Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Sau 24, 2020 11:22 pm



Atsakyti į temą  [ 17 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2
 Žiemgaliai 

Ar jūsų protėviai yra žiemgalių genties?
Tik žiemgaliai 40%  40%  [ 2 ]
Žiemgaliai ir kitos baltų gentys 60%  60%  [ 3 ]
Žiemgaliai ir lenkai 0%  0%  [ 0 ]
Žiemgaliai ir kiti europiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Žiemgaliai ir kiti azijiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Žiemgaliai ir kiti afrikiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Žiemgaliai ir rusai 0%  0%  [ 0 ]
Nežinau 0%  0%  [ 0 ]
Viso balsų : 5

 Žiemgaliai 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2834
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
ISSN 1392-3781 ŽIEMGALA 2002/2
ISTORIJA. MOKSLO DARBAS
Edvardas Gudavičius
Žagarė XIII a. Žiemgalos įvykių fone

Žagarės apylinkės. 1995. Vytauto Didžpetrio nuotrauka
Paveikslėlis
Straipsnis skaitytas 1998 m. Žagarėje vykusioje konferencijoje, surengtoje miesto jubiliejaus proga.

1254 m. Žiemgalos(1) dalybų (tarp Livonijos ordino ir Livonijos arkivyskupo) akte išvardijamos šios žemės: Silenė (Šilynė), Sagarė (Žagarė), Dobenė (Dubena), Sparnenė (Sparnynė), Dobelė (Duobelė), Upmala(2) . Žagarė buvo Vakarų Žiemgalos pietinis pakraštys, aktuose gretinamas su jo šiaurės kaimyne Silene(3) . Pagal 1254 m. dalybų aktą abi šios žemės atiteko Livonijos arkivyskupui(4) .
Žagaro etimologijos vietovardį randame ir kitose baltų žemėse. Tai XIII a. minima Žagarė Kurše(5) . Keli Žagariai yra lietuvių asimiliuotoje buvusioje jotvingių teritorijoje: Šlavantų apylinkėje (Lazdijų r.), Balbieriškio apylinkėje (Prienų r.), Seinų valsčiuje(6) . Yra ir neabejotinai lietuviškos kilmės vietovardžių: Žagarinė Jašiūnų apylinkėje (Šalčininkų r.)(7) , Žagariai Alytaus rajone. M. Jučas kelia klausimą, ar aptariama Žagarė buvo žiemgalių vietovė, ar pateko į Livonijos dalybų aktą tik kaip vokiečių užimta ar norima užimti teritorija(8 ) . A. Tautavičius(9) ir R. Kulikauskienė(10) Žagarę ir jos rytinę kaimynę Sidabrę (Joniškį) priskiria žiemgalių archeologinės kultūros sričiai, bet nurodo jas buvus ties tos srities riba. Reikėtų nepamiršti, kad archeologiniu požiūriu žemaičių ir žiemgalių genezės arealai buvo tarpusavyje glaudžiai susiję (net sunku nubrėžti tarp jų aiškią ribą)(11) . Į aptariamą sritį XIII a. pradžioje veržėsi lietuviai: žiemgalių nekenčiamo kunigaikščio Žvelgaičio vardą atitinka prie Žagarės esantys Žvelgaičių kaimas ir piliakalnis(12) . O netoliese esančios Sidabrės vardo forma yra lietuviška(13) .
1205 m. krito Žvelgaitis. 1209 m. didelė lietuvių kariuomenė, vedama vieno vyresniojo kunigaikščio, vokiečių buvo sumušta netoli Aizkrauklės(14) . Po to lietuvių veržimasis sulėtėjo.

