Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Pen Kov 29, 2024 12:34 am



Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
 Lietuviška abėcėlė ir kalbos pagrindai 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Lietuviška abėcėlė ir kalbos pagrindai
Cituoti:
Abėcėlė reiškia tam tikra tvarka išdėstytų garsinio rašto ženklų (raidžių) visumą.

Pirmąją mūsų abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo raidyno raidės. Ten dar nėra mums įprastų č, š, ž, ą, ę ė, į, ų, ū...

Lotyniškoji abėcėlė (raidynas ar alfabetas) Lietuvoje įsitvirtino XVIII a. pabaigoje. Mūsų abėcėlę sudaro 32 raidės.

Dabartinę lietuvių abėcėlę pirmasis pateikė J. Jablonskis „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m.; tokia pat abėcėlė vartota ir „Lietuviškos gramatikėlės“ litografuotame konspekte 1899 m. Vinco Kudirkos sudarytų rašybos taisyklių „Statrašos ramsčiai“ (1890, litografuotas leidinys) abėcėlė nuo dabartinės iš esmės tesiskiria tuo, kad joje nėra ū.

Kol įvairių įvairiausi rašto ženklai (paveikslėliai, piešiniai) įgavo dabartinį raidžių pavidalą, praėjo amžiai. Juk kadaise raidė A buvo jaučio galvos piešinys, E vaizdavo aukštyn rankas iškėlusį žmogeliuką, M – jūros bangą, P išsirutuliojo iš arklio galvos piešinėlio, T priminė kryželį...

Kaip manote, ar pirmoji abėcėlės raidė (visose abėcėlėse) yra ir pati seniausia? Vaikų rašytojo Stepono Zobarsko žodžiais, A atrodo kaip ,,du broliai suspirti, o trečiasis per vidurį“. Bet seniausioji ne A, o raidė O. Ji jau buvo senovės finikiečių abėcėlėse dar 1300 m. prieš Kristų! Ir išriedėjo iš piešinio, vaizdavusio žmogaus akį.

Abėcėle vadintos, o kartais ir dabar dar pavadinamos tokios knygos kaip elementoriai. Vieno iš jų - Juozo Damijonaičio elementoriaus – net pavadinimas buvo sudarytas iš mūsų abėcėlės trijų pirmųjų raidžių – ,,ABC“ – (1906 m.).

Beje, žinome dar ir kitą – Morzės abėcėlę. Raides joje atstoja kiti sutartiniai ženklai, kuriuos stuksenant susišnekama per nuotolį.

A a, Ą ą (a nosinė), B b (bė), C c (cė), Č č (čė), D d (dė), E e, Ę ę (e nosinė), Ė ė, F f (ef), G g (gė), H h (ha), I i, Į į (i nosinė), Y y (i ilgoji), J j (jot), K k (ka), L l (el), M m (em), N n (en), O o, P p (pė), R r (er), S s (es), Š š (eš), T t (tė), U u, Ų ų (u nosinė), Ū ū (u ilgoji), V v (vė), Z z (zė), Ž ž (žė).

Dviraidžiai

Dz dz (dzė), Dž dž (džė), Ch ch (cha).

Pagal http://ualgiman.dtiltas.lt/abecele.html
Paveikslėlis

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 1:46 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Fonetikos sąvoka
Cituoti:
Fonetikos sąvoka

Fonetika (graikiškai phōne – ,,garsas“) yra kalbos garsų mokslas; kalbotyros šaka, tirianti kalbos garsų susidarymą ir jų akustines (girdimąsias) ypatybes. Raides, raidžių ir garsų santykius nagrinėja grafika (graikiškai graphō – „rašau“)

Fonetikos objektas yra ne tik garsai (balsiai, priebalsiai, dvigarsiai), bet ir jų derinimo dėsniai, skiemuo, kirtis, priegaidė, intonacija.

Kalbos garsinės sandaras nagrinėjimo aspektai yra keli: artikuliacinis, akustinis, funkcinis, ortoepinis. Pagal tai fonetika (plačiąja prasme) gali būti skirstoma į artikuliacinę ir akustinę fonetiką (siaurąja prasme), fonologiją (tiria garsų funkcijas kalboje), ortoepiją (taisyklingos tarties mokslas). Be abejo, šios dalys yra reliatyviai savarankiškos, jos gali būti atskiros disciplinos. Tačiau praktiniais sumetimais lietuvių bendrinės kalbos fonetinę sistemą tikslingiausia, kad ir glaustai, apibūdinti visais atžvilgiais.

