Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Šeš Spa 19, 2019 12:49 am



Atsakyti į temą  [ 10 pranešimai(ų) ] 
 Sėliai 

Ar jūsų protėviai yra sėlių genties?
Tik sėliai 44%  44%  [ 7 ]
Sėliai ir kitos baltų gentys 44%  44%  [ 7 ]
Sėliai ir rusai 6%  6%  [ 1 ]
Sėliai ir lenkai 0%  0%  [ 0 ]
Sėliai ir kiti europiečiai 6%  6%  [ 1 ]
Sėliai ir kiti azijiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Sėliai ir kiti afrikiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Viso balsų : 16

 Sėliai 
Autorius Žinutė
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Sėliai
Šiauriniai lietuvių kaimynai sėliai gyveno tarp miškų esančiuose nedideliuose kaimeliuose, mirusiuosius laidojo nedegintus, įdėdavo daug žalvarinių papuošalų: apyrankių, antkaklių, apgalvių, segių.
SėliaiPaveikslėlishttp://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=24&zn=43
Šiaurrytiniame Lietuvos pakrašty ir pietrytinėje Latvijoje iki Dau­guvos kairiojo kranto buvusi sėlių genties teritorija.

IV-VII a. mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais. Žinomi ir vėlesni X—XI a. kapai, įkasti j ankstesnius pilkapius ar pavieniai kapai plokštiniuose kapinynuose. Vyrų ir moterų laidojimo kryptis skirtinga. Sėlių įkapės panašiausios į žiemgalių. Vyrui į kapą dedamas kirvis, ietis, platus peilis, moteriai iš darbo įrankių — tiktai peilis-pjautuvėlis. Moterys puošėsi apgalviu iš plokštelių ar ilga spiraline įvija, antkakle, rūbą susegdavo smeigtuku, o ant rankų mūvėjo įvijines apyrankes.

Sėlių teritorijos paminklai mažai teištirti, tačiau iš esamų radinių matyti, kad VII—VIII a. čia labai sumažėjo gyventojų, matyt, jie migravo į šiaurę, prie svarbaus Dauguvos upės prekybinio kelio, kur jų tuo laikotarpiu smarkiai pagausėjo. Neaišku, ar randami vėlesni sėlių pavieniai kapai palikti senųjų vietinių gyventojų, ar iš Padauguvos sugrįžusių sėlių grupių. Sėlių genties branduolys buvo dabartinės Latvijos teritorijoje.

Į sėlių teritoriją atėjęs ir mirusiųjų deginimo paprotys, nors kol kas žinomi tik keli pavieniai atvejai.

VI-VII a. sėlių etninė kultūra panašiausia į žiemgalių, o VIII— X a. labiau pastebimas sėlių ryšys su latgaliais, įsikūrusiais dešiniajame Dauguvos krante.

XIII a. trečiame dešimtmetyje Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas užėmė šiaurines sėlių gyventas sritis, pietines nuo XIII a. valdė Lietuvos kunigaikščiai. Šiauriniai sėliai susiliejo su latgaliais, o pietiniai — su lietuviais.

Rašykite, ką dar galite pridurti nuo savo genties :?:


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Tre Rgp 17, 2005 12:59 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Ket Rgs 23, 2004 2:07 pm
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
Sunku nustatyti savo gentį, kadangi sėliai ribojosi su žiemgaliais ir latviais... Per Pasvalio vidurį teka Lėvuo - kaip ir riba sėlių, o miesto vakariniam pakrašty teka Mūša - žiemgalių riba. Gimiau Lėvens kairiojoje pakrantėje, nuo gimimo gyvenau dešiniojoje :)
Beje pas žiemgalius, pilkapyne tarp Degesių ir Guostagalio taip pat rasta nemažai žalvarinių sągių ir kt.


Tre Rgp 17, 2005 11:51 am
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Dėl sėliškos kalbos
Būtų malonų čia rasti burelių sėlių bendraujančius savo gimta kalba.Tuo norisi palinkėti ir forumas taptų gyvesnis Lokeras


Pir Lap 21, 2005 8:23 pm
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Deja, sėlių kalba labai sulietuvėjo ir bendrauti grynai sėliškai ir dar neaišku kokia tema praktiškai nematau galimybės. Liko labai nedaug sėliškos kalbos ir po sėlių konferencijos jau beveik aišku, kad ją gali tekti priskirti prie išnykusių kalbų grupės.

