Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 7:55 pm



Atsakyti į temą  [ 19 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
 Dievai ir žodžiai 
Autorius Žinutė
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Dievai ir žodžiai
Cituoti:
Dievai ir žodžiai

Įvadas
Apie dievų simboliką
Dėl dangaus maišymo su žeme
Šaltiniai
Apie lietų
Iš balos ištraukta deivė
Velnias ir Velykos
Marijos žemė ir kumelės
Ieva, ieva, neganyk po pievą
Apie galią ir gulbes
Apie Kalėdas
Apie Žaltį
Apie Žemę ir žmones
Apie liepas ir laimę
Apie lėles
Apie Mildą ir milžinus
Apie Aną
Kalbos lobis
Pabaigos žodis
Literatūra

Įvadas. Apie žodžių kilmę

Galbūt pastebėjote, kad su dievybių vardais sutampa nemažai bendrinių žodžių. Ir nors toks teiginys gali pasirodyti neįprastas, dievų tikriniai vardai yra pirminės kilmės bendrinių žodžių atžvilgiu. T.y. dažnai bendriniai žodžiai kyla iš tikrinių, o ne atvirkščiai. Kalba evoliucionuoja labai greitai – mes toli gražu ne viską suprastume iš savo probobučių, gyvenusių prieš, sakysim, tūkstantį metų, šnekos. Ir visos skirtingos indoeuropiečių tautos viso labo prieš kokius 7 - 8 tūkstančius metų kalbėjo viena kalba. Tuo tarpu kai kurios dievybės yra daug senesnės, jų simbolika atkeliavo iki mūsų iš ankstyvojo akmens amžiaus. Daugelis sąvokų atsirado daug vėliau, negu dievų vardai, be to, kalboms vystantis ir atsiskiriant vienoms nuo kitų senesnius žodžius keisdavo kiti, naujesni. Daugeliu atvejų dievų vardai davė pavadinimus savo įtakos erdvės objektams, savo simboliniams atributams.

Pavyzdžiui, dievybėms buvo priskiriamos savybės, paskui pavadintos tų dievybių vardais. Su germanų dievo Odino (Votano) vardu susiję žodžiai, reiškiantys turtą (germanų šaknis ‘od’ reiškia turtą) ir žodžiai reiškiantys “keistas”, “neįprastas”, “nelyginis”, “apsėstas”.

Su deivės Heros (graikų) vardu gali būti susijęs būdvardis “geras” (beje, graikų žodis “hieros” – šventas, taip pat kilęs būtent iš šio deivės vardo), taip pat gal būt kai kurių genčių vardai - geruliai (heruliai) gyvenę prie Reino, gal ir pačių graikų pavadinimas. Tegu skaitytojų netrikdo tai, kad aš gretinu skirtingų kalbų žodžius. Daugumos dievybių kilmė labai sena, o žodžių šaknys, reiškiančios dievybių vardus, žmonių tikrinius vardus, genčių pavadinimus ir bendrinius žodžius, susijusius su dievybe – savybes, simbolius ir įsikūnijimus – išliko daugelyje kalbų. Ilgainiui kalbos diverguoja, vystosi atskirai, vieni tos pačios šaknies žodžiai išlieka vienose kalbose, kiti kitose. Skiriantis kalboms iš šių susijusių prasme ir skambesiu žodžių vienose kalbose išliko vieni, kitose kiti žodžiai, todėl surinkti juos į vieną mozaiką sunku.

Laikui bėgant gali atsirasti keletas tos pačios dievybės vardų. Viena vardų kitimo priežasčių – dievybės vardo įslaptinimas, tabuizavimas. Ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio Deivė ir Dievas - ne tik globėjai, jie nuožmūs ir negailestingi, jų bijomasi. Todėl tikrasis jų vardas netariamas, vartojamas pakaitalas. Panašiai elgiamasi ir su pavojingų gyvūnų, pvz., meškos, vilko pavadinimais. Matyt buvo tikima, kad paminėjus žvėrį galima jį prišaukti. Yra net toks posakis: vilką mini, vilkas čia. Ilgainiui tikrasis dievybės vardas pamirštamas, lieka tik pakaitalas, taip pat su ankstesniu dievybės vardu susiję dievybės sferos objektų pavadinimai. Po to pakaitalas tampa tikruoju vardu, jis savo ruožtu duoda pavadinimus dievybės sferos objektams ir savo ruožtu tabuizuojamas, vietoj jo imamas vartoti naujas pakaitalas. Todėl dievybės sferos objektų pavadinimu dubliuojasi, vartojami kaip sinonimai, vėliau prigyja vienose ar kitose buities srityse, o diverguojant kalbai – vienose ar kitose tarmėse, kalbose. Be to, didėjant žmonių skaičiui, daugėja kontaktų tarp genčių Taip jau pamiršti, savarankiškai kurį laiką evoliucionavę žodžiai vėl grįžta į kalbą, kurioje buvo vartojami senovėje.

Akivaizdžiu ryšio tarp panašaus žodžių skambesio dėl bendros jų kilmės pavyzdžiu galėtų būti žodžiai taurus ir taurė. Žodžiai iš pirmo žvilgsnio prasme nesusiję, tačiau abu sieja tauro pavadinimas. Dabar nebedarome taurių iš taurų ragų, tačiau pirmosios buvo būtent tokios (tuo momentu matyt atsirado pati taurės, kaip indo, sąvoka). Ir nors šiuolaikiniu mūsų supratimu sąvoka ‘taurus’ nelabai asocijuojasi su stambiu raguočiu J, mūsų protėviui medžiotojui žodis taurus talpino visas jį sužavėjusias žvėries savybes – galybę, drąsą, grožį.

Žinoma, dievybės vardas irgi iš kažko turėjo kilti, tačiau iš dešimties panašiai skambančių žodžių tik vienas gali būti davęs dievybei vardą tuo tarpu kiti devyni galėjo kilti tik iš dievybės vardo. Todėl, pvz., Perkūno vardas giminingas ąžuolo – (lot. Quercus) ir kalno pavadinimams.

Kitas pastebėjimas, kuriuo remiuosi šiame straipsnyje - tautos pavadinimo kilmė iš dievavardžio. Pavyzdžiui, labai paplitusi šaknis “Gal”. Ji įeina į daugelio genčių pavadinimų: galai, gėlai (keltai), galindai (tarp baltų genčių buvo bent dvi atskiros gentys tuo vardu), žemgaliai, latgaliai, galatai. Provincijos, kurių pavadinime yra šaknis “gal”, “hal” yra Italijoje, Čekijoje, Ispanijoje ir kitose Europos vietose.

Iš dievų vardų kilę tautų pavadinimai: iš Helenos (senovinė Saulės deivė, vėliau mituose minima kaip Trojos Elena) – helėnai, Turanos – tirėnai (etruskai), Latonos – lotynai.

Šiame straipsnyje pagrindinį dėmesį skirsiu ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio dievybėmis, Jų ryškūs ir išbaigti paveikslai yra neišdilę iki mūsų laikų bei darę įtaką indoeuropiečių ir kitų kultūrų kultams. Jų palikimas papročiuose gyvas iki šiol.

Apie dievų simboliką

Įdomių apibendrintų žinių apie dievybių simboliką savo knygoje “Mitas ir simbolis” pateikia A. Golanas. Jis daugiausia dėmesio skyrė neolito ankstyvosios žemdirbystės, laikotarpio (iki bronzos amžiaus) mitologijai.

Tais laikais dar nebuvo garsiųjų politeistinių dievų panteonų su sudėtinga hierarchija. Buvo garbinami tik Deivė ir Dievas. Kai kuriais atvejais jie buvo laikomi sutuoktinių pora, o pagal kitą, matyt archaiškesnę tradiciją Dievas vaizduojamas kaip Deivės sūnus ir/arba meilužis arba jos brolis.

Labai dažnai tos archaiškų dievų poros vardai buvo panašūs, skyrėsi tik galūnėmis (ir tai sudarė dirvą tam tikrai painiavai, kai dievybės painiojamos tarpusavyje, skaitant senovinius įrašus). Graikuose viena iš tokių bendravardžių dievybių porų galėjo būti Helijas (archaiškas Saulės dievas, vėliau pakeistas Apolono) ir Saulės deivė Helena (Elena), vėliau patekusi į Trojos mitą kaip gražioji Elena. Su Heros vardu susiję Hefaisto (kuris pagal mitologiją yra jos sūnus), Hermio, įžymiojo pusdievio Heraklio vardai. Graikų Poseidonas ir Posidaeja. Germanų Frėja ir jos brolis Freiras, Fjorgun ir Fjorginn, Njordas – jūros ir žemės dievas, bei motina žemė – Nerthus. Romėnų Fauna ir Faunas, Diana ir Djaus (Jupiteris). Etruskų deivė Cel ir jos sūnus Celsclan. Alardu ir Elija (Ilja). Lietuviuose pastebimiausias variantas Žemyna ir Žemininkas arba Žemyna ir Žemėpatis (abiem atvejais vyriškos dievybės vardas su priesaga, taigi greičiausiai išvestinis iš Žemynos vardo ar žemės pavadinimo).

Apie dievų simboliką. Mūsų kultūra ja tiesiog persunkta, mūsų kasdieniai papročiai yra giliai archaiški.

Didžiosios Deivės sferai priklauso balta ir žydra (dangaus) spalva, Dievo spalvos – raudona ir juoda. Būtent todėl ant senovinių graikų vazų ir etruskų piešiniuose moterys vaizduojamos baltos, vyrai raudoni. Be to, iki šiol nuotakos rėdosi baltais rūbais (kad balta spalva simbolizuoja nekaltybę, čia tai vėliau sugalvojo, kai nekaltybė buvo pradėta vertinti). Baltos spalvos ir moterų prijuostės įvairių tautų senoviniuose tautiniuose rūbuose nuometai (ištekėjusių moterų galvos apdangalai) ir kitos tradicinių moterų rūbų detalės. Baltų rūbų priežiūra senais laikais turėjo reikalauti nemažai pastangų. Tai kad nepaisant nepraktiškumo, jie buvo paplitę, rodo didelę baltos spalvos, balto rūbo visų pirma religinę reikšmę.

Beje, krikščionių velnias paveldėjo senųjų žemdirbių Dievo simbolines spalvas – jis vaizduojamas juodos arba raudonos spalvos. Įvairių religijų ir kultų šventikai rengiasi šių dievybės spalvų rūbais. Pvz., keltų druidai – baltai, krikščionių kunigai juodai ir raudonai (kardinolas).

Savo ruožtu, raudona spalva nuo seno siejama su mirusiųjų pasauliu. Akmens amžiuje laidojant žmonės į kapus berdavo raudoną ochrą.

Didžioji Deivė – dangaus, visos gyvosios gamtos gimdytoja ir valdovė, vaisingumo davėja, dangaus vandenų (debesys, lietus) šeimininkė. Ji kraugeriška, negailestinga. Ne tikslingai žiauri, o neskirianti gėrio ir blogio, kaip stichija.

Dievui priklausė žemė, požemis, mirusiųjų pasaulis, jis taip pat ir taip griausmavaldis, karo dievas. Su Dievu siejamas turtas, kalvystė. Deivė – audėja, verpėja. Deivės paukščiai yra gulbės, balandžiai, gandrai (dėl to jie iki šiol įpareigoti nešioti vaikus), gegutės (su jomis susiję daugybė tikėjimų), pelėdos (Graikijoje tai Atėnės paukštis), plėšrieji paukščiai. Deivė apskritai labai susijusi su paukščiais. Senuosiuose atvaizduose ji – pusiau moteris, pusiau paukštis (višta, žąsis). Iš gyvulių Deivės sferai priklauso buliai, avinai. Taip pat bitės, kai kurie kiti vabzdžiai, vorai ir skorpionai (skorpionas seksualumo simbolis, nes laikoma, kad deivė seksuali). Manoma, kad ir drugelis. Deivės įsikūnijimai yra šventoji kumelė, kalė ir lokė (Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai daugelyje tautų vadinami loke). Deivė taip pat siejama su gyvybės medžiu ir su kai kuriais medžiais, sodu. Jai skirti medžiai yra beržas, obelis, gluosniai.

Ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio Didžiojo Dievo sferai priskiriami varniniai paukščiai (pavyzdžiui kranklys – Odino paukštis), gyvatė ir žaltys (falo simbolika), vilkai, šunys (jie siejami su karu ir pomirtiniu pasauliu), ožiai (krikščionyse dažnai siejamas su velniu), šernai. Dievas valdo žemės augmeniją, jo sferai priklauso ir gėlės.

Deivės ženklai – apskritimas (vulva), trikampis ir vingiuota linija, vaizduojanti vandenį (vėliau tapusi M raide), Dievo – kvadratas arba rombas (manoma, kad trikampis ir rombas kaip simboliai kilo iš skirtingo moterų ir vyrų plaukuotumo pilvo apačioje), kryžius (pliusas) ir strėlė.

Be abejo, simbolika neabsoliuti. Kartais sunku nuspėti tikrą simbolių priklausomybę, nes dievai retai buvo vaizduojami abu kartu žmogiškajame pavidale: daug dažniau buvo vaizduojamas vienas iš dievų, o kitas gyvūno, jį simbolizuojančio daikto pavidalu arba tiesiog ženklu (pavyzdžiui aprangos detalės). Pavyzdžiui, Deivė dažnai vaizduojama su liūtais, ir nėra aišku, ar liūtai priklauso jos sferai, ar jie reiškia Dievo įsikūnijimą. Ta pati situacija yra ir su gyvate arba žalčiu, kurie gali būti laikomi Deivės simboliais, nes Deivė dažnai vaizduojama su žalčiu, apsivyniojusiu jos kojas, kitais atvejais su gyvatėmis rankose. Su Deive susijęs buliaus kultas, kuriame vėlgi, bulius simbolizuoja vyriškąjį pradą.

Be to ypač populiarūs buvo Deivės ir Dievo simbolių deriniai. Kad ir mums įprasti Romos dievų simboliai - Veneros veidrodis ir Marso ietis – iš tikrųjų jau patys savaime yra dvigubi: apskritimas – Deivė, strėlė ir kryžius – Dievas. Arba sakysime, tas įsimylėjėlių simbolis – širdis, perverta strėle. Bijau kad senovės žmonės neblogai išmanė anatomiją ir jų nelabai galėjai apkvailinti, pareiškus, kad širdies forma yra būtent tokia. Iš tikro ta “širdies” forma vaizduoja moters klubus ir šlaunis (tarp kita ko, Deivės ir Dievo simbolika užfiksuota net lošimo kortose). Ką vaizduoja strėlė, ir taip aišku J. Vestuvinio žiedo užmovimas ant piršto vaizduoja tą patį: žiedas Deivės simbolis (vulva), pirštas – falo (jei kas pamiršote, tai primenu, kad pakeltas nykštys reiškia erekciją – seniau žmonės labai konkrečiai suprasdavo sąvoką “viskas tvarkoj” J).

Kitas derinys – tai duona ir druska. Duona, kaip nekeista, priklauso Dievo sferai, kaip ir visokie kitokie geri dalykai, susiję su raugo panaudojimu ir fermentacijos procesu (alus, pavyzdžiui). Druska simbolizuoja Deivę (tikriausiai dėl baltos spalvos). Iki šiol su druska susiję labai daug prietarų ir burtų. Variantas duona ir medus – tas pats, Deivė siejama su medumi arba dėl ryšio su bitėmis arba dėl medaus saldumo. Didžiajam Dievui (mirusių pasaulio valdovui) per Vėlines buvo aukojamas alus.

Taip pat daug simbolikos su spalvomis. Herbuose ir vėliavose labai dažnas raudonos ir baltos spalvų derinys, pvz., tamplierių ženklas – raudonas lygių skersinių kryžius ant balto fono. Latvių ir samių tautinės juostos – su baltos ir raudonos spalvos raštu. Labai dažnas ir derinys iš baltos, raudonos ir mėlynos spalvų, mėlyna šiuo atveju gali būti pakeitusi tiek Deivės dangišką žydrą, tiek Dievo juodą spalvas). Gimbutienė laiko mėlyną, baltą ir raudoną spalvas deivės spalvomis.

