Kuo man artimas baltų tikėjimas?

Savo gyvenime teko minti nemažai religinių kelių ir keliukų, kurie mane atvedė prie savo šaknų ir protėvių išminties bei dvasinio kelio. Ilgai klaidžiojus po budizmo sroves, šamanizmo praktikas ir t.t. "radau" savo namus.
Galbūt pasirodys juokinga, bet tam praRadau 25 metus. Pasirodo ir Lietuvoje yra ne viena etnokultūrinė pakraipa, skirtingas baltiškos pasaulėžiūros interpretavimas ir jos įgyvendinimo dabartyje keliai. Teko nemažai laiko dalyvauti "Romuvų" veikloje, bet romuviečiu taip ir netapau dėl paprasto dalyko, nes patyrus įvairias dvasines praktikas ir kelius budistinėse, bono šamanistinėse ar ezoterinėse mokyklose, ieškojau tikro baltiško dvasinio kelio žinovų. Radau, bet ne visai tai, ko ieškojau. Daugumas žmonių nesigilina giliau nei etnokultūra ir tradicijos. Tik saujelė žmonių pasiryžusi tęsti savo protėvių dvasinį mokymą. Štai tada teko praeiti nemažai klystkelių, kol radau pastovią ir sunkiai nuginčyjama Šviesos ir Gėrio kelią dievop per mūsų baltiškos pasaulėžiūros prizmę. Kiek man tai pavyko ir pavyksta, dalinuosi su tais, kurie to ieško iki šiol. Dvasinius išgyvenimus galima patirti atskirai ir kartu. Todėl kviečiu tuos, kurie ne smalsumo vedami, bet protėvių giluminio pašaukimo, tuos, kurie sielos gelmėse dar nepalaidojo protėvių tikėjimo ir jaučia begalinę trauką savo tautos dvasios keliui ir tikėjimui.
Iš jūsų samprotavimų visiems ir jums pačiam bus aiškiau, ar ši bendruomenė yra tas kelias, kurio ieškot?

Pasidalinkite ir jūs, kaip atRadote sau protėvių tikėjimą ir kodėl jums tai svarbu šiandien

Norėčiau suaktyvinti nuomonių pasidalinimą šiuo klausimu. Įkeliu krivio Jono Trinkūno keletą minčių:
Registracija (spauskite kairėje) internetu iki spalio 24d. 15:00

Kaip jūs suvokiate baltišką tikėjimą ir kuo jis jums artimas?

O man kaip tik tai ir svarbu, kad jie kažką su tuo akmeniniu kirveliu tašė...

Aš pats neturėjau daug ieškojimų iki supratimo, kad mano kelias baltiškas. Jau mano tėvai ieškojo krikščionybėje savo kelio, tuo parodydami man, kad kelias nėra vienas. Istorija buvo mano dvasios judintoja. Dar paauglystėje pradėjau gilintis į mūsų mitologiją, nes netikėjau, kad senovėje baltai buvo barbarais ir nieko savo neturėjo. Deja, Telšiuos artimų žmonių neturėjau, kurie būtų tampriai susję su senuoju tikėjimu. Atvykęs į Vilnių susipažinau su „pirmaisiais“ atstovais ir pats nuėjau į Romuvą pasidomėti, padalyvauti. Etnokultūrinio judėjimo man buvo maža, tad ieškojau toliau. Kai skatino „stoti“ į romuvius - užbėgau tam už akių patapdamas Šatrijos Romuvos atstovu. Vėliau vis daugiau ieškojau individualiai, kol ieškojimas suvedė su druwiais. Dabar aš čia.
Kodėl man svarbu būti čia? Ieškojimas. Žmonės čia ieško toliau. Aš suprantu, kad atkurti nepakeistą tikėjimą iš žilos senovės yra neįmanoma, bet net ir nepraktiška. Pasaulis keičiasi - mes irgi. Atsiras daug krypčių baltų tikėjimo, bet ateity jas vis tiek vienys vienas pašaukimas ir galbūt vienas asmuo - krivių krivaitis. Man tvarka yra svarbi.