Artikuliacinė fonetika (lot. articulatio < articulo – aiškiai tariu, skaidau). Ši fonetikos mokslo dalis nagrinėja kalbos padargų veiklą. Kalbos padargai yra valdomi centrinės nervų sistemos impulsų. Kadangi psichomotoriniai procesai mažai ištirti, artikuliacinė fonetika iš esmės grindžiama periferinių kalbos padargų veiklos analize.

Pagrindiniai kalbos padargai yra balso stygos, liežuvis (jo priešakinė, vidurinė, užpakalinė dalis), lūpos, priešakiniai dantys, alveolės (dantenos), kietasis ir minkštasis gomurys. Kalbos garsų susidarymui svarbios yra burnos, nosies, ryklės ertmės. Į jas oras patenka iš plaučių pro bronchus, trachėją, gerklas. Tačiau pastarieji kvėpavimo organai nelemia garsų skiriamųjų požymių.

Kad paaiškėtų kalbos padargų funkcijos, pasižiūrėkime, kuo skiriasi balsių ir priebalsių artikuliacija.

Tariant balsius, oro srovė virpina suartėjusias balso stygas (taip atsiranda balsas, plg. žodžius balsas ir balsis), bet ryklės ir burnos ertmėje nesutinka tikrų kliūčių ir išeina pro burną palyginti laisvai. Todėl balsiai vadinami nekliūtiniais garsais. Tiesa, kai kurių (ypač aukštutinio pakilimo) balsių artikuliacijai būdinga tam tikra sąsmauka.

Pavyzdžiui, tariant ū(ų), liežuvio užpakalinė dalis būna pakilusi aukštyn prie minkštojo gomurio, lūpų anga susiaurėjusi. Vis dėlto tarpai tarp kalbos padargų dar nėra tokie siauri, kad kliudytų orui išeiti be trinties.

Artikuliuojant priebalsius, kurioje nors burnos vietoje susidaro kliūtis: aklina uždaruma arba bent ankštuma (plyšys). Pro tą kliūtį balsinga ar nebalsinga oro srovė turi skverbtis su didesne jėga, negu tariant balsius. Pavyzdžiui, tardami priebalsį p, iš pradžių lūpas sučiaupiame ir užtveriame kelią oro srovei, o po to šią uždarumą susprogdiname; tardami s, tarp priešakinės liežuvio dalies ir beveik sukąstų dantų paliekame siaurą plyšelį, pro kurį skverbiasi oras. Dėl šių priežasčių priebalsiai vadinami kliūtiniais garsais.

Savitas priebalsių poklasis – pusbalsiai – pagal artikuliacijos būdą užima lyg tarpinę padėtį tarp balsių ir kitų priebalsių. Pavyzdžiui, tariant m, suspaustos lūpos sudaro uždarumą, bet oras gali laisvai išeiti pro nosį, nes minkštasis gomurys būna nusileidęs žemyn; tariant l, liežuvio priešakinė dalis būna prisispaudusi prie priešakinių dantų, bet tarp liežuvio ir šoninių dantų lieka laisvi tarpai.

Priebalsių (neišskiriant nė pusbalsių) artikuliacijos vietą galima tiksliai nurodyti. Pavyzdžiui, p – abilūpis, s – liežuvio priešakinis, dantinis, š – liežuvio priešakinis, alveolinis, j – liežuvio vidurinis, gomurio vidurinis, k – liežuvio užpakalinis, gomurio užpakalinis. Balsių taip negalėtume apibūdinti. Sakysim, balsio y (į) artikuliacija yra priešakinė, bet susidarymo vieta nėra apibrėžta, nes liežuvio priešakinė ir vidurinė dalis priartėjusi ir prie priešakinės, ir prie vidurinės gomurio dalies. Vadinasi, priebalsiai yra lokalizuoti, o balsiai nelokalizuoti.

Balso stygų virpėjimas ar nevirpėjimas – tai skiriamasis skardžiųjų ir dusliųjų garsų požymis. Be to, virpesių dažnis ir amplitudė pareina nuo kirčio, priegaidės, intonacijos.

