juos esi tu šuns tik vertas, Už juos reik duotiesi nukaut... Parneškie, juodas varne, žinią Į mano gimtinius namus, Ten manęs laukia nusiminę, Bet nematysiu aš jau jūs. Parneškie, žirge, mandierėlę Mieliems tėveliams, seserims, Tegul ją plaus su ašarėlėms, Pakolei Dievs ir juos ne'tims. Tik jūs vieni ant viso svieto Gailėtis mokat iš širdies; Mes ponams įrankio tik vietoj, Mes numirėm, ir ką išties Jiems mūs vargingų da gailėtis, Da rūpinsis dėl mūs katras; Kad jiems tarnauti, jais gėrėtis - Kitus kvailius jie sau suras. Ir vėl dėl mislių šėtoninių, Dėl savo laimės ir garbės Jie duos pasmeigti ant deiginių Visus kareivius, kiek turės. Ar tinka man prakeiktas kardas, Sunki kareiviška taurė, Kada man miels artojaus vardas, Palši jauteliai ir ore? Ten mano mirčio nieks negeidžia Pas mielus brolius, tėvelius, Ten meilės saulė nesileidžia Nė jokius ilgus metelius. Tenai pušelės siūbuonėlės, Plačiai išskėtusios šakas, Vilioja jauną artojėlį Silsėtis per dienos kaitras. Raiba gegutė ten kukuoja, Jai paukščių padeda pulkai, Ir niekas niekad nedejuoja, Pakolei nežili plaukai. Dabar ne eglė ten siūbuoja, Išskėtusi plačias šakas, Tai motinėlė ten dejuoja, Iškėlus sielvartoj rankas. Dabar ne aržuolas aukštasis, Iškėlęs galvą, žiūr žemyn, - Tėvelis verkia tik baltasis, Kas dieną eidamas senyn. Dabar ne obelis žalioji Linguoja, vėjo pučiama, - Seselė rauda tik jaunoji, Rūtas žaliąsias skindama. Broleli mažas, tu nors stokie Į mano vietą pas tėvus Ir laimę sau ir jiems ieškokie, Beardamas plačius laukus. Tegul vieni didžturčiai piaunas, Kad taip jau geidžia kraujo jie. Bet akys temsta, teka kraujas... O tėviške, sudiev, sudiev!.." XXXII Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo, Ugniasargė ilgai į jąją žiūrėjo. "Tvaskėkie, ugnelė, nakties tamsumyne, Raminkie man širdį, ką trinka krūtinėj. Paliepkie vainikui, kad galvą nespaustų, Paliepkie tu širdžiai, kad meilę nejaustų. Rūtelių vainike, gentarais apsėtas, Sakykie, ką veikia vaikins numylėtas. Sakykie, kad gano jis žirgus greituosius, Sakykie, kad kauja jis priešus baisiuosius, Sakykie jo širdžiai, ką meilės nejaučia, Kad da pamatytie nors sykį jį gaučia, Kada apkabinus aš jam pasakyčiau: "Aš myliu iš tikro, o tu tiktai tyčiai." Sudiev, jaunikaiti, būk sveiks, bijūnėli, Skaistusis jurgine, raudons putinėli; Aš tave mylėsiu, aš tave guodosiu, Su širdžia sutrinta šią ugnį dabosiu. Tik šits aržuolyns, į dangų žiūrėdams, Gegutė kukuojant kas dieną girdėdams, Tik šitas mėnulis, ką linksmas taip plaukia, Sakys tau: ji myli ir tave ji laukia. Bet tu toks atžūlas, tau meilės nereikia, Visi tave giria, o mane tik peikia. Ugniasargės jausmas vargingos, jaunosios - Kaip auksas ant dugno jūrelės giliosios. Ir, veidus užs'ėmus, ji gailiai vaitojo Ugnelė tvaskėjus tuo tarpu sustojo. LVII Kad sakė karalius į rindą sustoti, Į rindą sustoti ir gudą kapoti, O stojo daugybės ulonų narsiųjų, Ir prunkštė daugybės žirgelių bėrųjų. Auksinės kepurės ir aukso pentinai Narsiųjų ulonų iš tolo žėrėjo, O mano bernelis, tik vienas vaikinas, Iš tolo atjojęs, prastai išžiūrėjo. Anųjų ūsorių, narsiųjų ulonų, Auksiniai kardeliai taip blizga prie šonų, O mano bernelio, o mano tik vieno, Bekabo kardelis iš vieno tik plieno. Ant