Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas Dabar yra Ket Kov 28, 2024 9:41 pm



Atsakyti į temą  [ 19 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
 Jotvingiai 

Ar jūsų protėviai yra jotvingių genties?
Tik jotvingiai 12%  12%  [ 2 ]
Jotvingiai ir kitos lietuvių gentys 53%  53%  [ 9 ]
Jotvingiai ir rusai 0%  0%  [ 0 ]
Jotvingiai ir lenkai 12%  12%  [ 2 ]
Jotvingiai ir kiti europiečiai 6%  6%  [ 1 ]
Jotvingiai ir kiti azijiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Jotvingiai ir kiti afrikiečiai 0%  0%  [ 0 ]
Nežinau 18%  18%  [ 3 ]
Viso balsų : 17

 Jotvingiai 
Autorius Žinutė
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Jotvingiai
Į pietvakarius nuo lietuvių, tarp Neries ir Nemuno bei Užnemunėje, negausiai gyveno karingieji jotvingiai. Jie irgi vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, degino savo mirusiuosius.
Jotvingių-sūduvių arealas - pietinė Užnemunė ir dešinysis Nemuno krantas tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose.
Maždaug VII a. jotvingiai skilo - atsirado trys grupės: sūduviai, dainaviai, poleksėnai.
Kryžiuočių ordinui užėmus šias žemes, XIII- XIV a. jotvingiai išnyko - dalį išnaikino kryžiuočiai, kiti pasitraukė į Lietuvą ir asimiliavosi. Istoriniuose dokumentuose jotvingių vardas pirmą kartą paminėtas 945.
Jotvingių kalba buvusi labai artima prūsų kalbai. Jotvingių kalba išnyko 16a. pabaigoje ar net 17a. pradžioje.
Jotvingių vardas, Būgos nuomone, kilęs iš šalies vardo *Jotva, o šis - iš atitinkamo upėvardžio.
Netekę gimtosios kalbos, jotvingiai, matyt, dar jautė tam tikrą savitumą. 1857 vykusiame gyventojų surašyme >30 000 žmonių iš prietinės Gardino gubernijos užsirašė, jog jie esą jotvingiai.
Kalbininkams sensacija buvo 1984 Zigmo Zinkevičiaus] paskelbtas vienoje knygoje rastas rankraštinis žodynėlis ,,Pagonių šnektos iš Narevo" kuriame, galimas daiktas, yra užfiksuoti jotvingių, o gal kartu ir lietuvių, anuomet Narevo pakrantėse vartotos kalbos žodžiai.
Kazimiero Būgos nuomone, vakarų ir rytų baltai atsiskyrė ne vėliau kaip IV-III amžiuje pr.m.e.
Lietuvių ir latvių kalbos atsiskyrė ne anksčiau kaip VII m.e. amžiuje.

Rašykite, ką dar galite pridurti nuo savo genties :?:


Ket Rgs 23, 2004 10:50 pm
Aprašymas WWW
Bendruomenės druwis (-ė)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Pen Geg 21, 2004 12:37 pm
Pranešimai: 785
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Jotvingiai-sūduviai

Jotvingių etnokultūrinė sritis susiformavo pietryčių Lietuvoje, akmenų pilkapių ir krūsninių kapų kultūros teritorijoje. Genties ribos, archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, rytuose siekė Nemuną, šiaurėje - Šešupės vidurupį, vakaruose - Mozūrijos ežerus, o pietuose - Narevo upę. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvęs tik šiaurinis jotvingių srities pakraštys. Jotvingius sudarė bent keturios giminingos gentys, iš kurių Lietuvoje gyvenusios dvi — šiauriau sūduvių, o rytiniame kampe — dainavių. Jotvingių teritorija nebuvo pastovi. I tūkstantmečio viduryje jotvingiai buvo persikėlę net j dešinįjį Nemuno krantą, tačiau greitai jie buvo asimiliuoti rytų kaimynų — lietuvių genčių.