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pir Lap 21, 2005 10:56 pm
Aprašymas WWW
Gyvastingas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Vas 19, 2005 12:18 am
Pranešimai: 150
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Mano tėviškė Svėdasai.Tai labai sena vietovė. Yra manoma, kad šis vardas esąs sėliškos kilmės vandenvardis su -asas priesaga ( pvz., Zaraso ežeras ties Zarasais, Čedaso -ties Čedasais, Svėdaso -ties Svėdasais ).


Pir Vas 13, 2006 10:38 pm
Aprašymas
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
Šiaip jau labai mažai žinoma apie sėlių kalbą, o kas ir žinoma, tai iš vandenvardžių.

Pats esu kilęs nuo vietovių tarp Užpalių, Dusetų ir Rokiškio, kur būta sėliškų žemių.


Ant Vas 14, 2006 10:58 am
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Cituoti:
3. Zarasai (Ežerėnai) ir jų įkūrėjai sėliai.

Lietuvos vietų vardai — nelaimingiausias viso pasaulio "sutvėrimas". Kas jų nėra taisęs! Taisė juos lenkų, taisė juos rusų ir vokiečių vyriausybė, šiandie tebetaiso ir mūsų pačių — lietuvininkų vyriausybė. Lenkui nepatiko mūsų Plokščiai, Naumiestis ir Virbalius, jis šmaukšt - ėmęs ir perdirbo juos į Blogoslawienstwo, Wladyslawow ir Wierzbolow. Rusas nepamėgęs mūsų Vaškais, Kvėdaina (Kvėdarna) ir Zarasais ištaisė juos į Konstantinovo (tuo patim vardu pirmuoju du miesteliu) ir Novoaleksandrovsk. Mažosios Lietuvos Klaipėda, Katyčiai ir Pakalnė vokiečio dėka tapo Memel, Coadjuthen ir Niederung.
Mūsų vyriausybė rusų išvirtėliui Novoaleksandrovskui įsigeidė grąžinti senąjį jo vardą. Zarasų vardas, savo garsais primenąs lenkiškąjį to miesto vardą Jeziorosy, taisytojams, matyti, bus pasirodęs ne visai lietuviškas, o todėl ir atitaisytinas į Ežerėnus. Mat, lenkų Jeziorosuose bekyšąs jezioro, kas mūsiškai reiškia ežerą. Iš ežero nebetoli ir į Ežerėnus. Kai kas, pavyzdžiui Jaunius apie 1902 m., Zarasus buvo bandęs vadinti net ir Ežeriūnais. Tiek šių dienų vyriausybės kišamiesiems Ežerėnams, tiek Jauniaus Ežeriūnams, nėra pamato vietos žmonių kalboje. Zarasų apylinkės lietuvininkai, gyveną Zarasų, Antazavės, Salako ir kituose valsčiuose, mūsų vyriausybės ir kitų kalbos pūristų peršamuoju vardu Zarasų nevadina. Vadinti Zarasus Ežerėnais nėra ir reikalo, nes jiems vardą minė ne lenkai ir ne kiti kurie slavėnų padermės žmonės.
Zarasams arba, tariant senoviškai, Ežerasamus (iš čia lenkų Jeziorosy), vardas minta, pasirodo nė ne lietuvininkų, o tos lietuvininkų padermės tautos, kurios kalboje mūsų žodis ežeras buvo tariamas ezeras. Zarasų apylinkėje, jei tikėsime Mindaugo 1261 metų aktu kitkart gyventa sėlių. Šito vardo tautelė drauge su žiemgaliais (latviškai ziemgali) ir kuršiais amžių bėgyje pasisavina latvio vardą, dalinai, ir latvių tarmę. Dalis sėlių, gyvenusi Laukesos, Zarasų, Antazavės, Dusetų, Salako ir kitose apylinkėse, įsibrovus lietuvininkams į šią šalį, išvirsta lietuvininkais. Vienas kitas sėlių pramintasis vardas patenka lietuvininkų kalbon ir čia, tarsi archyve, išlieka iki mūsų gadynės.