Kalbos padargų veiklą galima nustatyti savistaba arba eksperimentinės fonetikos metodais. Garsų artikuliacija tiksliai atsispindi rentgenogramose, palatogramose, labiogramose. Rentgenograma – tai rentgeno aparatu gautas profilinis kalbos padargų vaizdas. Rentgenogramoje matyti, kokia yra liežuvio, dantų, minkštojo gomurio padėtis, kokio tūrio yra ertmės ir kt. Iš rentgenogramų nustatę, jog liežuvis yra pakilęs aukštyn, kietojo gomurio link, negalime žinoti, kuriose vietose ir kiek jis liečia gomurio kraštus, pastarąją garsų artikuliacijos ypatybę rodo palatograma (lot. palatum – gomurys). Eksperimentų metu liežuvis, prisilietęs prie milteliais pabarstyto gomurio (arba dirbtinio gomurio plokštelės), palieka pėdsaką. Tas vaizdas nufotografuojamas ar kitu būdu fiksuojamas palatogramoje. Lūpų padėtis atsispindi labiogramoje (lot. labium – lūpa). Be abejo, esama ir daugiau metodų, padedančių aprašyti artikuliaciją.

Akustinė fonetika (gr. akustikos – girdimasis). Jos objektas – kalbos padargų sukelti virpesiai. Akustinę fonetiką dar galima būtų skirti į dvi dalis: fizinę ir psichinę. Fizinė akustinė fonetika nagrinėja fizinius kalbos virpesius, o psichoakustinė fonetika – tų virpesių jutimą, suvokimą. Kalbotyroje dažniausiai remiamasi fizinės akustikos duomenimis. Tačiau neretai vartojami ir psichoakustiniai terminai, pvz.: tembras, tono aukštis ir pan.

Tariant balsius, balso stygų sukelti periodiniai oro virpesiai – vadinamasis pagrindinis tonas – sužadina ryklės, burnos (kartais ir nosies) ertmių rezonansą. Rezonansiniai tonai ir lemia balsių kokybę – tembrą. Taigi balsiai yra toningiausi, sonoringiausi (skambiausi) garsai.

Artikuliuojant priebalsius oro srove skverbiasi pro tam tikras kliūtis ir sukelia neperiodinius virpesius, kuriuos suvokiame kaip triukšmą (trenksmą, ūžesį, šlamesį, švilpesį). Virpesių pobūdis ir kiekis nėra vienodas. Duslieji priebalsiai susideda tik iš neperiodinių virpesių, o skardieji priebalsiai – iš pagrindinio tono ir neperiodinių virpesių. Pusbalsiai yra gana toningi garsai su nedideliu triukšmo priedu.

Daugelį akustinių požymių galima nustatyti iš oscilogramų. Oscilografu užrašytų kreivių pasikartojantys žemų dažnių svyravimai rodo pagrindinį toną, amplitudė – intensyvumą, ilgis – trukmę. Oscilogramose atsispindi ir kokybės (tembro) ypatybės, tik jas gana sunku analizuoti. Į sudedamuosius virpesius kalbos garsai suskaidomi spektrografu. Balsių (iš dalies ir pusbalsių) spektrogramose išryškėja būdingieji dažniai, vadinami formantėmis. Svarbiausios yra dvi pirmosios formantės, sutrumpintai žymimos F1 ir F2. Pirmoji formante (F1) esti 250 - 900 Hz, o antroji formante (F2) – 400 - 2400 Hz diapazone. Triukšmo spektras yra platus, be ryškesnių formančių.

Fonologija (gr. phone – garsas, logos – mokslas). Jos tikslas – nustatyti fonetinių elementų funkcionavimą kalboje. Skiriami dvejopi elementai: segmentiniai ir supersegmentiniai (arba prozodiniai).

Kiekvieną posakį galime įsivaizduoti kaip tiesę, kurią skirstome segmentais (lot. segmentum – atkarpa). Mažiausias funkciškai savarankiškas tiesinis kalbos segmentas vadinamas fonema. Fonema yra abstraktus vienetas, kuris kalboje realizuojamas kaip konkretus garsas. Funkcinį garsų savarankiškumą rodo tai, kad jie padeda skirti žodžius. Pavyzdžiui, žodžiai tarė ir darė fonetiškai skiriasi pirmaisiais priebalsiais. Vadinasi, t ir d funkcionuoja kaip skirtingos fonemos. Jos atlieka distinktyvinę (skiriamąją) funkciją.

Garsai kalboje funkcionuoja nevienodai. Balsiai eina skiemens pagrindu, o priebalsiai tik prisišlieja prie balsių (pagal tai ir terminas sudarytas – priebalsiai). Lietuvių bendrinėje kalboje skiemens pagrindą gali sudaryti ir mišrieji dvigarsiai, kurių antrieji dėmenys yra l, m, n, r. Tai rodo, jog pusbalsiai funkciškai artimi balsiams. Fonologijos darbuose pusbalsinės fonemos paprastai apibūdinamos kaip turinčios ir balsių, ir priebalsių požymių (arba neigiamai – kaip nepriklausančios nei balsių, nei priebalsių klasei).