Jotvingiai savo mirusiuosius laidojo apskrituose ar pailguose pilkapiuose, kurių sampilai apjuosti akmenų vainiku, akmenimis dažnai apdėta ir dalis sampilo. IV—V a. mirusieji dar laidoti nedeginti, galvomis į šiaurę ar šiaurės vakarus, apdėti akmenimis. Lygiagrečiai ėmė plisti deginimo paprotys, visiškai įsigalėjęs nuo V a. Sudeginti palaikai buvo užkasami taip pat pailgose duobėse, dažnai orientuotose ta kryptimi kaip ir griautiniai kapai. Įkapės neįvairios. Vyrui į kapą dėti ginklai: ietis, skydas, peilis, kartais kirvis ar kalavijas, pentinai. Drabužiai susegti tiktai viena, dažnai geležine, sege. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų: antkaklės, būdingos rankogalinės apyrankės, lankinės segės. Retkarčiais kapuose pasitaiko nedidelių puodelių.

VII-X a. jotvingių etninė kultūra menkai pažįstama. Lietuvoje kiek geriau ištirti jotvingių piliakalniai, o Lenkijoje - laidojimo paminklai. X a. jotvingių genties vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. X-XIII a. jų žemes puldinėjo pietiniai kaimynai - lenkai ir rusai, o nuo XIII a. į jotvingių kraštą patraukė Vokiečių ordino kariai. Jotvingiai padėjo prūsams gintis nuo kryžiuočių, bet kartu su jais neatlaikė karinės agresijos. To laikotarpio piliakalniuose gau­siai randama strėlių antgalių - kovų liudininkų. XIII a. ordinas ne kartą niokojo kraštą, žudė žmones, dalis jų pabėgo į Lietuvą, dalis pateko į nelaisvę. Siaurinio pakraščio jotvingiai sulietuvėjo, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o pietryčius — ateiviai rusai. Liko retai apgyvendintas kraštas, kuris apaugo miškais ir kelis šimtmečius buvo beveik dykra. Taip XIII a. tragiškai baigėsi jotvingių istorija.
Lietuvos archeologijos draugijos informacija

_________________
Kaip danguje, taip ir žemėje


Pen Geg 20, 2005 11:03 am
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST Nemirtingieji jotvingiai
Ponai, Jotvingiai, kur Jūsų, kur Jūsų garsus žodis, tai kur Jūs esate, kalbėkite, rašykite, mes norime Jūs girdėti, bendrauti per Jūsų žodinę mintį. Kernius


Pir Lap 21, 2005 8:30 pm
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
Kas man gali pasakyti, koks kraujas maišėsi mano giminėje prieš šimtus ar net tūkstančius metų? Mano žinios siekia tik prosenelius ir kai kuriuos proprosenelius. O tai gerokai mažiau, nei pakanka, kad galėčiau teigti jog mano giminė bent 90% Jotvingiai..


Pir Sau 23, 2006 4:28 pm
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
:D na nežinau, kiek galima tikėti širdimi, bet jei prie to dar prijungus išlikusias žinias apie mano pro ir propro senelius, tai aš 80-90% jotvingis, likusi dalis - lietuvių kraujas.
Tik kažin, kodėl dabar gyvenam Lietuvoje, o ne, tarkim, Jotvoje, jei jau mes buvome tokie karingi :?


