Atsakysiu į abu klausimus jei leisite.
Manau tikinčiam žmogui svarbi tiek bažnyčia (ją suvokiant kaip bendruomenę), nes joje tikintysis taipogi ieško tiesų dalindamasis patirtimi, tiek asmeninė kontempliacija į Dievą. Pagal savo poreikį kiekvienas gali pasirinkti priimtinesnį modelį: gyventi pasaulietinį gyvenimą arba atsiriboti nuo bendruomenės narių vienuolynuose. Betkuriuo atveju meilė bendruomenej išlieka ir jos svarba nesumenksta. Manau tikrai tikinčiam svarbu ne vien jo paties kelias bet ir jį supančių žmonių. Man kelio esmė ir yra tobulėti, kad padėti.
Čia turiu pereiti jau prie kito klausimo, žinys yra tas, kuris gali padėti ne vien žemiškais klausimais. Iš to seka jog būti pavadintam žyniu yra savotiška siekiamybė. Bet tai daugiau šalutinis poveikis sėkmingai einant savo keliu t.y. mokantis. Žynio vardas nieku gyvu nereiškia, kad mokytis jau gana, nes mokymasis ribų neturi. Svarbiausia mokytis.

Tai bažnyčia jums yra bendruomenės sinonimas, ar dievo namai-vieta, kur bendraujame su Dievu, o ne žmonėmis?

Tai kuo jūs tikite, žmonėmis ar į Dievą?

Štai ir atsakėte, jūs norite būti reikalingas kitiems ir reikšmingas tarp žmonių. norite, kad jūs vertintų ir gerbtų, tai jums ir yra žinystė?

Jei žinystė yra šalutinis poveikis jūsų loginės siekiamybės nežemiškais klausimais, tai kas jums yra nežemiški reikalai ir kaip jūs tai suprantate?

Man bažnyčia (galbūt reikėtų rašyti iš didžiosios, jei vartojama kaip bendruomenes sinonimas) yra bendruomenės sinonimas. Architektūriniu požiūriu pastatas.



Tikėjimo klausimą pasiliksiu sau.



Tiem kas renkasi žynystę dėl vertinimo ir pagarbos patarčiau... net neverta patarti manau.
Tobulėti tam, kad padėti, nereiškia noro būti gerbiamam. Nuoširdi pagalba nėra savireklamos "labdara". Ne visuomet pagalba, visuomenes akyse, suvokiama, kaip paslauga ar geras darbas. Daugeliu atveju ji išvis nesuvokiama arba net įvertinama priešiškai. Teatlygina karma.



Tai ko nesuprantu, arba tai, apie ką kalbėti nenoriu. Bent ne čia.
Jei būčiau pavartojęs žodį būtiškais ar būtumėt pavartojęs žodį nebuitiniai? Šalutinis pastebėjimas, mat nežemiški skamba kiek keistokai. Galbūt žemiškais klausimais - taipogi netinkamas išsireiškimas. Jūsų mintį supratau, rodos, bet nesu įsitikinęs ar maniškė liko suprasta.