Centrinę (pagrindinę) fonologinės sistemos dalį sudaro fonemos, vartojamos grynuosiuose lietuviškuose žodžiuose arba senuosiuose skoliniuose, visiškai prisitaikiusiuose prie lietuviškų žodžių modelio. Šiais žodžiais pirmiausia turime remtis apibūdindami fonemų junginius, jų vartojimą. Bendrinėje kalboje yra ir naujesnių skolinių, kurių fonemos papildo sistemą. Tai vadinamieji periferiniai (šalutiniai) kalbos elementai. Nagrinėdami lietuvių bendrinės kalbos fonologinę sandarą, negalime atsižvelgti į visas jaustukų, ištiktukų garsines ypatybes. Šiuose, dažniausiai ekspresyvinę funkciją atliekančiuose kalbos vienetuose rastume balsių ir priebalsių, šiaip jau nebūdingų lietuviškiems žodžiams, pvz,: op, fui, oho, cha. Čia pasitaiko net ir labai keistos darybos garsų, pvz.: lūpinis, virpamasis priebalsis, kuriuo stabdomi arkliai, lūpinis, čiulpiamasis garsas, kuriuo šaukiami šunys, raginami arkliai, nuostabą reiškiantis švilptelėjimas, prasmingas krenkštelėjimas ir pan. (jų net neįmanoma tiksliai užrašyti).

Nevienodomis sąlygomis realizuotos fonemos kiek skiriasi. Pavyzdžiui, žodyje tarė – t nesulūpintas, o žodyje tūpė – t sulūpintas. Tai tos pačios fonemos variantai, arba alofonai. Jie funkciškai nėra savarankiški, nes priklauso nuo konkrečių aplinkybių; sakysim, nesulūpintas t vartojamas prieš nelūpinį balsį, o sulūpintas t – prieš lūpinį balsį. Taigi fonemų variantai negali savarankiškai atlikti skiriamosios funkcijos. Kalbėdami paprastai nė nepastebime fonemų varijavimo, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su žodžių reikšme. Kad pajustume fonemų variantų skirtumus, turime specialiai sukaupti dėmesį ir analizuoti jų tarimą.

Drauge su segmentiniais elementais kalboje vartojami ir kiti, supersegmentiniai elementai (lot. super – virš): kirtis, priegaidė, intonacija. Jie apima stambesnius kalbos vienetus: žodžius, skiemenis, frazes, ant jų yra tarsi uždedami, užklojami. Supersegmentiniai elementai susiję su tarimo gaida. Pagal tai jie patys ir juos išreiškiantys fonetiniai požymiai dar vadinami prozodiniais (gr. prosodia – priedainis, kirtis). Funkciškai savarankiški prozodiniai elementai yra prozodemos. Jos, kaip ir fonemos, paprastai atlieka skiriamąją funkciją. Pavyzdžiui, žodžius giria: giria padeda diferencijuoti kirtis, žodžius šauk : šauk – priegaidė, frazės Pavasaris. Pavasaris? – intonacija. Kai kuriuose darbuose intonacijos prozodemos vadinamos intonemomis.

Fonologiniai vienetai, ypač prozodemos, atlieka ir daugiau funkcijų: kulminatyvinę (išskiriamąją), delimitatyvinę (atskiriamąją) ir kt.

Prozodemos dėl įvairių fonetinių aplinkybių varijuoja. Sakysim, žodžio kitas, ištarto tvirtinamąja ir klausiamąja intonacija, prozodiniai požymiai gerokai skiriasi, bet vis tiek kirčiuotas yra pirmasis skiemuo. Tai tos pačios kirčio prozodemos variantai. Kirčio, priegaidės, intonacijos prozodemų variantai nėra pakankamai ištirti ir susisteminti, todėl apie juos maža ką galima pasakyti.

Tie požymiai, kurie padeda skirti fonemas arba prozodemas, vadinami distinktyviniais (skiriamaisiais, diferenciniais, relevantiniais).

Ortoepija (gr. orthos – taisyklingas, epos – kalba). Tai fonetikos mokslo dalis, kurios uždavinys – nustatyti tarties normas, numatyti galimus jų pažeidimus.

Bendrinės kalbos normos nustatomos pagal aiškųjį tarties stilių. Šiam stiliui būdingas lėtokas kalbos tempas, ryški garsų artikuliacija. Aiškiuoju stiliumi dažniausiai kalbama viešose vietose: paskaitose, per radiją, televiziją ir pan. Buitinėje kalboje, greičiau šnekant, tartis neretai esti ne tokia aiški, garsų požymiai blankesni, kai kurie elementai gali būti net visai praleidžiami. Tai vadinamasis šnekamasis stilius.