Sėlių Ezerasai Zarasų apylinkės lietuvininkų tarmėje turėjo pavirsti Azarasais: mat, šios tarmės žodžio pradžios balsis e pavirsta balsiu a, o ze, kaip ir jo draugas se, Zarasų apylinkėje tariamas yra za (sa). Kolei Zarasų apylinkėje tebebuvo dar nesulietuvėjusių sėlių, tolei Zarasai tebedėvėjo Azarasų vardą, nes jis sėlių kalboje tebebuvo dar rišamas su bendriniu vardu azars (ezers), reiškiančiu ežerą. Nutrūkus lietuvininkų galvoje ryšiui tarp ežero ir Azarasų, pastarasis vardas nebeteko žodžio pradžios balsio a ir pavirto šių dienų lytim Zarasai. Kad žodžio pradžios balsis kartais gali būti išmestas, rodo kad ir šie žodžiai: bezdžionka arba bezdžianka, kilusi iš gudų žodžio obezjanka; lementorius iš lenkų elementarz; švokšlės "serbentos, Johannisbeeren" (R. II 216, M, I 285, II 288 5) iš senesnės lyties ašvokšlės.
Zarasų miestas dėvi ežero vardą, kurį vietos žmonės vadina Zarasas. Tą ežerą gerai pažino mano senelis velionis, kurs atsimindamas jo žvejojimą kartais sakydavo: mano žūtas (=žvejotas) ne tiktai Alaušas, bet ir Zarasas; kai aš Zarase žuvau (=žvejojau), buvau da jaunas. Netolimoje senovėje Zarasas turėjo būti aplinkinių lietuvininkų tariamas Azarasas (Zarasai, Antazavė), Ėzarasas (Dusetų Pažiegė) ir Ezerasas (Jūžintai).
Ezeraso ežero vardas padarytas ta pačia galūne, kaip ir nuo ežerų pramintieji miestelių vardai Čedasai ir Svėdasai. Aukštaičių rytiečių galūnė -asa- rytiečių tarmės dėsniais kilusi yra iš -esa-: mat, rytiečių tarmėje e, kurs niekuomet negauna kirčio, ne po k g ir ne po š ž, pavirto balsiu o, kas matyti, kad ir iš žodžių mėnasio, mėnasiena, Dusatos "Dusetos", valėt "velėti". Ta pačia galūne kaip Zarasas padarytas ir jo kaimyno ežero vardas Laukesas, iš kurio išteka Laukesos upė, įtekanti Dauguvon ties Gryvos miestu.
Rusų generalio štabo žemėlapio (XI 5) abiejų Zarasų ežerų vardai Ossa ir Oseida yra ne kas kita, kaip tiktai ežerų Ezeraso ir Ezerasaičio vardų galūnes: -asas ir -asaitis (vietos žmonės taria — aseitis). Lenkui ir rusui Ezerasas pasirodė esąs jezioro Ossa, oзepo Occa. Toji Ossa priminė jiems graikų žemės kalną, Ossa (Odys. XI 315), kas prisidėjo prie Oseičio sugraikinimo į Oseida arba Ossida; plg. graikų asmens vardus Atreidės, Kronidės.
Kad Zarasams vardą butų minę lietuvininkai, o ne senieji šios vietos gyventojai sėliai, tai jį šiandie zarasiškiai tartu Ažerasai, kaip kad jie taria žodį ažeras. Iš Zarasų vardo patiriame, kad senovės sėlių tarmėje atstota mūsų ž garsu z, t. y. sėlių užuot ežeras tarta drauge su latviais ir žiemgaliais ezers (azars). Taip pasirodo tarta kuršių, prūsųir jotvingių.
Zarasų, Dusetų, Čedasų apylinkėje Mindaugo liudijimu kitą kartą gyvenę sėliai. Šitoje apylinkėje gyvenus nelietuviškai kalbėjusią tautą rodo ne vienas šiuo kartu mums parupęs vietos vardas, bet ir kiti keli su tokiuo pat z, kaip ir Zaraso bei Zarasų varde. Į šiaurę nuo Dusetų, o į šiaurės vakarus nuo Zarasų bus sėlių palaikai šie vardai iš z prasideda: ežerai - Zaduojas (iš kur sodžių vardai - Zaduoja ir Pazaduojė), Zalvas (iš kur
