Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 10:49 pm



Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
 Basanavičiaus gimtinėje Tautos atgimimo ąžuolynas 
Autorius Žinutė
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Basanavičiaus gimtinėje Tautos atgimimo ąžuolynas
Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938
Cituoti:
Gilių kava Basanavičynėje

JUOZAS ŠORYS

Paveikslėlis
Jono Basanavičiaus gyvenamasis namas iš pietvakarių pusės 1939 m.
A. Rūkštelės nuotrauka

Plynas poledynmečio marių dugnas. Kitados po dar bevarde Aušrine ir kitais dangaus šviesuliais sruvo tykūs vandenys, lyg pagal gulsčiuką nuobliavę čionykštės žemės raukšles. Vėliau, šiam miešimui, „skliormams“ ir žuvų kremzlėms susigėrus į pirminius kultūrinius sluoksnius, šiuo didžiuliu tarsi pakilimo taku įniko tapnoti jotvingiai (sūduviai), įvairių gentinių padermių prūsai, skalviai, matyt, ir kitokios „mosties“ baltai... Tada jau jon gėrėsi kraujas, prakaitas ir kitų žmogiškųjų liaukučių beigi maišelyčių „atidirbusios“ suspensijos. Dar vėliau, po daugelio proto krėtėjų terionių, plačiai išerdvėjusiomis dykromis visai ne čebatuoti šios žemelės „veidą“ leteno ir lyg aslą ar picos „padą“ plūkė sūduvių ir galindų palikuonys, iš šiauriau ir ryčiau „suvilkti“ žemaičių ir lietuvių sentėviai beigi jų neprašyti „lankytojai“. O galiausiai su įkinkytais į žambius jaučiais dirvas basi uoliai ėmėsi purenti artojai dygių rugienojų veidais ir marškoniu apdaru, o broliams ir kitiems vaikiams lauknešį parūpindavo Marytės, andainykščių archajinių marių mergės... O dabar plynu lygutėliu reljefu slysčioja iš jėga į kaimynus įsipiršusių germanų verslumo ir europinių gudrybių pirmieji pramokę ir dabar dėl „nuo amžių slavų žemių“ Ivano cigarečių ir benzino kontrabandos nepėsti suvalkiečiai, šiek tiek kitokie už kitokesnius, kaip sako žemaičiai, lietuviai.

Apie Lakštučius, Bartninkus lygumos pamažu ima kilpuotis – nelyginant sniego lopais margas laukymes kas būtų mielėmis įtręšęs. Nors šio tašymo vakarų aukštaičiai ir labai mėgsta čiulbautis ir malonybintis, šiuokart dardant tik jų mokėjimas tautosakoje pasisakyti, kas ir kokie anys, buvo atsimintas: „Kitą kartą arė žemelę žmogutis.“ Žinia, čionykščiai žmogučiai ne tik arti, lauknešius tuštinti, vaikus dirbti moka – anie ne tik apdairūs, taupūs (bet vaišingi), taip pat ir su nemenku „unaru“. O šio krašto dabar gal ir prasmingiausią įžymybę sugalvojo ir įsteigė ne jie – agnus ir besišypsantis žemaitis... Priartėję prie Ožkabalių ant susigarankščiavusių kalvelių išvydome Tautinio atgimimo ąžuolyną, prisiglaudusį prie didžiojo tautos žadintojo ir protintojo Jono Basanavičiaus (1851–1927) tėviškės. Jo „Juodojoje knygoje“ užrašytas pasėlių apsaugai skirtas senovinis burtas: du šėmus jaučius dvynius pasikinkęs artojas apvarydavo vagą aplink viso kaimo laukus.