Dėl tam tikrų istorinių, socialinių, kultūrinių sąlygų lietuvių bendrinė tartis susiformavo vakarų aukštaičių kauniškių šnektos pagrindu. Tačiau nereikia manyti, jog bendrinė kalba yra vienos šnektos kopija. Kai kuriomis fonetinėmis ypatybėmis bendrinė tartis yra nutolusi nuo vakarų aukštaičių kauniškių tarties. Be to, esama ir nenusistovėjusių bendrinės tarties dalykų. Tarties normas padeda įtvirtinti mokykla, radijas, televizija, teatras, spauda.

Rūpinantis taisyklinga bendrine tartimi, nuolat susiduriama su normų pažeidimais – tarties klaidomis. Kad galėtume sėkmingiau lavinti tartį, turime žinoti tarties klaidų priežastis, paplitimą, mokėti vertinti klaidų didumą, gajumą.

Tarties klaidų atsiranda dėl tarmių, svetimų kalbų, rašybos įtakos bei kitų priežasčių. Lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių fonetinės sistemos skiriasi. Mokantis bendrinės tarties, iš pradžių bandoma verstis gimtosios kalbinės sistemos priemonėmis. Sakysim, rytų aukštaičiai, kirčiuotus negalimus balsius i, u taria pusilgius. Todėl šių vietų žmonės, šnekėdami ir bendrine kalba, dažnai ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius. Kirčiuoti trumpieji balsiai (netgi žodžio gale) esti ilginami, pavyzdžiui, ir dėl rusų kalbos įtakos. Mat rusų kalboje bet kuris kirčiuotas balsis yra pailgėjęs.

Mūsų rašyba nėra gryna fonetinė. Nemaža žodžių rašome vadovaudamiesi morfologiniu, istoriniu, tradiciniu principu. Dėl rašybos ir tarties neatitikimo gali atsirasti klaidų. Sakysim, žodyje iššoko pagal morfologinį principą rašomos dvi raidės šš, nors bendrinėje kalboje dvigubi priebalsiai netartini. Dažnas, veikiamas rašto, stengiasi išlaikyti abu priebalsius šš.

Tarties klaida nelygu klaidai. Vienos yra didelės, kitos – mažos. Didelės tarties klaidos yra tos, kurias darant pažeidžiama bendrinės kalbos fonologinė sistema: painiojamos fonemos, prozodemos, nesilaikoma jų kaitos dėsnių ir pan. Pavyzdžiui, lietuvių bendrinėje kalboje trumpieji ir ilgieji balsiai yra skirtingos fonemos, nes padeda skirti žodžius, plg.: lupa : lūpa, lygus : lygūs. Kas vietoj kirčiuoto trumpojo u taria ū arba vietoj nekirčiuoto ilgojo ū taria trumpąjį u, tas pažeidžia bendrinės kalbos sistemą – daro stambių tarties klaidų.

Daug menkesnės klaidos – netiksliai tariami bendrinės kalbos fonemų ar prozodemų variantai. Pavyzdžiui, daugelis rytų aukštaičių taria ne tokius uždarus kirčiuotus o, ė, kokie turėtų būti bendrinėje kalboje. Šiek tiek atviresnis jų tarimas nekenkia fonologinei sistemai, nes vienos fonemos nepakeičiamos kitomis.

Pirmiausia reikia taisyti didžiąsias klaidas. Subtilesnių tarties netikslumų koregavimas – šalutinis uždavinys.

Iš pradžių gali atrodyti, kad sunkiausia atsikratyti didžiųjų klaidų. Iš tiesų taip nėra. Pačios gajausios kaip tik mažosios klaidos. Didžiosios klaidos vienos sunkiau ištaisomos, kitos – lengviau.

Sunkiausia išmokti tų fonetinių elementų, kurių iš viso nėra gimtojoje tarmėje (ar kitoje kalbinėje sistemoje). Pavyzdžiui, daugeliui žemaičių sunku išmokti bendrinės kalbos balsių o, ė, nes jų šnektose šie balsiai paprastai nevartojami. Dar sunkiau taisyti mažąsias klaidas – bendrinei kalbai nepriimtinus fonemų, prozodemų variantus. Mat gimtojoje tarmėje dažniausiai reikiamų variantų iš viso nėra, be to, variantų skirtumus daug sunkiau išgirsti. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių šnektose kitokių balsių o, ė ir nerasime, tik atvirokus. Gimtojoje tarmėje neturimų fonetinių elementų reikia mokytis labai atkakliai, beveik taip pat, kaip ir neįprastų užsienio kalbos garsų.

