Senovės baltų tikėjimas šiandieninėje Lietuvoje? http://www.religija.lt/stra-pagonybe_dialogo.htm
Nors pataisą pasiūlę Seimo nariai tvirtina, jog siekia didesnės tikėjimo laisvės Lietuvoje, svarbu atkreipti dėmesį, kad religinės bendrijos pripažinimas tradicine yra ne tikėjimo laisvės, bet bendradarbiavimo su valstybe klausimas. Tradicinėmis Lietuvoje yra pripažintos tos religinės bendrijos, kurios veikia čia bent kelis šimtus metų ir per tą laiką yra tapusios neatsiejama kultūrinio paveldo dalimi. Kartu pripažįstama, jog mūsų valstybės paveldas yra įvairių religinių tradicijų dialogo vieta. Romuviečiai įsitikinę, kad tęsia pamatinę lietuvių tautos tradiciją. Priėmus šį požiūrį, tektų pripažinti, kad visa popagoniškoji Lietuvos kultūra tėra pančiai, kuriuos šiandien turime nusimesti.

Ar tai įmanoma ir siektina? – tai klausimai, kuriuos mums iškelia “naujosios pagonybės” judėjimai. Atsakydami į juos, nepamirškime, jog praeities atstatymo šūkiai dažnai yra baimės gyventi čia ir dabar išdava.

Štai toks pono Navicko apmąstymas šia tema.Bet jei taip mąstyti, tai dvasinių ištakų niekad nepasieksime kurdami naujajį kultūrinį dvasinį kontekstą.Okupantais galime vadinti ir primestą religiją, o okupantai niekada neleis grįžti seniesiems socialiniems santykiams, kurių ideologinis pagrindas neatitinka jųjų ideologijos. Mes dar viena šaka ir toliau kelsime naujus druwizmo dorinius ir dvasinius pagrindus aktyvindami tautinę savimonę.Ką apie tai manot einantys į šviesą ir prašviesėję?

Pirmoji pagalba susidūrus su "sektomis"
http://www.religija.lt/pirm_paga.htm

Tai ar sulauksime jūsų minčių lietaus šiuo klausimu?

Keltai, druidai..juk turejom savo religija, buvome Baltais. Neo pagoniskas - ar isvis laikytinas mokymu, atkurimu senosios religijos...tai tik kazkoks pasisaipymas juodas, butent JUODAS. Kaip ir daugelio ju nariu apranga ir gyvenimo budas.
Taigi mielieji, bent jau as visa sirdim trokstu, jog butu pameginta nors kiek atgaivinti senaji musu Baltu tikejima, apeigas. Kreipiant demesi i ju prasme, poveiki - o ne isvaizda. Manau bene didziausias viltis, palaikyma butu galima sudeti i tave Burtoni.

as taip pat manau jog reikia atgaivinti ar bent jau stengtis nepamirsti senojo, o gal turetume sakyti TIKROJO lietuviu tikejimo.

mane tiesiog siutas paima kai sakoma ,kad Lietuva Marijos zeme

Viktorija, o kaip tu praktikuoji senaji tikejima, kai jo neber?Yra tik reinkarnuotu zmoniu karminiai keliai, kurie labai primena ta tikejima, kuris buvo.Sakau buvo, nes nezinau kuri laikotarpi turite omenyje, kuria religine reforma jus remiates ir kuria noretumete testi.Labai priklauso, kada nutruko jusu ankstesnis gyvenimo kelias ir kuriame laike uzstrigote.Nuo to dazniausiai zmones ir pradeda.Kas liecia asvienio mintis man jos priimtinos, tik viskas yra paprasciau ir tuo paciu sudetingiau dabartiniame laikmetyje.Jei jus skelbiates, kad esate, tai kur jus, kur jusu samburiai ir jusu veikla?Jau 20 metu kaip ieskau, kazka bandau testi ar daryti naujoje sviesoje, taciau vilties vis maziau ir maziau.Matyt ateis kiti. kurie vel pakels iskritusia veliava ir bandys vel ir vel kilti i ta Prakeikta Kalna...