Ant Sau 24, 2006 3:25 pm
Ištroškęs (-usi) žinių
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Tre Geg 18, 2005 10:58 pm
Pranešimai: 209
Miestas: Kaunas
UNREAD_POST 
Amarai : na apie savo kiltį , apie jotvingius, žymiai daugiau sužinosi iš Gedgaudo ir Narbuto (2-4 tomai), kai širdėlė apsala nuo romantizmo, laikas pavartyti Gimbutienę, o paieškojęs kaip duonos, žiūrėk surasi ir Statkutės de Rosales "Ispaniškasias kronikas"....
O kai atsibos skaityti, gal sustiksi kokį savo kilties senolį, kuris tau gyvų pasakų paseks, apie senovę ir dabartį, apie tavo didingą tautą :)
Gyvas daiktas jis visada šiltesnis, visada mielesnis :)

O dėl Lietuvos, Jotvingijos ir kraujo, kuris teka mūsų gyslomis :)
Čia iš tų senolių pasakų, kurias jie seka savo anūkams - žinai, mano gyslomis teka Žiemgalos kraujas, kažkieno žemaičio, ar prūso.... Bet, kai ateina pikta gadynė ir tenka tekėti mums iš įvairių kaimų ir klonių į vieną lauką, koks skirtumas kurį, Saulės, Durbės ar prie žalios girios... Tenka sakyti savo žodį, ne balsu , o kalaviju aštriu, nes kitaip jau nebesupranta... Va tada, tame lauke, iš gelžgalio žeistos širdies, į žemelę geriasi ne žiemgalio, ne žemaičio, ne prūso kraujas... Į žemę geriasi jau lietuvio kraujas....
Negaila žemelę laistyti prakaitu sūriu, ji derliumi gausiu padėkos tau, bet ateina nelemta gadynė ir tenka ją laistyti krauju šventu :) Taip ir gaunasi vienas kraujas teka gyslomis manomis ir tavomis, o žemelės gyslose jau lietuvio kraujas teka :)


Paskutinį kartą redagavo Vigintas Ket Sau 26, 2006 12:03 pm. Iš viso redaguota 1 kartą.



Tre Sau 25, 2006 12:08 am
Aprašymas ICQ
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
Aukso žodžiai, tautieti, aukso žodžiai :wink: :)


Tre Sau 25, 2006 12:32 am
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST Punske verslininkas gaivina senovės baltų dvasią
Cituoti:
Punske verslininkas gaivina senovės baltų dvasią

Arvydas Jockus, „Valstiečių laikraštis“
2008 gegužės mėn.
Paveikslėlis
Punskietis verslininkas Petras Lukoševičius savo gimtinėje atkuria senovės baltų genčių - jotvingių ir prūsų - gyvenvietę. Automobilių ir traktorių detalėmis Punske (Lenkijoje) prekiaujantis P.Lukoševičius didžiąją pajamų dalį investuoja ne į verslo plėtrą.

Save jotvingių palikuonimi laikantis vyras 7,5 ha plote, šalia miestelio, kuria Punsko apylinkėse gyvenusios senovės baltų genties piliavietę. Punskiečio darbas jau sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje.

Nemažą pinigų sumą jotvingių – prūsų gyvenvietei įrengti P.Lukoševičiui šiemet skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija.

Remiasi archeologiniais duomenimis

2001 m. Ožkinių kaime šalia Punsko P.Lukoševičius nusipirko žemės ir joje pradėjo sodinti medžius, iš apylinkių tempti akmenis. Taip vyras pradėjo įgyvendinti savo seną svajonę – atkurti XIII a. prūsų gyvenvietę.

Joje lankytojai jau gali išvysti senovę menantį sargybos bokštą, ant kalno iškilusią ir vandens grioviu apjuostą medinę pilį, gyvenamuosius namus, maisto sandėlius, maudynių tvenkinį, alką (religinių apeigų vietą).

XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Vyras prisipažįsta nemažai laiko praleidžiantis prie knygų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis.

Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P.Lukoševičius, o darbui samdo vietos jaunimą, kuriam šis darbas teikia savitą kūrybinį džiaugsmą. „Viską statome tik iš ekologiškų medžiagų, vinis naudojame tik stogams dengti, nes kitaip neleidžia įstatymai. O norėjau gręžti ir kalti ąžuolinius kaiščius“, - sakė punskietis.