Prieš dvidešimt metų šiuose laukuose tik metodiškai įkyrūs vakariai ir nuožmūs suominiai lenkė palaikius medokšnius. Ir tuos varguolius medelius, kurie buvo likę andai didelėje, stačiakampio kontūro gardinės pilies planą primenančioje sodyboje. Rodos, per karą (ir po jo) paskutiniai trobesiai kaip šašai nuo tarybinio veido nuo kadaise žemdirbišku gyvenimu šią erdvę įkultūrinusios Basanavičynės žemės buvo nušluoti. Net pamatų nepalikta, tik pagal medžius buvo aišku, kur vakarų ir rytų kryptimi per kiemą dryko takas prie stubos durų, kokia didelė, erdvi ir apgalvotai įrengta ji buvo. Nebebuvo tada nieko, tik kalvos, ant kurios viršūnės ir dabar oriai murkso vos įžiūrimas maro kapelių kryžiukas, įlinkyje tvyrojo istoriją reflektuojantiems aitri regimybė. Su Atgimimu ją tikriesiems lietuviams, tautmyliams ir ne šiaudiniams patriotams, norėjosi kuo greičiau įvaizdinti. Krūpsėjo jų širdyse paprasta ūkiška viltis – iš naujo atstatyti J. Basanavičiaus gimtuosius namus ir visą sodybą, atkurti sodą. Tada vieni nelygstamų tautos vertybių pasiilgimą išreiškė mitinguose, piketuose, deputatų palydose, „Sąjūdžio žinių“, „Atgimimo“ ir kitokios spaudos puslapiuose, „Atgimimo bangoje“, o konstruktyviai mąstantys žygeiviai, kraštotyrininkai, tautos kultūros žinovai audė tikslingesnius planus. Vienas iš tokių – inžinierius statybininkas Vitalius Stepulis, žemaitis, kilęs nuo Girkalnio (Raseinių r.), kuris bendraminčių būreliuose nepliauškino kilnių žodinių papliūpų, bet ėmėsi kryptingo vadybinio darbo. Kad J. Basanavičiaus tėviškės artumoje (tiesa, ne jo šeimos, turėjusios 20 ha, žemėse, bet dykose kolchozo valdytose ir vis dar artose dirvose, kadaise priklausiusiose ūkininkams Vaitkevičiams) suoštų ne keli medeliai, bet didžiulis tautą vienijantis ir simbolizuojantis, šiuo metu daugiau kaip 7000 ąžuolų 42 ha plote į gyvo ekoorganizmo ir 14 memorialinių giraičių aurą sujungiantis medynas! Prieš tai numinti daugybės įstaigų slenksčiai, išbandyti sovietmečio biurokratų žaidimėliai, Kaipošiaus ir Ainošiaus pasivarinėjimai, bet dar nesančios girios kūrėjų valia buvo tvirtesnė. Parengti reikalingi dokumentai, planai, schemos, trūko tik Vilkaviškio ir aukštesnės valdžios palaiminimo. Ne ir ne, kol gudrumu ir atkaklumu frontas buvo pralaužtas – žinia, tada valdininkai jau juto permainas, be to, gal ir nebe stalinistai ilgasėdžiai ant valdiškų gūbrelių tūnojo. V. Stepulis pasakojo, kad kartą Vilkaviškio valdžios kabinetuose prabuvęs kelias valandas ir, sulaukęs neigiamo atsakymo, vėl lyg nieko nesupratęs pradėdavęs litaniją iš naujo ir nesutikęs išeiti iš kabineto, kol išgirdęs: gerai, sodinkit, jei kolūkis leis, bet jie jokiu būdu nesutiks, nes jiems ir taip trūksta žemės ūkio naudmenų... Nepėsčias ir Vitalius – kolūkio pirmininkui pasakė, kad aukštesnės valdžios leidimas gautas, tegu ir jis nesišakojąs. Jeigu iš anksto nebūtų pasirengta, užsispyrimas būtų likęs bevaisis.