mano bernelio, iš kaimo prasčioko, Puikoriai ulonai iš aukšto šypsojos, Bet, priešą pamatę, tuo vytis pašoko Ir, priešą panokę, į mūšį sustojo. Daugybė narsiųjų krauju apšlakstyti, Ant žemės išvirtę, durkliais subadyti, Bet kraujo daugybė, priešų smurtybė Sumažino greitai ulonų narsybę. Tuo mirčio pabūgo, tuo bėgti pradėjo, Karalius vos tik sulaikyt tegalėjo, O mano bernelis ant vietos stovėjo Ir, kraują beliedamas, priešus kapojo. Ir gyrės ulonai - pamušę jie priešą, Ir myli juos žmonės, duod pokylį viešą, Ir laimino pulką ūsorių ulonų, Ką gelbėjo žmonis nuo svetimo pono. Ir dovanas davė karalius narsiausiem, Ir kožno bevieno narsybę išgyrė, O mano berneliui, o mano mieliausiam, Tik drėgną žemelę ir grabą paskyrė. XLIX Žmonelės triūsia, prakaituoja, Laukus plačiuosius ardami, Per dieną dirbdami dejuoja, - Sunku prastu būt žmogumi. Vos tik užspėsi nors skatiką Iš prakaito bangaus ištraukt, Žiūrėk - padotkas atsitiko, Reik ponams iždą vėl prikraut. Nepažiūrės ant verksmo tavo Nė tavo alkstančių vaikų! - Kaip vilks, ką avį pasigavo, Nepripažįsta pons skausmų. Iš kur tau sąjausmos lėks žodis? Kas tau padės, kas užtarys? Kas kelią laisvės tau parodys? Kas tavo plėšikus sutrys? Geidi, kad aitvars būt nuvytas, Nubodo amžius jau vergaut, Bet tavo rankos surakytos Vargais, iš kur liuosybę gaut? Norėtum, metęs iš rūstybės Šeimyną, gimtinius namus, Ieškoti su kardu teisybės Po kruvinus baisius laukus. Bet širdį neturi tu tokią, Į vilką nepavirs bitis, Ir vėlei triūsk ir verk, prasčioke, Gyvenims tavo tik viltis. Viltis, ką niekad neišsipildo, Nors stengtumeis kuo nolabiau, Ir laikas tų žaizdų n'išdildo, O vargas drasko kuo skaudžiau. Iš kur pagelbą linksmą gausi, Iš kur ramybę tau įgyt, Kur užtaros šaltinį gausų Atrasi prakaitą nutryt? Tai yr tik viens toksai šaltinis, Prie jo ir kriušas žmonija, Jisai vadinasi "degtinė", - Tai vaistas vargo ligoje. LII Lakštingale, gražus paukšteli, Pas mano langą nečiulbėk, Į mano gimtinį namelį, Linksmai giedodamas, nulėk. Tenai mamelę nuramykie, Palinksmink baltą galvą jos, Jai apie mane pasakykie, Lai apie mane ką žinos. Tenai kuplioji liepužėlė Dejuoja, vėjo pučiama, Tenai mamelė sengalvėlė Vaitoja, manęs laukdama. Sakyk - sulauksi tuo sūnelį, Laiminga būsi ir linksma LVIII Nereikia mums turtų didžiųjų, Nereikia goslybos tuščios, Nenorime spausti prastųjų, Neveržiam jų duonos juodos. Nenorime mes viešpatauti, Nenorim pamušti tautas, Nenorim jų tėviškes griauti Ir gimtines dovyt vietas. Mes geidžiam, kad žmonės vargingi, Tarnaujanti Dievui širdingai, Žmogaus nors įgytų tiesas. Už ką gi, o Dieve aukščiausias, Taip atstumi visad žemiausias Vargingų žmonelių maldas? XLIX Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai - Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo, Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai. Kaip jiejie laimingi po sodą bėgioja, Kiek turi žaidimų gražių, navatnių: Viens kriauše, kits arklį su savim nešiojas, Ten krūvos vežimų, lipytų žmonių, Ten guli birbynės ir underės pintos Ir gardūs įdėti į jas obuoliai. Ir mislija vaikas, vargų surakintas: "O Dieve! nors sykį kad šitaip smagiai Galėčiau po sodą bėgioti, vartytis Ir skindamas vaisių ragauti skaniai." LXXVIII