Istorija susipina su šiandiena


Vienoje istorinės gyvenvietės dalyje jau įrengta akmenų galerija išnykusių prūsų genčių atminimui. Ant akmenų iškalti dešimties prūsų genčių ir žymiausių karo vadų vardai, taip pat – paskutiniam jotvingių vadui Skomantui.

Šalia šios galerijos P.Lukoševičius supylė pilkapį, į kurį urnose atvežė žemių iš vietų, kur gyveno baltai. „Istorinėje dalyje ateityje vyks pagrindiniai kultūriniai renginiai, menantys baltų tradicijas, bus atliekamos religines apeigos, rengiamos senovės kovos, demonstruojami amatai“, - pasakojo gyvenvietės kūrėjas. Šalia istorinės dalies iškils moderni „pilis“, joje bus restoranas, nakvynės kambariai. Ši šiuolaikiška gyvenvietės dalis užims 28 arus, vienu metu čia galės apsistoti apie 100 žmonių . Anot P.Lukoševičiaus, panaši veikla Lenkijoje vadinama ekoturizmu.

„Tai poilsis natūralioje gamtos aplinkoje, tyloje, ramybėje“, - teigė verslininkas.

Jotvingių žemėje

Lankytojus prie stovyklos šiandien pasitinka užrašas keturiomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Pačioje gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, kurio viduryje pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas. Pasak P.Lukoševičiaus, jam gali būti apie 2500-3000 metų.

„Akmuo labai pažeistas, nes, įvedus krikščionybę, baltų genčių paminklai buvo naikinami, daužomi, skaldomi. Vis dėlto jame galima įžvelgti žmogaus veidą – akis, burną, nosį “, - rodė punskietis.

Kad šiose apylinkėse labai seniai gyventa žmonių, liudija čia aptikti radiniai. Sodindamas medelį, P.Lukoševičius rado molinį verpstuką. Archeologai iš Vilniaus jam patvirtino, kad radiniui gali būti mažiausiai tūkstantis metų. Čia randama ir nemažai keramikos šukių, datuojamų X amžiumi. Senovėje jotvingiai neabejotinai gyveno Punsko apylinkėse. Manoma, kad ši išnykusi senovės baltų tauta VIII a. pr. m. e. – XIX a. gyveno Jotvoje (taip pat vadintoje Dainava ir Sūduva) – dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos, dalyje lietuviškos Suvalkijos ir Dzūkijos.

Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII-XVII a. visus arba beveik visus jotvingius asimiliavo rusėnai (baltarusiai), lietuviai ir lenkai. 1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (Palenkės vaivadija) atiteko Lenkijai.

Jotvingiai garsėjo beatodairiška karių narsa ir šiai tautai būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia, - pasak etnologų, kaip tik dėl savo dygaus būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.

Senovės baltų palikuonis

Vyras prisipažįsta, jog atkurti prūsų – jotvingių gyvenvietę rengėsi nuo vaikystės, mat tėvai daug pasakojo apie senovę. „Jie sakė, kad esame kilę iš Prūsijos. Mano prosenelė gyveno Piliavoje prie Baltijos jūros (dab. Baltijskas, Kaliningrado sritis).

Namuose ji kalbėjo labai panašia į lietuvių kalba (tėvas vis juokaudavo, kad su žemaičiais tikrai susikalbėtų), viešumoje - vokiškai. Pasak tėvo, manyje teka viena trečioji prūsų, viena trečioji - jotvingių ir viena trečioji - lietuvių kraujo. Mirties patale tėvas man pasakė, kad lietuviai yra mūsų broliai. O aš visada galvojau, kad esu lietuvis“, – stebėjosi P.Lukoševičius.