Lemtingą pasalą Žvelgaičiui surengė žiemgalių kunigaikštis Viestartas(15) , pasitelkęs vokiečius. Viestartas susijęs su Tervete(16) , kurią nuo Žagarės skyrė Silenės žemė(17) . Viestartas – vienintelis vakarų žiemgalių didžiūnas, kurį pamini Henrikas Latvis(18 ) . Vienintelis, bet užimantis kur kas svaresnę padėtį nei latgalių ar lybių didžiūnai. Su Viestartu sietina(19) Tervetės pilis paliko įspūdingą piliakalnį(20) . Popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis, 1225 m. vizituodamas vokiečių užkariautą Livoniją, turėjo derėtis su Viestartu kaip lygus su lygiu. Viestartas neatmetė krikšto galimybės, tačiau suprato ją kaip paties Žiemgalos valdovo sprendimą, o ne kaip Rygos vyskupo ar Kalavijuočių ordino valdžios pripažinimo ženklą21 . Kai 1220 m. vokiečiai pajungė Rytų Žiemgalą (Upmalą)22 , Vakarų Žiemgala išlaikė savo nepriklausomybę, o Viestartas 3-iame dešimtmetyje tapo svarbiausiu pasipriešinimo vokiečiams organizatoriumi. Livonijos eiliuotoji kronika pasakoja apie jo vadovaujamų žiemgalių veiksmus (ginantis ir puolant Kalavijuočių ordino Aizkrauklės pilį) 3-io dešimtmečio antroje pusėje(23) . Henrikas Latvis ne kartą pavadina Viestartą kunigaikščiu(24) , o Livonijos kronika – karaliumi(25) anksčiau nei Mindaugą(26) . Žagarės geografinis artumas Tervetei ir išskirtinis Viestarto vaidmuo leidžia manyti, kad ši piečiausioji Žiemgalos žemė įėjo į užsimezgantį teritorinį žiemgalių valstybingumo branduolį. Priešiški žiemgalių ir lietuvių santykiai, didėjant vokiečių Livonijos kolonijai, netrukus virto lietuvių ir vakarų žiemgalių karine sąjunga. 1218–1219 m. žiemą žiemgaliai praleido lietuvių kariuomenę į vokiečių valdomą Estiją(27) . 1220 m. lietuviai padėjo (tiesa, nevykusiai) Viestartui, siekusiam atmušti vokiečius nuo Mežuotnės(28 ) . 1218–1219 m. žiemą lietuviai, perėję Žiemgalą, važiavo užšalusiu jūros sąsiauriu tarp Kuršo smaigalio ir pietinio Saremos kyšulio(29) . Kadangi kronikininkas pažymi, kad iki tol lietuviai niekad per Žiemgalą nežygiavo(30) , o po metų jau rėmė Viestartą, labai tikėtina, kad jų žygio maršrutas ėjo kaip tik per Vakarų Žiemgalą. Taigi į šiuos įvykius galėjo būti įtraukta ir Žagarės žemė. 1236 m. kalavijuočių kariuomenė žygiavo į Žemaitiją veikiausiai per Rytų Žiemgalą(31) . Žygiui pasibaigus Šiaulių mūšiu, bėgančius kalavijuočių kariuomenės likučius mušė žiemgaliai(32) , tikėtina, kad irgi Rytų Žiemgaloje. Dabar Žagarės žemė galėjo likti nuošalyje.

Į Rytų Žiemgalą vokiečiai brovėsi jau XIII a. antrą dešimtmetį. 1218 m. buvo įsteigta Žiemgalos vyskupija(33) , bet 1224 m. Rytų Žiemgala jau buvo priskirta Livonijos užvaldytos Sėlos vyskupijai(34) 1237 m. legato Vilhelmo Modeniečio transumuotoje 1234 m. popiežiaus Grigaliaus IX bulėje nurodant Žiemgalos vyskupijos ribas Upmala ar bent didelė jos dalis priskiriama Rygos vyskupijai(35) .Tai rodytų, kad vokiečiai buvo užvaldę bent jau dalį Rytų Žiemgalos. Tačiau vargu ar po Šiaulių mūšio Livonija čia išlaikė savo valdžią(36) . Užtat jokių abejonių nekelia Vakarų Žiemgalos priklausomybė: 1245 m. imperatoriaus Frydriko II koncesijoje Vokiečių ordinui Žiemgala nurodoma kaip užkariautinas kraštas(37) . 1248 m. Rygos vyskupo Mikalojaus aktas rodo, kad Livonijai netrukus pavyko pajungti kažkurią Rytų Žiemgalos dalį(38 ) . Arčiausiai Lietuvos buvusi Žagarės žemė šiomis sąlygomis neabejotinai dar nepatyrė vokiečių valdžios.