Lengviau mokytis tų bendrinės kalbos garsų, kurių gimtojoje tarmėje esama, tik jie vartojami kitoje pozicijoje. Pavyzdžiui, rytų aukštaičiai žodžio gale kirčiuotų trumpųjų balsių paprastai neilgina. Taigi jiems nereikia iš naujo mokytis šių garsų. Reikia tik įprasti šnekant bendrine kalba vartoti kirčiuotus trumpuosius balsius kitose žodžio vietose.

Jei gimtojoje tarmėje yra reikiamų garsų ir jie vartojami tokioje pat pozicijoje, kaip ir bendrinėje kalboje, taisyklingos tarties mokytis nėra sunku. Pavyzdžiui, žodžio daug gale žemaičiai taria skardųjį priebalsį g, bet jie lengvai pasako šį žodį ir pagal bendrinės kalbos normą – su dusliuoju priebalsiu k, nes tokį garsą vartoja kitų žodžių gale, pvz.: būk, šauk.

Fonetikos mokslo dalių ryšys. Artikuliacinė ir akustinė fonetika, fonologija, ortoepija glaudžiai susijusios viena su kita. Nagrinėdami kalbos padargų veiklą, sužinome, kaip susidaro tam tikro skambesio fonetiniai elementai. Antra vertus, iš akustinių kalbos ypatybių galime spręsti ir apie artikuliaciją. Fonologija yra išaugusi ant artikuliacinės ir akustinės fonetikos pamatų. Be konkrečių garsų ar kitų fonetinių reiškinių analizės negalėtume nustatyti abstraktesnių funkcinių vienetų – fonemų, prozodemų. Tačiau ir artikuliacinės bei akustinės fonetikos specialistai, kad nepaklystų įvairiausių garsų pasaulyje, turi laikytis fonologijos gairių. Ortoepijos klausimų svarstymas taip pat būtų abstraktus, jeigu nesiremtume artikuliacinės ir akustinės fonetikos, fonologijos duomenimis.

Fonetikos mokslo vieta kalbotyros disciplinų sistemoje. Fonetikos mokslas saistomas abipusiais ryšiais su kitomis kalbotyros disciplinomis: morfologija, leksikologija, sintakse, akcentologija, stilistika, dialektologija, kalbos kultūra ir kt.

Fonologija artimai susijusi su morfologija. Turime netgi specialią atsaką – morfonologiją, kuri nagrinėja morfologinių ir fonologinių reiškinių santykius.

Nustatant funkcinį garsų ar kitų elementų savarankiškumą, atsižvelgiama į tai, ar padeda jie skirti leksinius vienetus – žodžius. Kita vertus, tokie leksikologijos klausimai, kaip homonimija, skolinių fonetinis prisitaikymas ir kt., grindžiami fonetikos duomenimis.

Frazės intonacija yra svarbi sintaksės raiškos priemonė. Todėl intonacijos vaidmuo išryškėja analizuojant sintaksinius ir prasminius sakinių bei jų dalių santykius.

Skiemuo, kirtis, priegaidė yra akcentologijos pamatinės sąvokos, kurių turinys atsiskleidžia per jų fonetinės esmės aiškinimą.

Tam tikri fonetiniai elementai esti vartojami stilistiniais tikslais. Poetikos ir stilistikos sankryžoje formuojasi naujas mokslas – fonostilistika.

Dialektologijos darbuose dažnai gretinama tarmių ir bendrinės kalbos fonetinė sandara. Be to, reikia atsižvelgti į šių sistemų sąveiką: tarmės veikia bendrinę kalbą, o bendrinė kalba – tarmes.

Svarstant ortoepijos klausimus, faktiškai įžengiama į kalbos kultūros sritį.

Fonetika yra susijusi ir su praktinėmis rašomosios kalbos disciplinomis: rašyba (ortografija) ir skyryba (punktuacija), nes svarbu žinoti, kuriomis grafinėmis priemonėmis rašte žymimi fonetiniai elementai. Nagrinėjant fonetinę kalbos sandarą, taip pat remiamasi fiziologijos, fizikos, psichologijos bei kitų mokslų metodais ir duomenimis.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 1:49 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Kalbos padargai
Cituoti:
Kalbos padargai

Paveikslėlis

Garsai susidaro veikiant kalbos padargams. Kalbos padargai yra šie:

1) lūpos (viršutinė ir apatinė);

2) dantys (viršutiniai ir apatiniai);

3) liežuvis;

4) gomurys, kuris baigiasi liežuvėliu;

5) nosies, burnos, ryklės ertmės;

6) gerklos su balso stygomis;

7) kvėpuojamoji gerklė;

8 ) bronchai;

9) plaučiai.