miestelio ir dvaro vardas Antazavė) ir Zirnejas (iš kur sodžiaus vardas Zirnejai). Lietuvininkų minti šie vardai z vietoje turėtų ž, kaip lietuvininkų pramintuosius vardus: Žadikė - Šušvies intakas iš dešinės ties Pašušviu; Žalva - Šešuvos intakas iš dešinės ties Želva - upė ties Želvos miesteliu (Ukm. ap.); Žirnajai - <...> parapijos sodžius (prie ežero).
Čedasai (prie ežero) ir ežero vardas Čičirys ir Čičiraitis į šiaurę nuo Avilių, o į vakarus nuo Antazavės) garsu č rodo savo nelietuviškąją kilmę. Šitie vardai, kad jie būtų lietuvininkų
praminti, vietos žmonės šiandie ištartų *Kedasai (plg, miestelio vardą Kėdainiai) ir *Kikirys bei * Kikiraitis. Iš Čedasų ir Čičirio vardų patiriame sėlių kalboje minkštąjį k (kepu, kitas, kiaunė) virtus garsu č arba ir c (irgi minkštu), kaip ir latvių kalboje. Iš minkštojo c lietuvininkų, kalboje turėjo rastis irgi č, kas matyti iš lietuvininkų pasisavintų gudo žodžių: kupiec -kupčius, kopiec - kapčius, cėl - čielas ir k.
Zarasų apskrities vietų vardai rodo, kad šiame krašte lietuvininkų įsikurta gyventinai neperseniausia ir kad jų šio krašto senieji gyventojai sėliai daugumoje nustumta prie Dauguvos upės į šių dienų Alūkštos ir Naujarygio (latvių Jauna Jelgava, vok. Fried-richsstadt) apskritis, o mažumoje jų sulietuvėta ir perduota lietuvininkams tūlas senasis vietos vardas. Sėlių pėdsakų Zarasų apskrityje, reikia tikėtis, bus rasta daugiau, kai bus šio krašto vietų vardai surinkti ir kalbų mokslo nušviesti.
Sėlių tautos vardas iki mūsų gadynės išliko latvių miesto varde Sėlpils, vokiečių vadinamame Selburgu, ir Tauragnų parapijos sodžiaus varde Sėlė (skiemens Sė balsis ė -tvirtapradis).
Mano surinktieji sėliškosios kilmės vietų vardai turi tuos pačius garsus, kaip ir latvių kalba: lietuvininkų garsus ž ir minkštąjį k čia atstoja z ir c (č). Šiuo tarpu, neturėdamas sėlių gyvenamojo ir gyventojo ploto vietų vardų sąrašo, dar negaliu galutinai nustatyti giminumo laipsnio tarp latvių ir sėlių, t. y. negaliu dar pasakyti, ar sėliai bus buvę atskira tauta su ypatinga kalba, ar tik latvių tautos šaka su savotiška latvių kalbos tarme. Alūkštos apskrities vardai Grendze (dvaras, muižė) ir Svents (ežeras, o dvaras - Sventmuiža, kurią Gryvos lietuviai vadina Sventmuižė) su išlikusiu n, tarytum, rodo sėlius buvus kalbos ypatybėmis artimesnius kuršiams, o ne latviams. Plg. kuršių dvaro vardą Tukumo parapijoje Grendze, bendrinį vardą dzintars greta latviško (d)zitars, lanka "pieva" greta latv. luoks "lankas", aplenkt "žem. užlenkti, apeiti, aptikti, rasti" greta latv. liekt "lenkti", rantit "rantyti, kirsti" greta latv. ruotit.
Apie sėlius yra rašę M. Skruzytis (Sėli, Kurzemes augšgala senči. Riga 1889) ir A. Bielensteinas (Die Grenzen des Lettischen Volksstammes und der Lettischen Sprache in den Gegentwart und im 13 Jahrhundert. St. Petersburg 1892 p, 168—174).