Turėdama saugų Lietuvos užnugarį, Vakarų Žiemgala atsilaikė prieš Livoniją iki XIII a. vidurio. Kilus Lietuvoje vidaus karui (tarp Mindaugo ir jo brolėnų), padėtis pasikeitė. 1250 m. Livonijos ordinas nusiaubė Mindaugo domeną ir tą Žemaitijos dalį, kuri rėmė Mindaugą(39) . Krašto magistras Andrius Štirlandas pasinaudojo lietuvių tarpusavio vaidais ir siekė susidoroti su žiemgaliais(40) . Tais pačiais metais jam tai pavyko padaryti. Livonijos ordino kariuomenė įsiveržė į (Vakarų) Žiemgalą ir privertė ją pasiduoti(41) . Kapituliavę žiemgaliai sutiko mokėti činšą, o Livonijos ordino valdžia apsiribojo vaitų paskyrimu(42) . Vargu ar šito išvengė ir Žagarės žemė. Kaimynai lietuviai jai negalėjo padėti, nes patys kovojo vidaus karą ir kentė Livonijos ordino smūgius.

Žagarės žemė buvo įtraukta į Livonijos ordino ir arkivyskupo dalybas(43) . Vokiečiai ją siejo su jos šiaurine kaimyne Silene (tai, matyt, lėmė šių žemių padėtis – jos ribojosi viena su kita, be to, abi buvo miškingos: Žagarės vardas rodė lapuočius, Silenės – spygliuočius)(44) . Šįkart vokiečiai tik trumpam buvo užvaldę Vakarų Žiemgalą. Livonijos ordinui nesisekė karas su žemaičiais. Po sėkmingų žemaičių manevrų ties Vartajais 1253 m. rudenį žiemgaliai, pajutę sunkią Ordino padėtį, sukilo. Sukilimui vadovavo didžiūnas Skabys. Tikėdamasis susitarti su Livonijos ordinu, Skabys buvo atsargus. Jis liepė išvykti Ordino vaitams ir leido jiems pasiimti savo turtą(45) . Livonijos eiliuotoje kronikoje Skabys paminėtas tik vieną kartą, tačiau 1260 m. Mindaugo akte kalbant apie Lietuvos karaliaus tarybą irgi minimas toks pat vardas46 . Sunku pasakyti, ar tai tas pats asmuo, nes šis aktas galėjo būti Livonijos ordino falsifikatas. Tiesa, ir tokiu atveju neatmestinos akte minimos realijos, taigi ir Skabio buvimo karaliaus taryboje tikimybė. Juk po ketvirčio amžiaus žiemgalių kunigaikštis Nameisis užėmė aukštą padėtį Traidenio valdomoje Lietuvoje. Bet tuomet Lietuva kariavo su Livonija. O dabar Mindaugas su Livonijos ordinu palaikė gerus santykius. Nebent žiemgalis Skabys nedalyvavo gentainių sukilime ir išvyko į Lietuvą, o ankstesni žiemgalių ir lietuvių ryšiai bei svari žiemgalių diduomenės padėtis leido čia jam padaryti karjerą. Kadangi nėra konkrečių duomenų, kuriais būtų galima paremti šiuos spėjimus, telieka konstatuoti patį vardų sutapimo faktą.