Radau įdomią nuorodą apie pavasario šventę Jurgines, yra ir burtų:)
http://www.zpasaulis.lt/archyvas/21/gk.html
Tai čia naujas tikėjimas ar senas? Įdomu kaip tai atrodė prieš kokius 300 metų, nemanau, kad taip, kaip traktuoja šio straipsnio autorius.
o cia įdomi ištrauka
Vienąsyk aplink Kamajų bažnyčią kunigas Antanas Strazdas apvedė per Jurgines baltą arklį. Istorija pasiekė net vyskupą Vilniuje. Tasai atsiuntė tikrintojus, o Strazdas jiems iškepė kiaušinienę iš... varnų kiaušinių.

Dar dvidešimto amžiaus viduryje Ignalinos krašte buvo gyvi Jurginių papročiai. Išgindami gyvulius ganyklon, po tvarto slenksčiu padėdavo du dažytus (juodai - žemės spalva, žaliai - žalumos, pievos, ganyklos spalva) kiaušinius - jurgučius. Kad karvės būtų pieningos, vištos dėslios. Padėdavo ir arklinę spyną. Taip užrakindavo nasrus pilkajam vilkeliui, kad tasai nepjautų avelių, veršelių. Labanoro žmonės irgi prisimindavo vilkus. Jų takus parūkydavo šventintom kadugio šakelėm, devyndrekiu, gyvatžole, vilko bizūnu (tokia raisto viksva). Aprūkydavo vilkduobes. Nuo Jurginių iki Rasos šventės medžiokliai neliesdavo vilkų irštvų (guolių), vilkyšiai neliesdavo vilkiukų. Jų nežudydavo, neskandindavo.

O čia apie Kalėdų papročius
http://www.zpasaulis.lt/archyvas/2003/1/

http://www.religija.lt/content/view/49/30/
Senovės baltų tikėjimas šiandieninėje Lietuvoje?

“Naujosios pagonybės” proveržis

Šiuolaikinio religingumo tyrinėtojų tvirtinimu, svarbia priežastimi, kodėl stiprėja alternatyvų tradiciniam religingumui paieška, yra tai, jog didelė dalis žmonių nebesugeba atrasti gyvo santykio su religine tradicija, kurioje yra gimę, ją suvokia tik kaip kultūrinę žymę. Tai skatina atsakymų į gyvenimo prasmės, santykio su mus supančiu pasauliu klausimus ieškoti anapus tradicinio religingumo. Viena iš paieškos krypčių – bandymai naujai prakalbinti gamtos pasaulį, kuris technikos progreso įkarštyje yra tapęs svetimu ir tolimu. .....
Andrius Navickas
Publikuota savaitraštyje "Dialogas" (2003-12-19, Nr. 45 (592)

Laukiu komentarų:)

TIKYBA SENOVĖS LIETUVIŲ [2]