Zarasai (Ežerėnai) ir jų įkūrėjai sėliai // Kalba ir senovė. 1 dalis / K. Būga. - Kaunas, 1922, p. 1-4


www.zarasubiblioteka.lt/Paroda/kn14/kn14x.htm

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ant Rgs 25, 2007 1:13 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Paveikslėlis

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ant Rgs 25, 2007 1:22 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Sėliai. The Selonians : Baltų archeologijos paroda : Katalogas. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007. – 280 p. : iliustr. – ISBN 978-99559415-68-8

Leidinyje pristatomi sėliai – viena iš baltų genčių, apie VI a. susiformavusi pilkapių kultūros arealo rytinėje dalyje. 1261 m. Lietuvos karaliui Mingaugui dovanojus sėlių žemes Livonijos ordinui, didesnioji genties teritorijos dalis atiteko Livonijos valstybei.Šiuo metu buvusioje Sėlos teritorijoje žinoma netoli 500 sėlių archeologijos paminklų ar paskirų radimviečių, kuriose aptikta archeologinių radinių, atspindinčių sėlių materialinę kultūrą.Lietuvos nacionalinio muziejaus katalogas Sėliai. The Selonians lietuvių ir anglų kalbomis skirtas supažindinti mokslo ir plačiąją visuomenę su šios baltų genties kultūros reliktais.
Paveikslėlis
www.lnm.lt/index.php?Itemid=130

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ant Rgs 25, 2007 1:30 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2833
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Sėliai
Cituoti:
http://www.lms.lt/ML/200404/20040406.htm
MOKSLO LIETUVA Nr 4 (294) 2004 m. vasario 19 – kovo 3 d.
Pradžia 2003 m. Nr. 17, 19, 21 ir 2004 m. Nr. 1, 2

Tęsiame pašnekesį su Latvijos mokslų akademijos prezidentu ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu prof. Janiu Stradiniu. Šioje pokalbio dalyje dar labiau išryškės profesoriaus pažiūrų platumas ir didelė tolerancija. Kadangi bus kalbama ir apie profesoriaus širdžiai mielą Sėliją ir sėlius, tai būtina priminti, jog Janis Stradinis yra ir Sėlijos asociacijos prie Latvijos mokslų akademijos prezidentas. <...>

<...>Grįžtame į Sėliją

Suprantu, kad kaip visada, Profesoriau, skubate, tad toliau diskutuoti geopolitinėmis temomis, vadinasi, rizikuoti Jus prarasti kaip pašnekovą Todėl metu kozirį, prieš kurį Jūs tikrai negalėsite atsispirti: tai Sėlija, Sėla, Sėlonija, taigi Jūsų gimtoji sėlių žemė. Kitaip tariant, siūlau grįžti į praeitį, kuriai, kaip ir ateičiai, nesate abejingas.

Kaip vis dėlto reikėtų vadinti: Sėlija, Sėla ar Sėlonija, kai kalbame apie senovės sėlių, vienos iš baltų genčių, gyventą žemę, kuri dabar yra Lietuvos ir Latvijos teritorijoje?

Senose kronikose tas vardas buvo užrašytas kaip Sėlonia. Taip lotynų kalba užrašė katalikų vienuoliai ar raštininkai. Aišku, jog tai sulotynintas krašto vardas. Vokiečiai sako ir rašo Selonen.

Sėlija būtų geresnis vardas, bet įsivaizduokime, kaip rusiškai skambėtų pasakymas „sėlių kalba“? Būtų „сeльcкий язык“, suprask – „kaimiečių kalba“. Tikra nesąmonė.

Maža kaip ten skambėtų kita kalba. Išsiversti taip, kad būtų teisingai suprasta – tai jau pačių rusų rūpestis. Mums svarbu, kad gerai skamba lietuviškai ir latviškai, jei jau nemokame kalbėti sėlių tarme ar kalba.