Po pavykusio 1258 m. žiemgalių sukilimo vokiečių ordino valdžios neliko ir Žagarėje. 1258–1259 m. žiemą Livonijos ordino kariuomenė bandė užimti Tervetę, bet buvo atmušta(47) . Atsigriebdamas Ordinas 1259 m. sausį pastatė Dobenės pilį(48 ) (į vakarus nuo Tervetės) ir tarsi replėmis siekė suspausti Vakarų Žiemgalą. Vargu ar Žagarę kliudė šis vokiečių įtvirtinimas, nes tolesnį jų puolimą sutrukdė žemaičiai, dar neprasidėjus 1259 m. pavasariui apgulę, nors ir nesėkmingai, Dobenę(49) . Livonijos ordinas savo jėgas nukreipė į Karšuvą, nes norėjo suderinti savo veiksmus su prūsiškąja Vokiečių ordino šaka(50) . Žagarė liko nuošalyje.
Po Durbės mūšio kryžiuočių įgula paliko Dobenę(51) . Daugiau nei 10 metų Žiemgala buvo saugi. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ją vėl pradėjo spausti atsigavęs Livonijos ordinas. Nepaisydami didelės lietuvių pergalės prie Karusos (1270 m.)(52) , vokiečiai pasiekė savo tikslą. 1271 m. antrojoje pusėje jie užėmė Tervetę(53) , o 1272 m. pavasarį – Mežuotnę(54) . Livoniečiai atėjo ir į Žagarės žemę. 1272 m. pavasario ir vasaros sandūroje jie paėmė Raktės pilį55 . Tų pačių metų vasaros pradžioje Žiemgala kapituliavo(56) . Šį kartą Livonija gerai įtvirtino savo valdžią: 1272 m. liepos 6 d. sutartyje buvo išdėstyti žiemgalių įpareigojimai ir valdymo sąlygos(57) , pilyse (nurodoma Tervetė) 58 įsikūrė vokiečių įgulos, žiemgaliai turėjo atlikti karo tarnybą(59) . 1271–1272 m. Livonijos ordinas su vyskupais pasidalijo Žiemgalą. Rygos vyskupui atiteko Silenė ir Žagarė, pastarojoje minima vyskupo pilis60 . Nors žiemgaliai skaudžiau pajuto antrąjį nukariavimą, tačiau ir jis nesunaikino žiemgalių diduomenės, išugdžiusios kunigaikščiams artimas elito struktūras. Todėl politinė žiemgalių organizacija, nors ir neprilygo Lietuvos valstybei, buvo stipresnė nei kitų baltų genčių valdysena. Štai kodėl žiemgaliai, gyvendami visai greta Livonijos, sugebėjo ilgai prieš ją atsilaikyti ir išnaudoti jos patiriamus sunkumus. Pavyzdžiui, Aizkrauklės mūšyje (1279 m.), vos susvyravus Livonijos ordino kariuomenės gretoms, joje buvę žiemgaliai tuoj pat ją apleido61 . Mūšis baigėsi svaria lietuvių pergale(62) . Ja tuojau pasinaudojo žiemgaliai, kurie 1279 m. sukilo suželiant pavasario žolei(63) . Viską lėmė Tervetės paėmimas(64) . Sukilimui vadovavo kunigaikštis Nameisis(65) (veikiausiai jis Livonijos eiliuotoje kronikoje kartais pavadinamas karaliumi(66) ). Prisijungusi prie Lietuvos(67) ir daugiausia remiama žemaičių(68 ) , Žiemgala šįkart (bet paskutinį kartą) buvo laisva per 10 metų. Tačiau net ir tokie stiprūs pagalbininkai negalėjo apginti arti Rygos buvusios Žiemgalos. Livonijos ordinas metodiškai, statydamas savo ir užimdamas žiemgalių pilis, slinko į priekį. 1290 m. Žiemgala buvo galutinai užkariauta69 . Paskutinės kovos vyko Tervetės, Dobelės, Raktės ir Sidabrės apylinkėse(70) . Taigi Žagarės žemė buvo paskutinė laisvos Žiemgalos atrama. Paskutinėžlugo Sidabrė71 .