Galimas daiktas, dar ankstesniais laikais Deivės įtakos sfera buvo platesnė ir apėmė ir sritis, vėliau priskiriamas ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio Dievui. Didžiosios Deivės simboliai - gyvatė (Deivė gyvatė), trys spalvos – raudona, mėlyna ir balta, varniniai paukščiai (keltų deivės varnos), buliai .

Iš kitos pusės, galėjo paprasčiausiai nebūti tokio griežto pasiskirstymo į sferas. Deivė galėjo būti tiek motina Žemė, tiek Dangaus valdovė vienu metu, o Dievas – valdyti ir požeminį pasaulį ir griausmą.

Giliai archaiškas dalykas yra ir korida. Juodas bulius, raudona skraistė (bulių erzina ne raudona spalva, o skraistės plevėsavimas). Pati korida kilusi turbūt iš kokio bulių garbinimo ir aukojimo kulto.

Tibeto moteriškosios dievybės vaizduojamos su savo pora – naga, mistiniu požemių ir vandenų pasaulio valdovu. Tai būtent šio laikotarpio reliktas.

Apskritai visa tai primena tibetiečių religinę praktiką, kurios metu reikia stengtis aplinkoje, kiekvienam žingsnyje pastebėti dieviškos poros sueities apraiškas.

Deivė buvo labai galinga, ji dažnai vaizduojama siautėjanti, apimta dieviškos beprotybės. Tokia dažnai vaizduojama Kali. Tai įkūnija ir šėlstančios bakchantės ir menadės. Ji neribotai seksuali ir vaisinga. Dievas vaizduojamas kaip gudrus ir išmintingas.

Akmens amžiaus stilizuotos skulptūrėlės vaizduoja dievuką – sėdintį ant, parėmusį galvą ranka. Kaip Rodeno ‘Mąstytojas’. Arba, tiksliau, kaip Rūpintojėlis. Praėjus keliolikai tūkstančių metų lietuviai drožinėja sau vis tokius pat dievukus iš medžio. Tiesa, prikabina dar erškėčių vainiką, turbūt krikščioniškos kilmės. Kartu su senoviniu Rūpintojėliu buvo ir skulptūrėlės, vaizduojančios moterį, kuri sėdi ant sulenktų kojų. Kas liečia lietuviškas skulptūrėles, tai ypatingai tendenciją grįžti prie senovinių pagonybės dievybių rodo figūrėlės, vaizduojančias Mariją, laikančią nuimtą nuo kryžiaus Kristų. Tiksliau bando tai vaizduoti. Iš tikro Kristaus figūra daug mažesnė už Marijos ir iš vis turi tendenciją mažėti, kol kai kuriais atvejais susitraukia iki kūdikio dydžio – ir skulptūrėlė beveik grįžta prie seno pagoniško varianto – Deivės su kūdikiu. Taip pat netgi šiais laikais Marija vaizduojama su didžiuliu žalčiu prie kojų. Jo spalvos – raudona ir juoda.

Šiais dievybių bruožais ir vadovausiuosi tolesniame tekste, nors visiškai suabsoliutinti jų negalima.

Kitas paplitęs, matyt vėliau susiformavęs mitologinis pasaulėžiūros paveikslas - ne su dviem, o su trim dievais. Tai yra deivė ir du dievai. Vienas maždaug atitinka aukščiau minėtą didįjį Dievą, o kitas yra jaunas dievas, deivės sūnus ir/arba meilužis. Jaunuolis, Deivės sūnus, brolis ir/arba meilužis buvo garbinamas sukartu su Didžiąja deive. Jis sudaro priešpriešą Didžiajam Dievui. Jis - tai mirštantis ir prisikeliantis dievas. Ilgainiui jaunasis dievas tampa geriečiu, senasis blogiečiu. Jiedu kovoja tarpusavyje.

Iš čia kyla daugelyje tautų mitologijoje vaizduojama gerojo ir blogojo dievų kova. Tai mitas, kai didvyris nugali drakoną ar kitą su gyvate susijusią pabaisą (senojo dievo simbolį), kuri įkūnija senąjį dievą (paskutiniai to mito variantai – šventas Jurgis nugali slibiną, pasakų karalaitis nugali drakoną ir išgelbėja princesę). Tą patį simbolizuoja erelio kova su gyvate. Erelis – Didžiosios Deivės simbolis, vėliau, matyt perėjęs jaunajam dievui.

Kitas mitas, kai senasis dievas nužudo jaunąjį, o deivė jį prikelia. Tas procesas kartojasi kasmet, besikeičiant metų laikams. Mirštančio ir prisikeliančio Dievo (Deivės sūnaus) kultas atėjo ir į krikščionybę. Pavasarį jaunasis Dievas prisikelia, o per Kalėdas gimsta nauja Saulė. Nepaisant to, ši dievų trejybė kartais vaizduojama ir kaip dieviška šeima: tėvas, motina ir sūnus (pvz. egiptiečių Oziris, Izidė ir Horas). Ta trejybė atėjo ir į krikščionybę, tik Deivę išmetė, jos vietoje palikdami šventąją dvasią (kuri, beje, simboliškai vaizduojama kaip balandis – deivės paukštis).

Įdomių apibendrintų žinių apie dievybių simboliką savo knygoje “Mitas ir simbolis” pateikia A. Golanas. Jis daugiausia dėmesio skyrė neolito ankstyvosios žemdirbystės, laikotarpio (iki bronzos amžiaus) mitologijai.

Tais laikais dar nebuvo garsiųjų politeistinių dievų panteonų su sudėtinga hierarchija. Buvo garbinami tik Deivė ir Dievas. Kai kuriais atvejais jie buvo laikomi sutuoktinių pora, o pagal kitą, matyt archaiškesnę tradiciją Dievas vaizduojamas kaip Deivės sūnus ir/arba meilužis arba jos brolis.

Labai dažnai tos archaiškų dievų poros vardai buvo panašūs, skyrėsi tik galūnėmis (ir tai sudarė dirvą tam tikrai painiavai, kai dievybės neatskiriamos, skaitant senovinius įrašus). Graikuose viena iš tokių bendravardžių dievybių porų galėjo būti Helijas (archaiškas Saulės dievas, vėliau pakeistas Apolono) ir Saulės deivė Helena (Elena), vėliau patekusi į Trojos mitą kaip gražioji Elena. Su Heros vardu susiję Hefaisto (kuris pagal mitologiją yra jos sūnus), Hermio, įžymiojo pusdievio Heraklio vardai. Graikų Poseidonas ir Posidaeja. Germanų Frėja ir jos brolis Freiras, Fjorgun ir Fjorginn, Njordas – jūros ir žemės dievas, bei motina žemė – Nerthus. Romėnų Fauna ir Faunas, Diana ir Djaus (Jupiteris). Etruskų deivė Cel ir jos sūnus Celsclan. Alardu ir Elija (Ilja). Lietuviuose pastebimiausias variantas Žemyna ir Žemininkas arba Žemyna ir Žemėpatis (abiem atvejais vyriškos dievybės vardas su priesaga, taigi greičiausiai išvestinis iš Žemynos vardo ar žemės pavadinimo).

Apie dievų simboliką. Mūsų kultūra ja tiesiog persunkta, mūsų kasdieniai papročiai yra giliai archaiški.

Didžiosios Deivės sferai priklauso balta ir žydra (dangaus) spalva, Dievo spalvos – raudona ir juoda. Būtent todėl ant senovinių graikų vazų ir etruskų piešiniuose moterys vaizduojamos baltos, vyrai raudoni. Be to, iki šiol nuotakos rėdosi baltais rūbais (kad balta spalva simbolizuoja nekaltybę, čia tai vėliau sugalvojo, kai nekaltybė buvo pradėta vertinti). Baltos spalvos ir moterų prijuostės įvairių tautų senoviniuose tautiniuose rūbuose, nuometai (ištekėjusių moterų galvos apdangalai) ir kitos tradicinių moterų rūbų detalės. Baltų rūbų priežiūra senais laikais turėjo reikalauti nemažai pastangų. Tai kad nepaisant nepraktiškumo, jie buvo paplitę, rodo didelę, ir visų pirma religinę, baltos spalvos, balto rūbo reikšmę.

Beje, krikščionių velnias paveldėjo senųjų žemdirbių Dievo simbolines spalvas – jis vaizduojamas juodos arba raudonos spalvos. Įvairių religijų ir kultų šventikai rengiasi šių dievybių spalvų rūbais. Pvz., keltų druidai – baltai, krikščionių kunigai juodai ir raudonai (kardinolas).

Savo ruožtu, raudona spalva nuo seno siejama su mirusiųjų pasauliu. Akmens amžiuje laidojant žmonės į kapus berdavo raudoną ochrą.

Didžioji Deivė – dangaus, visos gyvosios gamtos gimdytoja ir valdovė, vaisingumo davėja, dangaus vandenų (debesys, lietus) šeimininkė. Ji kraugeriška, negailestinga - ne tikslingai žiauri, o neskirianti gėrio ir blogio, kaip stichija.

Dievui priklausė žemė, požemis, mirusiųjų pasaulis, bet jis taip pat ir taip griausmavaldis, karo dievas. Su Dievu siejamas turtas, kalvystė. Deivė – audėja, verpėja. Deivės paukščiai yra gulbės, balandžiai, gandrai (dėl to jie iki šiol įpareigoti nešioti vaikus), gegutės (su jomis susiję daugybė tikėjimų), pelėdos (Graikijoje tai Atėnės paukštis), plėšrieji paukščiai. Deivė apskritai labai susijusi su paukščiais. Senuosiuose atvaizduose ji – pusiau moteris, pusiau paukštis (višta, žąsis). Pvz., Atėnė vaizduojama su kirais, kregždėmis, jūriniais ereliais, balandžiais, antimis, o dažniausiai su pelėdomis ir grifais.

Iš gyvulių Deivės sferai priklauso buliai, avinai. Taip pat bitės, kai kurie kiti vabzdžiai, vorai ir skorpionai (skorpionas seksualumo simbolis, nes laikoma, kad deivė seksuali). Manoma, kad ir drugelis. Deivės įsikūnijimai yra šventoji kumelė, kalė ir lokė (Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai daugelyje tautų vadinami loke). Deivė taip pat siejama su gyvybės medžiu ir su kai kuriais medžiais, sodu. Jai skirti medžiai yra beržas, obelis, gluosniai.

Ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio Didžiojo Dievo sferai priskiriami varniniai paukščiai (pavyzdžiui kranklys – Odino paukštis), gyvatė ir žaltys (falo simbolika), vilkai, šunys (jie siejami su karu ir pomirtiniu pasauliu), ožiai (krikščionyse dažnai siejamas su velniu), šernai. Dievas valdo žemės augmeniją, jo sferai priklauso ir gėlės.

Deivės ženklai – apskritimas (vulva), trikampis ir vingiuota linija, vaizduojanti vandenį (vėliau tapusi M raide), Dievo – kvadratas arba rombas (manoma, kad trikampis ir rombas kaip simboliai kilo iš skirtingo moterų ir vyrų plaukuotumo pilvo apačioje), kryžius (pliusas) ir strėlė.

Be abejo, simbolika neabsoliuti. Kartais sunku nuspėti tikrą simbolių priklausomybę, nes dievai retai buvo vaizduojami abu kartu žmogiškajame pavidale: daug dažniau buvo vaizduojamas vienas iš dievų, o kitas gyvūno, jį simbolizuojančio daikto pavidalu arba tiesiog ženklu (pavyzdžiui aprangos detalės). Pavyzdžiui, Deivė dažnai vaizduojama su liūtais, ir nėra aišku, ar liūtai priklauso jos sferai, ar jie reiškia Dievo įsikūnijimą. Ta pati situacija yra ir su gyvate arba žalčiu, kurie gali būti laikomi Deivės simboliais, nes Deivė dažnai vaizduojama su žalčiu, apsivyniojusiu jos kojas, kitais atvejais su gyvatėmis rankose. Su Deive susijęs buliaus kultas, kuriame vėlgi, bulius greičiausiai simbolizuoja vyriškąjį pradą.

Be to ypač populiarūs buvo Deivės ir Dievo simbolių deriniai. Kad ir mums įprasti Romos dievų simboliai - Veneros veidrodis ir Marso ietis – iš tikrųjų jau patys savaime yra dvigubi: apskritimas – Deivė, strėlė ir kryžius – Dievas. Arba sakysime, tas įsimylėjėlių simbolis – širdis, perverta strėle. Bijau kad senovės žmonės neblogai išmanė anatomiją ir jų nelabai galėjai apkvailinti, pareiškus, kad širdies forma yra būtent tokia. Iš tikro ta “širdies” forma vaizduoja moters klubus ir šlaunis (tarp kita ko, Deivės ir Dievo simbolika užfiksuota net lošimo kortose). Ką vaizduoja strėlė, ir taip aišku J. Vestuvinio žiedo užmovimas ant piršto vaizduoja tą patį: žiedas Deivės simbolis (vulva), pirštas – falo (jei kas pamiršote, tai primenu, kad pakeltas nykštys reiškia erekciją – matyt, seniau žmonės labai konkrečiai suprasdavo sąvoką “viskas tvarkoj” J).

Kitas derinys – tai duona ir druska. Duona, kaip nekeista, priklauso Dievo sferai, kaip ir visokie kitokie geri dalykai, susiję su raugo panaudojimu ir fermentacijos procesu (alus, pavyzdžiui). Druska simbolizuoja Deivę (tikriausiai dėl baltos spalvos). Iki šiol su druska susiję labai daug prietarų ir burtų. Variantas duona ir medus – tas pats, Deivė siejama su medumi arba dėl ryšio su bitėmis arba dėl medaus saldumo. Didžiajam Dievui (mirusių pasaulio valdovui) per Vėlines buvo aukojamas alus.

Taip pat daug išlikusios spalvų simbolikos. Herbuose ir vėliavose labai dažnas raudonos ir baltos spalvų derinys, pvz., tamplierių ženklas – raudonas lygių skersinių kryžius ant balto fono. Latvių ir samių tautinės juostos – su baltos ir raudonos spalvos raštu. Hieraldikoje labai dažnas ir derinys iš baltos, raudonos ir mėlynos spalvų, mėlyna šiuo atveju gali būti pakeitusi tiek Deivės dangišką žydrą, tiek Dievo juodą spalvas). Gimbutienė laiko mėlyną, baltą ir raudoną spalvas deivės spalvomis.

Galimas daiktas, dar ankstesniais laikais Deivės įtakos sfera buvo platesnė ir apėmė ir sritis, vėliau priskiriamas ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio Dievui. Tuomet Didžiosios Deivės simboliai - gyvatė (Deivė gyvatė), trys spalvos – raudona, mėlyna ir balta, varniniai paukščiai (keltų deivės varnos), buliai .

Iš kitos pusės, galėjo paprasčiausiai nebūti tokio griežto pasiskirstymo į sferas. Dievybes siejo artimas ryšys.

Giliai archaiškas dalykas yra ir korida. Juodas bulius, raudona skraistė (bulių erzina ne raudona spalva, o skraistės plevėsavimas). Pati korida kilusi turbūt iš kokio bulių garbinimo ir aukojimo kulto.

Tibeto moteriškosios dievybės vaizduojamos su savo pora – naga, mistiniu požemių ir vandenų pasaulio valdovu. Tai būtent šio laikotarpio reliktas.

Apskritai visa tai primena tibetiečių religinę praktiką, kurios metu reikia stengtis aplinkoje, kiekvienam žingsnyje pastebėti dieviškos poros sueities apraiškas.

Deivė buvo labai galinga, ji dažnai vaizduojama siautėjanti, apimta dieviškos beprotybės. Tokia dažnai vaizduojama Kali. Tai įkūnija ir šėlstančios bakchantės ir menadės. Ji neribotai seksuali ir vaisinga. Dievas vaizduojamas kaip gudrus ir išmintingas.