Negal žinoti neigi senovės raštuose rasti, ar Perūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į susyžusį žmogų, sako: "Tam nė saulės duktė neįtiktų", nes kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama. Sako tūli raštininkai, jog žvaigždes saulės vaikais vadinę, bet taip galėjo tėvai, savo vaikų klausiami, atsakyti, bet jų išminčiai ir kunigai kitą nuomonę apie jas turėjo, jei jų takus žinojo ir nuo jų laiko sekės, kaip tuojau regėsim.
Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi žmona Giltinė; kokius vaikus yra turėjęs, taip pat nėra žinoma; bet kaip Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltinė ne vienokia buvo, ką šiandien dar patarlė rodo, saiko: "Eik sau po giltinių" arba: "Giltinių kalpa".
Čia jau regim, kaip toli buvo atsitolinę kalnėnai ir žemaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie dievą Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą, bet kelis dievus godoję, ką šiandien senas įpratimas kalboj patvirtina, sako: "Dievai žino, kur dingo". Buvę jau taip pat dievų tarnai, arba kunigai, kurie ant jo garbės amžiną ugnį kūrinę. Žinoma yra kožnam, jog tie žyniai, arba kunigai, kaipo išmintingesni ir guvesni likusiojo svieto, pasidarė pradžioj per savo buklumą ir gudrybą tarpininkais tarp dievų ir žmonių, ir dėl to kiekvienos tautos pradžioje ūkės valdžia ir rėda randama yra kunigų rankose, nesgi anie visados sakės visa žinantys nuo dievo, ko buvo reikią tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys. Svietas vėl nuo savo pusės, regėdamas žynius guvesnius ir gudresnius, jų įsakymų klausė, kaipo įsakymų paties dievo, o svietas, neišmanydamas ko, nuo jų teiravos ir jautojos, kaipo išmintingesnių už save, kurie išguldė jam daiktus, nuo jo nepermanomus, jau pagal ūkės reikalus, jau pagal savo naudą, ir visados taip guviai, idant kožnoje dingstyje galėtų patys nusiteisinti, jog anie teisybę buvo svietui sakę. Neminsiu kitų jų pramonių, čia gana bus pridurti tas, kurios iki šiolei dar pasakomis yra po svietą minavojamos. Tarė žyniai svietui, jog kiekviena veislė visokio gyvio turinti savo valdymierą, kursai su savo veisle, ką norėjęs, tą galėjęs daryti. Svietas, matydamas, jog bitės, gulbės, gervės, žąsys vadovus sau. turi, it veikiai įsitėpė tą nuomonę, kurią sekdamas, atėjo ant to, jog tarp pačių šiukštinų matydamas vienus didžiai didelius, vadino juos karaliais arba valdymierais mažųjų šiukštinų, nemindamas ant to, jog tie žalčiai ir kirminai buvo kitos veislės ir retesnės, svietas tuo tarpu, rečiau matydamas, dar didžiau nusitvirtino savo įsitėpime, o regėdamas dar jų keršas krames, tarė juos su karūnomis esančius. Tą patį darė su žvėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais. Toksai įsitėpimas ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien tarp gyvų daiktų tarės regįs jų valdymieras, bet ir tarp negyvų, tai yra medžių, akmenų, upių, ežerų, lieknų ir girių. Ilgainiui tie patys žyniai pramanė, jog kokios tenai dvasios galinčios į tuos gyvus ir negyvus daiktus pasiversti ir daryti tame naujame savo būde gero ir pikto, pagal tą, kokios dvasios tenai pasitiko, piktos ar geros gyvenančios. Nuo to šiandien dar girdimos yra pasakos po svietą apie vilktrasas, apie dūšeles, dejuojančias medžiuose, upėse, ežeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau nuomonės paskydime vis dar tarę vieną dievą viso to valdymieru danguje esantį, kurio visi pasauly esantieji valdymierai klausantys, ką raštininkai, penkioliktajame amžiuje gyvojantys, patvirtina.<...>

Tęsinys http://anthology.lms.lt/texts/16/tekstas/8.html

Mano manymu 100% atkurti Senajį Baltų tikejimą yra neįmanoma, nes as beveik du metus ieškojau įvairios medžiagos apie, bet nei Lietuvoje, nei užsienyje niekas negalėjo pasakyti, kaip vykdavo apeigos , kokie buvo rūbai ir pan.. Yra tik keletas trumpų metraštininkų aprašymų, bet tai visiškai nieko neparodo apie Senąjį Baltų tikėjimą, o gaila.
Aš galvoju, kad pagonybė (nors ir neo) turėtų būti įteisinta Lietuvoje, nes tai tikrasis mūsų Protėvių tikėjimas, kurį mes turime gerbti ir skatinti, nes krikščionybę Lietuvoje paskleidė per prievartą, bet aš į krikščionybę žiūriu dar ir iš rasinės pusės, nes kaip aš galiu gerbti kažkokį žydą įgrūstą per prievartą, kai gyvenu Baltų žemėse.
Atvirai pasakius aš nesu nei pagonis, nei krikščionis, nei dar koks nors, bet Gamtą ir mus supančią erdvę gerbiu ir saugau, gerbiu Lietuvos praeitį.
Kadangi nei viename tikėjime neieškau dvasingumo, todėl apklausos parametrai man nelabai ir tinka, bet balsuočiau už neo pagonybę, bet kad neklaidint diskusijų dalyvių, tai nebalsuosiu.

Nors tiek gerai, kad susirenkate alaus butelius gamtoje:). Kai žmogus niekam savęs nepriskiria ir yra laisvamanis, tai neo pagonybė matyt sukelia iliuzines idejas, kad tai yra tikėjimas. Čia nei pagonių svetainė, nei gamtos mylėtojų. Gamta savaime yra gerbiama, nes žmogus yra Dievo kūrinijos dalis, tačiau neopagonybė (sprendžiu iš jūsų pateiktų svetainių sąrašo) daugiau deklaruoja senąją baltų pasaulėžiūrą, bet elgiasi ir gyvena kaip rasistai, neofašistai, kuriems tikėjimas ir darna nusispjauti. Na šiaip įdomi jūsų nuomonė, nes minėjote, kad ieškojote įvairių šaltinių. O mūsų judėjimas jums priimtinas?

