Į vakarus nuo lietuvių, Vidurio Lietuvoje, gyveno žemdirbiai aukštaičiai. Derlingose žemės upių pakrantėse aukštaičiai ne tik surinkdavo gausų derlių, bet ir augindavo gyvulių bandas. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo sudegintus, su gausiomis įkapėmis, vienu ar keliais žirgais.
Aukštaičiai
I tūkstantmečio pradžioje tarp Neries ir Dubysos žemupio susidarė nedidelė kultūrinė grupė, kurios mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose nedeginti. Jau V—VII a. tokie kapinynai buvo žymiai didesniame plote — toliau j šiaurės rytus bei vakarus. Aukštaičių genties teritorija rytuose siekusi Šventosios upę, pietuose — maždaug nuo Nemuno-Neries santakos — išsidėsčiusi abiejuose Nemuno krantuose, vakaruose nesiekianti Šešupės žemupio, o šiaurėje — iki Nevėžio aukštupio.
V-VII a. mirusieji laidoti nedeginti, panašiai kaip senajame geležies amžiuje. Kapai randami netvarkingai išsibarstę kapinyno teritorijoje. Mirusieji laidoti duobėse lentiniuose ar skobtiniuose karstuose. Kartais šalia būna padėtos kelios poros akmenų ar net visa jų eilė. Mirusieji laidoti aukštielninki, vyrų galvas orientuojant j vakarus, šiaurės vakarus ar pietvakarius, o moterų j rytus, šiaurės rytus ar pietryčius. Kapuose gausu įkapių, nors penktadalyje kapų jų visai nėra. Ginklų palyginti nedaug. Vyrui j kapą buvo įdedamas įmovinis ar pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, pjautuvėlis, labai retai ietis. Rūbą puošdavo antkakle, o susegdavo ilgakoje ar žieduotąja lankine sege. Moteriai j kapą įdėdavo ylą ir pjautuvėlį, o kai kada dar verpstuką ar kaplį. Moters galva kartais papuošta apgalviu, ant kaklo karolių apvarą, rūbas susegtas lankine sege ar krūtinės papuošalu iš segių, o ant rankų užmauta apyrankės, turtingoms net po kelias. Dauguma papuošalų yra žalvariniai, bet nemažai geležinių ir palyginti gausu sidabrinių. Moterys ir vyrai turėjo gintarinius karolius-amuletus.
Lygia greta su griautiniais kapais nuo V a. plito ir mirusiųjų deginimo paprotys. Dažnai tarp V—VI a. nedegintų mirusiųjų kapų randama ir degintinių kapų. VII a. aukštaičiai mirusiuosius jau tiktai degino ir laidojo juos plokštiniuose kapuose, švariai išrinktus kaulus supildami į nedidelę krūvelę. Mirusiųjų įkapės, kaip ir griautiniuose kapuose, puošnios, tačiau sulaužytos ir apdegusios. Atrodo, kad deginimo paprotys į aukštaičių genties teritoriją atėjo iš pietvakarių — Nadruvos žemės. Mirusiuosius čia degino iki pat krikščionybės.
II tūkstantmečio pradžioje šioje teritorijoje paplito dar vienas paprotys, kai šalia sudeginto žmogaus — vyro su kukliomis įkapėmis imta laidoti nedegintus žirgus puošnia apranga. Iš kur atėjo šis paprotys, kol kas neaišku.
Lietuvos archeologų draugijos medžiaga
Rašykite, ką dar galite pridurti nuo savo genties
Kažkaip mūsų tarmė skiriasi gana neblogai, jog doram aukštaičiui būtų sunku suprasti. O kol pats dar išmokau taisyklingai kalbėt