Akmens amžiaus stilizuotos skulptūrėlės vaizduoja dievuką – sėdintį ant, parėmusį galvą ranka. Kaip Rodeno ‘Mąstytojas’. Arba, tiksliau, kaip Rūpintojėlis. Praėjus keliolikai tūkstančių metų lietuviai drožinėja sau vis tokius pat dievukus iš medžio. Tiesa, prikabina dar erškėčių vainiką, turbūt krikščioniškos kilmės. Kartu su senoviniu Rūpintojėliu buvo ir skulptūrėlės, vaizduojančios moterį, kuri sėdi ant sulenktų kojų. Kas liečia lietuviškas skulptūrėles, tai ypatingai tendenciją grįžti prie senovinių pagonybės dievybių rodo figūrėlės, vaizduojančias Mariją, laikančią nuimtą nuo kryžiaus Kristų. Tiksliau bando tai vaizduoti. Iš tikro Kristaus figūra daug mažesnė už Marijos ir iš vis turi tendenciją mažėti, kol kai kuriais atvejais susitraukia iki kūdikio dydžio – ir skulptūrėlė beveik grįžta prie seno pagoniško varianto – Deivės su kūdikiu. Taip pat netgi šiais laikais Marija vaizduojama su didžiuliu žalčiu prie kojų. Jo spalvos – raudona ir juoda.

Šiais dievybių bruožais ir vadovausiuosi tolesniame tekste, nors, kaip minėjau, visiškai suabsoliutinti jų negalima.

Kitas paplitęs, matyt vėliau susiformavęs mitologinis pasaulėžiūros paveikslas - ne su dviem, o su trim dievais. Tai deivė ir du dievai. Vienas maždaug atitinka aukščiau minėtą Didįjį Dievą, o kitas yra jaunas dievas, deivės sūnus ir/arba meilužis. Jaunuolis, Deivės sūnus, brolis ir/arba meilužis buvo garbinamas kartu su Didžiąja Deive, jų simbolika panaši. Jis sudaro priešpriešą Didžiajam Dievui. Jis - tai mirštantis ir prisikeliantis dievas. Ilgainiui jaunasis dievas tampa geriečiu, senasis blogiečiu. Jiedu kovoja tarpusavyje.

Iš čia kyla daugelyje tautų mitologijoje vaizduojama gerojo ir blogojo dievų kova. Tai mitas, kai didvyris nugali drakoną ar kitą su gyvate susijusią pabaisą (senojo dievo simbolį), kuri įkūnija senąjį dievą (paskutiniai to mito variantai – šventas Jurgis nugali slibiną, pasakų karalaitis nugali drakoną ir išgelbėja princesę). Tą patį simbolizuoja erelio kova su gyvate. Erelis – Didžiosios Deivės simbolis, vėliau, matyt perėjęs jaunajam dievui.

Kitas mitas, kai senasis dievas nužudo jaunąjį, o deivė jį prikelia. Tas procesas kartojasi kasmet, besikeičiant metų laikams. Mirštančio ir prisikeliančio Dievo (Deivės sūnaus) kultas atėjo ir į krikščionybę. Pavasarį jaunasis Dievas prisikelia, o per Kalėdas gimsta nauja Saulė. Nepaisant to, ši dievų trejybė kartais vaizduojama ir kaip dieviška šeima: tėvas, motina ir sūnus (pvz. egiptiečių Oziris, Izidė ir Horas). Ta trejybė atėjo ir į krikščionybę, tik Deivę išmetė, jos vietoje palikdami šventąją dvasią (kuri, beje, simboliškai vaizduojama kaip balandis – deivės paukštis).

Dėl dangaus maišymo su žeme

Šiuo metu labiau žinomas ir stereotipu tapęs kitas deivių/dievų įtakos sferų ir simbolinių reikšmių pasiskirstymas: su deivėmis asocijuojasi juoda (ir kartais raudona) spalva ir Žemė, su vyriškaisiais dievais – balta spalva, dangus (motina Žemė, tėvas dangus). Ši simbolika vėlesnės kilmės, todėl natūralu, kad liudijimų apie ją išliko daug daugiau. Daug kam patinka ši aiški ir paprasta sistema, nes mūsų protams patinka aiškūs, sudėlioti į lentynas dalykai. Deja, kai kalbam apie mitologiją, aiškumo negali būti J. Todėl kad mes susiduriame su skirtingų amžių paveldu, susilydžiusiu į visumą, su skirtingų genčių, įnešusių savo kraujo dalį į mūsų gyslas, tikėjimais.

Nemažai yra išlikę ir ankstesnės simbolikos požymių.

Etruskų jūros deivę graikai vadino Leukothea (Baltoji), kai kurios deivės lotynų ir keltų panteonuose buvo tituluojamos “baltosiomis”, visai eilei deivių buvo aukojami balti gyvuliai, arba jos pačios būdavo vaizduojamos baltais gyvuliais – baltas šuo, balta karvė, kumelė ar kiaulė.

Gimbutienė pateikia apsčiai medžiagos apie baltą spalvą susijusią su mirties deivėmis, pvz., Giltine, kuri vaizduojama apsirėdžiusi baltai.

Apie tai, kad dangaus ir Saulės dievybės neolito laikais buvo moteriškos, rodo daugelis mitologinių duomenų, iš dalies priklausomybę dangaus sferai paveldėjo ir vėlesnės bronzos amžiaus moteriškos dievybės – tame tarpe - pvz., Atėnė, Afroditė (pastaroji vėliau laikoma Urano – dangaus dukra), Hera. Daugelis deivių paveldėjo ir titulą dangaus valdovė, dangaus karalienė (beje, vėliau ir krikščionių Marija). Saulės dievybė moteriška ne tik pas lietuvius, bet ir pas keltus, taip pat senovinė helėnų saulės deivė Helena, japonai turi Saulės deivę, kinai – dangaus karalienę. Vienas netiesioginių požymių siejančių moteriškas dievybes su dangum – tai, kad archaiškos moteriškos dievybės siejamos su paukščiais, dangaus sferos gyventojais.

Egiptiečiai turėjo dangaus deivę Nut (Neita), vaizduojamą su lanku ir strėle – žmonių ir dievų motiną, karo ir medžioklės globėją, audėją ir verpėją, ir jos vyrą – žemės dievą Hebą. Augmenija, gėlės veržliai kylančios nuo žemės aukštyn, į dangų, egiptiečių manymu įkūnija dievo Hebo geismą deivei Nut.

Be to, balta spalva siejama su Mėnulio deivėmis – mėnulio pilnaties spalva. Dauguma tautų siedavo mėnulį su moteriška dievybe (turint galvoje mėnulio fazių ir moters organizmų ciklų atitikimą tai atrodo natūralu), tuo tarpu kitų, tame tarpe lietuvių mėnulis vyriškas.

Yra ir fiziologija paremtas spalvų priskyrimo vienai ar kitai dievybei paaiškinimas. Balta spalva siejama su Didžiąja Deive dėl pieno spalvos. Eilė mitų pasakoja apie paukščių tako atsiradimą iš Deivės pieno (jis vadinamas pieno taku). Beje posakis paukščių pienas kilo apjungus du Deivės simbolius – tai Deivės- paukštės pienas. Raudona spalva – tai falo spalva erekcijos metu – būtent tai pabrėžiama neolitinėse Dievo statulėlėse. Tai vaisingumo ir aistros spalva. Rytiečiai priskiria raudoną spalvą moteriškai lyčiai ir sieja ją su mėnesinių krauju, o baltą vyriškai ir sieja ja su spermos spalva. Šis variantas man atrodo labiau dirbtinis.

Taigi nelengva vienareikšmiškai išsiaiškinti su tom spalvom. Bet mums tenka susidurti su paveldu, pasiekusių mus iš skirtingų laikotarpių ir skirtingų genčių. Neolito – ankstyvosios žemdirbystės laikotarpiu turbūt problemos nebuvo – greičiausiai nebuvo griežto sferų pasidalijimo, sudėliojimo į lentynas, ar bent jau nebuvo dangaus ir žemės priešpastatymo, šiuolaikinio suskirstymo į baltą ir juodą, blogą ir gerą. Todėl nenuostabu, kad tiek Deivė, tiek Dievas galėjo būti globėjiški ir nuožmūs vienu metu. Deivė galėjo būti tiek dangaus karalienė, tiek motina Žemė, o Dievas galėjo būt požemio valdovas ir griausmavaldis vienu metu.

Vėliau, kai senuosius dievus pakeitė naujesni, išliko tik tie Deivės ir žemdirbių Dievo pasireiškimai, kurie nekonkuravo dėl “svarbių” sferų su naujaisiais. Todėl Deivė išliko labiau žinoma kaip žemės deivė – Žemyna, indų Prithivi, graikų Demetra, taip pat kaip mirties deivė – Giltinė ( išsaugojusi ir savo baltą spalvą). Žemdirbystės Dievas išsaugojo tik savo požemio, mirusiųjų valdovo sferą ir ilgainiui tapo vien tik blogio įsikūnijimu – Velniu.

Taigi, senuosius dievus išmetė iš “prestižinių” vietų – dangaus ir griausmavaldystės sferų, paliko tik “nereikšmingos” (žemės, žemdirbystės) ir “blogos” (požemio, mirusiųjų). Todėl Žemės motinos, Giltinės ir Velnio, požemių ir mirusiųjų valdovo paveikslai išliko ilgai. Tuo aš norėčiau iš dalies paprieštarauti vyraujančiai nuomonei, kad Senosios Europos dievai buvo siejami tik su Žeme. Paprasčiausiai, tik šioms dievybėms ar tik šiems jų pasireiškimams buvo leista išlikti vyraujant naujai religijai.

Dangaus sferos dievybės iš moteriškų tapo vyriškomis. Vėlesniuose indoeuropiečių panteonuose dangaus dievas ir atmosferos dievas – griausmavaldis atskiri, nors atrodytų, labiau tikėtinas vienas vyriausias dangaus dievas. Tai paaiškintų skirtingas mitologinis substratas. Dangaus dievas perėmė Didžiosios Deivės funkcijas, o griausmavaldis – ankstyvosios žemdirbystės Dievo. Skirtingi etatai J.

Vyko transformacija ir “į kitą pusę”. Požemių dievybė Lelvani buvo vyriška, po to tapo moteriška. Taip pat ir žemės dievybė Ku, kinų žemės dievybė Chou-tu. Romėnų žemės deivė Telus turi Didžiojo Dievo bruožų. Jos vardai Telus ir Terra susiję su archaiškais žemės dievo vardais. Indų žemės deivė Prithivi buvo ir dangaus ir vandenų deivė, vėliau vienareikšmiškai susieta su žeme. Jos titulas Mahi – didžioji.

Nebūtų nuostabu, jei Žemyna buvo viena iš Didžiosios deivės pasireiškimų ir jos sfera aprėpė ne tik Žemę.

Vėlesniuose panteonuose daugelis dievų paveldėjo senojo ankstyvosios žemdirbystės Dievo ir Didžiosios Deivės atskiras savybes. Daugiausia Didžiojo Dievo savybių paveldėjo indoeuropiečių karo ir požemio, mirusiųjų pasaulio dievai. Pvz., Dzeusas griausmavaldis, taip pat turėjo savo chtoniškąją pusę – požemio Dzeusą. Arėjas, Marsas – karo dievai, perėmę daug senojo dievo savybių. Kalvis Hefaistas, Bakchas ir Dionizas. Iš lietuvių dievų – griausmavaldis Perkūnas. Labai ryškus pavyzdys - požemių ir mirusių, valdovas Velnias, siejamas su žemdirbyste.

Šaltiniai

Taigi, apibendrinant galima tikėtis, kad kalboje ar kalbų grupėse, turėtume rasti daug panašiai skambančių žodžių, kurie susiję savo prasme ne vien tiesiogiai, bet ir per dievybę, kurios sferai jie kadaise buvo priskiriami.

Erdvės, kur galima ieškoti su dievybių vardais susijusių žodžių, laimei ar nelaimei, gana plačios, tai:

Dievybių simbolių, atributų ir įsikūnijimų – spalvų, ženklų, gyvūnų, augalų (ypač kultūrinių arba pasižyminčių vaistinėmis ar psichotropinėmis savybėmis - jų poveikis gali būti priskirtas dievybės galioms) ar daiktų, dievybės sferai priklausančių gamtos objektų ir reiškinių pavadinimai;

Su garbinimo apeigomis susijusių sąvokų – švenčių, kulto reikmenų, ritualų, apeiginių valgių, maldų ir giesmių pavadinimai arba formulės, įeinančios į apeiginius tekstus.

Tautų, genčių ar giminystės ryšiais susijusių žmonių, visuomeninių vaidmenų ir elementų pavadinimai. (Deivė susijusi ir su vaikų auginimo, gimdymo sfera)

Žodžiai apibūdinantys būdo savybes, priskiriamas tai dievybei, dažniausiai pažymintys didingumą, galią, seksualumą. Mes ir dabar vartojame žodžius, dieviškas, velniškas norėdami perteikti stiprią emociją. O tiek Dievas, tiek Velnias tikriniai dievybių vardai. Senovėje dievų pasirinkimas buvo didesnis, taigi buvo galima dievo vardu apibūdinti daug konkretesnes savybes.

Labai gausus palikimas – vardai, pavardės, gyvenviečių ir vandens telkinių pavadinimai. Pastarosios grupės dėl jos gausos šiame straipsnyje nemėginsiu aprėpti.

Apie lietų

Ne vienas lietuvių kilmės tyrinėtojas atkreipė dėmesį į graikų mitą apie deivę Letą (Leto), šviesiaplaukio su vilkais susijusio Saulės dievo Apolono ir deivės medžiotojos Artemidės motiną. kuri dėl nesantaikos su Hera išvyko į šiaurę. Na, turbūt tiek mitą esate girdėję, tiek tai, kad jis interpretuojamas kaip genčių konfliktas, dėl kurio ta gentis, kurios vardas labai jau panašus į mūsų tautos, pasitraukė į šiaurę.

Tautos ar genties pavadinimas pagal deivę – mitinę pramotę gana įprastas reiškinys, daugelį pavyzdžių jau pateikiau.

Lietuvių genties mitinės pramotės vardas turėjo skambėti panašiai kaip Leta, gal būt netgi Lietuva (beje, Lietuvą, kaip laisvės ir džiaugsmo deivę mini Narbutas, bet nėra aišku kokiais šaltiniais jis rėmėsi). Mūsų šalies pavadinimas kilo nuo lietuvių genties, taigi su deivės vardu susijęs netiesiogiai.

Lietuvos pavadinimas neatsitiktinai susijęs su lietum. Didžioji deivė yra dangaus vandenų valdovė. Taip pat rusų žodis “leto” – vasara, laikas, skirtas Deivei.

Jei atkreipsime dėmesį net į dabartinius tarmių skirtumus, deivių vardai Lada, Leto, Latona, Leda neatrodys pernelyg skirtingi. Iš principo tai tas pats vardas, nors skirtingose tautose skirtingai tariamas. Tuomi aš nenoriu pasakyti, kad kalba eina apie tą pačią dievybę. Dievybės atstovauja skirtingom tautom ir skirtingiems laikotarpiams, tačiau visos jos vadinasi bendros kilmės vardu.

Įdomu, kad yra ir kita tauta, pasivadinusi pagal tą patį archaišką dievybės vardą. Tai lotynai (pagal deivę Latoną). Tuo nėra įrodymas, kad lotynų gentis artimesnė lietuviams, nei kiti indoeuropiečiai. Tačiau greičiausiai ši dievybė buvo laikyta mitine pamote jau tada, kai šių tautų protėviai buvo dar viena gentis.

