Tai kaip išlipt į krantą

Kažkada Welinas iš dugno atnešė saują žemių, iš kurios sukūrė pirmąją salą - Žemę... Raskite "dugne" tą saują žemių, kuri bus jums "krantas"...
Pagal seniausius Egipto mitus

Šiaip manau, kad tokia prigimtis galbūt labiau apsprendžia gebėjimą ne vesti link šviesos, o likti labiau po vandeniu. Tačiau bent man artėjimas link šviesos yra tikslas. Tik trūksta vidinės prigimtinės jėgos vienam pačiam šiam tikslui įgyvendinti. Todėl dažnai norisi įsikibti prie skriejančių link šviesos.
Todėl manau, kad man kaip asmeniui šiame gyvenime Kuronas, kaip dievybė, tiesiogiai neprieinamas. Man Jis prieinamas tik per kitus asmenis...
Tačiau ir būdamas arčiau dugno randu kur nardyti po baltų pasaulėžiūros lobynus. Rasti džiaugsmą tame...
Ir gerai, kai atsiranda priartinančių mane arčiau šviesos.

juk ant dugno, o jis laabai didelis, tiek daug paskendusių dalykų, raskit, kas kitiems neprieinama, kelkit naujam gyvenimui, atrinksim kas dar tinka

Jei žuvis išlipa į krantą tampa žinduoliu ir praranda sąvastį. Gyvenimas eina ratu, kaip ir žuvis gyvena vandenyje, bet kartais gali iššokti ir pažvelkti į viską iš viršaus (akimirkai), gali visus stebėti iš apačios ir nesikišti (ta kuri labai valdosi ). Gali apiplaukti ratu ir apjungti.
Kiekvienas ženklas turi gerų ir blogų savybių nelyginant į kurias bus atkreiptas dėmesys.

Gali apjungti nebent sliekų krūvą viename žarnyne Štai todėl ir nelendu į vandenį, kad nepalaikytų koks žuvinas slieku.

Gerai kad nelipat į vandenį ugnis vandenį užgesta.

...

Ar aš esu Žmogus
keliu sau keistą klausimą?
Kas manyje yra svarbu
Dievų drobėj nuaustoje.
Juk tiek daug manyje vandens,
Kuri vis liūdesiu ir ašarom ištrykšta,
Ir manyje tiek mažai Ugnies,
Savo nematoma šviesa viduj išnyksta.
Bet jei nebūtų manyje ugnies,
Mano vardas lavonu virstu,
Ir vandens gyvybinis takumas,
Ledu į savo būvį grįžtu...
Todėl tikiu, kad teka manyje,
Karštas kraujas ir aistra,
Kūrybine ugnim jaučiu ją savyje,
Dievų šviesa per lūpas trykštanti Mantra.

Ar aš esu žmogus
Ugnį vendens sušildyto,
Ir mintimis užtvindyto,
Likimo kelyje.
Kurs ugnį tik kureną?
Gal vandenyne savo
Tarp tokių pat lašų
Galių iš saulės spektro
Pririnkęs daug spalvų
Nušviets lašeliams kelią
Į begalinę jūrą
Kelionei su dievu.

...

Moderatoriai, prašau sureaguokit Tema: Kuo man artimas baltų tikėjimas?

Žilvinai rašyk į temą

...

Baltai, kaip ir pagonys yra gamtos gyviai. Gamtoje gimę, gyvenę ir mirę, buvo prisitaikę prie jos dėsnių. Baltų tikėjime vyrauja gamtinė kosminė galia, kurią sudarė gyvi gamtos objektai, dariniai, tokie kaip: medis, Mėnulis, Saulė, vėjas, žaltys, žirgas, paukštis, miškas, ratas. Medį suvokiame kaip gyvybės, energijos šaltinį. Ratą – atsinaujinimą ir atgimimą. Žaltys – derlingumo, šeimos saugumo simbolis ir pan. Šie gamtiniai objektai, kurių yra kur kas daugiau dovanoja žmogui pilnavertį natūralų gyvenimą. Kuriuo galime džiaugtis, būti laimingi, gražūs ir sveiki tiek kūne, tiek jausmais ir emocijomis.
Noriu pasakyti, kad baltų tikėjimas man yra yra artimas gamtos natūralumu. Mes gamtoje esame kur kas laimingesni ir sveikesni, kai stebime įvairius gamtinius pokyčius. Ar esate jautę paslaptingą žavesį stebint laukuose vasaros ugninį saulėlydį? Ar esate pajutę šaltą upės atgaivą, kai maudotės? Ar esate įlipę į aukščiausią medį ir regėję tolių galybę bei didybę? Visa tai gal ir atrodo niekai, bet gamta dovanoja stiprių, džiugių emocijų. Jaučiamės pakylėti turėdami jaustus, regėtus ir išgyventus džiaugsmo turtus. Mes gamta tikime, kad ji mums gali duoti labai daug, tik reikia mokėti pasiimti ir išnaudoti teisingai bei saikingai.
Mano manymu, kiekvienas žmogus savyje yra baltas, kuris myli gamtą, joje jaučiasi saugus, sveikas ir linksmas. Baltų tikėjimas yra svarbus vystant bei tobulinant žmogaus nuovoką gyvenant natūraliomis sąlygomis. Taip išmokstame tausoti ir saugoti gamtą, jos išteklius. Tai turėtų būti pagrindinė žmogaus, kaip gyvio materialinė ir dvasinė vertybė.

P.S tikiuosi nenuklydau nuo temos