VAITOJIMAS Augo liepelė, Augo šakojo, Po ja mergelė Verkė raudojo. Mergelė jaunoji Ašaras bėrė, Liepa kuplioji Ašaras gėrė. Ko taip tu graudi, Miela mergele, Ko taip tu raudi, Raiba gegele? Kaip nenuliūsiu, Kaip linksma būsiu: Brolis išgrūstas Į kraštą rusų. Taip mažas daiktas - Tikt už knygelę Gudas prakeiktas Spaudžia brolelį. O kad pavirsčiau į oro paukštelį, Tai aš išgirsčiau Brolio verksmelį, Oi, aš nulėkčiau - Jį pamatyčiau, Oi, aš pribėgčiau - Jį suraminčiau. Galvą nulenkus, Verkė drebėjo, Per abu veidu Skaidrios rydėjo Ašaros, graudžios Kaip našlaitėlės, Ašaros, skaudžios Kaip akmenėlis. XCIII Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti Nuo žemės, o paėmiau rasą tiktai, Norėjau aš laimę ant svieto pasiekti, O teko man usnys ir dagių pluoštai. Norėjau prikalbint prie darbo doringo, Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau, Norėjau ištarti jiems žodį širdingą, Bet širdis atšalusias, ledą radau. O visgi šiandieną da mislys man mena, Kad svieto žmonelių širdies viduryj, Gražiausi jausmai, supratimai gyvena, Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandenyj. XCVI Gyvenimo mano saulutė jau leidžia Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn; Jausmai bekovodami pasilsio geidžia, Kasdieną prie karsto slenku jau artyn. Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio Lazdelę keleivio turėsiu padėt, Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau Paleisti pasaulėje pasižmonėt. Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos, Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus! Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus! Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos Ir jus neatjaustų viengenčių širdis, O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas Rakstelis, kur gyvo netėmys akis. Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės, Sesutės laimingų pasaulės dienų, Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų. XCVIII DAINA GIRTUOKLĖLIO Turi katinas kačiukę, Turi žąsinas žąsiukę, Turi poniškas panaitę, Turi bernas sau tarnaitę, O aš, vyras aržuolinis, Turiu butelį degtinės. Muš kačiukės katinuką, Peš žąsiukės žąsinuką, Juoksis mergos iš bernelių, Juoksis panos iš ponelių, Tik aš vienas laimingiausias, Nes degtinė - draugs tikriausias. Į kišenių įsidėsiu, Ją aš girsiu, glamonėsiu, Bonkos kamštį išsitrauksiu, Degtinukės paragausiu, Tuo krūtinė bus šiltesnė Ir galvelė bus linksmesnė. O, kad Nemunas garbingas Būtų šiandien išmintingas, Kad ant mūsų susimiltų, Savo vandenis išpiltų, O degtinę įsilietų, Viena degtine tekėtų, - Tai būt lėbė! tai būt džiaugsmas! Tai būt laimė, tai būt kauksmas - Visi žmonės ir žvėreliai, Visos žuvys ir paukšteliai Vis prie Nemuno keliautų Ir degtinės paragautų. Žvėrys gertų ir riaumotų, Žmonės šoktų ir leliotų, Net žuvytės vis tik nertų, Degtinukę mielą gertų; Viskas džiaugtųs, šokinėtų, Net ir žemė strapinėtų. CII GAILA! Gaila tų dienų jaunųjų, Kurios praslinko be naudos, Gaila debesų drėgnųjų, Kurie negrįš jau atgalios. Gaila darbo ir troškimo, Kurie sugriūva kaip matai, Gaila to užsidegimo, Kuris atšąla kaip ledai. Gaila meilės, nors tikriausios, Kuri išnyksta kaipo sniegs, Gaila kalbos, nors geriausios, Kurios nenor klausyti nieks. Gaila paukščių nekaltųjų, Kuriuos gal vanags sudraskyt, Gaila ašarų karčiųjų, Kurių negal nieks sustabdyt. Gaila motinos vargingos, Kuriai atseina elgėtaut, Gaila žemės nelaimingos, Kuriai sutingo vaiks tarnaut. http://anthology.lms.lt/texts/24/tekstas/1.html#XXXII |