Turbūt to paties dievybės vardo variantas yra Lada. Rusuose ji labiau žinoma, ten su jos vardu susiję žodžiai ‘laditj’ – sutarti, ‘ladno’ – gerai, tvarkingai. Lietuviuose tas vardas išlikęs liaudies dainų priedainiuose: “laduto – tuto“ ir pan. Matyt tos dainos buvo maldos ar garbinimo giesmės, po kiekvieno posmo priedainyje besikreipiant į deivę. Taip pat dar ir dabar mažus vaikus moko ploti rankomis ir sako: ladu – ladu – ladutes, keps močiutė bandutes. Tas visiškai iš pirmo žvilgsnio beprasmis žaidybinis užsiėmimas greičiausiai kadaise buvo užkeikimas ar malda, turinti saugoti vaiką (pats plojimas matomai kažkoks tai sakralinis veiksmas, greičiausiai apsauginis, pvz., tibetiečiai ploja bandydami atbaidyti piktąsias dvasias). Su plojimu siejamas ir rusų žodis “ladonj”, delnas. Beje, bandutės, minimos posakyje irgi greičiausiai buvo kepamos apeigoms, aukai.

Su dievybės Lada ar Leta vardu susiję eilė žodžių. Dalis jų susiję su apeigomis. Ladauninkai, ladavoti – susiję su deivei skirtomis šventėmis. Iš deivei skirtų apeiginių linksmybių galėjo kilti ir žodis laidokas - girtuoklis.

Gali būti susijęs žodis laidoti - jei prisiminsime, kad mirtis buvo suprantama kai grįžimas pas deivę, grįžimas pas Ladą.

Galimai susijęs žodis lydėti. Liaudies dainose lydėjimas labai dažnai minimas, gal būt kažkada jis turėjo kokią apeiginę prasmę.

Ketvirtoji Velykų diena vadinama ledų diena ir susijusi su tikėjimais apie ledų krušą, kuri vasarą gali išguldyti javus. Galimas daiktas, kad Velykų šventės susijusi su dievybę “Led”, o ledai, kruša buvo įtraukti į šią sistemą vėliau, šįsyk jau remiantis vien panašiu žodžių skambesiu.

Ledos vardas gali ir tiesiogiai būti susijęs su ledais – šiuo atveju tai turėtų būti visų pirma iš dangaus krentantys ledai, kruša: Deivė - dangaus vandenų valdovė. O vėliau tas žodis buvo pritaikytas ir ledui, dengiančiam vandens telkinius. Ši versija, beje, neprieštarauja hipotezei apie baltų genčių atsikėlimą iš pietų (Letos kelionė į šiaurę).

Visuomenės grupės ir tautų pavadinimai. Rusuose lada vadinama žmona, karų (indoeuropiečių grupė, gyvenusi Artimuosiuose Rytuose) kalba – lada – moteris, avarų kalba ladi – žmona, urartu kalba – lutu moteris, lat – arabiškai deivė. Anglų kalboje deivės vardas išliko kilmingos moters pavadinime – ledi (“lady”).

Iš Lados (Letos) vardo kilęs rusų žodis “liudi” – žmonės. Analogiškai ir lietuvių žodis liaudis. Šiuo atveju žmonių grupės pavadinimas susijęs su Deivės pramotės, iš kurios jie kildino save, vardu. Genčių pavadinimai – lietuviai, latviai, lotynai. S. Karaliūnas Vartiklio tinklapyje nurodo, kad lietuva buvo vadinama karių būrys ir iš to kildina Lietuvos vardą. Manau, tai susiję su žodžiu, reiškiančiu žmonių grupės pavadinimą, kaip liaudis, liudi, šiuo atveju tapusio kovinio būrio pavadinimu. Analogiškai kaip žodis “būrys” – apibrėžia grupę apskritai, o daliniu atveju – kovinį būrį.

Kitos dievybės panašiais vardais. Graikų mitologijoje yra ir Leda, dioskūrų ir Elenos motina. Latvių košmarus sukelianti būtybė, inkubas vadinasi Lietuvėns. Ledoku kartais vadinamas velnias.
Angliškai samtis ladle, samtis – vienas deivės simbolių. Galimai susijęs ir rusų kalbos žodis ladja – laivas.

Iš balos ištraukta deivė

Taigi, žodis lietus tikrai siejasi su Lietuvos vardu. Ir ne todėl, kad Lietuvoje lyja lietūs, o todėl, kad Deivė, iš kurios mūsų protėviai kildinosi, buvo susijusi su dangaus vandeniu. Bet tai dar ne viskas. Aš dar vieną deivę atradau.

Dievybės vardas siejasi su jos atributais, simboliais, įsikūnijimais – spalva, dievybei priskiriamais gyvūnais, būdo savybėmis. Pastebėjau, kad lietuvių kalboje panašiai skamba žodžiai, kurie simboliškai atspindi Deivės sferą.

Pirma, tai baltos spalvos pavadinimas.

Antra, balandžio, Deivės paukščio, pavadinimas. Tai, kad balandžio pavadinimas yra kilęs iš žodžio ‘baltas’ mažai įtikinama, nes labai nedaug yra baltų balandžių (o senovėj turbūt buvo dar mažiau). Be to, visiška analogija yra rusų kalboje, kur žodžiai reiškiantys balandį – Deivės paukštį (golubj) ir žydrą spalvą – Deivės spalvą (goluboj), panašūs. Taigi, turim deivės sferai priklausančių objektų, kurių pavadinimuose yra šaknis “bal”.

Jei tarp šių žodžių yra ryšys, tas ryšys tegali būti Deivės vardas. Tas numanomas vardas turėjo būti Bala arba Balta.

Iš tikro, tokia dakų deivė minima Basanavičiaus. Dakai-indoeuropiečiai, kartais laikomi artimais baltams.

Bet tai dar ne viskas. Yra keletas labai buitinių ir įprastų lietuviškų posakių. Tai yra posakiai “Velnias (velniai) žino”, “Dievai (dievas) žino”, Tegu jį velniai (velnias)”, “Tegu jį “Perkūnas”. Posakiai aiškiai senoviški, siekiantys pagonybės laikus ir minavojantys senuosius dievus. Ir šalia jų egzistuoja visiškai tokios pat struktūros ir taip pat dažnai vartojami posakiai : “Bala žino”, “Galas žino”, “Tegul jį bala”, “Tegul jį galas”. Kodėl posakiuose (kurie praktiškai buvo prakeikimai) naudojami bendriniai žodžiai? Juolab, kad posakių prasmė tokiu atveju visai absurdiška: kodėl kažkokia bala turėtų ką nors žinoti? Viskas stoja į savo vietas, jei laikysime Balą ir Galą dievybėmis. Labai galimas daiktas, kad hipotetinė mūsų protėvių deivė buvo vardu arba Bala, arba Balta (iš principo galėjo jos netgi dvi būti).

Įgauna prasmę ir posakis “ar iš balos tas gražumas” – matyt, Deivė apdovanodavo grožiu. Posakis “eik balų deginti’ gali atspindėti kulto nykimą, gal būt dievybės atvaizdų naikinimą, arba panašią apeigą kaip Morės deginimas, nors šis posakis gali būti kilęs savarankiškai, kaip reškiantis neįmanomą, beprasmį veiksmą.

Toliau. Šaknis ‘Bal’ (kuri kai kur tariama kaip ‘Val’) paplitusi daugelio tautų mitologijoje. Tarpupyje buvo garbinamas dievas ‘Baalas’, žodžio šaknis paplitusi tarp keltų dievybių: dievas Belenas arba Belas – šviesos ir gydymo dievas, su juo vardu siejamas šventės pavadinimas - ‘Beltainas’, Belatucadras – karo dievas, Belisana - su šviesa ir ugnimi susijusi dievybė. Skandinavų jaunas dievas Baldras. Rusų sakmėse minimas bernas Balda, kuris neria į pelkę ir apgauna ten gyvenančius velnius.

Kai kuriose pasakos apie žalčių karalienę versijose Žalčio vardas yra Baltis. Senovės slavų balij – burtininkas, gydytojas. Baltramiejumi arba Baltruku vadinami velnias arba su juos siejami žvėrys – vilkas, meška, kiškis. Krikščioniškas vardas Baltramiejus čia būtų priderintas vėlesniais laikais, pagal kiek panašų pavadinimą.

Iš principo tos pačios šaknies yra dievo Velnio vardas. O kaip minėjau, dievų poros vardai dažnai panašiai skamba. Tuomet lietuviuose galėjo būti archaiškų dievų porelė Bala ir Velnias. Nors gali būti kad šie vardai, kad ir susieti kilme, pasiekė mus iš skirtingų laikotarpių. Neturėtų stebinti ir sąsaja su žodžiu ‘bulius’ – buliaus kultas, kaip minėjau, siejamas su Deive (rusuose yra atitikmuo: ‘vol’ – jautis). Tarp kita ko ir panašumas su žodžiais ‘bala’ (rusų “boloto” – pelkė), palios, pelkė – vandens telkinys gali būti visai neatsitiktinis. [Yra daug sapnalaikį primenančių lietuviškų padavimų apie ežerų kilmę. Dangumi plaukia debesėlis, kažin kodėl, beje, vadinamas ‘jauteliu’. Visi spėlioja jautelio vardą ir jei atspėja, debesėlis pavirsta ežeru.]

Su Bala gali būti sietini ir kiti žodžiai. Tarp jų augalų vardai:

Medis blendis arba blindė (iškritus pirmo skiemens balsė) – tai gluosnių rūšis (Salix caprea), Žinoma, kad gluosniai buvo pašvęsti moteriškoms (daugiausia lunarinėms) dievybėms –graikų Herai, Artemidei, Hekatei. Pavasarį blendis labai gausiai žydi – gal būt dėl to tautosakoje ji buvo siejama su vaisingumu. Buvo tikima, kad blindėse apsigyvena moterų sielos.

Obelis – laikoma gyvybės medžiu. Lietuvių ir daugelio tautų mitologijoje obelis siejama su moteriškomis dievybėmis – taip pat ir su bibline Ieva. Liaudies dainose obelis simbolizuoja moterį.

Obuolinš (latviškai– dobilas), taip pat dažnai apdainuojamas liaudies dainose, kas liudytų apie jo reikšmę mitlogijoje.

Rusų “belena” – drignė (Hyoscyamus niger), nuodingas nervų sistemą veikiantis augalas. Galėjo būti skirtas deivei dėl savo savybių, neatmestina galimybe, kad galėjo būti naudojamas per apeigas, kaip haliucinogenas. Tas pats ir su vaistine šunvyšne, daugelyje kalbų vadinama belladona (Atropa belladona), turi haliucinogeno atropino.

Balanda – piktžolė (Chenopodium). Rusiškai vadinasi marj, prie šios žodžio šaknies dar grįšime. Kai kurios balandų rūšys pasižymi vaistinėmis ar aromatinėmis savybėmis. Nebūtinai šiais laikais mes vadiname balanda tą patį augalą kaip ir anksčiau. Gal būt “pirminė” balanda pasižymėjo vaistinėmis savybėmis arba šis žodis buvo vartojamas bendrai piktžolėms įvardinti.

Balžuva (Andromeda)– nuodingas augalas, naudojamas liaudies medicinoje, turi andromedotoksino. Dar panašiai skamba keli augalų vardai, nors neaišku, ar tas ryšys su dievybės vardu atsitiktinis ar ne: balža (Crambe), blandis (Platanthera), blužnutė (Chrysosplenium).

Bile – šventasis medis airių mitologijoje.

Gali būti susijęs ir šelmeninės kregždės – blezdingos pavadinimas.

Su šventėmis susijusios sąvokos:

Balius, baliavoti – į lietuvių kalba šis žodis galėjo pateko kaip skolinys – pvz., anglų “ball”( “puota”), kur jis iš pradžių galėjo reikšti šventę, skirtą būtent šiai deivei.

Blovieščiai – gandrinės , kovo 5d.

“Ballad” – baladė, pradžioje taip galėjo vadintis būtent tos deivės garbei giedamos giesmės. Balalaika - rusų muzikos instrumentas. Balovatsia – rusiškai reiškia išdykauti, linksmintis.

Blynai – šis patiekalas turi ir ritualinę prasmę (prisiminkime Užgavėnes). Dėl savo apvalios formos galėjo būti siejamas su moteriška dievybe.

Su daug mažesne tikimybe, bet gali būti susiję ir žodžiai – balamūtas, taip pat netgi baladoti –– jei darysim prielaidą, kad anksčiau tai taikyta ritualinės paskirties veiksmui – beldimui. Per Užgavėnių šventę velkama kaladė vadinama blukiu.

Su Didžiosios Deivės simbolika susiję ir kiti žodžiai. Rusų “oblako” – debesis, deivės (dangaus) sferos objektas, giedram dangui taikytas apibūdinimas – blaivas (palyginti anglų “blue” – žydras), žodis “blizgėti”.

Pagrindinis Deivės epitetas – Didžioji, iš čia rusų “bolšoj” (palyginti latviškai liela – didelė – taip pat nuo deivės vardo). Itališkai bello – gražus.

Žodžiuose atsispindi ir deivės seksualumas, vaisingumas. Rusiški žodžiai, žymintys neribotą seksualumą - blud, bludnica. Angliškai “belly” – bamba, su vaikų gimimu susijusi kūno dalis.

Turint galvoje visa apimančią deivės prigimtį, nėra keista, kad jos vardo šaknį turi žodžiai – bolj, bolno (rusiškai - skausmas, skauda), blago (gėris) ir lietuvių žodis blogas (šį klausimą nagrinėja A. Almanis savo straipsnyje).

Mes pavadinti baltais nuo Baltijos jūros. Tačiau iš kur kilo Baltijos jūros pavadinimas?. Šis pavadinimas siejamas su danų žodžiu belt, reiškiančiu juostą, sąsiaurį, arba su Plinijaus Vyresniojo minima sala Baltia, kurios gyventojai renka gintarą. Pirmasis Mare Balticum terminą pavartojo Adomas Bremenietis. Jis rašė, kad taip jūrą vadino pakrančių gyventojai. Šaknis Bal ne tik lietuvių kalboje siejasi su vandeniu. Albanų, spėjamų ilirų palikuonių, “balt” – purvas, dumblas, rumunų “balta” - pelkė, kūdra, ežeras. Greičiausiai Baltijos jūros krikštatėviai buvo mūsų protėviai – Baltijos vardą mes galime sieti su vandenį reiškiančia šaknimi “bal” arba tiesiog su pačiu deivės vardu, kurios valdos, matyt, aprėpė ir jūrą. Pavadinus lietuvių ir latvių kalbų grupę baltais, šis vardas savotiškai pas mus sugrįžo.

Nesunku pastebėti, kad “bal” ir “pal” panašios šaknys (tereikia tik kiek pakeisti tarimą).

Pelėjadės – balandėlės, taip buvo vadinamos Delfų pranašautojos (taip pat ir žvaigždynas).

Internetiniame straipsnyje “Atėnės gimimas” nagrinėjamas graikų žodžio pallas reikšmė. Daugelis jų puikiai pritinka Deivės sferai:

Pallas - graikiškai netekėjusi moteris, tai pagrindinis vienas Atenės epitetas, palleš/pallegeš – hebrajiškai, pellex lotyniškai jauna, patraukli mergina.

Kita žodžių grupė susijusi su ritualais – “pallo” – mesti burtus, pamėtyti aukštyn vaikus, palos – ištraukti burtai.

Su dangumi – palta – nukritusi iš dangaus.

Romėnai turėjo su gyvulininkyste susijusią deivę – Pales, ir karo deivę Belloną.

Velnias ir Velykos

Velnias, Velinas paveldėjo labai daug senovinio Didžiojo Dievo bruožų. Jos sfera – mirusiųjų pasaulis, žemė ir požemis, taip pat galvijai. Apie tai byloja Velino vrdo panašumas su šių sferų žodžiais:

Gyvuliai – bulius (šaknis val, vel gimininga bal, bel), rusų vol – jautis, vilna.

Taip pat su mirusiųjų pasauliu – vėlės, velionis. Vellu – pomirtinė hetitų (indoeuropiečių) pieva.

Žeme – velėna.