Suprantu. Sakykime Sėla, Sėlija. Prieš gerus 50 metų Sėlijos vardas beveik nebuvo minimas. Latvijoje mes sakėme Augšzeme (aukšta žemė), panašiai kaip lietuviai sako Aukštaitija. Tačiau mokslininkams pradėjus domėtis kaimuose paplitusiomis tarmėmis paaiškėjo, kad yra pagrindo kalbėti apie visai kitą kultūrą.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje archeologas Eduardas Šturmas (Eduards Šturms), dirbęs Latvijos, vėliau Vokietijos universitetuose, parodė, kad latgalių ir sėlių laidojimo papročiai labai skiriasi. E. Šturmas pradėjo vartoti tokias sąvokas kaip sėlių arba sėlonų archeologija. Septintajame dešimtmetyje buvo vykdomi pirmieji archeologiniai kasinėjimai, nes Latvijoje buvo statomos hidroelektrinės, visų pirma 1961 m. pradėta statyti Pliavinių hidroelektrinė. Statybų metu buvo galutinai pažeisti kadais tose vietose gyvenusių senųjų sėlių centrų kultūriniai sluoksniai, pavyzdžiui Sėlpilis arba Sėlburgas, kuris buvo svarbiausioji sėlių gyvenvietė. Henrikas Latvis Livonijos kronikoje (1208–1225 m.) sėlius vadina lotyniškai Selones, o jų svarbiausią centrą – castrum Selonum, t. y. Sėlpiliu. Jis buvęs kairiajame Dauguvos krante, į pietryčius nuo Pliavinios, dabartiniame Jekabpilio rajone.

Taigi prieš vykdant hidroelektrinių statybas archeologams buvo leidžiama tose vietose tyrinėti kultūrinius sluoksnius. Apie tai nebuvo plačiau kalbama, bent jau viešai nebuvo išvis kalbama, tačiau moksliniuose straipsniuose apie tuos archeologų radinius rašyti buvo leidžiama.

Kas išaiškėjo? Kad tose vietovėse kadaise gyveno savita gentis – sėliai. Apie sėlių hidronimus daug anksčiau, kone prieš šimtą metų, buvo rašęs Kazimieras Būga.

Kas paskatino pasijusti sėlių palikuoniu

Kaip Jūs pats įsitraukėte į sėlių paveldo tyrimo darbus, kas paskatino?

Latvijoje prasidėjus atgimimui dar labiau sustiprėjo dėmesys atskiriems regionams. Atkuto latgaliečiai. Kadangi mano tėvas Paulas Stradinis (1896–1958) kilęs kaip tik iš tų vietovių, o tiksliau iš Viesitės, t. y. Sėlijos centro, tai gavau pasiūlymą stoti į sėlių klubą.

Vėliau buvo surengta labai įdomi Latvijos kultūros fondo savaitė, skirta Dauguvai. Tuo metu Kultūros fonde dirbo Vilis Krūminis (Krumiņš), kuris buvo Latvijos gamtos muziejaus direktorius. Jis taip pat kilęs iš Sėlijos ir buvo Sėlių klubo organizatorius.

Paskui jau aš pasiūliau paskelbti Latvijoje Sėlių metus. Taigi jau nuo reguliarių savaitės renginių, skirtų Dauguvai, kurie pavasarį paprastai vykdavo kurioje nors vietovėje prie Dauguvos, mes perėjome prie ištisų metų programos. Mat 1995–1996 metais, kaip tik artėjo mano tėvo Paulo Stradinio ir buvo minimos dviejų žymių literatų Janio Veselio ir Aleksandro Grino (Grīns) šimtųjų gimimo metinių sukaktys.

Jūsų tėvas, garsusis prof. Paulas Stradinis, Latvijos onkologijos pradininkas ir jo vardu pavadinto medicinos istorijos muziejaus įkūrėjas, taip pat buvo neabejingas gimtajam kraštui.

P. Stradinis buvo labai dėmesingas gimtajam kraštui, nors jis ir nevartojo sąvokos Sėlija.

Kaip tie Sėlijos metai Latvijoje vyko?