Aš baltiškojo tikėjimo (ar kito kokio) savyje nesu atradęs. Laikau kad tako dar neturiu tikiuosi jį atrasti. Ieškojimai grysti senolių pasakojimais ir matyt mano paties atradimais juose. Manau jog kiekvienas turi jam skirtą lemtį (darbą) kurį per viešnagę vienoje ar kitoje vietoje turi atlikti. Keista kad daug kas sako jog tikėjimas kaip marškiniai kurie yra išaugami. Tikėjimas mano suprastas per senolių pasakojimus yra grindžiamas gyvasties prasme ir energetinio nieko tarpusavio saveika. Viskas sukurta dievų - tam supratime - yra gyva ir kintama. Man Baltų ėjimas pabrėžia visaties gyvastį ir mus kaip jos dalies judėjimo bendrume. Neišskiriant žmogaus kaip aukštybės, o skiriant jam "katile esančio šaukšto" vaidmenį.
Tai mano Baltiškojo ėjimo suvokimas trumpai tariant.

Tai, manau, labai įdomus klausimas. Kaip atrasti pasaulėžiūros taką ir koks jis turėtų būti? Ar takas tai sekimas paskui vedantįjį, ar klaidžiojimas takeliais ieškant savojo praėjimo?
Aš, remdamasis savo patirtimi, teigiu, kad baltų (getų) kelias yra begalinis. Arba galima klaidžioti iki begalybės... Tad iškyla klausimas kuo pasiremti, kaip atrasti tinkamiausią kelią?
Manau tai priklauso nuo asmens. Vienas iš sunkesnių būdų daryti viską kas įmanoma ir sveiko proto ribose.

Jūs tikrai panašūs ir zodiakai jūsų vienodi. Tik dugnas jus vienija, o ne vedantys šviesos link...

Tai kuo jis atrimas jums ir kaip jį suvokiate

Tai nuo to ir pradėjau šią temą, žiūrėkit aukščiau

Ten neparašyta.

Man jis savas, kitiems gal bent artimas.

Kas tai yra dugnas šiuo atveju? Vedantys šviesos link aišku, - tai kas veda šviesos link. O dugnas tai turbūt turima galvoje kur nėra šviesos. Ar norima pasakyti, kad mus (Daugminą ir TZU) vienija buvimas tamsoje?

Na ne čia jau paties interpretacija Kur gyvena žuvys? kaip jos elgiasi akvariume? O dideliame baseine? kai per daug didelis štormas, kur žuvys neria? Dugnai labai mįslingas žodis ir daugiaprasmis kai kas net užrašė, kad baltai turėjo dievą "Dugnas". man pabendravus su abiem, radau labai panašių savybių. Tik TZU gan atviras ir nuoširdus, nors ir gudrus tuo pačiu pačiam šių savybių labai nelipdyčiau. manau vienija tam tikras bandymas drumsti vandenį, kai susidrumsčia, staigiai neriat į dugną Ten kaip tik aiškumo (šviesos) trūksta. O į šviesą veda pati šviesa. Tik vieni nuo jos sprunka kur neaiškiau, kiti atvirkščiai, sprunka nuo prietemos.
TZU turi ir kitą patyrimą, tai stiprią vaikystę savo prosenelių vietoje, kur su pienu įgavo tam tikrų žinių, bet į jas bočiai iki galo nepašventė. Tos žinios jam šviesa tunelio gale. Tau šviesa įvairių žmonių žinios, kurias norėtum monoteizuoti. Tai ir krikščioniškos savybės, kada daugdievystė pradeda erzinti ir norima pasiekti vieną Absoliutą. Monoteizmas man nesvetimas, bet aš jo siekiu per daugiabriaunią gyvenimo patirtį. Visi mes aprėpiam ir krantus ir dugnus. Bet aš nuo kranto judu salos centro link su uždegta ugnim savyje. Jus kol kas vengiat lipti į krantą, ir tai suprantama jūsų prigimties atžvilgiu...

Ar gali nugalėti prigimtį.

Ar reikia kovoti su prigimtimi, ar ją reikia priimti ir eiti į priekį?