Su Velino vardu susiję žodžiai valia, anglų will (valia, taip pat šis žodis apibrėžia būsimąjį laiką), viltis, valdyti, valdžia.

Seksualumą pažymintys žodžiai - vilioti.

Laukinių gyvūnų pavadinimai – vilkas (Didžiojo Dievo žvėris), gal būt ir vilpišis (miškinė katė), volungė. Angliškas gluosnio pavadinimas “willow”.

Voliotis – galimai reiškė ritualinį ar maginį veiksmą. Taip pat besisukantis žaislas vilkutis – kodėl sukimasis turėtų būti siejamas su vilku, gal geriau su Velinu?

Taip pat Velino vardas susijęs su pavadinimu Vilnelė, iš čia ir Vilnius. Žodis valio aptinkamas dainų priedainiuose, vėliau tapęs džiaugsmingu pritarimo šūksniu.

Laiko sąvoka vėlai anksčiau reiškė Velinui skirtą metą – naktį.

Veltui – žodis gali būti siejamas su Velino vardu. Pradinė reikšmė galėjo būti aukojimas dievui Velniui, vėliau įgijęs bendresnę aukojimo prasmę - “duoti be atlygio”. Kitas, vėlesnės kilmės variantas – kad tai, matyt reiškia beprasmę auką – t.y. aukojimas Velinui jau pažymimas kaip nereikalingas.

Panašios šaknies vardus turi slavų moteriškos mitinės būtybės vilos (dar vadinamos samovilos, samodivos), daug kuo primenančios laumes. Beje, vienas iš laumių įprastų veiksmų sakmėse yra rūbų velėjimas, šio veiksmo pavadinimas mitologiškai gali būti siejamas galimai sieja su Velino vardu.

Su Velino vardu susiję rusų žodžiai volchv – žynys, volšebstvo – burtai. Wald –fryzų žiemos ir dangaus dievas. Valga – karinga indų deivė. Velchanos – graikų mirštantis ir prisikeliantis dievas. Keltiškai pranašė – veleda, skandinavų seid magijos pranašė - violva, volva arba vala. Valhala – skandinavų pomirtinė šalis, valkirijos – skandinavų mitinės būtybės, nešančios žuvusius karius į valhalą.

Nors Balos ir Velino vardai giminingi ir dievybės pasižymi tais pačiam ankstyvosios žemdirbystės periodo dievų bruožais, vargu ar Balą ir Veliną galima statyti į vieną gretą kaip dievų porą – turiu galvoje, kad šie du vardai greičiausiai pasiekė mus iš skirtingų laikotarpių ar skirtingų genčių (vienas jų pakitęs kito atžvilgiu).

Velinui į porą gal būt tiktų deivė Veliona. Tačiau Veliona dubliuoja vieną iš Velino funkcijų – mirusių deivė, ji gali būti vėlesnės kilmės ir neturi kitų Didžiosios Deivės bruožų.

Tuo tarpu Velinas ir deivė Velykė sudarytų “klasikinę’ ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio dievų porą: Velinas – žemės ir požemio dievas, mirusių valdovas, susijęs su žemdirbyste ir gyvuliais. Velykė – Didžioji Deivė, įkūnijanti vaisingumą, pavasario gyvybingumą – jos šventė Velykos, ji valdo šviesųjį metų periodą ir susijusi su paukščiais. Nuo jos vardo kilęs rusų žodis velikij, – didis, didelis (velikan – milžinas) – jokiu būdu ne atvirkščiai.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Lap 05, 2009 9:25 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Tęsinys 2

Cituoti:
Marijos žemė ir kumelės

Nors visoje Europoje paplitęs vardas Marija laikomas atėjusiu iš biblijos, iš tikro jis europietiškas (o koks yra biblinis hebraiškas variantas? Miriam? Bet vis tiek ta pati šaknis). Europiečiai turi daug dievybių panašiais, ir ne tik indoeuropiečiai, bet ir baskai, kurie laikomi vos ne Europos aborigenais. Lietuviuose yra Morė (kurią degina per Užgavėnes), net boružei – (Dievo karvytei, beje, išsidažiusiai ankstyvosios žemdirbystės Dievo spalvomis – raudona ir juoda) sakoma “Mare, Mare, bėk, bėk…” Taigi vardas Marija greičiausiai vietinės kilmės (tik turbūt be lotyniškos galūnės), taip kad norit ar ne, Lietuva buvo ir yra Marijos žemė J. Jei netikit, nueikite į Žemaitijos mišką ir rasite ten koplytstulpį su Marijos statulėle dangiškos Deivės spalvos rūbais… Kai kur ji vaizduojama su dideliu žalčiu prie kojų, o žalčio spalvos raudona ir juoda.

Iš vienos pusės, “mar” šaknis siejasi su mirtimi. Prancūzų mort, Rosmerta – keltų mirties deivė. Nightmare – angliškai košmaras, mare - ragana. Mara - senovės germanų – inkubas. Mora - serbų – kroatų košmaras. Slavų morava – košmaras ir drugelis. Kikimora – slavų demonas. Marga – mirtis iranėnų kalba. Bretonų, airių maro – mirtis. Mara – piktoji dvasia budizme.

Žinoma daugybė mitinių būtybių panašiais vardais. Moiros – graikų likimo deivės, maždaug atitinkančios tris lietuvių laumes ar laimes. Mari – senovės Kretos deivė (ten gyveno ne indoeuropiečiai). Britomartis (Britomartidė) – Kretos žvejybos ir medžioklės deivė, tapatinama su Artemide. Keltų deivė Morigan. Mara – latvių griausmavaldžio žmona, latvių Marana, Morena maždaug atitinka mūsų Morę. Latvių Marša, Maršavina – Karvių Laima.

Baskų Mari – įstatymų davėja, valdanti vėjus, žaibus, lietaus debesis. Baskai taip pat turi dievybes mairi.

Romėnų karo dievas Marsas, pasižymintis daugeliu senovinio Didžiojo Dievo – deivės porininko savybių (dievų poros vardai dažnai būdavo panašūs).

“Mir” – taika ir pasaulis rusiškai. Vėlgi, vienas žodis įvardijantis dvi skirtingas sąvokas neatsitiktinai, nuo deivės vardo kilo pasaulio pavadinimas ir taikos pavadinimas (palyginimui – deivė Lada ir lad, laditj – sutarimas, sutarti).

Persų deivė Mir, dievo Mitros motina – tas pats žodis reiškia dangus ir laimė (palyginti dangaus deivė Laima).

Šis dievavardis susijęs su jūra. Nostratų (laikoma, kad indoeuropiečių, semitų, kartvelų, altajaus ir kt. Eurazijos kalbų grupės kilusios iš bendro kamieno – kalbų super šeimos vadinamos nostratine) kalba mara – vanduo (lietuvių marios, rusų “more” – jūra).

Kitas įdomus aspektas yra šaknies ‘mar’ sąsaja su arkliais. ‘Mare’ – angliškai kumelė. Kumelė – vienas Didžiosios Deivės įsikūnijimų. Rusuose ‘merin’ yra arklys. Mitologijoje egzistuojantis kažkoks arklių ryšys su vandenynu yra gana keistas – graikuose už arklius buvo atsakingas jūrų dievas Poseidonas. Lietuvių deivė Aušrinė yra vadinama “marių kumele”. Beje, vienas galimų paaiškinimų, kodėl arklių ir marių pavadinimai panašūs – jie buvo susieti būtent dėl panašaus žodžių skambėjimo, jau pamiršus, kad pavadinimų panašumai kilo dėl sąsajos su ta pačia dievybe.

Keltuose yra kumelgalvė deivė Epona, o į valdžią ateinant naujai išrinktam genčių sąjungos vadui, vyksta jo simbolinės vedybos su deive.

Šaknis išliko socialinių vaidmenų pavadinimai: marti, merga, mergina. Mere – prancūziškai mama

Boružė chorvatų kalboje Bubamara.

Galimai su "mar" šaknimi susiję žodžiai Marg - žvaigždė gruziniškai (palyginti su lietuvių mirga, margas), taip pat augalo mirtos pavadinimas, mirth (angliškai linksmybė) pavadinimas.

Ieva, Ieva, neganyk po pieva

Ievos vardas, kaip ir Marijos, Onos yra vietinės kilmės, atėjusi krikščionybė tik pritaikė biblinius vardus prie lietuviško atitikmens. Biblinė Ieva, hebrajiškai Hiwa, reiškė „duodanti gyvybę“. Tai Didžiosios Deivės vardas, vėliau pakeistas į vyrišką vardą – Jehovą. Įdomu, kad lietuvių kalbos žodis ieva ne tik panašiai skamba su hebrajų, bet ir reiškia tą patį – Ieva, gyva, gyvybė. Tai gal ir neturėtų stebinti. Lietuvių kalba archaiška, turi panašumų ne tik su indoeuropiečių kalbomis (laikoma, kad indoeuropiečių ir semitų kalbos iš nostratinio kamieno). Dar daugiau – lietuvių kalboje žodžiai gyvybė ir gyvatė bendros kilmės – Ieva, gyva, gyvis, gyvatė. Šiuo atveju aš siečiau žodžius gyvatė ir gyvybė ne tiesiogiai, bet per jas vienijantį dievybės vardą. Bibliniame motyve išlikęs Ievos ryšys su gyvate – šiuo atveju tai žaltys gundytojas. Matomai, hebrajų Hiwa buvo su gyvatėmis susijusi deivė - pagal Gimbutienės apibrėžimus ji turėtų atitikti deivę gyvatę. Arba, gyvatė/žaltys galėjo būti paraleliai garbinto dievo vyro įsikūnijimas.

Su lietuviška dievybe Ieva, susiję medžiai ieva ir rusų „iva“ – gluosnis. Gluosnis pasižymi gyvybingumu, greitu augimu – tereikia įkalti į žemę gluosnio kuoliuką ir išauga medis. Jis auga prie vandens. Kaip minėjau, tai moteriškom dievybėm pašvęstas medis. Lig šiol jis naudojamas buitinėje magijoje. Panašiose vietose auga ir ievos, jos pasižymi baltų žiedų gausa. Dundulienė rašo, kad ievos mitologijoje - gyvybės medžiai. Biblinė Ieva taip pat susijusi su medžiais – rojaus sodas. Ieva – jaunos mergaitės simbolis latvių dainose. Taip pat jievaras, jovaras – šiuo vardu vadinami dideli medžiai, daugiausia tuopos (Populus, jos giminingos gluosniams). Vėl gi, tai gajūs, greit augantys medžiai. Dar vienas žodis galimai susijęs su Ievos vardu – javai. Ievaras - paskutinis rugių kuokštas. Tai neprieštarauja Deivės ryšiui su žemdirbyste. Ywavas – kukmedis (germanų), pasaulio medis, toks ir vienos germanų runų pavadinimas (Eihwas). Anglų iwy [aivi] - gebenė. Gebenė, savo ruožtu, augalas reikšmingas mitologijoje, siejamas su moteriškom mitinėm būtybėm, Dionizo palyda. Ivu dar vadinamas (taip pat ir prūsų kalba) apuokas (pelėdos – Deivės paukščiai, pvz., Atėnės).

Slavų kalbose yra gyvybę apibūdina panašūs žodžiai – živoj, be to jie turėjo deivę Živa, Živija. Iš čia galima sąsaja su lietuvių deive Žvorūna (Jorūne). Šio vardo archaiškumą rodo jo sąsaja su žvėries (ž-v), žuvies (savo ruožtu nuo žuvies – žvejoti, žvejas), rupužės (rusiškai “žaba”) pavadinimai. Taigi, mes čia ko gero vėl aptinkame archaiškąją M. Gimbutienės deivę, vaizduojamą rupūžės, žuvies pavidalu. Taip pat susiję ir žuvęs, žūti, žudyti, žaizda (šie žodžiai greičiausiai sietini su medžiokle, palyginti “žvėris”).

Galimai susiję ir žodžiai žavus, žavingas, bet reiškiantys šviesą žodžiai - žibėti, žaibas.

Dabartinėje lietuvių kalboje moteriškai dievybei įvardinti mes vartojame žodį deivė. Tačiau žodžiai deivė – dievas skiriasi taip kaip priklausantys skirtingom tarmėm (pvz., liepa ir žemaičių leipa). Taigi, turėjo skambėti Dievas, Dieva (Dievė) arba Deivs, Deivė. Sakmėse yra minima dievybė, į kurią kreipiamasi Dievelė. Sakmėje laumės pasveikintos padėk Dieve, supranta tai ne kaip pasisveikinimą, o tiesiogiai, kaip kreipimąsi į jas (beje ir padeda tiesiogine prasme – padeda dovaną ant tako). Taigi, buvo vartojamas bendrinis žodis dievė, dieva, dievė, dievelės. Matomai, Dieva anksčiau irgi buvo tikrinis dievybės vardas (kaip ir Dievas). Rusų kalboje moteriškos dievybės „diev“ reliktas yra žodis „dieva, dievuška“ – mergina.

Nesunku pastebėt, kad vardas Ieva skamba panašiai kaip Dieva. M. Gimbutienė teigia, kad lietuvių vyriausias dievas vardu Dievas perėmė buvusias Laimos funkcijas – jie abu dangaus šviesos, likimo dievybės. Tačiau Laima galėjo būti tik vienas iš garbinamos Didžiosios Deivės vardų. Galimas daiktas, kad kadaise buvo dievybių pora, Dieva ir Dievas, arba, įvyko analogiška transformacija kaip ir žydų mitologijoje: Dieva (Ieva) į Dievas (o gal transformacija buvo viena ir ta pati, jei pasikliausime vieninga šių kalbų kilme). Daugelio indoeuropiečių (ir ne tik indoeuropiečių) tautų pabrėžiamas vyriausio panteono dievo epitetas “dievas tėvas” arba “dangaus tėvas” – Jovis piter (Jupiteris), Dzeus pater. Matomai, iš dievybės vardo skambėjimo nebuvo aišku kokios lyties dievybė, o moteriškąsias dievybes pakeitus vyriškosiomis, buvo svarbu pabrėžti, kad dievas yra tėvas, o ne motina. Beje, ar pastebėjote, kad lietuvių kalboje žodžiai “dievas” ir “tėvas” skamba labai panašiai. Gali būti, kad lietuvių kalbos žodis tėvas gan vėlyvos kilmės (daugelyje indoeuropiečių kalbų žodis reiškiantis tėvą kitos šaknies pita, pater, father), gal jis kilęs iš dievavardžio “dievas”. Tai būtų vienas iš daugelio atvejų, kuomet socialinis terminas paveldi savo pavadinimą iš dievavardžio, nors, gal būt, vėlesnis už kitus paminėtus šiame straipsnyje (palyginti deva (rus. mergina), žmona, lada (rus. žmona) ir t.t.). Germanų kalbose vieno iš dievų vardas Tew, Tewas, Tiwas arba Ziw. Analogiškai ir Dievo vardu gali būti susiję ir pavadinimai diedas, dieveris – vyro brolis. Diemedžio pavadinimas taip pat susijęs su dievo pavadinimu.

Taigi, susiejame šaknis “diev” (dieva, dievas), “gyv” (gyvybė, gyvatė) – “živ” (žvėris, žuvis, “žaba”, Žvorūnė) – “iev” (ieva, jovaras). Manau, šis branduolys labai senas. O pirmoji priebalsė kinta arba prarandama ne tik tarp giminingų kalbų bet ir toje pačioje kalboje. Šaknies balsė taip pat kinta

Iš kitos pusės, neabejotina šaknies ‘diev’ sąsaja su žodžiais debesys, dausos (žr. Sidrio ir Kaukienės straipsnius). Kiek kitaip skamba dangus. Įdomu, šumeriškai dangus – dingir.

