Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Sek Sau 26, 2020 8:35 pm



Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 
 Kuršiai 

Ar jūsų protėviai yra kuršių genties?
Tik kuršiai 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir kitos lietuvių gentys 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir rusai 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir lenkai 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir kiti europiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir kiti azijiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Kuršiai ir kiti afrikiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Nežinau 100%  100%  [ 2 ]
Viso balsų : 2

 Kuršiai 
Autorius Žinutė
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Kuršiai
Vakarų Lietuva nuo VII a. buvo lankoma skandinavų vikingų, kurie kartkartėmis čia gyvenusioms gentims bandydavo priskirti duokles. Daugiausia susidūrimų būta su karinga žemdirbių bei jūrininkų kuršių gentimi, gyvenusia Baltijos pajūrio ruože tarp Klaipėdos ir Ventspilio. 853 m. vikingai puolė Apuolės (Skuodo r.) pilį. Tai pirma konkreti Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Kuršiai nuo X a. pamažu skverbėsi į krašto gilumą. Mirusiesiems jie dėdavo daugybę ginklų (kalavijų, ietigalių, kirvių), papuošalų (apyrankių, segių), kuriuos kartu su žmogaus kūnu degindavo ir laidodavo plokštiniuose kapinynuose.

Kuršiai

Pajūrio kapų su akmenų vainikais teritorijoje VI a. buvo dvi etnokultūrinės sritys: pietuose — Lamatos, o šiaurinėje dalyje — kuršių genties. Kuršių kultūros arealas buvo susidaręs nuo dabartinės Klaipėdos apylinkių iki Ventos upės žiočių šiaurėje (dab. Latvijoje).

VI—VIII a. kuršiai savo mirusiuosius laidojo tiktai nedegintus, o nuo VIII a. pabaigos iš prūsų žemių ėmė plisti deginimo papro­tys. Iki XI a. abejos apeigos gyvavo lygiagrečiai, o vėliau įsivyravo mirusiųjų deginimas, kuris tęsėsi net iki XV a. Mirusieji laidoti plokštiniuose kapinynuose, tvarkingomis eilėmis. Vyrai ir moterys laidoti daugiausia skirtingomis kryptimis.

VIII—XIII a. kuršių kapai iš kitų Lietuvos genčių kapinynų išsiskiria įkapių turtingumu. Vyrams į kapą buvo dedamos dvi, o kartais ir trys keturios ietys, trumpas vienašmenis kalavijas, vėliau — dviašmenis, ilgas kovos peilis odinėse makštyse, žąslai, dalgelis, galąstuvėlis. Rūbas buvo susegamas sege, o turtingesnių net trimis keturiomis. Nuo X a. lankines seges pakeitė pasaginės. Retai aptinkama antkaklė ar apyrankės, dažniau papuošalai randami kaip įkapės — dovanos. Puošnūs, žalvariu apkaustyti diržai niekad nejuosia mirusiojo, o tik įdedami greta. Kuršiai savo karių nelaidojo su žirgu, tačiau kape užkasdavo žirgui skirtas įkapes: balno kilpas, žąslus, pentinus, kamanas.