Vyko, kaip minėjau, nuo 1995 m. gegužės iki 1996 m. pavasario. Surengėme išvažiuojamąją sesiją į Viesitę, mano tėvo gimtąjį miestą. Suvažiavo nemažai mokslo žmonių, vyko labai įdomi diskusija. Tada ir įkūrėme Sėlijos asociaciją prie Latvijos mokslų akademijos. Aš šiai asociacijai vadovauju. Stengiamės burti įvairiose šalyse gyvenančius sėlių palikuonis, renkame ir kaupiame visą įmanomą informaciją apie sėlius bei jų palikuonis.

Gera proga priminti, jog Latvijos Sėlija sudaryta tarsi iš dviejų dalių: aukštutinės – liuteroniškosios, ir žemutinės – katalikiškosios.

1999 m. Aknystoje ir Viesitėje, paribyje su Lietuva, surengėme Pirmąjį pasaulinį sėlių kongresą, į kurį atvyko sėlių palikuonys ir iš kitų šalių. Kad ir kaip būtų keista, bet nemažai sėlių palikuonių emigracijoje susitelkė Australijoje.

Toks „regionalizmo“ pavyzdys – atsitiktinumas?

Kad pirmieji sėlių palikuonys atsidūrė Australijoje, gal ir atsitiktinumas. Tačiau įsikūrus pirmiesiems, tenlink patraukė ir jų giminaičiai, artimieji, pažįstami, ir tai jau nebuvo atsitiktinumas.

Pirmieji Sėlonijos vardą prikėlė studentai

Štai Jūs klausiate apie Sėlonijos vardą. Taip jau nutiko, kad pirmoji latvių studentų korporacija 1881 m. buvo pavadinta Sėlonija. Tie studentai rinkdavosi į savo pasilinksminimus, gerdavo alų ir su senovės sėliais jokio ryšio neturėjo, jais net nesidomėjo. Skirtingai nuo Australijoje gyvenančių latvių, kurie yra tikri sėlių palikuonys.

Tad kaip vis dėlto šiandien vertintina XIX a. latvių studentų korporacija Sėlonija, žvelgiant iš mums rūpimų pozicijų, t. y. senųjų sėlių ir jų palikuonių tyrinėjimo, pažinimo prasme? Ko gero, studentai tik pasinaudojo skambiu Sėlonijos vardu. Kita vertus, ši latvių studentų korporacija visada prisimenama latvių įvairių autorių straipsniuose, jeigu tik kalbama apie pirmuosius susidomėjimo sėliais Latvijoje faktus.

Tai – tam tikra kultūros istorijos dalis. Per tas studentų korporacijas Latvijoje plito kai kurios vokiečių studentų tradicijos, tada buvo parengti ir pirmieji latvių inžinieriai. Taigi Sėlonijos korporacijos nariams ne vien studentiška „bravada“ rūpėjo. Jų veiklą vertinu palankiai.

Mes iš latvių studentų korporacijos Sėlonija perėmėme ir jų naudotas tradicines Sėlonijos vėliavos spalvas – raudoną, baltą ir žalią. Tiesa, tas spalvas aš pasiūliau kiek kitaip išdėstyti. Tamsiai raudoną, o tiksliau karmino spalvą, naudojame kaip Latvijos vėliavoje. Baltai spalvai tenka penktoji vėliavos dalis. Vietoj žalios žolės spalvos naudojame ryškiai žalią atspalvį.

Pirmą kartą tokią sėlių vėliavą pasiuvome 1999 m. ir atsivežėme į Pirmąjį pasaulio sėlių kongresą Aknystėje ir Viesitėje. Jūs puikiai atsimenate, nes taip pat buvote į tą kongresą atvykęs. Praėjus metams šią sėlių vėliavą oficialiai patvirtino Heraldikos komisija prie Latvijos Respublikos Saeimo kaip oficialią Latvijos sėlių krašto vėliavą.


Kai kartu susirenkame,
mes jau sėliai

Kiek prisimenu, Pirmajame sėlių kongrese buvo pristatytas ir sėlių krašto, t. y. Sėlijos, žemėlapis.