Kad su šaknimi diev susiję žodžiai, reiškiantys ir dangų ir gyvybę gerai pastebima latvių kalboje: debess (dangus), dievs (dievas) ir dzivs (gyvas). Taigi žodžiai gyvas ir dangus susiję, o Dievavardis - sąsaja tarp jų. Mąstant nuosekliai, “diev” galėjo kilti tik vieno šių žodžių (dangus arba gyvas, kitas jau turėjo kilti iš dievavardžio, arba jie abu kilo iš dievavardžio, arba visi trys žodžiai kilo iš dar kažkokio žodžio J). Žinoma, galima netgi daryti prielaidą, kad kai gimė šie žodžiai, sąvokos buvo kitokios ir prieštaravimo ar net skirtybių tarp sąvokų nebuvo. Tačiau toks klausimas ne šiam straipsniui J.
Mano manymu, dangaus sferos pavadinimai kilę jau nuo dievybės vardo (konkretaus dievavardžio su šaknimi diev ar deo), o ne atvirkščiai, jau vien todėl, kad ši šaknis paplitusi ir kituose, ne vien dangaus sferos, pavadinimuose.

Įdomus dalykas, jei atkreiptume dėmesį į krikščioniško vardo Jonas tarimą įvairiose Europos šalyse, tai pastebėtume, kad rusų vardas Ivanas kone labiausiai išsiskiria – t.y. stipriai atitolęs nuo krikščioniško Joano. Galimas daiktas, kad Ivanas – mitologinis asmuo, galimai susijęs su dievybe Ieva. Joninės vadinamos Ivano Kupalo.

Kiti žodžiai susiję su dievybės “iev” ar “diev” vardu.

Eve – išvakarės, pradžia pvz. anglų Cristmas eve).

Daba – latviškai gamta, taip pat dvasia. Lietuviškai daboti – saugoti (palyginti dievybę “gal” ir globoti), pasidaboti – nusižiūrėti (nuotaką).

Davėjas – duoti, dovana. Dažnas deivės epitetas gyvybės davėja. Give – duoti (angl.), give birth – gimdyti, galimas daiktas pradinė žodžio “duoti” reikšmė – konkreti: duoti gyvybę, čia būtų sąsaja tarp žodžių gyvas ir davė.

Padėti (pagelbėti) ir padėti daiktą (į tam tikrą vietą) Čia padėjimo pradinė prasmė gali būti žmogaus aukos padėjimas aukojimo vietoje arba dievybė suteikia dovaną – padeda ją žmogui ant tako. Gal būt ši painiava atspindi pirmykštį, visiškai konkretų mąstymą.

Kita vertus laumių pasakymas “ką padėjai pasiimk” visiškai nelogiškas, jos tarsi sako, kad ne pačios padeda dovaną žmogui ant tako, gal tai užuomina į paties žmogaus aukas (joms?).

Yra eilė kitų žodžių labiau nutolusių savo skambėjimu nuo “diev”. Juos siečiau su šiuo vardu su mažesne tikimybe.

A.Kaukienės pastebėta, su “diev” šaknimi susiję žodžiai diena, dailus, didelis bei daug žodžių reiškiančių šviesą. Be abejo, būdvardžiai kilę nuo dievybės vardo apibūdinančios ją – didžioji, dailioji, šviesioji (pagrindinis Deivės epitetas – Didžioji, palyginti Velykė – ir rusų velikij, Lela latvių liela). Be to daina. Matomai, pradžioje šis žodis reiškia dainą – himną konkrečios dievybės garbei. N. Vėlius teigia, kad dainuojama būdavo tik dienos metu.

Diana – romėnų deivė, atitinkanti Artemidę. Daena – moteriško pavidalo esybė. Deo – akadų deivė, vaizduojama arklio galva, su balandžiu. Does angliškai – elnio, kiškio, triušio ar pelių, žiurkių patelė.

Ispanų titulas – donas. Minimi Vedose demonai danavai. Persų minima klajoklių gentis dahai (senovės persų daha), daai, arba daoi.

Apie galią ir gulbes

Su “Galu” gali būti ta pati situacija kaip ir su “bala”. Tiesa, posakis ‘tegul jį galas’ iš pirmo žvilgsnio atrodo visai prasmingas, bet tai turbūt tik sutapimas, nes tokiu atveju jis labai iškristų iš bendros schemos, jis labiau abstraktus. Greičiausia buvo dievybė Galas arba Gala, kuri ir yra minima šiuose posakiuose. Beje, čia tinka tas pats pavyzdys su balandį - Deivės paukštį ir Deivės spalvą (žydrą) reiškiančiais žodžiais, tik rusų kalboje: “golubj” ir “goluboj”. Taip pat, kaip minėjau, šaknis “gal” susijusi su gentivardžiais – žemgaliai, latgaliai, galindai.

Lietuvių kalboje šaknis “gal” reiškia galią, jėgą, galybę, sugebėjimą atlikti veiksmą – galėti, taip pat tikimybę – gal, gal būt, matyt turinčią konkrečią reikšmę – tai nežinoma, tai yra dievybės – konkrečiai dievybės gal – valioje.

Giminingas yra mirties deivės Giltinės vardas – su tuo susijęs geluonis, gelti, gal būt geltonas. Žodis galas anksčiau galėjo reikti ne pabaigą abstrakčiai, o tik gyvenimo pabaigą, mirtį.

Balto deivės paukščio gulbės pavadinimas. Taip pat varninio paukščio kuosos – rusiškai “galka” pavadinimas. Lakštingalos pavadinimas. Įdomu, kad angliškai lakštingalos pavadinimas panašus – nightingale.

Gluosnio pavadinimas – apie gluosnio ryšį su moteriškomis dievybėmis jau minėjau. Putinas kartais vadinamas gulbinu (rusiškai putinas – Kalina, apie tai sekančiame skyriuje). Taip pat gėlės pavadinimas. A. Golanas priskiria gėles Didžiojo Dievo – žemės ir augmenijos dievo sričiai. Dėl to ir yra paprotys dovanoti gėles moterims.

Su vandeniu susiję žodžiai (palyginti Leta- lietus, Balta – bala) – gėlas, gilus.

Su dievybės gal vardu sietini žodžiai gailestis, gailėtis, gėla – gelti (palyginti dievybė “bal” – bolj - skausmas), galabyti, galuotis – gelbėti (palyginti dievas - padėti).

Taip pat galimai susijęs galvijų pavadinimas (iš čia ir galva, nors gali būti ir atvirkštinės kilmės variantas).

Rusuose yra vardas Galia, Galina, panašus galėjo būti deivės vardas. Tarp lietuvių dievų minimas kažkoks Gulbių dievas, deivė Gaila, minima ryšium su laumėmis (V. Bagdanavičius). Apgėlais vadinama pirmo vaiko plaukų kirpimo apeiga. (Apskritai, plaukai svarbus Didžiosios Deivės atributas, magiškos jėgos šaltinis padavimuose – prisiminkite kad ir Samsoną).

Gal šaknis tarp dievybių vardų paplitusi ir Artimuosiuose Rytuose - šumerų požemių valdovė deivė Ereškigal, dažnai vaizduojama Ištarės seserimi. Jos vyras Nergalas –mirusiųjų dievas, asirų medžioklės ir karo dievas, siejamas su Marso planeta. Šumerų Ninagal – kalvių dievas, Ningal – didžioji valdovė, šumerų mėnulio dievo Nanna žmona. Gula - šumerų gydymo deivė, vaizduojama lydima šuns.

Gala – giedotojas ir poetas, gala – požemio dvasios, gallai - deivės Kibelės žyniai, panašiai vadinosi ir chaldėjų angelai.

Gimininga šaknis “gal” šaknis “hal”. Iš čia kilę žodžiai: anglų “hell” – pragaras, “holly” – šventas, “hail” – pasveikinimas.

“Hole” – urvas, Deivės isčių simbolis, germanų požemio deivė Hulda. Su tuo galbūt susijęs aukso pavadinimas - gold (iš kitos pusės, aukso plaukai, rūbai dažnas deivės atributas).

Helouinas – mirusiųjų šventė. Holi – indų šventė kurios metu pilstomasi dažais. Germanų deivė frau Hola, Helijas – senovinis graikų Saulės dievas, Elena, Helena – graikų deivė ir greičiausiai mitinė helėnų tautos pramotė.

Šaknis “gal” nedaug skiriasi nuo šaknų “kal” ir “žal” (gailėti – rusiškai žalėtj, gelti – žalitj ir pan.), apie kurias dar rašysiu.

Apie Kalėdas*

Įžymiosios karingos ir nuožmios indų deivės Kali vardas sietinas su kai kuriais lietuviškais žodžiais. Žodžio šaknis gimininga aptartajai “gal”.

Vienas iš jų – kalė. Šuo siejamas su mirtimi ir pomirtiniu pasauliu, lietuviai garbino deivę Žvorūną, kuri kartais įvardijama kaip kalė. Dabartinio paniekinamo atspalvio šis žodis be abejo, neturėjo, tai buvo deivės epitetas. Vienas Deivės bruožų – neribotas seksualumas, vaisingumas. Vėlesniais laikais, siekiant sumenkinti tikėjimą senaisiais dievais, žodžiui buvo suteikta paniekinama reikšmė, dabar jis vartojamas kaip keiksmažodis pasileidusiai moteriai apibūdinti.

Sanskrite kala – laikas, iš čia tai aiški sąsaja su Kalėdomis – metų pradžios ir pabaigos švente. Kalendomis romėnai vadina pirmąsias mėnesių dienas. Šumerų -akadų žodis kalu – reiškia pabaigą (palyginti su “gal”).

Kitas susijęs žodis – kalvis, kalti (turbūt iš čia – kalavijas). Kalvis (lietuvių mitologijoje Teliavelis) – svarbi figūra lietuvių ir kitų tautų mitologijoje. Su kalvyste dažnai siejamas ir Velnias.

Kalnas, kalva. Didžioji Deivė kai kada laikoma kalno valdove, be to su kalnu susijęs ir Didysis Dievas. Jis taip pat siejamas su kalvyste (vienas iš pavyzdžių – Hefaistas, dievas kalvis, turintis daug senovinio Didžiojo Dievo bruožų).

Žodžiai kaltė, kalėti.

Galimai susijęs ir kiaulės, kuilio pavadinimai. Kiaulė – gyvulys, pašvęsta žemės dievybėms – Žemynai, graikų Demetrai. Tai ir vaisingumo simbolis. Tacitas mini, kad aisčiai garbindami dievų motiną nešioja šerno figūrėles. Šernas siejamas su mirusiųjų pasauliu (prisiminkime Sovijaus mitą).

Taip pat rusiškas putino pavadinimas – kalina. Rusų tautosakoje putinas siejamas su moterimi. Lietuviuose jis paprastai simbolizuoja jaunuolį (analogiškai yra ir su beržo simbolika). Jauno dievo – deivės sūnaus ar/ir meilužio kultas susijęs su deivės kultu, jų simboliai panašūs (ir skirtingi nuo senojo dievo – deivės vyro).

Graikiškai kallos – gražus, įspūdingas. Žodis greičiausiai kildintinas iš deivės vardo (palyginti “bela” - graži). Vienas iš Artemidės epitetų kalisto – “pati gražiausioji”. Taip pat nimfa Kalista.

V. Bagdanavičius savo knygoje apie laumes mini mitinę būtybę Kaulainę.
* šio skyrelio atsiradimui pasitarnavo turiningos diskusijos su Gintariu Poručiu ir Šarūnu Ašmantu.

Apie Žaltį

Dar viena žodžio šaknis, galimai susijusį su ankstyvosios žemdirbystės Didžiuoju Dievu “Žal”.

Visų pirma, vardas susijęs su roplio pavadinimu žaltys. Žalčių, slibinų reikšmę mitologijoje sunku nuvertinti. Tai pagrindinis Didžiojo Dievo įsikūnijimas. Žalčiams tautosakoje dažnai priskiriama raudona ar ugninė spalva, nors Lietuvoje aptinkamos roplių rūšys ja nepasižymi (taip pat, kartais žalčių ir gyvačių karaliai vaizduojami baltais). Vienas žalčio iš pasakos apie eglę žalčių karalienę vardu – Žilvinas.

Dievybės “Žal” vardas paaiškintų kodėl lietuvių kalboje dvi skirtingos spalvos - žalia ir raudona- vadinamos beveik tuo pačiu žodžiu žalia ir žala (žala karvė - ruda, dainose minimas žalias vynelis – tai žalas, raudonas vynelis). Ankstyvosios žemdirbystės laikotarpio dievo spalva juoda ir raudona (žala) spalva. Iš kitos pusės, šis dievas valdo žemę ir augmeniją, iš čia gali būti jo sąsaja su žalios spalvos, žolės, želmens, žėlimo pavadinimu.

Šviežia mėsa vadinama žalia, greičiausiai dėl raudonos spalvos. Vėliau tas žodis pradėtas taikyti apibūdinti neapdorotiems maisto ar kitiems produktams (žaliava, žaliaminė oda). Iš kitos pusės, gal būt su dievavardžiu susijusi būtent žmogaus neapdoroto, natūralaus daikto savybė.

Taip pat giminingi žodžiai žala, žaloti – dievas siejamas su karu ir destrukcija.

Žaliūkas - taip vadinamas stiprus, tvirtai sudėtas vyras.

Žilvitis – gluosnių rūšis (Salix viminalis). Ąžuolas. Laikoma, kad seniau žodis tartas kaip antžuolas – tai galima suprasti, kaip “esantį ant žalo”. Žalas – toks gali būti dievo vardas, arba nuo jo kilęs žemės pavadinimas. Sakmėse velnias (irgi senovinio žemdirbystės dievo įvaizdžio paveldėtojas) dažnai slepiasi po ąžuolo šaknimis, dėl ko į medį trenkia Perkūnas.

Galimas daiktas, tikriniai miškų pavadinimai kaip Žaliagiris irgi reiškia ne žalią girią, o būtent Žalo girią. Koks tikslas vadinti mišką žaliu, juk tai neišskirs jo iš kitų?

Lygiai taip pat, žaltvykslės – pelkių švieselės pavadinimas nebūtinai susijęs su žalia spalva.

Galimai susijęs su Žalo vardu šalavijo pavadinimas. Augalas dažnai minimas lietuvių tautosakoje (pvz., šalavijų lova). Tuo tarpu angliškai “sage” (seidž) reiškia – ir šalavijas ir išminčius, seidh – senovinės germanų magijos rūšis.

Kiti spėtinai susiję žodžiai – šąla, šaltis.
Galimai susijęs taip trakų mitologinis personažas Zalmoksis (vardas taip pat būdavo užrašomas ir kaip Zamolksis).

Apie Žemę ir žmones

Kaip minėjau, tautų pavadinimai dažnai susijęs su dievybės vardu, dažniausiai tai deivės ar mitologinė pramotės vardas. Pradžioje bendrinių žodžių “žmogus, žmonės” nebuvo, ir sąvoka žmonės sutapdavo su genties pavadinimu (taip ir dabar yra kai kuriose tautose). Lietuvių žodis žmonės taip pat turėtų būti kilęs iš gentivardžio, kuris savo ruožtu - iš dievybės vardo. Taigi galima įvesti hipotetinę dievybę – “žmon”. Į šį žodį nurodo ir sutuoktinės pavadinimas – žmona. Čia yra visiškai toks pat atvejis kaip ir su Lada:
Deivė Lada - liaudis, rusų liudi (“žmonės”), - lada rusai vadindavo žmoną
Dievybė “žmon” – žmonės – žmona

Į hipotetinės dievybės “žmon” vardą panašiausiai skamba deivės Žemynos vardas. O ir žemė dažnai vadinama žmonių motina – personifikuota žemė, žemės deivė laikoma ir genties pramote.Tačiau pradinis dievybės vardo variantas – tas nuo kurio kilo “žmonės” galėjo skambėti ir kiek kitaip nei Žemyna. Kita vertus, nors Žemynos ryšys su žeme akivaizdus, greičiausiai dievybė “žmon” ar “žemyn” buvo vienas iš Didžiosios Deivės pasireiškimų, taigi jos funkcijos turėtų neapsiriboti žemės ir sfera. Ji galėjo būti ne vien žemės deivė, nors vėlesniais laikais išliko tik šis pasireiškimas.