Ir 1989 m. balandžio 1 d. didžiuliame kalvotame peizaže subolavo apie 3500 ąžuolų sodintojų iš visos Lietuvos, žinoma, tam irgi apgalvotai pasirengus, iš miškininkų gavus sodinukų ir kt. Ir šiemet balandžio 1 d. (visai nejuokaujant, tik iš sutapimo šyptelint) minėsime Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno dvidešimtmetį. Greta Baltijos kelio dvidešimtmečio, Laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 60-mečio, Skaitymo (gal ir dar kokių?) metų paskelbimo būtų gražiai prigludęs ir tautos ąžuolynas (beje, ką tik pasirodė gausiai iliustruota būrio talkininkų parengta knyga „Tautos ąžuolynas“). Žmonės jį sodino kaip kažką gražaus ir žemiško, bet ir nežemiško, kaip siekį to, ko dar neturėjome. Atsiminimai gyvi: „Rodos, suvažiavo visi – griūnant šlapdribai, šlapioje suartoje molynėje, kurioje likdavo įsmigę sodintojų batai.“ Ne visi ąžuolai po daugybės sodinimo talkų prigijo, bet jie nuolat atsodinami, ir kai kovo 13 d. (ir velnio tuzinas, ir penktadienis, ir antroji metinė juodoji, jau kiek „apgraužta“ pilnatis) klampojome po dar pažliugusį ir belapį ąžuolyną, pamatėme, koks jis jau galingas ir net didingas – kur kas gyvesnis ir daugiau lietuviams be fanaberijos sakantis natūralus paminklas, palyginti su visokiais negyvais biustais su surdutais irgi dekoltė beigi nuliozgusia pėsčiojo Gedimino aikštės kariauninko kardo nendrele, milijoniniais granito kaldiniais. Buvo pasakyta – pirštu į dangų: „Kai tautos idėjas perima valdžia, jos virsta niekinėmis.“

Vėliau, 1994 m., buvo imtasi atstatyti J. Basanavičiaus tėviškės trobesius ir visą sodybą, kiek įmanoma išlaikant jos struktūrą, funkcijas ir paskirtį. Kai įžengėme į pamirkusį nuo tirpstančio sniego kiemą, pasijutome jaukioje sodyboje, turinčioje šeimininkus – 2006 m. toje erdvėje Marijampolės apskritis įkūrė biudžetinę įstaigą Jono Basanavičiaus sodybą-muziejų. Ir nežinau, kas ten dabar labiau – sodyba ar „valdiški namai“, nes po kiemą vaikštinėjo vištų pulkelis, vadeliojamas gaidžio išrokavimų, beigi keli povai, dar laukiantys saulėtų dienų ir uodegų vėduokles saikingai, su oriu tinguliu teplečiantys... Jau, regis, namai! Vien todėl, kad, pavyzdžiui, po rimtų kalbų ir dainų (Kazlų Rūdos sav. Plutiškių „Vabalkšnė“) juose vaišinama senovinio pečiaus viduriuose iššutintu, burnoje tirpstančiu kugeliu su nenusakomų „krakamulių“ dažiniu ir gilių, surinktų jau beveik šventame ąžuolyne, kava su pienu. Ir „pas kakalį šiltą“. „Ak, gaidau!“ – išdaužtų santūrų gyrimą būrų „viežlybumo“ taisytojas.

Kaip žinoma, 1992 m. imta teikti Valstybinė Jono Basanavičiaus premija už darbus, susijusius su etninių tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu. Iki šiol ji įteikta 25 asmenybėms, deja, kai kurie laureatai šių dienų nesulaukė. Ne bėda – mūsų mirusieji ir protėviai visada su mumis. Neseniai ėmė bręsti sumanymas įsteigti J. Basanavičiaus premijos laureatų klubą, bet į renginį Vilniaus Signatarų namuose negausiai jų teprisirinko. Šiemet švenčiant devynioliktąsias nepriklausomybės atkūrimo metines Ožkabaliuose prie šios idėjos vėl grįžta. Už baltų atkurtų patriarcho (žinoma, feministėms ir matriarcho) namų skobnių susėdo devyni pasiryžėliai – Rimvydas Kunskas (1993 m. laureatas), Jonas Trinkūnas, Venantas Mačiekus (abu 1997), Daiva ir Evaldas Vyčinai (2002), Irena Seliukaitė (2004), Libertas Klimka (2005), Kostas Aleksynas (2006), Danutė Krištopaitė (2007). Tie, kuriems labiausiai rūpėjo klubą įsteigti ne kažkur, o būtent žymiojo ožkabaliečio stuboje.