Laukiau, kol pamąstysit
Kas trukdo šiame forume kalbėti apie tai, ko nesuprantam?
Jei pats suprantat, ką norėjot pasakyt, bet nesugebat parašyt, tai supratimas nėra suvokimas. Suvokus, galėsit ir žodžiais išreikšt.
Žemiškumas yra dviprasmybė. Planetiniu lygmeniu, tai kas vyksta planetoje, bet ne pasaulyje (tai, kas po Saule). Kita žemiškumo prasmė glūdi materialistiniame suvokime. Bet abiem atvejais žemiškumas liečia ne dvasinį pasaulį.
Suvokti, o ne suprasti nėra lengva. Dažniausiai mes suprantame. Smegenys pradžioje atpažįsta signalus ir ženklus (šiuo atveju lietuviškais rašmenimis išdėstyta jūsų mintis), juos atpažįsta, taip mes "suprantame" apie ką kalba. Bet suvokimas ateina ne iškarto. Suvokimo sritis yra didelis smegenų darbas. Jei trūksta žinių, patirties, mes galim ir nesuvokti. Sakykim esu atlikęs mokykloje tyrimą. Į klausimą "ką reiškia [nekask duobės kitam, nes pats įkrisi]?" daugelis vaikų nesuvokė perkeltinės minties reikšmės, o būtent suprato tiesiogiai, tai yra atsakymuose bandė svarstyti, kam reikia kasti duobę.
taigi, grįžtant prie minties apie tikėjimą ir sąsajas su bendruomene, lieka daug klaustukų. Kaip suprantu, jums labai svarbu bendruomeniškumas, bet neatsakote kodėl ir kaip tai susiejate su tikėjimu?
Kitas jūsų pamąstymas apie Dievą yra per materialiai suvokiamą sąvoką-pastatą bažnyčia. Bažnyčia jums yra bendruomenė, o ne sąsaja su tikinčiųjų bendruomene. Logika diktuotų, kad bažnyčia yra tai, į ką žmonės tiki. Tikėjimas bažnyčia sudaro prielaidas žmogiškam nesuvokimui apie tikrąsias tikėjimo priežastis.
Bažnyčia yra slaviškas žodis Boga znat (Dievą žinoti), pas baltus yra žinyčia (žinojimo vieta), bet ne alkvietė arba Romovė.
taigi, jus Dievą suvokiat, kaip žmonių sambūrį, atliekantį kažką materialiai suvokiama konkrečioje vietoje, nors pats dvasinis pasaulis taip ir lieka nesuvoktas kaip nežemiškas.

Keistos jūsų išvados apie mano Dievo ir bažnyčios suvokimą... Su kitais teiginiais sutinku.
Jei turite noro mielai nušviesiu savo tikėjimą. Bet šiame skyriuje nei vieta, nei nuotaika tinkama. Tai ne tai- ką deklaruoju viešai.
Neatrodo, kad virtualioje erdvje, mano teiginiai suprantami teisingai, kartais netgi priešingai . Galbūt suves likimas gyvai pabendrauti, tad būčiau linkęs sudėtingesnes kalbas atidėti iki būsimos ar nebūsimos akimirkos.

Keistos išvados kyla iš keistų žmonių. Jūs manote, kad esu standartiškai normalus? beje, perskaitykit atidžiau, rašiau

Tai tik logika, todėl išvados yra neteisingos, jos tik logiškai išvedžiotos. Neteisingos todėl, kad logika neaprėpia visų kitų faktorių, kurių negalim parašyti. Kad ir paprasčiausio žemuogių skonio, ar jasminų kvapo, ar vaivorykštės švytėjimo, tuo labiau meilės jausmo, aistros gylio, dvasingumo ir pan.
Nežinau ar susitiksim, Dievo keliai nežinomi. Žinau su kuo susitiksit grįžęs Tai bus dar prieštaringesnis susitikimas, kadangi jūsų klausimų bus daug kartų daugiau nei atsakymų. Nusivylimas bus dar didesnis, ypač, kai jūsų ieškojimai nebesutaps su tais, kurie pradžioje sutapo. Bet tai ne esmė. Esmė, ar grįšite į Lietuvą čia išlikti?
Grįžtu prie temos. Po šitiek žinučių parašymo, tiek daug neigiamų emocijų, matyt pagaliau ateis suvokimas, kad baltųjų žynių bendruomenė, kaip juridinė struktūra yra nereikalinga, gal net utopiška. Daugeliui rūpi bendruomeniški dalykai, informacija (neaišku apie ką ir kuriam galui). Būti amorfinės bendruomenės nariu nėra prestižas ar garbė, daugiau įsipareigojimas, pasiaukojimas, vidinis atsiskyrimas nuo sociumo. Visai nepelningas reikalas Na ir kaip čia susižavėsi tokiais nežaviais dalykais
Prisimenant druidus, labai jau artima analogija...