Sutinku, kad siais laikais tikejimas nera tas dalykas, kuris uzimtu pirma vieta zmogaus gyvenime. Dabar zmones per daug neiesko dvasingumo.
Alaus buteliu rinkimas gamtoje, tai tik smulkmena visoje mano veikloje del Gamtos. Man Gamta yra auksciau visko, nes ji mus sukure, ji mus maitina ir ja reikia gerbti (garbinti), bet i dvasinius dalykus stengiuosi nelysti, nes galbut esu tas, kuriam Dievai neegzistuoja, bet egzistuoja Perkunas, Vanduo, Ugnis ir zinoma pati Gamta, bet ka labiausiai gerbiu ir garbinu, tai yra Vilkai. Tai nera vien tik Gamtos mylejimas, tai yra daug daugiau, tai yra savojo "as" ieskojimas (nezinau ar tai tikejimas ar ne, bet kazkas daugiau. I si klausima dar neradau atsakymo)
Jeigu kalbant apie neofasistus (cia manu yra tik ziniasklaidos suformuota nuomone), tai Lietuvoje tokiu nera, yra tik nacionalistai ir rasistai. Dauguma siu nacionalistu yra pagonys ir jiem svarbiausia skiepyti patriotizmo jausma (ar zodziu, ar jega, ar (finansine) parama, vienu zodziu visais imanomais budais). Gaila, kad kartais nukencia nekalti, bet vyksta arsi kova uz pagarba Lietuvai, jos istorijai, jos tradicijoms, religijai.
Ar Jusu judejimas priimtinas dar negaliu pasakyti, nes nelabai dar spejau isigilinti, bet is esmes man priimtina viskas kas susije su Senoves Lietuvos kultura, amatais ir pan. ir t.t. Todel Jusu judejimas, manau, man yra priimtinas. Siaip is ties man patinka, kad esate Jus, nes visi kazko kazkur iesko ir dziugu, kad Jus kazka randate.
Kaip suprantu, tai si svetaine turetu buti skirta baltu kulturai ir Jus tai darote. Dziugu.

Jus sukūrė tėvelis ir mama. Taip, žmonės yra gamtos dalis, bet nėra nei augalas, nei žvėris ar paukštis. Deja, Perkūnas yra vienas iš Dievų trejybės (gilesne prasme, tai kas eina Per_kūną). Kūnas tai tik dvasios ir sielos namai. Bet namai be turinio yra mėsos gabalas su agresyvių ir savanaudiškų instinktų tenkinimo turiniu. Jus paminėjote Gamtos esminius elementus, kurie irgi yra Elementalių medžiagiškoji išraiška. Garbinti ugnį kaip formą, tai jau pagonybė, o pagarbinti Dievą per aukojimą ugnies pagalba ir patiems nepaklysti nežinojimo sutemose, tai jau pirmi žingsniai į dvasinį pasaulį. jus teisingai pastebėjote, kad ši svetainė yra baltų kultūros ir senosios pasaulėžiūros atstovų. Tačiau dalis iš jų yra dvasininkai, einantys Dieviškosios šviesos link ir pagoniškam tamsumui nelabai pritariantys. Didžiausia pagonybės apraiška - pati krikščionybė, įvedusį konkretų stabą ir kančios, o ne gyvenimo džiaugsmo dogmatinę religiją. Tačiau jūs pats matau daug ką painiojate. Jumyse rusena tikro dvasinio kelio paieška, tačiau aplinka kurioje esate ir nemažas bendraminčių jūsų sielą įvelką į gamtinės ir apribotos formos rėmus. Nežinau, kas jus čia pritraukė ir kaip mus radote, bet vilkai yra tik nedidelė dalis magiškojo pasaulio. Turbūt jau parašėte laišką dėl vilkų išsaugojimo Lietuvoje, kurį čia forume paskelbėme?
E-LAISKA GALITE RASTI CIA:

http://www.zalieji.lt/akcijos/show/Issaugokim_vilkus
http://www.baltai.lt/phpBB/viewtopic.ph ... aee8d3d4a6