Užsimezgė diskusija su dainomis, klegesiu, beveik šeimyniškais pasierzinimais. Muziejininkės iš Basanavičynės Rūta Vasiliauskienė ir Agnė Miliauskaitė supažindino su sodybos-muziejaus kultūrine veikla, kurios kertinis akmuo – kaupti eksponatus ir saugoti J. Basanavičiaus atminimą, ugdyti jaunąją kartą. Jau dabar rengiami istoriniai literatūriniai skaitymai, prieš Velykas renkamasi į vakarones, kur susipažįstama su papročiais, vyksta kviestinė Kovo 11-osios Akto signatarų sueiga „Sušildykime žemę ąžuolais“ (sodinami ąžuolai), perimant etnokultūros specialistės Nijolės Skinkienės įdirbį vaikams rengiamas medžio drožėjų pleneras, vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Žalias ąžuolėlis“, kartu su moksleiviais rengiami J. Basanavičiaus gimimo metinių minėjimai, advento vakarojimai, vykdomos penkios edukacinės programos. 2008 m. sodyboje pirmąkart buvo surengtos Užgavėnės, jas plačiai nušvietė spauda, net televizinis, kone atvirukinis reportažas per „Panoramą“ sušmėžavo... Pasak A. Miliauskaitės, „gražią kaimišką šventę iš miesto norėjome grąžinti į kaimą. Sulaukėme begalės norinčiųjų prie šventės prisidėti, dalyvavo ir Jono Basanavičiaus vardą turinčios mokyklos.“ Tai pagirtina, bet visa bėda ta (sprendžiu iš matyto reportažo ir muziejuje rodytų vaizdų), kad Suvalkijos viduryje buvo surengtos unifikuotos, žemaitiškai bendralietuviškos Užgavėnės. J. Basanavičius jas išvydęs būtų nustėręs iš netikėtumo ir apsičiupinėjęs, ar čia dar jis savo namuose bestovįs. O juk jam rūpėjo ne tik visuomeninė veikla, bet ir gimtųjų vietų folklorinės medžiagos rinkimas. Garbės reikalas tebūna tuose namuose pašėlioti pagal šio krašto Užgavėnių papročius – žinomas suvalkietiškas personažas Sidaras, važinėjimai arklių traukiamomis rogėmis, Šyvio šokdinimas (atgaivintas Alesės Jankauskienės pastangomis Gražiškiuose ir „šokamas“ nuo Kalėdų iki Trijų karalių, bet, kaip žinoma, persirengėlių, įvairių kaukininkų veikimas natūralus ir priimtinas iš esmės visu šaltuoju metų laikotarpiu – tad nebus prašauta pro šikšnelę).
Paveikslėlis
Senas ąžuolas
Albinos Makūnaitės piešinys

Kuo džiaugtasi ir bėdota kilusioje diskusijoje, kur slypi nūdienos tautos vertybių nerimo nervas ir rakštys, ką siekiant skleisti ir įtvirtinti J. Basanavičiaus idėjas bendromis muziejaus ir, anot V. Stepulio pacituoto Antano Gudelio apibūdinimo, „lauruotųjų“ klubo pastangomis būtų tikslinga nuveikti? Žinia, laureatams ant galvų tikri arba menami laurų vainikai uždedami, bet metas juos nusiimti ir vėl prie darbo stoti. Ne veltui juk ir Kristijonas Donelaitis (beje, prie Gražiškių yra Duonelaičių kaimas) „Pavasario linksmybėse“ Laurui į lūpas deramų pastebėjimų (turbūt universalių net klubininkams) įdėjo? „Ak, tarė Lauras, rymodamas ant stripinio savo, / Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa, / Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą / Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją...“ Ak, gaidau! „Lauruotiesiems“, kad ir kiek „kietai virtų“ akmeninių kiaušinių dovanų gautų, vis reikia pasaugoti, kad, nors ir pagal archajinius mitus užkietėję ir galop išsilieję, jie ant laurų neužmigtų...

J. Trinkūnas diskusijoje davė toną pirmiausia pasamprotaudamas apie J. Basanavičiaus dvasinę istoriją: „Mane labai domina tų pirmųjų lietuvybės veiklai ir dvasiai atgimusių lietuvių praregėjimo vyksmas. Jonas Basanavičius, Andrius Vištelis, Vincas Kudirka (jis pasakojo, kaip atėjo į lietuvybę, kaip ją J. Basanavičiaus dėka atrado), Gediminas Beržanskis-Klausutis, senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjas, aušrininkas, kilęs iš žemaičių bajorų. Būtų labai įdomu sužinoti apie J. Basanavičiaus praregėjimo laiką ir aplinkybes. Ar tai vyko vaikystėje, ar jaunystėje, gal tai galima išskaityti iš jo laiškų ar raštų, gal liko kokių užuominų? J. Basanavičius ir kiti lietuviškumo kaip esminės vertybės, atramos propaguotojai – tikri dvasios revoliucionieriai, dvasios kovotojai. Tai, ką jis kūrė ir darė – tarsi ledlaužiu pralaužtas sąstingis. Latviai labai gerbia savo tautinės tapatybės judintoją, dainų ir netgi tautos tėvu vadinamą Krišjânį Baroną. Manau, J. Basanavičius mums, palyginti su daugiausia folkloro srityje pasižymėjusiu K. Baronu, yra daug gilesnė ir įvairiapusiškesnė asmenybė.