Vienas svarbiausių kalbos padargų yra gerklos su jose esančiomis balso stygomis. Oras eina iš plaučių pro kvėpuojamąją gerklę ir balso stygas. Jeigu balso stygos neįtemptos ir nevirpa, oras išeina be kliūčių. Jeigu oras eidamas virpina įtemptas balso stygas – atsiranda garsas. Dažniausiai oras išeina pro burnos ertmę, kur liežuvis, dantys ir gomurys padeda susidaryti garsui. Tik tariant m ir n, oras išeina ne pro burnos, o pro nosies ertmę.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 2:01 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Garsas ir raidė
Cituoti:
Garsas ir raidė

Kalba žiloje senovėje buvo tik sakytinė. Išradus raštą, atsirado ir rašytinė kalba. Sakytine (garsine) kalba šnekame, o rašytine – rašome.
Garsas
Tariamas
Girdimas
Jį nagrinėja fonetika

Raidė
Rašoma
Matoma
Ją nagrinėja grafika

Raidė yra garso ženklas. Paprastai kiekvieną garsą žymime atskira raide: rytas, ritas; kąs, kas. Dažniausiai žodyje raidžių esti tiek kiek garsų, bet kartais raidžių yra daugiau.
Raidė i, eidama minkštumo ženklu, atskiro garso nesudaro: žodyje žiogas [ž'gas] yra 6 raidės, bet tik 5 garsai, žodyje žiūriu yra 6 raidės, bet tik 4 garsai.

Priebalsiai c, č yra sudėtiniai garsai – afrikatos (= ts, tš). Tokie pat sudėtiniai garsai (afrikatos) yra dz, dž (dz = d + z; dž = d + ž), tik jie visada žymimi dviem raidėmis, o tariami kaip vienas priebalsinis dvigarsis.

Du vienodi ar panašūs priebalsiai dažniausiai žymimi abu, o tariamas vienas: iššoko [išoko]; išsirpo [isirpo].

Skirtingi garsai kartais žymimi ta pačia raide, pavyzdžiui, žodyje bėgti rašome g, tariame k, o žodyje bėgo – g; žodyje brėžti rašome ž, tariame š.

Tas pats garsas kartais žymimas skirtingomis raidėmis: [ū] žymimas ū (jūs) arba ų (skųs), [ī] – y (vys) arba į (drįs).

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 2:03 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Garsų klasifikacija
Paveikslėlis

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 2:04 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Balsiai
Cituoti:
Balsiai

1. Garsai klasifikuojami pagal daugelį tarimo požymių. Žiūrima, kokia yra kalbos padargų padėtis ir veikla tariant garsą. Garsai klasifikuojami ir pagal garso bangos savybes ir įspūdį, kurį sukelia garsas žmogui.

Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro muzikiniai tonai, vadinasi balsis. Balsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant oras be kliūčių eina pro atvirą burną. Lietuvių kalbos balsiai žymimi šiomis raidėmis (balsėmis): a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū.

Balsiai apibūdinami pagal tarimo trukmę, liežuvio padėtį ir lūpų veiklą.

2. Pagal tarimo trukmę balsiai skirstomi į ilguosius a, ą, e, ę, ė, į, y, o, ū, ų ir trumpuosius a, e, i, u, o (pastarasis tarptautiniuose žodžiuose – boksas, choras, profilis, krosas). Tarptautinių žodžių e taip pat visada trumpas: poetas, kvartetas, komitetas. Ilgieji balsiai tariami maždaug du kartus ilgiau už trumpuosius. Trumpieji balsiai i, u yra visada trumpi (tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti): ima, jis, žilas, visi, sukti, esu, buvau. Balsiai a, e kirčiuoti tariami ilgai (ežeras, namas), o nekirčiuotame skiemenyje yra trumpi {ežere, name). Tokie dėl kirčio pailgėję a, e (ežeras, namas) vadinasi padėtinio ilgumo balsiai. Balsiai, kurie išlaiko savo ilgumą ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti, vadinasi prigimtinio ilgumo balsiai (rytas – rytelis – rytojus; rūpi – rūpinti, rūpintojėlis).

3. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsiai skirstomi į dvi eiles. Tariant balsius, liežuvis pasislenka arba į priekį, arba atgal. Liežuviui pasislinkus į priešakinę burnos dalį, tariami priešakinės eilės balsiai: i, į, y, e, ę, ė.