Vyras prisimena, kaip jo tėvas, paprastas ūkininkas, pasisodinęs vaikus ant kelių, pasakodavo, kad jų protėvius iš Šiurpilių pilies (šalia dabartinio Suvalkų miesto) kryžiuočiai kažkur išvarė, pakeliui ne vieną nužudė. Paskui jie apsigyvenę prie jūros, Sambijos pusiasalyje. „Bet apie daug ką negaliu kalbėti, nes tos žinios perduodamos tik iš kartos į kartą“, - mįslingai prisipažino punskietis. Gautąsias žinias, protėvių paslaptis ir jis perduosiąs tik savo vaikams.

Paklaustas, ar yra katalikų tikėjimo, P.Lukoševičius nesutriko: „Atsakysiu, kaip mano tėvas darydavo. Lapkričio 1-ąją jis eidavo į kapus, uždegdavo žvakę, o lapkričio 2-ąją, per dūšines, padėdavo truputį maisto ir vandens nekrikštytoms dūšioms. Kataliku gimiau (kitaip nebuvo galima), kataliku linkęs ir numirt, bet, kas yra sava, kas susiję su baltų kultūra, jokiu būdu neišsižadėsiu“.

Lankosi turistai

Pradėjęs kurti senovės baltų gyvenvietę, P.Lukoševičius sulaukė vietos žmonių, net einančių atsakingas pareigas, pasipriešinimo, kritikos iš katalikų dvasininkų.

„Paskui jie suprato, ką darau, ir liovėsi kritikuoti“, - sakė vyras. Jei ne ta kritika, bandymai užgniaužti iniciatyvą, anot verslininko, gyvenvietė – sodyba jau būtų pradėjusi veikti prieš pusantrų metų. Tačiau dar tebekuriamą senovės gyvenvietę jau dabar dažnai lanko žmonės iš viso pasaulio. Čia buvojo turistų iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Valstijų. Atvyksta daug vaikų ir jaunimo. Ypač gausu turistų iš Lenkijos.

„Jų susidomėjimas pranoko mano lūkesčius, - prisipažino verslininkas. – Jie taip pat ieško savo šaknų ir, kai jiems papasakoju apie prūsus, kitas baltų tautas, ne vienas susimąsto, kas yra jų tikrieji protėviai“.

Pasak P.Lukoševičiaus, vienas švedų mokslininkas suskaičiavo, kad Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 12 mln. žmonių, kurių gyslose teka baltų kraujo, t.y. lietuvių, prūsų, jotvingių palikuonys.

Nori spėti iki jubiliejaus

P.Lukoševičius prisipažįsta, kad jo visas gyvenimas – sunkus, varginantis darbas. Pinigus, kuriuos investuoja į kuriamą gyvenvietę, reikia uždirbti iš automobilių detalių verslo. „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai įsitikino, kad jo parduotuvė Punske labai populiari. Per dvidešimt minučių, kol laukėme šeimininko, joje apsilankė penki vyrai: vienas pirko alyvos, kitas – generatoriaus dirželį, kiti – dar kažką ar šiaip užsuko pasišnekučiuoti. Vienas lietuvis ūkininkas prisipažino, kad trūkstamų traktoriaus atsarginių dalių Punske galima rasti tik pas P.Lukoševičių.

„Pinigai iš niekur neateina. Reikia labai sunkiai dirbti. Prisėsti nėra kada. Maniau, žiemą galėsiu pasėdėti skaityklose, aplankyti muziejus, kurių dar daugelio nesu aplankęs, bet ne – vis bėgte bėgte, žiūriu – jau pavasaris“, - pasakojo P.Lukoševičius, šiemet su darbininkais į kuriamą gyvenvietę įžengęs balandžio 1-ąją. Verslininkas skuba – darbus jis nori užbaigti iki 2009 metų, kai Lietuva minės savo vardo paminėjimo tūkstantmetį.