Įdomu, kad žemaičių pavadinimas pagal prasmę visiškai atitinka žodį žmonės J. Tik tiek, kad šis pavadinimas susiformavęs vėliau ir jo susidarymą lengviau atsekti. Šaknis “žem” ir vaiką reiškiantį priesaga – “ait” (palyginti – Petraitis – Petro sūnus, vaikaitis- vaiko vaikas, anūkas, -aitė – mergautinių pavardžių priesaga).

Paaiškinimas, kad žemaičių pavadinimas susijęs su žemesne jų gyvenama vietove abejotinas, nes seniau žemaičiai negyveno pačiame pajūryje, o, pvz., kalvotoji Žemaitija anaiptol nėra viena iš žemiausių Lietuvos vietų. Bet jau prieš kelis šimtus metų, žemaičių vardas jau buvo siejamas būtent su žemumos ar žemupio pavadinimu, ir, galimas daiktas, pradėtas ir vartoti žemumų ar žemupio gyventojams pavadinti. Greičiausiai aukštaičių pavadinimas susidarė jau tais laikais, kaip priešprieša žemaičių pavadinimui (nors yra nedidelė tikimybė kad aukštaičių vardas susijęs su, pvz., dievybės epitetu Aukštėjas).

Taigi žmonės – dievybės “Žem” vaikai. Žemaičiai, būdami užsispyrę, pasivadino Žemynos vaikais dar kartą J.

Analogiškai, nuo tos dievybės vardo kilęs ir žemgalių (žiemgalių) pavadinimas.

Kitose indoeuropiečių kalbose žodis reiškiantis žmones skamba panašiai:
Lietuvių Ž-monės,
Lotynų Homini (išvesta vienaskaita homo),
Anglų – -- men, man (prarastas pirmas skiemuo).

Taigi, ir kitų indoeuropiečių kalbose bendrinis žmogaus pavadinimas siejasi su tuo pačiu deivės vardu, kuris mūsų kalboje išsaugotas geriausiai. Su šiuo vardu siejasi ir šeimos (rusų kalboje semja) pavadinimas (žmonės, šeima).

Įdomu, hebrajiškas adam – žmogus, adama – žemė. Dažnai tai siejama su tuo, kad žmogus buvęs nulipdytas iš žemės. Tuo tarpu ši sąsaja gali būti analogiška aprašytajai, t.y. žmogaus pavadinimas susijęs su dievybės pramotės, žemės personifikacijos vardu. O mitas apie žmogaus nulipdymą iš molio galėjo būti sukurtas ir vėliau, remiantis panašiu žodžių, reiškiančių žmogų ir žemę skambesiu. Tokie mitai, kai iš atsitiktinio panašaus žodžių skambesio kuriamos dirbtinės sąsajos nereti.

Grubiu tokio proceso pavyzdžiu gali būti Panevėžio miesto vardo kilmės aiškinimas žodžių deriniu “pone, vėžys”. Šiuo atveju akivaizdus panašus žodžių skambėjimas davė pradžią padavimui, nors su tikrąja žodžių reikšme nesusijęs. Žemaičių vardo siejimas su žemumomis irgi greičiausiai atsirado panašiu būdu.

Vienaskaita “žmogus” nėra tos pačios kilmės kaip ir žmonės (akivaizdus pavyzdys rusų kalboje liudi ir čelovek visiškai skirtingi žodžiai, anglų people ir man). Greičiausiai žodis “žmogus” sudarytas nuo “žmonės”.

Taip pat yra nedidelė tikimybė, kad egzistavo dievų pora panašiais vardais Žmona – Žemyna ir Žmogus. Minimas slavų dievas Simarglas ar Semarglas. Be to, eilėje lietuvių sakmių Žmogus, Dievas ir Velnias dalyvauja kaip lygiavertės būtybės. Dažniausiai ten žmogus pergudrauja Dievą ir Velnią, arba susimoko su Dievu ir apmulkina vargšą Velnią J. Žinoma, seniau žmonės buvo neatitolinę savęs nuo dievų taip toli kaip dabar, ir bendravo su jais gana familiariai. Kita vertus, gal būt sakmių Žmogus laikytinas vienu iš dievų.

Su Žemyna galima sieti trakų deivę Semelę, Dionizo motiną, Fufluno (atitinkantį Bakchą ar Dionizą) motiną Semlą.

Su dievybės “Žem” vardu susiję rusų žodžiai “zmeja” – gyvatė, “zmej” – slibinas.

Taip pat galimai vardas susijęs su žodžiu žiema.

Apie liepas ir laimę

Tikriausiai labiausiai atitinka ankstyvosios žemdirbystės dangaus deivę deivė Laima. Vėlesniais laikais ji vaizduojama kaip Perkūno žmona. Neabejotina, kad sąvoka “laimė” kyla iš šio vardo, o ne atvirkščiai. Giminingi yra ir laimių, laumių pavadinimai, nors šios mitologinės būtybės skirtingos, greičiausiai jos pasiekė mus iš skirtingų epochų. Laumės – Didžiosios Deivės kulto palikimas. Jų rūbai balti, jos susiję su paukščiais, dažnai pasirodo kaip karveliai., taip pat kaip ožkos, meškos, katės, kalės ir kumelės. Joms artimos taip pat graikų lamijos, baskų laminak (šios neindoeuropietiškos baskų mitologijos atstovės, kaip ir mūsų laumės, dažnai vaizduojamos pusiau paukštėmis).

Laimos medžiai liepa, beržas ir drebulė. Liepa –liaudies dainose lyginama su moterimi, kapinėse moterims statomi liepiniai kryžiai, vyrams ąžuoliniai. Angliškai vienas liepos pavadinimų – “lime”, [“laim”].

Apie lėles

Su Lada siejama deivė Lelė (laikoma jos dukra). Rusuose buvo dievai Lelis (įsimylėjėlių dievas) ir Polelis. Lietuviuose vėl gi ‘lel’ minima daugelyje dainų : “leliumai” ir pan. (Beje, ar ne panašios kilmės, tik ne lietuviškos, o gal romėniškos, yra ir krikščioniškas aleliuja?). Latviškai Liela reiškia didelė. Lietuviškoje Velykų šventėje dalyvauja jaunimo grupės - lalauninkai. Lelės paminėjimų yra lopšinėse: angliškai lopšinė “lullaby”, lietuvių lopšinės dažnai prasideda: “čiūčia liūlia”, Viduržemio pajūrio senovinė lopšinė prasideda: “čiūčia leila”. Ta frazė, keliaujanti per amžius greičiausiai koks apsauginis užkeikimas vaikui arba malda. Rusų kalboje ši frazė pavirtusi žodžiu čiučela, reiškiančiu baidyklę, iškamšą (greičiausiai buvusį deivės stabą). Kadaise, matomai, šis žodis reiškė konkrečios deivės skulptūrą ar stabą, vėliau liko apskritai stabo, iškamšos pavadinimu. Lelė įamžinta ir kitu būdu. Tai yra lėlė - žaislas. Galbūt, Deivei prarandant savo reikšmę, jos statulėles atidavė vaikams žaisti. O gal ir ne - statulėles ar kitokias “lėles” specialiai padarydavo vaikams, kad jos juos saugotų. Gal net liepdavo vaikams visur jas tampytis su savim.

Su Lelės vardu susijęs lelio – paslaptingo paukščio (Caprimulgus europaeus) pavadinimas, gal būt dar augalų pavadinimai – lelija ir alyva (anglų “lilac”). “Lilt” – angliškai linksma melodija, čia galima sąsaja su apeigomis, šventėmis.

Lilit vardas tarsi susieja Lat ir lel šaknis. Tai hebrajų moteriško pavidalo demonas. Vardas kilo nuo šumerų Lilitu. Vyriškas Lilitu atitikmuo – Lillu (palyginti slavų Lelis). Ardat Lili laikoma jų palikuone. Požemio dievas Lelvani. Etruskų mėnulio dievė Lalal.

Apie Mildą ir milžinus

Milda greičiausiai irgi viena iš didžiosios deivės vardų. Su jos vardu susiję žodžiai – melžti, anglų “milk” – pienas. Taip pat greičiausiai miltai. Pažymėtina tiek balta pieno miltų spalva, tiek ryšys su žemdirbyste.

Nuo jos vardo kilę žodžiai melsti, malda – pirmoji šio žodžio reikšmė buvo ne malda apskritai, o kreipimasis būtent į šią deivę.

Savaime suprantama susiję žodžiai meilė, mylėti. Įdomu, babiloniečių – asirų grožio deivė, iš dalies atitinkanti Venerą, vardu Myllita.

Milžino pavadinimas – ar tiesiogiai susijęs su Milda kaip mitologinė būtybė, arba viena iš Mildos vardų reikšmių buvo didelė (palyginti Velykė – velikij, Lela – latv. Liela.)

Galimai susijęs augalo meldas (Schoenoplectus lacustris) pavadinimas. Taip pat mėlynos spalvos pavadinimas, gal būt deivės Melitelės vardas.

Apie Aną

Šaknis “an” taip pat paplitusi žodžiuose susijusiuose su Deivės sfera. Tai vandens paukščių, susijusių su deivės kultu pavadinimai: antis: (lotyniškai anas), lotyniškas anser (žąsis).
Gali būti, su kiek mažesne tikimybe – gandras, taip pat gal būt aromatingas augalas anyžius (Pimpinella anisum).

Socialinės sferos žodžiai ir genčių pavadinimai. Antai - tauta gyvenusi dabartinėje Rusijos teritorijoje. Laikomi maišytos baltų ir slavų kilmės, kitais atvejais – slavų gentimi. Aner (kilmininkas andros) – graikiškai reiškia žmogus, vyras. Lietuvių ir rusų kalbose šie žodžiai įgijo dar abstraktesnę reikšmę - tapo įvardžiais (matomai iš žodžio reiškiančio “žmogus”, “asmuo”): ana, anas, rusų kalboje on, ona – jis, ji. Andre – baskų kalboje reiškia ponia. Ana – Viduržemio baseino ir Artimųjų Rytų šalyse reiškia motina arba krikštamotė. Apie deivės – genties pramotės vardą – liudija lietuvių anyta – vyro motina, ainis – palikuonis, anūkas - vaikaitis.

Lietuvių sakmių milžinų vardai – Anžulis, Ančiulis, taip pat gali būti siejami su deivės vardu (palyginti Velyke – velikan, Milda – milžinas).

Šaknis An labai paplitusi tarp įvairių tautų dievybių vardų. Žinia, šis skiemuo labai trumpas, dėl to atsitiktinio panašumo tikimybė didelė.

Aine – airių galvijų, Saulės ir ugnies deivė. Keltų Ana (Anna, Anu, Danu) - mirties deivė, dievų motina.

Afroditė Anankė – graikų mitologijoje moirų ir Adrastėjos motina, likimo personifikacija (palyginti Laimą, laimes).

Romenų Diana, graikų Atana (Atėnė).

Anana – abchazų medžioklės, bitininkystės ir gimdymo deivė.

Atana – šiaurės rytų Afrikoje dangaus valdovė, gyvybės ir mirties šeimininkė.

Egiptiečių vaisingumo ir karo deivė Anat (taip pat Anant, Anit, Anti, Antit, graikiškai Anaitis).

Šumerų dangaus dievas An, Babiloniečių Anu, jo žmonos vardas Antu. Taip pat galimai susiję šumerų jūrų diebo Enkio ir jo arba An sūnaus Enlilio vardai. Šumerų mitiniai milžinai – anunaki.

Inana – šumerų derlingumo deivė, gėrio ir blogio šatinis, dangaus valdovė, globojanti gimdymą ir mūšius.

Kanaaniečių (Ugarito) deivė Anat, Baalo sesuo. Tai dangaus karalienė, karo ir medžioklės deivė.

Persų Tanata arba Anachita - vaisingumo ir vandens deivė, jai dovanodavo vainikus ir baltus gyvūnus.

Galimai susiję ir šių dievų vardai: vedų deivė Ahana (aušra), gimstanti iš Djauso. Angelas – deivės kulto palikimas krikščionybėje būtybė (iš pradžių moteriško pavidalo) su sparnais (deivė paukštė). Egiptiečių mirties dievas Anubis.

Su kai kuriom iš šių dievybių susiję ir mitai šiom dievybėm susiję ir mitai apie jauno dievo mirtį ir prisikėlimą.

Egiptiečių Setas nužudo Ozirį, Izidė jį atgaivina. Dievas Anubis padeda ieškoti į gabalus sukapoto Ozirio. Šumerų Inana leidžiasi į mirusių karalystę ieškoti savo vyro Tamuzo. Ugarito Anat ieško mylimojo Baalo. Panašus Afroditės ir Adonio (Kibelė ir Ačio) mitas. Adonį nužudė šernas, požemio dievo įsikūnijimas, arba jos vyras, vienu atveju Arėjas, kitu – Hefaistas (abu pasižymi senovinio Didžiojo Dievo bruožais).

Kalbos lobis

Pirmoji taurė – iš tauro rago, pirmoji malda – Mildai, pirmasis palaiminimas – Laimos.

Mes didžiuojamės kad kalbame seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, tačiau mūsų kalba mus jungia su kur kas gilesne, nei indoeuropiečių laikai, senove. Mūsų kasdien vartojami žodžiai savyje turi ir pačią pirmąją prasmę, kartais užgimusią kartu su pačia kalba. Lietuvių kalbos archaiškumas suteikia mums, ja kalbantiems, galimybę labiau priartėti prie tų senovinių žinių klodų.

Dar daug ką galima rasti tautosakoje, liaudies dainų tekstuose ir priedainiuose – iš pirmo žvilgsnio dainos atrodo naivios ir nuobodžios, iš tikro jos atpasakoja mitologinius dalykus, o ne buitinius, kiekvienas žodis jose yra reikšmingas.

Liaudies mįslių atsakymai taip pat kartais atrodo visiškai nelogiški. Ir taip neturi būti, nes mįslių minimas skirtas ne tiek proto mankštai, o senovės religijos žinių skleidimui.

Taip pat nepaprasti lobiai slypi vaikų žaidimuose, skaičiuotėse, pasakose. Tikriausiai pasakos senovėje buvo skirtos visai ne vaikams, o jei ir vaikams, tai ne kaip pramoginė priemonė, o kaip savotiškas mokymas, mitų perpasakojimas. Paprasčiausiai suaugusiems žmonėms tos istorijos prarado prasmę ir išliko tik dėka to, kad buvo pasakojamos vaikams. Gal būt praradę savo įtaką visuomenėje senovės žyniai perdavė savo žinias vaikams, žaidimų pavidale. Vaikai visko mokosi greitai ir tai ilgai išlieka jų atmintyje. Žaidimai nerūpestingai keliauja iš kartos į kartą (bent jau taip buvo iki nesenų laikų). Gal tai paskutinis senovės žmonių, senųjų dievų žynių laiškas mums.

Pabaigos žodis

Kviečiu prisijungti prie tyrimų, prie mūsų kalbos paslapčių iššifravimo. Jūs tikriausiai žinote tik kai kuriems Lietuvos regionams, tarmėms būdingų žodžių, posakių, gal būt esate sukaupę tautosakos žinių. Gal būt žinote atitikmenų kitose kalbose. Lauksiu papildymų šiuose tinklapiuose nagrinėtomis temomis, o taip pat alternatyvių paaiškinimų, pastebėjimų apie klaidas. Ir žinoma, svarbiausia naujų idėjų, pastebėjimų – norėčiau juos paskelbti šiame tinklapyje. Artefaktų skyriuje sudėjau mane intriguojančius pastebėjimus – gal mums pavyks juos įminti.

Šių tyrimų užuomazgos kilo iš pokalbių su Stasiu Ravaičiu, žveju ir keliautoju po Lietuvos žemę.