Betkokia tikinčiųjų bendruomenė turi būti statoma ant tikėjimo pamatų. Bendruomenė reikalinga tam, kad kartu išgyventi virsmus, dalintis žiniomis ir pajauta. Lietuvoje sunkiausia (kalbu iš savo pusės) pačio tikėjimo samprata, kasdienis gyvenimo būdas. Dažnai jaučiuosi vaikščiojąs migloje, kai nežinau elementarių dalykų, nežinau virsmų. Mokytojas labai reikalingas šiame kelyje. Geras mokymas, nuoseklus ir tolygus PaSaulio paaiškinimas yra neįkainuojamas.

Į klausimus:
Ar tikinčiam žmogui svarbu bažnyčia, ar jo kontempliacija į Dievą?
Žinoma, kad kelias Dievop yra svarbesnis, bet bendruomenė (bažnyčia) yra įrankis tam ėjimui palengvinti. Jei čia turėjot omeny pastatą - mes ne stabmeldžiai, tai tik vienijanti vieta.
Kas svarbiau, žinoti ir vadintis žyniu ar mokytis ir būti mokiniu?
Būdamas mokiniu daug sužinai, žinodamas daug - gali pasirengti virsmui į žynį. Žynys yra mokytojas - tikinčiųjų mokytojas (ne tik tai, žinoma). Kas svarbiau? Neatsakytinas klausimas - kas gi lygina buožgalvį su varle? Buožgalvis tik augdamas tampa varle, bet gali to ir nesulaukti.

neseniai pakliuvau į diskusiją, "kas yra dievas?asmuo ar energija"Įdomu jūsų mintys
aš katalikė, ko gero šiaudinė, visai nemažai religinių tiesų atmetu, gal todėl, kad man jos nepatogios, gal kad einu lengvesniu tikėjio keliu, kaip kaltina mane tikrieji katalikai, vienu žodžiu, nesu fanatikė, bet dievu tikiu, tik savotiškai, tikiu ,kaip kūrėju visos visatų kūrinijos, tikiu, kad ir aš esu tos kūrinijos dalis
tai kaip ten, dievas energija ar asmuo, katalikų teigimu?rytams prijaučiantys sako, kad tai energija....aš manau, kad tai energija, tačiau žmogaus nuomonė kinta greitai, kartu su žiniomis, su tobulėjimu ir patirtimi

Bendruomenė buriasi, keista būtų matyti ją statomą? Tikėjimas be abejo yra pamatas ant kurio yra galimybė susiburti po ta pačia vėliava. Kokios spalvos jūsų vėliava?

Dalintis suprantu, bet atlikti virsmą - ne. Virsmas nėra išorinis veiksnys, nors romuvoje tokia praktika yra taikoma. Sakykim apeigų atlikimo metu išoriniai skatuliai gali įtakoti vidinį virsmą, bet tik su sąlygą, kad tas žmogus/žmonės bus kaip vienas dvasioje. Dažniausiai tai yra ne išgyvenama, o žiūrima kaip į renginį ar spektaklį. Tokiu būdu vieni nori pasirodyti, kiti vertinti.
Kitas kelias vidinis virsmas, kuris įtakoja išorinę elgseną. Tam bendruomenė nereikalinga, bet pasidalinti įvykusio virsmo džiaugsmu manau reikia, tai ir yra bendruomeniškumo stuburas - bendrai pasidalintas virsmo džiaugsmas.

Įsivaizduokit, kad esate mokytojas ir skaitote tai, ką pats parašėte. Ką patartumėt savo mokiniui?


Atidžiai skaitykite klausimus ir neprikurkite savų versijų, jei norit iš ties suprasti ką rašau. Aš nekėliau klausimo kas svarbiau Kadangi tikinčiąjam svarbu ir vienas ir kitas (neįsivaizduoja tikėjimo be bažnyčios), tai mano klausime yra rinkimosi sąlyga. Pamąstykime ir naujai pažvelkime.