Moterys galvos dangą puošė lankine žieduota sege, o nuo IX a. — nedideliu smeigtuku ar ilgu virbu — smeigtu, ant kaklo mėgo dėvėti vytines antkakles, rūbą susegdavo stambiu trikampiu ar kryžiniu su kabučiais smeigtuku. Ant abiejų rankų mūvėjo po kelias apyrankes, o prie juosmens dažnai buvo prisikabinusios apskritą medalioną. Moterims į kapą buvo įdedama ir daugiau papuošalų — dovanų, kartais tošinėje dėžutėje. Pomirtiniam gyvenimui joms įdėdavo ylą, peiliuką, akmeninį ar gintarinį verpstuką, VIII—IX a. — miniatiūrinius juostų vijimo įrankėlius. Vyrų, moterų ir vaikų kapuose dažnai aptinkami geriamųjų ragų likučiai, molinis miniatiūrinis puodelis, taip pat beveik visuose po vieną du gintarinius karoliukus-amuletus, kabintus prie antkakles, segės ar ieties. Vyrų kapuose randami šukų formos kabučiai-amuletai - iš VII a. gintariniai, o nuo X a. - žalvariniai; VIII-X a. moterų kapuose prie viršugalvio randama apskrita gintarinė plokštelė. Tiktai kuršiai savo mirusiesiems į kapus dar dėdavo miniatiūrines darbo įrankių įkapes. VIII—X a. plito mirusiųjų deginimo paprotys. Laidojama buvo pailgose duobėse, įkapės dažnai išdėstomos tokia tvarka kaip ir nedegintiniame kape. X-XI a. sudeginti mirusieji užkasami apskritose duobėse kartu su laužo likučiais. XIII a. mirusieji laidojami didelėse, 2,5 x 7,5 m dydžio, duobėse, kurių dugne randama iki 10 sudegintų kaulų krūvelių. Gal tai būta užpuolimo metu žuvusių žmonių kolektyvinių kapų. Degintiniuose kapuose kartais randamos įkapės būdingos ir moterims, ir vyrams, todėl lieka neaišku, ar tai papildomos dovanos, ar ne vieno žmogaus kapas. Degintiniuose kapuose įkapės būna apdegusios, o antkaklės bei apyrankės būtinai sulaužytos ar įdėta tiktai jų dalis.

X—XII a. kuršių kultūros klestėjimo laikais pastebėtas gyventojų pagausėjimas, turtingiausios įkapės, daugiausia sidabru puoštų dirbinių, geriausi ginklai. Papuošalai daugiausia vietinių meistrų darbo, o ginklai dažnai mainyti su vikingais ar užgrobti iš kitų kraštų.

IX a. kuršių gentis, tuo pačiu ir atskiros šios genties valdomos žemės, paminėta skandinavų šaltiniuose. Kuršiai buvo gan karinga pajūrio gentis, pamažu plečianti savo ribas, užimanti aplinkines dykras ar kai kurias kaimyninių genčių žemes. XI a. buvo nustumti lybiai, kuršiai įsikėlė į žemaičių žemes. XI a. susidarė konfederacinis kuršių žemių junginys, kuris netapo valstybe tiktai dėl XII a. buvusio ūkio nuosmukio. XII a. pietinės kuršių žemės pateko žemaičių priklausomybėn. Pajūrio kuršiai, bijodami žemaičių ekspansijos, XIII a. viduryje įsileido kalavijuočius. Tolesnės kovos su ordinu labai nualino kraštą ir išretino jo gyventojus, ypač tuos, kurie labiausiai priešinosi. Kaip atskira etninė grupė kuršiai minimi net iki XVI a. pabaigos.
Lietuvos archeologų draugija
Rašykite, ką dar galite pridurti nuo savo genties :?:
http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=24&zn=2


Paskutinį kartą redagavo BURTONIS Pir Lap 21, 2005 11:01 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Ket Rgs 23, 2004 2:51 pm
Aprašymas WWW
Seniūnas (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 141
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Visoms baltų gentims I tūkstantmečio pabaigoje buvo būdingi panašūs turtinės diferenciacijos procesai. Greta genčių vadų formavosi karių sluoksnis, atsirado savi pirkliai ir amatininkai. Labai suklestėjo geležies gavyba bei apdirbimas, juvelyrų amatai. Skaidėsi ir pačios genčių gyvenamosios teritorijos, augo lokaliniai centrai – būsimų žemių užuomazgos. Sparčiausia šis procesas vyko Vakarų Lietuvoje. Vakarų baltai kuršiai nuo IX a. pradėjo jungtis į žemių sąjungas – būsimų valstybių užuomazgas. Jų paskirtis buvo apsiginti nuo pakrantes puldinėjančių vikingų. Siekiant apsiginti pradėtos kurti ir tvirtinti medinės pilys. IX a. pabaigos keliautojas Vulfstanas mini, kad aisčių šalyje yra daug tarpusavyje kariaujančių kunigaikščių pilių, labai vertinamų gerų žirgų.