Liežuviui pasislinkus į užpakalinę burnos dalį, tariami užpakalinės eilės balsiai: a, ą, o, u, ų, ū.

4. Dar balsiai skirstomi pagal liežuvio vertikalų judėjimą aukštyn arba žemyn. Pagal tai skiriami aukštutinio pakilimo, arba uždarieji, balsiai u, ų, ū, i, į, y, vidutinio o, ė ir žemutinio pakilimo, arba atvirieji, balsiai a, ą, e, ę.

5. Pagal lūpų veiklą tariant yra lūpiniai ir nelūpiniai balsiai. Lūpiniai balsiai tariami lūpas sudėjus apvaliai ir atkišus į priekį. Lūpiniai balsiai: u, ų, ū, o.

Visi kiti balsiai yra nelūpiniai.

Balsiai sudaro skiemens pagrindą: na-mas, neš-ti, se-nas.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 2:08 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Lietuviška abėcėlė ir kalbos pagrindai
Artikuliaciniai (ir akustiniai) balsių požymiai http://ualgiman.dtiltas.lt/artikuliaciniai_balsiu_pozymiai.html

Balsių tarimas http://ualgiman.dtiltas.lt/balsiu_tarimas.html

Priebalsiai http://ualgiman.dtiltas.lt/priebalsiai.html

Artikuliaciniai priebalsių požymiai
http://ualgiman.dtiltas.lt/artikuliacin ... ymiai.html

Priebalsių asimiliacija (supanašėjimas) http://ualgiman.dtiltas.lt/priebalsiu_s ... jimas.html
Asimiliacija – vieno garso supanašėjimas su kitu.
1. Tariant žodį, duslieji priebalsiai [p], [t], [k], [s], [š] prieš skardžiuosius , [d], [g], [z], [ž] suskardėja: apdaras tariame abdaras, atgarsis – adgarsis, sukdamas – sugdamas, kasdamas – kazdamas, išgirsti – ižgirsti ir pan.
2. Tariant žodį, skardieji priebalsiai [b], [d], [g], [z], [ž] prieš dusliuosius [p], [t], [k], [s], [š] suduslėja: dirbti tariame dirpti, medkirtys – metkirtys, sirgti – sirkti, zyzti – zysti, vežti – vešti ir pan.
3. Tariant žodį, priebalsis z prieš č virsta š: mokesčiai tariame mokeščiai, mesčiau – meščiau, pėsčias – pėščias ir pan.
4. Tariant žodį, priebalsis z prieš dž virsta ž: vabzdžiai tariame vabždžiai, pavyzdžiai – pavyždžiai ir pan.
5. Susidūrus priebalsiams [s], [š], [z], [ž] vyksta ypatinga asimiliacija: tariamas paskutinis priebalsis: užsienis – usienis, užšoko – usoko, pusšimtis – pušimtis, pusseserė – puseserė, užžiebė – užiebė.

[b]Priebalsių tarimas
http://ualgiman.dtiltas.lt/priebalsiu_tarimas.html

Dvigarsiai http://ualgiman.dtiltas.lt/dvigarsiai.html

Dvigarsių tarimas http://ualgiman.dtiltas.lt/dvigarsiu_tarimas.html

Skiemuo http://ualgiman.dtiltas.lt/skiemuo.html

Transkripcija ir transliteracija http://ualgiman.dtiltas.lt/transkripcij ... acija.html

Fonetinio nagrinėjimo tvarka http://ualgiman.dtiltas.lt/fonetinio_na ... varka.html

Šaltiniai
Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. V., 1997.
Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. V., 1965.
Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. V., 1995.
Raguotienė G. Žodžiai apie kalbą. V., 1998.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pir Lap 21, 2011 2:17 pm
Aprašymas WWW
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 958
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: Lietuviška abėcėlė ir kalbos pagrindai
Viską gyvenime galima susisteminti ir pabandyti nurodyti jog tai yra geriau arba neigti jog tai yra blogiau už sistemą buvusia iki tol. Spendžiant iš pateiktos medžiagos mūsų abecelė nuo 1547 išgyveno keletą perversmų ko pasekoje kalba buvo iš esmės pakeista. Raidynas buvo pritaikytas įvesti svetimybėms kitaip dar vadinamiems tarptautiniais žodžiais. Įvedus taip vadinamas nosines
Cituoti:
mums įprastų č, š, ž, ą, ę ė, į, ų, ū...
kalba visiškai pasikeitė. Gaila bet visos reformos nuvedė į užmarštį.

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Ket Gru 22, 2011 12:08 am
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 8 pranešimai(ų) ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007