Pagal 1426 m. sutartį siena tarp Lietuvos ir Livonijos kirto Sidabrės kalną, o Raktė atiteko Livonijai(72) . Šioje vietoje maždaug tokia pati siena išliko ir pagal 1473 m. susitarimą(73) . Tačiau 1529 m. sutartis sieną pastūmėjo į šiaurę ir Žagarė liko jau Lietuvos pusėje(74) . Taip Lietuva paveldėjo pietinį Vakarų Žiemgalos paribį.
Išvados
XIII a. pirmojoje pusėje Žagarė lokalizuojama vakarų Žiemgalos pietiniame pakraštyje. Jos vaidmuo neabejotinai išryškėja XIII a. pabaigoje.
--------------------------------------------------------------------------------

1 Autorius vartoja Žemgala, žemgaliai.
2 A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und in 13. Jahrhundert, St. Petersburg, 1892, p. 108; Liv-, Ehs- und Curländisches Urkundenbuch, Reval, 1853, Bd.1 (toliau – LUB), p. 346; M. Jučas, Dėl vakarinių ir šiaurinių Žemaičių ribų (Pagal istorinius duomenis), Iš lietuvių etnogenezės (toliau – ILE), p. 43.
3 A. Bielenstein, Op. cit., p. 108, 110, žemėl. Curonia und Semigallia um 1250.
4 A. Bielenstein, Op. cit., p. 108; M. Jučas, Op. cit., p. 43.
5 A. Bielenstein, Op. cit., p. 109, 178, 197, žemėl. Curonia und Semigallia um 1250.
6 Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius, 1988, t. 4 (toliau – TLE), p., 629.
7 Ibid.
8 M. Jučas, Op. cit., p. 43.
9 A. Tautavičius, Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996, p. 73.
10 R. Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 34, 39. Žr. taip pat: A. Salys, Die žemaitischen Mundarten, Teil 1, Tauta ir žodis, 1930, kn. 6, p. 198; A. Tautavičius, Šiaulių žemė (V–XIV a. archeologijos duomenimis), Šiaulių praeitis ir dabartis, Vilnius, 1986 (toliau – ŠPD), p.16–17.
11 A. Tautavičius, Žemaičių etnogenezė (Archeologijos duomenimis), ILE, p, 29, 11.
12 TLE, p. 596.
13 A. Bielenstein, Op. cit., p. 389; H. Lowmianski, Studja nad poszątkami spoleszęstwa i panstwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, p. 66.
14 Genrich Latvijskij, Chronika Livoniji, Moskva, Leningrad, 1938, (toliau – HL) p. 276–277, 298.
15 Ibid, p. 275–276.
16 Ibid, p. 389: „ Forro Vesthardus, sanior aliorum Semigallorum de vicina provincia, que Thervetene vocatur, audiens conversionem illorum de Mesiothe, collegit exercitum de omnibus finibus suis pace interrupta et venit ad castrum et pugnavit cum Theutonicis…”
17 A. Bielenstein, Op. cit., žemėl. Curonia und Semigallia um 1250.
18 HL, p.275, 276, 287, 303–304, 395, 439.
19 Plg.15 nuorodą.
20 Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964 (toliau – LKK), p.181.
21 E. Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1964 (toliau – KKP), p. 38–39.
22 HL, p.393–395.
23 Livländische Reimchronik, Paderborn, 1876 (toliau – LRCh), p. 39–42.
24 HL, p.287: „Semigalli…gavisi sunt et venerunt cum Vestardo principe suo…”; p. 439: „Venit etiam Viesthardus Semigallorum princeps…”
26 Plg. ibid., p. 57.
27 E. Gudavičius, KKP, p.33.
28 HL, p. 394–395.