Literatūra:

Gintaras Beresnevičius “Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas”.Aidai, 2001

Religijų istorijos matmenys aidai, 1997

Antanas Salys "Baltų kalbos tautos bei kiltys". baltos lankos 1985

Senovės baltų kultūra. Nuo kulto iki simbolio. Kultūros filosofijos ir meno institutas, 2002

Pranė Dundulienė "Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje" Mintis, 1996

"Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje". Šviesa ,1994

Marija Gimbutienė "Senoji Europa". Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996

"Senovės lietuvių deivės ir dievai". Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002

Arielis Golanas "Mif i simbol" (rusų kalba). Russlit, 1993

Norbertas Vėlius "Lietuvių mitologija". Mintis, 1995

Dainius Razauskas "Ryto ratų ritimai". Pradai, 2000

Mindaugas Bartninkas "Didžiųjų mitų keliais", 1999

Robert Graves "The white goddess". Farrar straus and Giroux, 1999

Zigmas Zinkevičius "Lietuvių kalbos istorija. Lietuvių kalbos kilmė". Mokslas, 1984

Daiva Šeškauskaitė "Sutartinės – senovinės apeiginės giesmės". Kaunas, 2001

Vytautas Bagdanavičius "Laumių praeitis Lietuvoje". 1999

Česlovas Gedgaudas "Mūsų praeities beieškant".

Straipsniai internete:

Vartiklio mitologijos puslapyje:

A.Kaukienė “Baltų dievas ir šviesa”: http://www.spauda.lt/mitai/lietuva/kaukas.htm

Rimvydas Sidrys “Indoeuropiečių kalbų kilmė”: http://www.elnet.lt/vartiklis/voruta/tekstai/sidrys.htm

Simas Karaliūnas “Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos”: http://www.elnet.lt/vartiklis/voruta/te ... ietuva.htm

“Atėnės gimimas”: www.spauda.lt/mitai/greek/athena.htm

Dorado raganų svetainėje: http://www.qedata.se/dr/ :

D.Vadluga “Žadu Indrajos vardu”

A.Almanis “Blogio garbinimas senosiose baltų žemėse”
© Tinklapyje esantį tekstą leidžiama spausdinti, kopijuoti ir platinti
© Odeta Buzaite

http://www.katalogas.net/mito/

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Lap 05, 2009 9:26 pm
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Kas šito straipsnio autorius?


Pen Lap 06, 2009 12:20 am
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Zilvinas rašė:
Kas šito straipsnio autorius?

Juk gale parašyta
Cituoti:
© Odeta Buzaite

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Pen Lap 06, 2009 12:53 am
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
o aš supratau, kad ji tinklapio administratorė :oops:


Pen Lap 06, 2009 9:05 am
Gyvastingas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bal 12, 2006 1:14 pm
Pranešimai: 165
Miestas: Žemaitija
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Atliktas didelis kompiliacinis darbas. Dievai su deivėmis sistematizuoti, gretinti, lyginti. Deja taip ir neišdrįsta pažengti toliau prievolės graikų, romėnų, iranėnų ir kt. pagarbiesiems Jiems ir Joms. Nagrinėjant žodžių prasmę ir kilmę niekaip neatitrūkstama nuo nusistovėjusių "gabaritų". Dar Dzeuso ir DiDžeuso ryšio nesimato, nesigirdi. Lietuviškų žodžių skrynelė dar užverta, dar spynelė kabo - "etruskai", "keltai", "persai", "indai" ir kt. it kt. Krebžtelėta taip kukliai, panašu kai kas. Tik šviesoforas pas mus kita kryptimi stovi. Dar negalima ar nedrįstama patikėti, kad mūsų kalbos lentynose guli visų pasaulio kalbų prasmės raktai, kurie leistų net ir mums patiems "ne su vinele graikiška ar romėniška" prasmės dureles tyrinėti. Pagarbiai, Džinas.

_________________
Abra Kad Abra ~ Kaip šauksi


Ket Lap 12, 2009 10:09 am
Aprašymas
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Džinai, lenkiuosi Jūsų išminčiai. Bet iš kur pas mus toks nepasitenkinimas ir saviplaka. Jeigu darbas geras, įdėta daug autorės pastangų, sakyčiau labai drąsus darbas, tai ar reikia dabar save plakti, kad galėjo būti geriau. Kažin ar po Žalgirio mūšio mūsų kariai neverkė, kad laimėjo "tik" Žalgirio mūšį, o Kursko ?


Ket Lap 12, 2009 10:23 am
Gyvastingas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bal 12, 2006 1:14 pm
Pranešimai: 165
Miestas: Žemaitija
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Ko gero pirma mano reakcija "sopulinga", bet toks pavadinimas jau įpareigoja ir verčia pulti prie lango - !!, piršliai atvažiuoja... Sutikime, kad besidomintiems bet kurioje srityje - nuo elektronikos iki mitologijos - tokio stiliaus kūrinys tikrai gardumynas. Bet turėkime minty, kad mūsų kalba - dabinama svetimais apdarais - vargu ar beatspindi prasmės spektrą. Todėl manau - gaivinant gimtos kalbos prasmes - teks dar kovoti ir "žalgirio", ir "kursko" perkeltiniuose mūšiuose. "Dievai ir žodžiai" tvirtai ygintinas į karius, kuriems teks tai dar nuveikti. Ačiū :)

_________________
Abra Kad Abra ~ Kaip šauksi


Ket Lap 12, 2009 1:22 pm
Aprašymas
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Dzinai, ar jau radote atsakymus į visus jus dominančius klausimus iškreipiant kalbą? Sena diskusija, kaip galima pakeisti žodžius, kad jie įgautų kitą prasmę. Pagaliau etnocentristinė pozicija, kad tai lietuvių (o gal dar smulkiau -žemaičių kalba) ? Manau jus su TZU tikrai rasite bendrą kalbą :)))
Štai vienas iš tekstų burtakalbe kaip buvo žodžiai kaitaliojami.
Paveikslėlis
Manot, kad lietuvių kalba čia vienintelė?

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Lap 12, 2009 1:52 pm
Aprašymas WWW
Gyvastingas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bal 12, 2006 1:14 pm
Pranešimai: 165
Miestas: Žemaitija
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Labai geras pavyzdys apie burtakalbes. Ko gero tik patvirtina seną diskusiją. Gal ir yra kokia išimtis, bet dauguma tautų kažkada pažvelgia į savo kalbą ne tik kaip į buitinę bendravimo, o ir kaip į VisaTos pažinimo įrankį, priemonę, išplaukiančią iš savęs. Kadangi visa Žemė kaip "tortas" suraikyta gamtinėmis
riekelėmis, įtakojamomis nuolatine tam tikra žvaigždynų padėtimi, apsprendžiamomis geografiniais ypatumais ribojančiais teritorijas ir kt., turime skirtingo atspindžio tautas su skirtinga pasaulėžiūra.Esmė yra atskaitos taškas.
Minėjote reiškinį saviplaka. Tai negi mums "pakliuvus" tarkim į pirmą riekelę užsiimti tuo :) Tas "pakliuvus" nėra banalybė, nes laikrodyje rodyklė kažkada parodo 1 valandą. Nenuostabu, kad ateina laikas ir gimsta antra, po to trečia ir kt valandos. Pvz. rusai pastaruoju metu labai daug skelbia Laiko Bangos stiliaus informacijos. Bet esmė tame, kad jie jau kitoje riekelėje ir jų astronomija bei geografija jau kitokie. Atkreipkite dėmesį, kaip burtakalbės "nemato" ir "nepažįsta" prieš tai einančių (mūsų kalbos), bet puikiai nagrinėja "už savęs pagal ciferblatą". Taigi laikrodžio principas - valanda negali peržengti valandos.

_________________
Abra Kad Abra ~ Kaip šauksi


Ket Lap 12, 2009 3:24 pm
Aprašymas
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Ir ką bendro turi jūsų pavyzdys su čia pradėta tema?

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ket Lap 12, 2009 8:11 pm
Aprašymas WWW
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pir Spa 13, 2008 8:48 pm
Pranešimai: 198
Šalis: Graikija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Atėnai
mano pomėgiai: Kultūra, muzika, kelionės, filosofija
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Paskaičiau tą darbą/tyrimą. Tai iš karto taip ir norisi pakartoti tai, ką mus mokė universitete.. daugeliu atveju darbo autorė rėmėsi antriniais, o gal ir tretiniais ar dar kelintos eilės šaltiniais (tad tikrai būtų būtina parašyti pirminių šaltinių nuorodas, kad būtų galima pasigilinti..(man pvz įdomu būtų).. ir taip trūksta, prie teiginių, kas ir iš kur imta, rašyta, kas pačios mintys.. ir daug kur esant pavieniam teiginiui nesupratau apie kurias kultūras eina kalba (kaip pavyzdys, aš neesu mačius stilizuotos akmens skulptūrėlės susimąsčiusio žmogaus pavidalu.. čia Lietuvoj tokios buvo, ar pas kokius indėnus ..) :(


aišku, kabinėtis visada lengviau nei rašyti :)

[quote=Dzinas]Dar negalima ar nedrįstama patikėti, kad mūsų kalbos lentynose guli visų pasaulio kalbų prasmės raktai, kurie leistų net ir mums patiems "ne su vinele graikiška ar romėniška" prasmės dureles tyrinėti. [/quote]

O tai čia reikia surpasti, kad Lietuvių kalba kaipo tokia, davė pradžia visų senųjų civilazijų kalboms :roll: ? NA man niekaip istoriškai nesueina..

_________________
Kai nieko neturi, turi dangų, žvaigždes ir vėją turi


Ket Lap 12, 2009 10:29 pm
Aprašymas
Sidabrinis narys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Rgs 03, 2009 11:15 am
Pranešimai: 958
Šalis: Žemaitija
Miestas, gyvenvietė, kaimas: Telšių r. Vidmantai
mano pomėgiai: Pasaulėžiūra, Praeitis, Ateitis
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Baltas rašė:
Dzinai, ar jau radote atsakymus į visus jus dominančius klausimus iškreipiant kalbą? Sena diskusija, kaip galima pakeisti žodžius, kad jie įgautų kitą prasmę.
Manot, kad lietuvių kalba čia vienintelė?

Ar jūs isitikinęs kad rusų kalba yra "užkeikimų abecelės motina"? Ir kam tai reikėjo čia įdėti?

_________________
Jei nori mokyt gyvenk taip pats.
R.V.


Pen Lap 13, 2009 12:24 am
Aprašymas
Gyvastingas (-a)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Bal 12, 2006 1:14 pm
Pranešimai: 165
Miestas: Žemaitija
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Apie Dievai ir Žodžiai. Pasiruošimas.
Pamenate puikiąją pasaką apie Buratiną. Joje tiek daug pažinimo! Nevardinęs klausiu, kur buvo paslėpta spynelė, kuriai atrakinti reikėjo rasti Raktelį? Ogi prie savo kasdienio vaikystės nupiešto! židinio. Girdžiu oponentus kad ten "turėtų" būti Pinokis ar dar kokie herojai - medinukai,nuraminu - tinka ir jam, ir dar kitų tautų kitiems Laiko Bangos tvariniams,tik požiūrio kampas skiriasi. Tas sumedėjimas verčia vienus netikėti, kitus nematyti, tretiems nesueiti.

Kaip "lietuvių" kalba galėtų duoti pradžią visų senūjų civilizacijų kalboms (siaube) ? Nuraminu - negali :) Bet tik turint MINTY KasDienio bendravimo ir pasišnekėjimo aspektą. Na o Pasaulio pažinimo prasme - TAIP n-tuoju laipsniu. Mūsū Qalba atsako į visus klausimus. Joje nėra "neapibrėžtumų, eklektikų, skylių,
anomalijų ir kt."

Apie Dievai ir Žodžiai. Kontekstas.
Įdomus dabar požymis į mokslą. Tu esi priverstas tik NUSIRAŠINĖTI. Negali teigti, negali neigti, tik "davai" šaltinius. Tabu, užburtas ratas. Jei kas nors kur nors leistinoje hierarchijoje leidžia - tada gerai. Bet jei nesi ten, o pateiki negirdėtų arba nesuprantamų šaltinių "krūvą". Tada suveikia pricipas - negalima, čia ne tikras šaltinis :) Mes jo nesuprantam, kodėl drįstama tai pateikti.

Imkime kūrinį "Dievai ir žmonės" ir prie visos jam pagarbos dar kelis kartus išleiskime. Visiems būtų ok, šaltinių daug ir jau gerai žinomų. Visi viską žino, ir ką kalba kūrinys, ir ką kalbėjo šaltiniai. Pvz. apie graikų mitologiją jau kubais reikėtų skaičiuoti išleistas knygas. O Lietuvoje kiek savų mitologijų prigaminta, ir kiek juodų gaidžių pagal jas nakties tamsoje nudaigota ir krauju užgerta. VA kokie protėviai!! Ir ožius pasižiūrėdami į kolegas graikus daigojo šventėmis per apeigas. Pasakyk, kad juodojo gaidžio taip vadinama auka - tai dainavimas šventinis naktyje, o baltojo - tai dainavimas šventės dieną. Užjuoks, nes jie pasirodo neturi šaltinių, kur jau taip kas nors rašė. Užburtas Ratas - BūrRatas - Buratinas.

_________________
Abra Kad Abra ~ Kaip šauksi


Pen Lap 13, 2009 2:13 pm
Aprašymas
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Re: Dievai ir žodžiai
Įdomus jūsų mąstymas, specifinės psichinės savybės jungti arba girdėti junginius, bet iki Dievų pažinimo net diskusijos nėra...nes ne šaltiniuose esmė (čia jums pritariu), o gebėjime tai paversti realybe savo įžvalga.
dzinas rašė:
Pvz. rusai pastaruoju metu labai daug skelbia Laiko Bangos stiliaus informacijos.

Čia tikrai lietuviškai, gal tai bendra su still warriors, nes panašus žodis. Arba miestas Kelnas, gal kilęs iš kelnės?
http://www.flickr.com/photos/emg_photog ... 202841889/
Siūlau nedaryti iš šio straipsnio savo bURAtinų. Iš kur atsirado žodis burratino ir Pinocchio ir ką jie reiškia, reikia tik pasidomėti, kad ir čia
http://it.wikipedia.org/wiki/Burattino . Mes perimdami svetimybes galim prieiti iki visiškų nesąmonių, kalbos sumaišymo, taip padarydami didžiausią žalą savo kalbai. Buvo toks atvejis, viena firma iš užsienio "Unitas" (toks prekinis ženklas) negalėjo prekiauti rusų rinkoje ir Lietuvoje, nes daugeliui asocijavosi su Unitaz (klozetas), todėl niekas nepirko ir tyčiojosi. Firma buvo priversta keisti prekinį ženklą ir pavadinimą.
Neries regioniniame parke žemėtvarka jau "priskaldė malkų" - buvo kaimelis žarnavolka, tai pavertė "žalgiriu". Taip greičiausiai lenkiškas žodis buvo "atlietuvintas". Žinau begalės kitų tokių atvejų.
Tačiau imant autorės pastebėjimus, siūlyčiau juos arba išdiskutuoti praplečiant, arba pateikti savo pastebėjimus, kuriais galite parodyti autorės silpnas vietas. Catori ėmėsi akademiškumo, todėl suprantama, kodėl sužalotiems akademiškumu visuomenės protams taip reikalingi šaltiniai (rašau apie akademinę visuomenė, o ne asmeniškai). Tai nėra blogai, tačiau pabandykime įžvalgomis, savo empyrine patirtimi, o gal net tarmėmis rasti bendrumų ir skirtumų.
Kitas pasiūlymas-sukurti atskiras temas savo pastebėjimams. Tam pas mus yra "Tautos išminties" skyrius. Dzinai, ten jūsų pastebėjimai ir išmintis gali tapti tinkami diskusijai, bet jei jaučiatės silpnas diskutuoti, tai visose temose nebūtina "rodyti" buratiniškų pramogų. Rašau nepiktai, o su lengva ironija (tai mano silpnoji pusė, kuria galite pasinaudoti ir pritrėkšti mane savo įžvalgomis) :)

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Šeš Lap 14, 2009 12:53 am
Aprašymas WWW
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 19 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007