Kuo man šis kraštas ypatingas? Pirmiausia tuo, kad nuo šių vietų tarsi ir prasideda Prūsija. Kai kurie iš šių vietų kilę žmonės turi regėtojo dovaną. Pavyzdžiui, gerai prisimenam nuo Kalvarijos kilusį, deja, jau mirusį kultūros žinovą architektą Sigitą Lasavicką, kurį galėtume pavadinti būtent regėtoju. Ką jis savo vizijose ir tyrinėjimuose prikėlė, dar teks įvertinti – juk tai, kas jo atrasta, saugyklose tebeguli, kaip sakoma, beveik nepajudinta... Šis kraštas man yra ypatingas savo paslaptingumu, giliausia mitine senove. Manau, ant šių gimtinės kalvelių jaunasis J. Basanavičius ir patyrė gyvybinių jėgų srautą, kuris su didele nauda Lietuvai jį nešė visą gyvenimą.“

Minties giją toliau vyniojo I. Seliukaitė: „Būtina skirti daugiau dėmesio tolesnėms J. Basanavičiaus asmenybės studijoms bei šiai vietovei ir sodybai. Iš čia turi eiti visas J. Basanavičius! Nors jam dėmesio nešykšti ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai, nors ir didžiulė Vilniaus trauka, bet... ten ir taip visko per daug. Be to, jaunoji istorikų ir filosofų karta bando pervertinti ir išvis nubraukti J. Basanavičiaus įtaką. Jei jau šita žemė „pagimdė“ Lietuvos valstybės kūrėją ir ideologą, tautos patriarchą, tai jo asmenybės šviesa turi sklisti ir iš jo tėviškėje įkurto muziejaus, kurį mūsų įkurtasis klubas tiesiog privalės remti. Iš čia išvykę ar vestuvininkai, ar vaikeliai turi išsivežti savo amžiui suvokiamą ir priimtiną žinią, koks žmogus šioje sodyboje yra gimęs ir augęs. Būtina laureatų klubo pagalba žiniomis ir „lobizmu“ ne tik muziejui, bet ir visiems šio regiono kultūrininkams, kurie ilgainiui, manau, geriau suvoks, kokį lobį turi. Reikia atskleisti šio krašto kultūros gelmę! Ji turi padėti formuotis asmenybėms, kurios jau dabar turi kelti visuomenės sąmoningumo lygį ir ugdyti naujus basanavičius... Žinoma, tik keli iš daugybės gali būti vedliai, betgi jų reikės! Jei nebebus tokių kaip J. Basanavičius, dar koks šimtas metų – ir ištirpsime Europos platybėse, juolab kad pagal dabartinę statistiką esame mirštanti tauta. Manau, muziejaus ekspozicijose pirmiausia reiktų pagerbti iš šio krašto kilusius J. Basanavičiaus premijos laureatus – Jurgį Dovydaitį, Angelę Vyšniauskaitę, Juozą Kudirką, Juozą Vainą, Kostą Aleksyną. Ko vertas vien J. Dovydaičio palikimas – 15 kilogramų magnetofonas, rašomoji mašinėlė, žymusis jo žymeklis, kuriuo, eilinę dainą užrašęs, dėdavo spaudą...“

E. Vyčinas: „Būtina iš naujo perleisti visus J. Basanavičiaus raštus su dabartinio europinio lygio antropologijos, folkloristikos, mitologijos, kalbotyros komentarais. Ir tai, kas bulgariškai, lenkiškai rašyta, ir laiškus, ir visa kita. Tik jo paviršių pažįstam, o juk jis – kūrybinga ir prieštaringa asmenybė, nereikia kupiūruoti ir jo biografijos tekstų. Visa, ką parašė M. K. Čiurlionis, išleista iki paskutinio popieriuko. Ar J. Basanavičius to nevertas?“