29 LRCh, p.33: „zõ Swurben võren sie ubir s­j das ist ganant da starhap…”; p. 349, 351.
30 Ibid.: „durch Semegallen võren sie, / das was d­ vor geschÃen nie…”
31 S. Sužiedėlis, Kautynės ties Šiauliais 1236 m., Kaunas, 1936, p. 18–19; E. Gudavičius, Saulės mūšis ir Šiauliai, ŠDP, p. 30–31.
32 LRCh, p. 45: „ir genõc sach man sŪ verzagen,/ daš sie zõ lande vluhen wider:/ die Semegallen die dar nider/ slõgen jamerliche/ beide arm und riche”.
33 HL, p.380.
34 E. Chudzinski, Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Orden im 13. Jahrhundert, Borna, Leipzig, 1917, p. 6, 7; LUB, p. 70.
35 A. Bielenstein, Op. cit., p. 107, 120–125; Senas Latvijas vestures avoti, Riga, 1937, turtn. 1, p. 197.
36 Plg. 31 nuor.
37 LUB, p. 242.
38 Livländische Guterurkunden (aus den Jahren 1207–1500), Riga, 1906, p. 20 – 26.
39 LRCh, p. 76 –78.
40 Ibid, p. 76: „ich enwolle hern/ die Littowan und Sameiten./ ouch saltu, hÃrre, leiten/ mich an die Semegallen sõr,/ die da sint nÃkebõr./ daš ich die betwinge…”
41 Ibid, p. 79.
43 A. Bielenstein, Op. cit., p. 108.
44 Ibid, p. 108, 117.
45 LRCh, p. 120–121.
46 LUB, p. 451.
47 LRCh, p. 122–124.
48 A. Bielenstein,Op. cit., p. 111–112; E. Bonnell, Russisch-liwländische Cronographie von der Mitte das neunten Jahrhunderts bis zum Jahre 1410, St. Petersburg, 1862, p. 72; LRCh, p. 124–126.
49 LRCh, p. 125–126.
50 E Gudavičius, KKP, p. 125–126.
51 A. Bielenštein. Op. cit., p. 112; LRCh, p. 134.
52 R. Varakauskas, Ledo mūšis ties Karūzu1270 m., Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija (toliau – Istorija), 1962, t. 3, p. 147–154.
53 LRCh, p. 183; E. Bonnell, Op. cit., p. 81; E. Gudavičius, KKP, p. 159.
54 LRCh, p. 184; E. Gudavičius, KKP, p. 159.
55 E. Bonnell, Op. cit. p. 82; LRCh, p. 185; E. Gudavičius, KKP, p. 159.
56 LKK, p. 178; E. Bonnell, Op. cit. p. 82; E. Gudavičius, KKP, p. 159.
57 LUB, p. 542–544.
58 Žr. 62 nuor.
59 Žr. 60 nuor.
60 A. Bielenstein, Op. cit. p. 108–109, 117, 436–437; LUB, p. 544–548.
61 LRCh, p.,193.
62 R. Varakauskas, Kautynės ties Ašerade, 1279 m., Iš lietuvių kovų prieš Livonijos ordiną XIII a., Istorija, 1964, t. 4, p. 126–134.
64 Ibid., p. 198–201.
65 Ibid., p. 196–200, 207, 210.
67 E. Gudavičius, KKP, p. 164–165.
68 LRCh, p. 196–201, 205–221, 226–245.
69 LKK, p. 180.
70 LRCh, p. 256–266.
71 Ibid., p.262–263.
72 R. Varakauskas, Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a., Vilnius, 1982, p. 234–235.
73 Ibid., p. 238.
74 Ibid., p. 241–242.
Lietuvos istorijos institutas
Kražių g. 5, LT-2001 Vilnius
http://www.ziemgala.lt/z/2002_02_03.html

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Bir 02, 2006 2:41 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2834
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Gražus žiemgalių segės pavyzdys
Paveikslėlis

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Vas 21, 2008 1:27 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 17 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007