Autorius: | GintarineAkis [ Tre Lie 13, 2005 11:18 pm ] |
Pranešimo tema: | |
Nežinomas Autorius Apie raganą ir trolį, Tūnantį gelmėj kalnų, Apie dvasią palydovę Jūs neklausote dainų! Manot patikimos juslės Niekad jūsų neapleis, Niekad jums neteks keliauti Užmaršties tuščiais keliais. |
Autorius: | Electra [ Ket Lie 14, 2005 4:37 pm ] |
Pranešimo tema: | |
Vytautas Mačernis "Aš pažinau karalių tavyje" Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido Ir iš akių blizgėjimo aštraus, Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus. Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas, Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus, Kalbėjo apie didžią, gražią sielą, Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius. Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam Tik vienąsyk, tai būkime tvirti! Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, Tas nesutirps mirty". Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos, Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare) Iš tavo liūdno ir pailgo veido Aš pažinau karalių tavyje. |
Autorius: | RRR [ Pen Lie 15, 2005 12:19 am ] |
Pranešimo tema: | |
S.Nėris "Prakeikimas" Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią. Visi stovėjo tylūs ir išbalę- Prieš savo norą nepravirkę.- O tėvas rodė rūsčio galią. Įnirtęs lyg perkūnas griaudė.- Jo sunkūs žodžiai krito man. Kur eisiu aš per liūtį, audrą - Jo prakeikimo lydima? Sutvisko žaibas - nušvietė lūšnelę. Drebėjo tėvo kumštis pakelta. - Visi drebėjo mirtinai išbalę, Nedrįso niekas tart: "Ji nekalta!" Nepulsiu aš po kojų piktam seniui, Kad spardytų mane, paskui atleistų. Kad vėl gyventum kaip gyvenę Tarp prietarų tamsiųjų raistų? Atplėšė vėtra man duris lūšnelės - Ir aš benamė girios glūdumoje.- Gražus žaibais nušvitęs kelias! Gražu, kai debesys grūmoja! Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą.- Naktis ją globė letenom juodom.- Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta... Kuris jų seks manom pėdom? |
Autorius: | Electra [ Pen Lie 15, 2005 9:28 am ] |
Pranešimo tema: | |
Justinas Marcinkevičius "Meilė" Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt, Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje. Ir mano rankos, kaip ir mano viltys, Vėl šaukiasi į ją. Į ją. Tiktai į ją. Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk. Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk. Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink, Parodyk, koks aš menkas. Tik būki prie šalies, Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas Aistringo vandenyno fantastiškam dugne, Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, Tik leiski bent akimirką nušvisti Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių. Ir gali būt: suniekintas, pamintas, Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu. Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas, Kad visados nešiotumeis mane kartu. |