http://www.lietuva.lt/index.php?Lang=34&ItemId=27824


Ket Geg 12, 2005 1:52 am
Aprašymas
Vartotojo avataras
UNREAD_POST kad kuršiai kalbėtu kuršiškai
Ponai kuršiai Jusų praeitis garbinga kaip ir prusų todel neduokite numirti savo kalbai, tai geriausia vieta kur galima kuršiškai reikštis .Lokeras


Pir Lap 21, 2005 8:37 pm
Seniūnas (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 141
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
<.....>
Kuršiai plaukiodami jūromis sutikdavo jūrų dvasią, kuri būdavo įsivaizduojama moterimi su žuvies uodega, su anties ar žąsies kojomis. Birutės kalno gyvenvietės pastate buvo rastas amuletas - iš plokščio smiltainio padaryta anties galvutė. Šis radinys gali sietis su jūros dvasiomis, galbūt ir su vandens paukščio, kaip pasaulio kūrėjo įvaizdžiu* .. Gintaro rūmuose jūros dugne yra gyvenusi ne tik Jūratė, pikta jūros deivė, bet ir kita, žmones skandinanti, dievybė su moters veidu, vadinta Grauduše.

Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis senųjų baltų pasaulėžiūroje yra panašūs, ir kuo giliau grimstame į laiko gelmes, tuo šis skirtumas yra mažesnis. Tokio gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio suvokimo atspindžiai yra ir senųjų palangiškių kultūroje. Tai yra žymu vietos gyvenvietėms ir kapams parinkime - ir vierni ir kiti yra kalvelėse prie vandens, arba apsupti vandeniu. Gyvųjų ir mirusiųjų vietas Palangoje, kaip ir kitur, skiria vanduo - nemažos pelkės. Palangoje kuršių kapinynui vieta buvo parinkta pailgoje, pelkių apsuptoje kalvoje. Kapų ryšys su vandeniu, atspindintis požiūrį į mirusiųjų buveinę, yra čia labai aiškus. Seniausi griautiniai VIII - amžių kapai yra ne kalvelės viršuje, o jos pakraščiuose, prie vandens. Tokie dalykai pastebėti ir kituose Mėguvos kapinynuose: Lazdininkuose, Kašučiuose. Rasta nemažai įrodymų, teigiančių, kad pajūrio baltų genčių orientavimasis į vandenis, kaip galimas pomirtinio pasaulio vietas, buvo labai stiprus. Kitos vietos, kur vakarų baltai ptalpino mirusiųjų pasaulį, buvo dykros skyrusios gentis ir atskiras žemes. Šios dykros, vėlių buveinės, buvo apgaubtos prietaringa pagarba, sakralizuotos, čia randama daug alkviečių su mitolologiniais akmenimis, šiose vietose yra šventieji miškeliai, šaltiniai ir net iki šių dienų garbinamos “šventos ir stebuklingos vietos”. Pajūrio kuršių pasaulėžiūroje jūra buvo susijusi su vėlių buveine, arba keliu į ją. Laivu į mirusiųjų karalystę nuplaukdavo Saulė, kai kurios upės (tokia galėjo būti Šventoji) nešdavo į jūrą mirusiųjų vėles, “jūrų” dugne buvo įsivaizduojamas pomirtinis pasaulis.

Pajūrio kuršių pasaulėžiūroje sakralizuotas jūros vaizdinys nenublanko ir pradėjus deginti mirusiuosius.
<....>
http://www.pgm.lt/Istorija/Zulkaus_pala ... agonys.htm

_________________
Gyventi čia ir dabar


Ant Gru 06, 2005 3:00 pm
Aprašymas
Seniūnas (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Bal 16, 2005 6:35 pm
Pranešimai: 141
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno

Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis - kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus - kelminiais.
Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija - gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos - Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai - kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasi vėlyvais raštiniais XIII - XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų. Kita priežastis slypi nevienodame požiūryje į gentis skyrusias dykras - jos priskiriamos tai kuršiams, tai žemaičiams. Beje, taip kurį laiką elgėsi ir archeologai, kuriems imponavo romantiška taikios baltų genčių konsolidacijos idėja. Dar prieškario tyrinėtojai norėdami atremti kai kuriuos politiškai angažuotų vokiečių mokslininkų teiginius apie tai, jog Lietuvos pajūris nebuvęs lietuvišku (žemaitišku), bet kuršišku (ano meto supratimu nelietuvišku), ieškojo pajūryje žemaičių labai susiaurindami kuršių apgyventus plotus. Dalis istorikų ir vėliau yra linkę manyti Lietuvos pajūryje iki ateinant Ordinui gyvenus ne kuršius, o žemaičius. Kai kada kuršių išvis nerandama baltų pajūryje. Archeologiniai duomenys rodo, jog kuršiai gyveno nuo Klaipėdos apylinkių iki Ventos žiočių šiaurėje. Tai geologiniais ir geografiniais ypatumais išsiskiriantis pajūrio ruožas, pasižymintis skirtingu klimatu ir prastesniais dirvožemiais. Kuršiams bendrauti su kaimynais, ypač su žemaičiais, trukdė tarp jų žemių gulėjusi beveik neapgyventa plati miškų juosta dar labiau išsiplėtusi apie 500 metus po Kr. atšilus ir padrėgnėjus klimatui. Panašios, tik siauresnės, dykros yra buvusios ir tarp atskirų žemių genčių viduje.
Kuršių vardas ir gyvenama vieta jau seniai buvo gerai žinomi jų vakariniams kaimynams už vandenų. Kuršiai gana anksti, bene pirmieji baltų genčių tarpe, yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Tradiciškai manoma, jog jau apie 650 m. Kuršas kurį laiką priklausęs švedams. Senojoje raštijoje randame ne tik paminėtą Kuršo vardą, bet ir jų užsiėmimų ir būdo aprašymus. Vienas įdomiausių šaltinių yra apie 873 m. parašyta Rimberto kronika, aprašanti šv. Anskaro gyvenimą. Kronikoje minimos penkios kuršių žemės, du kuršių “miestai”, pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas. Adomui Bremeniečiui (XI a. antroji pusė) turime būti dėkingi už labai trumpą, tačiau vaizdingą kuršių apibūdinimą - jie yra vadinami žiauriais ir itin turtingais stabmeldžiais. Saksas Gramatikas apie 1200 metus parašytoje kronikoje Gesta Danorum mini daugelį danų ir švedų žygių į kuršių ir jų pietinių kaimynų sembų (prūsų gentis) žemes. Labai įdomus šaltinis pajūrio baltų kultūrai pažinti yra Islandų sagos , kaip manoma, užrašytos XII-XIV amžiais. Jose randama daug žinių apie tikrus ir menamus skandinavų žygius į baltų žemes, nukariautas jų “karalystes”, kuršių pasipriešinimą atėjūnams. Labai įdomius kuršių gyvenimo būdo ir papročių senovėje aprašymus randame “Egilio sagoje”.

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999
http://www.pgm.lt/Istorija/Zulkaus_straipsnis.htm#Kodėl%20kuršiai%20vadinasi%20kuršiais%20ir%20kur%20jie%20gyveno

_________________
Gyventi čia ir dabar


Ant Gru 06, 2005 3:28 pm
Aprašymas
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2834
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Древнелатвийская народность в западной части Латвии (см. Курса, Курземе). В 7-8 вв. отразили набеги скандинавов. После упорного сопротивления (1210-67) покорены немецкими крестоносцами. К нач. 17 в. в составе латышской народности.
Paveikslėlis
В 1 тысячелетии н.э. в Латвии сформировались родственные в культурном отношении группы племен: курши, земглалы, латгалы и села, а также ливы - потомки финно-угорских племен. Эти племенные группы имели тесную связь с другими балтийскими племенами - жемайтами, аукштайтами и древними прусами, а также с восточными и западными славянами.

Курши во избежанни будущих проблем, убивали новорожденных девочек.

http://skola.ogreland.lv/istorija/slovo/lv034.htm

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Bir 02, 2006 1:10 pm
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 6 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007