Ar virsmai skirti virsti į žynį? Kasdien mes įvykdome tiek sąmoningus, tiek nesąmoningus virsmus, tokiu atveju mes kasdien tampame žyniais. Kaip jus suprantate virsmą, kas jis yra, kur tai vyksta ir kada?
Palyginimas su varle nelabai tinkamas, kadangi buožgalvis yra varlės evoliucijos priežąstis, o mokinys neevoliucionuoja į žynį. Skirkime evoliucija nuo dvasinio ugdymo ir sielovados.
Beje, žynys nėra mokytojas, tai mes galim matyti ir Romuvos atveju. Daugeliu atveju tai apeigų vedantysis, kuris nesidalina ir nemoko kaip vesti apeigas ir pan. Dar vienas pastebėjimas, jei religinės bendruomenės šventikas moko dainuoti ar šokti, jis nėra dvasinis mokytojas. Tai dažnai painiojama kategorija. Šventikas mokytojas nėra tas pats, kas mokyklos mokytojas, nors jie abu kažko moko. Todėl čia reiktų susitarti dėl terminijos. Kadangi pats neišskyrei ko moko tikinčiųjų mokytojas, tai palieku apmąstymams.

Balta
Pirmiausia, tai aš ir rašiau „išgyventi virsmus“. Sunku pasakyti ar gali žmonės taip būti susiję, kad kartu patirtu virsmą, jei ir taip, tai virsmas įvyksta kiekvienam atskirai. Tiesiog grupė žmonių gali būti ruošiama virsmui tuo pačiu metu. Manau, kad čia viskas aišku.
Labai smagus klausimas Aš kažkada minėjau jums kaip vaikus ruošia nuo pat mažens, pasakoja apie laumes, baubus ir t.t., vėliau automatiškai siejami moralės dalykai su buvusiai personažais, siejamos grėsmės su baubais ir t.t., dar vėliau aiškinamos tikėjimo tiesos apeigų metu, kurios praplėčia kurtą pasaulėžiūra. Visas šis kelias turi būti praeitas nuosekliai. Pagal mane „sielmoksliai“ nėra blogai, jie paaiškina daug, tiksliau suteikia formą, kurią žmogus be mokymų suprantą, ir padeda pagrindus mokymuisi. Dabar, ką aš patarčiau? Duočiau tą formą priklausomai nuo amžiaus (arba išsilavinimo). Ta forma turi būti kaip paprasta „abėcėlė“.
Šiuolaikinėje visuomenėje daug materializmo. Dauguma žmonių eina į bažnyčią, nes: gražiai gieda, gražiai atrodo, mama liepė, tradicija, kurios prasmės net nežinau, proga susitikt su draugėm ar prasivaikščioti mieste (pakeliui pieno reiks nupirkti). Dabartinis katalikas (tikras) jau turi namuose Bibliją ir ją Skaito, susitinka su tokiais pat į maldos grupeles ir stengiasi iš širdies šlovinti Dievą. Kelis tokius pažįstu - geri žmonės ir yra apie ką padisPutuoti. Šios maldos grupelės, Bernardinų, Pakutuvėnų ir kt. bažnyčios ir yra tikroji katalikų Bažnyčia arba kitaip bendruomenė. Iš principo, tai jau į klausimą atsakiau, galiu tik pridurti: bažnyčia/bendruomenė yra pagalba kontempliacijai. Iš kitos pusės santykyje su bažnyčia, jos reikalais tikintysis irgi eina Dievop, nes tai tikėjimo dalis.
Aš kalbu apie dvasinius virsmus. Galbūt skirtingai suprantame sąvoką „virsmas“. Pagal mane, tai išgyvenimas, kuris tave keičia. Taip vyksta pažinimas. Žynys turi būti praėjęs begalę virsmų, kad suvokti, ką daro.
Šventikai moko - moko gyvenimo. Jei nebus kas moko - nebus ir tikėjimo. Šios vietos nelabai supratau. Tiesiog man tai atrodo elementaru.