Būta stimulo siekti tam tikro administracinio teritorinio pasiskirstymo. Mat save laikantys sėlių palikuonimis norėjo telktis, gal net savo regiono tvarkymui gauti papildomų lėšų iš kai kurių fondų. Tai labai sveikintina, nes tarp vietos gyventojų pradėjo ryškėti dėmesys savo krašto praeičiai, formuotis savimonė. Ligi tol savo kraštą vadino Augšzeme, maliena, „leišmale“ ar dar kaip nors, tai tebuvo visų pamirštas užkampis. Dabar tie gyventojai save jau vadina sėliais.

Tačiau tokio oficialaus Sėlijos vardo tas regionas dar neįgijo?

Regiono pavadinimai dar išliko kokie buvę – Jekabpilio rajonas, Aizkrauklės rajonas ir panašiai. Tačiau kai visi kartu susirenkame – mes jau sėliai.

Ir kiek tų sėlių ar sėlių palikuonių Latvijoje gali būti?

Manau, kad kokių 50 tūkstančių susirinktų.

Patikslinkime: tai patys tie gyventojai save vadina sėlių palikuonimis, ar šio sėlių judėjimo iniciatoriai ir aktyvintojai taip tuos gyventojus linkę vadinti, jų pačių nuomonės nelabai nė atsiklausę?

Kalbu apie žmones, kurie kilę iš to Sėlijos krašto. Suprantama, jog dalis jų gali savęs su sėlių palikuonimis netapatinti. Sunku atsakyti, kiek yra tų, kurie save sėlių palikuonimis tikrai laiko, gal du, o gal ir penki tūkstančiai.

Apie tikslesnius skaičius kol kas sunku kalbėti. Prof. Leonardas Kairiūkštis praėjusią vasarą Lietuvos mokslų akademijos salėje skaitė pranešimą, kokie procesai įtakojo sėlių likimą: jie gyveno miškingose vietovėse, vėliau maro epidemija išretino vietinius gyventojus ir į jų teritoriją atsikėlė nemaža naujų gyventojų iš baltarusių apgyventų žemių. Tad Latvijos teritorijoje kokių 50 tūkst. sėlių palikuonių galėtų būti. Jei taip, tai susidaro trys apygardos.

Istorija lėmė, kad sėliai atsidūrė dviejų valstybių teritorijoje. Kaip juos reikėtų tyrinėti, nagrinėti – kaip vientisą visumą, o gal dvi atskiras sėlių substrato dalis?

Mano nuomonė būtų štai kokia. Lietuvoje gyventoji sėlių teritorija – tai Aukštaitijos dalis. Rokiškyje veikia Aukštaitijos akademija, kuriai vadovauja Petras Blaževičius. Į tos akademijos renginius Rokiškio rūmuose iš Vilniaus atvyksta kalbininkas akad. Zigmas Zinkevičius, kiti mokslo žmonės. Labai daug priklausys nuo to, ar Aukštaitijos rajonų – Rokiškio, Zarasų, Biržų – gyventojai priims naują couleur locale, šį savo vietos atspalvį. Kitaip tariant, ar vietos gyventojai save laikys sėliais, sėlių palikuonimis, ar aukštaičių palikuonimis.

Visa tai labai priklauso nuo to, kokioje epochoje gyvenama. Akivaizdu, jog prieš 2 tūkstančius metų tose vietose gyveno tik sėliai. Vėliau jie buvo lituanizuoti. Panašiai kaip Sėlijos teritorijoje Latvijoje vyko sėlių latgalizavimas, t. y. labai daug Latgalijos gyventojų persikraustė į sėlių gyventas žemes. Tarp sėlių asimiliacijos Lietuvoje ir Latvijoje buvo ir esminių skirtumų. Mat Latvijoje tai visada buvo Kuršo hercogystės dalis, o latgaliečiai gyveno anapus Dauguvos.

Lietuvos teritorijoje gyvenę sėliai ir jų palikuonys buvo Aukštaitijos gyventojų dalis, vėliau priklausė Vilniaus ir Kauno gubernijoms. Nemanau, kad lietuviams reikėtų kaip nors dirbtinai šiuos procesus veikti, jie turėtų natūraliai patys susiklostyti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Gru 07, 2009 10:37 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 10 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007