Į tikėjimą visada ėjau vienas, per savo potyrius, skaudžias netektis ir stiprius lūžius gyvenime. Tačiau kelyje dažnai sutikdavau panašių į save, taip pat ieškančių, į kažką tikinčių. Bendraminčiai atsirado vėliau, kai beeidamas dievop vis dažniau sutikdavau tuos pačius žmones. Tai šventėse, tai seminaruose ar paskaitose. Tokie susitikimai mane suartino ir vėliau šiuos žmones padarė labai artimais dvasiniais broliais ir seserimis. Kai kurie tapo mano mokytojais. Bendraminčiai labai padėjo silpnumo akimirkomis, sustiprindavo, kai suklupdavau, palaikydavo dvasiškai, kai prarasdavau kryptį į šviesą.
Ar reikia bendraminčių man? Manau dabar taip, nes pasidalinti dvasiniu džiaugsmu, išgyvenimais yra toks pats šventas veiksmas, kaip nešti šviesą savyje ir uždegant kitus eiti kartu ir skleisti šviesą ir gėrį

man tikėjimas irgi (kaip Vigintui) yra labiau kaip būsena, pajautimas, o ne kelias. tikėjimo brolių ir seserų niekada specialiai neieškojau (nebent nesąmoningai). galbūt todėl, kad ir mano tikėjimas niekada nebuvo labai stiprus bet kai tik maniškis tikėjimas sustiprėjo (paskutiniais metais ypatingai) tai ir bendraminčių ėmė rastis tikiu, kad ir be jų mano tikėjimas būtų ne ką mažesnis, bet šitie žmonės taip pat svarbūs. mes kartais būname vienas kitam kaip ramstis ar mokytojas/mokinys.

Visiškai sutinku su baltu. O bendraminčiai kažkaip patys atsiranda einant šiuo keliu. Ir tikėjimas lyg būvis, jis nebe tikėjimas jis mano esmė ir gyvenimo pagrindas, aš netikiu, aš žinau. Tai toks kertinis akmuo iš kurio pastatytas visas didelis prasmės ir kelio statinys.

Man žinojimas tarsi šviesa apšviečianti sąmonę, bet žinojimas kinta, o tikėjimas? Dabar pagalvojau, kad tikėjimas šiaip nuo žodžio "teka", vadinasi irgi kinta Bet teka tai pastoviai vadinasi tikėjimo kelias, kuris pastoviai kinta, nekinta tik kelias, kaip kryptis į Dievą.

Eidamas keliu neretai susimastai, kad pakelieviai padeda kelią įveikti lengviau. Tikėjimo kelias kaip ir kiti keliai turi savo vargus, sėkmes, abejones ir nesekmes. Visada lengviau tai pakelti ar dalintis su bendraminčiais (palydovais). Manau ištikro visi šiuo keliu eina patys ir neturi nė atskaitos taško, nebent patys sau tai įvardija. Nes jei tu esi kelyje reiškia visą iki tol buvusį gyvenimą ėjei į tai pats to akivaizdžiai nesuvokdamas. Jei aš parodysiu tau kelią tai jau ne tavo kelias- sakydavo senolis. Net jei pasirinktas kelias blogas jis blogas tiksalyginai.

Geriausiai išmoksti iš savo klaidų. "Tikėjimo kelias" man nelabai suprantamas sąvoka. Galbūt todėl, kad mano kelias neturi nieko bendro su tikėjimu. Eini, stebi , mokaisi. Vieną dieną tavo draugai pradeda vadinti Tavo kasdienybę stebuklinga, persmelkta magijos. Nors tvirtai einančiam savo keliu šie dalykai niekad neatrodys stebūklais, tai tiesiog tai ką suvokei, o ką suvoki tą ir pastebi. Žinoma ieškojimai neturi apsiriboti logika, reikia palikti vietos intuicijai.
Visad įvertinti kito išsakytas mintis ir persunkti per savo patirties sėtelį, kad atsirinktum tiek kiek gali suprasti, visa kita pasidėti vėliasniam laikui. Taip lipdosi nauja aplinka iš mažutėlių puzlės gabalėlių.
Bandraminčiai, jau atradus savo kelią, yra palaikymas. Tačiau ieškantis turi eiti vienas, nes galima susitikti žmonių, kurie užstrigs eidami keliu ties viena idėja, tuomet pristabdys ir aplinkinius.

Noriu pasveikinti Daugminą, pasukusiu japonų reiki keliu ir gavusiu pirmąjį įšventinimą. Kiekvienas anksčiau ar vėliau pasirinks savo kelią...

Svarbiausia, kad tas kelias būtų šviesa ir tikrom vertybėm grįstas...

Kiekvienam savo katilą reikia išsemti...
Šviesa ir kosmose šviesa, tauta - suformuota šviesos, turinti savo šaknis-protėvius, savo kūną-tradicijas ir papročius, atpažinimo ženklus-kalbą, tai yra šventos vertybės, kurias nevalia paminti.

Tradicijas ir papročius būčiau linkęs priskirti prie atpažinimo ženklų, o kūnu ar nesame mes patys? Nes tauta be tautiečių negali egzistuoti.

Tradicijos ir papročiai yra tautos gyvenimo būdas, paremtas tam tikru kalendoriumi, tai ne verbalinės kalbos atpažinimo ženklai sąmonei, o kūno potyrių, diktuojančių sąmonei kas mūsų, kas ne. Tauta gali egzistuoti be tautiečių, nes tauta nereiškia liaudis. Bet liaudis be tautos negali.