Patriotizmas įskiepytas jėga yra konkrečios diktatūros ir asmeninių ambicijų išdava. Įsivaizduojate, jei mes jums atsiunčiame baudžiamąjį būrį, už tai, kad netikite į Dievą, kad dvasines vertybes jums įskiepytų jėga, kad viską, ką jūs darote neteisingai reikia per prievartą pakeisti, arba už pinigus papirkti, ar praplauti kitokiu būdų smegenis taip, kad įtikėtumėte tik į mūsų mokymą. Manau suprantate pasekmes. Tai kaip gali nenukentėti nekalti, kai toks mąstymas iššaukia kraupias pasekmes Lietuvai? Pagarba Lietuvai, jos istorijai, jos tradicijoms, religijai pavyzdžiu gali būti mūsų kunigaikštis Gediminas. Bet tai tik mano subjektyvi nuomonė:)

Sakralybės turinys šiandien
GINTARAS BERESNEVIČIUS

Kuo mes šiandien tikime – sunku pasakyti, jokios apklausos to neparodys; sunku žengtelėti į šoną nuo savęs ir pasakyti, kuo tiki ar juolab kas būdinga lietuviškam religingumui, koks yra lietuvio tikėjimo turinys; tam reikia kaip Miunhauzenui pagriebti save už plaukų ir ištraukti iš pelkės, kad galėtum ją iš šono apžiūrėti ir aprašyti, bet tokie judesiai pavykdavo tik mūsų baronui; ir vis dėlto bandyti reikia. Juk sakralybė juda, ji šiandien pasislinkusi, ir mes kolei kas negalime pasakyti, kur ir kaip.

Mūsų visuomenė ir mūsų epocha apsinuodijusi dieviškumu lygiai kaip ir kiekviena civilizacija nuo babiloniečių ir Egipto. Ir budistai, ir katalikai gauna sakralybės smūgį; tik jie išgyvena, atsitokėja kitaip.

Ar veikiau kitaip slenka sakrališka liga. Jeigu pasinaudosime šia diagnoze – nėra neužsikrėtusių civilizacijų, neužsikrėtusių žmonių, – tai tokia pat liga kaip gyvenimas ar smalsumas, tik apimanti ir viena, ir kita. Ir dar daugiau.

Šiandien dažnai religija suvokiama kaip kažin koks esinys, svetimas, kupinas daiktų, esantis už ribos, už profanybės briaunų, ir į tą esinį mes galime įeiti, galime matyti jo šleifą istorijoje ir jo nuoskalas horizonte ar pro troleibuso langą ar priešais save; tai daiktiškos bažnyčios, kryžiai arba antropomorfiniai civilizacinio apsinuodijimo apsireiškimai, kleras – vienuoliai, kunigai. Varpų garsai apipavidalina ore šiuos daiktus ir žmones. Bet tik kartkartėmis. Susitikimas su religija šiuo metu prasideda šeimoje ar mokykloje, bet, suprantama, yra ir bendras indiferentiškas sovietmečio likmuo, sluoksnis, kuris nesusidūrė su tikėjimu laiku ir dabar katalikybę pažįsta tik per architektūrą ir žiniasklaidos pranešimus apie prisidirbusius kunigus arba tos pačios žiniasklaidos skelbiamas artėjančias šventes ir pasakojimus, ką per jas anksčiau darydavo arba kaip, tarkime, jos švenčiamos Meksikoje ar Filipinuose. Bet jaunoji karta auga drauge su vidurine, ir abiem vis dėlto būdingas tam tikras nesusigaudymas situacijoje. Tikybos pamokos šeimoje dažnai neturi atliepo. Tai mokyklinė disciplina, kaip matematika ar muzika. Apie jas šeimoje irgi kalbama retai. Vaikai mato – tikyba sau, gyvenimas sau. Kaip ir matematika – su gyvenimu nieko bendra.<...>

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=2887
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... st_id=2904

Senojo baltų tikėjimo jau seniai nebėra, bet kiekviena karta karts nuo karto jį prisimena:) Taip vis labiau tolstama nuo tikrojo buvusio tikėjimo ir belieka profanuotos šventės ir apeigos. Aš manyčiau, kad tai greičiau ne naujas požiūris į dvasingumą, bet nauja išraiška dvasingumui atrasti. Druwizmas, tai naujas kelias, tik ar tai požiūris, ar dvasinis - filosofinis naujas baltiško tikėjimo kelias? Kokios vertybės turi būti perimtos iš senojo tikėjimo ir kokios atmestos?