V. Mačiekus: „Gal vertėtų parengti ir kokį rimtesnį kraštotyros leidinį apie šį kraštą?“

D. Vyčinienė: „O vaikų ir jaunimo dainų konkursas ar netiktų? Repertuaro dalį galėtų sudaryti jau užrašytos Ožkabalių ir gretimų vietovių dainos.“

K. Aleksynas: „Šiemet sukanka šimtas metų nuo tokio, atrodo, parapinio įvykio. 1904 m. buvo įsteigta Šilavoto parapija (Prienų r.) (ten ir mano tėviškė). Į ją atėjo kunigauti Antanas Radušis, J. Basanavičiaus klasės draugas. Žodžiu, J. Basanavičius Šilavote dažnai lankydavosi. 1909 m. jis nuvyko į Vokietiją ir ten nusipirko garso įrašymo aparatą, kuris tada buvo didelė naujovė. Ir vėliau jis su tuo aparatu nuvažiavo pas A. Radušį, ten susišaukė parapijos giedotojas ir iš jų užrašė keturiolika dainų. Jos pateko į Lietuvių tautosakos rankraštyną, bet ilgai buvo neprieinamos, nes buvo rašoma į tokius mažus volelius, vėliau šie sutrūkinėjo ir nebebuvo galima jų klausytis. Praeitais metais iš Vienos buvo atvykęs geras volelių restauratorius, jis juos atgaivino. Žinoma, vienų garsas geresnis, kitų – prastesnis, bet svarbu tai, kad dainos, prieš šimtą metų J. Basanavičiaus užrašytos, išliko ir pasidarė neįkainojama vertybė ne tik Šilavotui, bet ir visai Lietuvai.“

L. Klimka: „Kas buvo J. Basanavičius? Valstybės ideologas, dvasios tėvas, kuris davė veiklos programą Pirmajai Respublikai. Tuo ir dabartiniais laikais jo aktualumas išlieka, nes jis sugebėjo subalansuoti žmogaus teisių, lygybės idėjas ir tautinės savimonės svarbą. Dabar balanso neliko – beatodairiškai puolėm prie bendrųjų Europos idėjų, žmogaus teisių. Žinoma, reikia gerbti tautines ir visokias kitokias mažumas, tai darom, bet labai persistengiam užmiršdami etninės kultūros reikšmę. Ji liko užspausta – viešosios erdvės kampučiuose, ypač mokyklose. Kalbant iš esmės, nebeliko pagarbos tradicijai. Nebus tautinės savimonės, nebus ir valstybės – žinom tik dvi panašias išimtis: tai Šveicarija ir JAV.

Šiemet švenčiam Lietuvos tūkstantmetį, ir man atrodo, kad valstybės mastu pritrūko dėmesio dariniams ir idėjoms, kurios galėtų prasmingai nuskambėti per visą kraštą. Pritrūko idėjų iš „apačios“. Išleisim knygų, pastatysim paminklų, Valdovų rūmus... Ar mūsų miestuose ir kaimuose atsiras tūkstantmetį įprasminančių akcentų kaip 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais? J. Basanavičiaus premijos laureatų klubas galėtų būti panašių iniciatyvų pradininkas, be to, galėtų pareikšti autoritetingą nuomonę ir svarbiais visuomenės bei valstybės gyvenimo klausimais.“

Ant Aukuro kalno tarp brolių ir tolimesnių giminaičių iš lėto į dangų stiebiasi ąžuolas „stelmužiukas“, įdiegtas į Ožkabalių žemę 1989 m. Nei pats storiausias, nei pats didžiausias – ant kalno gal žemė mažiau derli, gal kiek trūksta drėgmės, bet koks tiesus ąžuolo kamienas, koks gražus ir kutrinantis nesuglebti jo šakų suktinis ne paskutinis.

www.culture.lt/satenai/?leid_id=934&kas ... t_id=16678


Pir Geg 11, 2009 5:23 pm
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 1 pranešimas ] 

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007