Autorius: | Electra [ Šeš Rgp 20, 2005 1:06 am ] |
Pranešimo tema: | |
B.Brazdžionis Per pasaulį keliauja žmogus Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. Buvo draugas šviesaus Apolono, buvo brolis jis meilės Safo, ir kely begalinės kelionės nemačiau aš nuvargusio jo. Šoko jis, gėrė jis ir dainavo su Katulu Dianos laukuos, jam Horacijus šaukė: Bis, bravo! Krito žiedas nuo vyšnios šakos ... Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos, kaip gyvenimas visas nukris, o jis vienas, jis vienas, jis vienas praraston praeitin nebegrįš. * Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. Eina jis pro karališkus sostus, pro muziejus monarchų senų, nuo karūnos jų dulkes nušluosto, nuo stabų užmirštų akmenų. Per marias nemarias, per plačiausias ir per kalnus vainikais baltais nei kelių, nei dienų nesiklausęs jis lig Nemuno klonių ateis. Žengs per girią, kaip eglių ošimas, pasipuošęs žiedais kadugių, kaip šventosios taures piligrimas bris per plaukiantį lauka rugių. Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. * Iš atogrąžų girių žaliųjų, kaip vienuoliai suklaupę maldos, kaip atodūsis mirt pasmerktųjų amžiais amžinas balsas giedos: - Miršta tautos, vergai, viešpatijos, imperatoriai miršta seni, miršta žiedas balčiausios lelijos, tik tu vienas per amžius eini. Per upelį, per ežerą gilų ir per lapą palaukių gėlės, iš pakrančių, iš tolimo Nilo ir iš tekančios saulės šalies baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. |
Autorius: | Brigita [ Šeš Spa 01, 2005 11:13 pm ] |
Pranešimo tema: | |
UŽ LAIKO RIBOS Janina Dauginytė-Audzijonienė Mažojo princo pėdomis Mano pasaulis trapus kaip snaigė, Mano pasaulis stiprus ir veiksmingas – Niekas nežino, niekam neleista Atrasti žemę, kur mano mintys. Stiprūs negimsta – tai tarsi skausmas, Jame gyventi reikia išmokti – Gali užmiršti, gali praeiti, Gali tylėti ir neraudoti. Mano pasaulis – džiaugsmo verpetai, Mano pasaulis – paukštis virš jūros – Prisijaukinsiu krentančią žvaigždę, Prisijaukinsiu skraidančią žuvį. Prisijaukinsiu žemę rasotą, Kad prisiglausti prie jos galėčiau... Dykumos saulė, dykumos vėjas Ir... užpustytos mažutės pėdos. |
Autorius: | Baltas [ Sek Spa 02, 2005 12:08 am ] |
Pranešimo tema: | |
Baltasis GIMIAU Didis ne tas, Kieno mažos pėdos, Tai skausmas didis, Ir jo atneštos bėdos. Per skausmą į šviesą, Gimiau, bet niekas negirdi. Brendau į saulę su tiesa, Atidaviau meilei aš širdį. Stiprus išdygęs daigelis, Iš sėklos akmenis suskaldęs, Bet gležnas jo žalias lapelis, Ąžuolu pavirs suaugęs. |
Autorius: | Baltas [ Ant Spa 04, 2005 11:16 pm ] |
Pranešimo tema: | |
Autorius -PETA- www.beta.lt 2002 m. rugsėjo 8 d. 00:49 Sapnai tokie realūs kartais Lyg ir gyvenimo tąsa, Na, o rytai tokie apkartę Todėl, kad viskas tik sapne. Sapne tokie ilgi skambučiai Ir gėlės bet kuriuo metu, O sveikinimo atviručių Ir suskaičiuoti negaliu. Ir vis susitikimo laukiu. Ta pažintis tokia sena. Iš kur paimt lazdelę burtų Kad tai įvyktų ne sapne? Tegul kukliau. Tegul nebūna Tiek prašmatnumo ir gėlių. Man taip svarbu, kad tu ateitum Iš mano rožinių sapnų. |
Puslapis 1 iš 3 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group http://www.phpbb.com/ |