„Iki to laiko verkiant turiu įrengti visą istorinę dalį, nes 2009 metais čia jau vyks įvairūs kultūriniai renginiai, atvyks nemažai žmonių iš Lietuvos, bus pristatoma vakarų baltų kultūra“, - sakė P.Lukoševičius. Vyras jaučia ir pareigą skubėti, mat jo projektą šiemet svaria suma parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Iki jubiliejaus P.Lukoševičius dar planuoja pastatyti lauko sceną, įrengti prūsų dūminę pirtį, baigti tvarkyti aplinką būsimoms šventėms. „Prūsai labai mėgdavo maudytis, švęsti, išgerti, - iki to laiko, kai įvyko tragedija, kai jų krašto atvyko užkariauti kryžiuočiai“, - sakė senovės prūsų gyvenvietę pasiryžęs atkurti punskietis.

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 28, 2008 9:40 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Cituoti:
Važiavome, kur jotvingių gyventa...

Nerimstantys užsienio lietuviai... Štai projektas, skirtas susipažinti su Lenkijos lietuvių bendruomene, jos veikla bei vaidmeniu palaikant lietuvybę Lenkijoje, apžiūrėti Punsko ir Seinų krašto istorines, kultūros vertybes. Bet svarbiausia – šis projektas skirtas Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti.
Paveikslėlis
Šį kartą susibūrę Punsko ir Seinų krašto jaunuoliai, kremtantys mokslą aukštosiose Lietuvos mokyklose, parašo projektą „Jotvingių takais“. Didžiausią iniciatyvą kuriant projektą rodo: Dalicija Šuščevičiūtė, Laima Jonušonis, Alicija Birgelytė, Virginija Rėkutė. Projektą vykdyti pradedame rugsėjo 22 dienos ankstų rytą. Netrunka prabėgti kelionė į Lenkiją, ir štai mes jau lietuvių gyvenamose žemėse. Vilniaus universiteto trečio kurso studentas Algimantas Severinas pasakoja keliautojams apie jotvingius, kodėl mes jais domimės, kas sieja lietuvius su jotvingiais.

Seinai lietuvio akimis

Pirmas projekto taškas: Seinai. Pasitinka mus gerb. Romas Vitkauskas, kuris su savo gera nuotaika ir žiniomis lydi keliautojus visą projekto vykdymo laiką. Aplankome Seinų baziliką, vyskupo Antano Baranausko paminklą, prie kurio padedame gėlių. Neužtrukę prie Seinų vienuolyno patraukiame į „Žiburio“ mokyklą, kuri kaip tikras žiburys šviečia Seinų lietuviams. Čia mus šiltai pasitinka I. Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. „Žiburyje“ esame kviečiami į aktų salę, kur išgirstame apie mokyklos kūrimą, dabartinį jos gyvenimą – džiaugsmus ir rūpesčius. Lankome „Žiburį”: žavimės naujomis klasėmis, nauja, šviežumu kvepiančia sporto sale, biblioteka, kurioje jau nemažai lietuviškų knygų, žodynų, enciklopedijų.

Kad ir labai dar norėjome pasidžiaugti nauja lietuviška mokykla – laikas mūsų nelaukė. Kitas projekto taškas – Seinų miesto kapinės. Rimti einam Lietuvos savanorių kapų link. Degančių žvakučių liepsnoje apmąstome karių, žuvusių už Lietuvos Nepriklausomybę, aukos prasmę, gerbdami jų atminimą padedame rožių gelsvais žiedais. Kapinėse dar lankome Juozo Kauko – Vinco Kudirkos bendražygio, knygnešio – kapą. Tik pro autobuso langą pravažiuodami matome buvusią „Šaltinio“ spaustuvę bei Vyskupų rūmus, stovinčius ant senų ąžuolinių polių.

Krasnave – lietuviškumo gija


Įdienojus privažiuojame Krasnavo kaimą. Čia lankomės mokykloje direktoriaus Kazimiero Rėkaus kvietimu. Šalikelėje sustoja mūsų autobusas. Išlipam, o čia jau laukia gerbiamas direktorius. Spėjam su visais pasisveikinti ir raginami einame į mokyklėlę. Čia mes pasidžiaugiame mokinių darbais, atidžiai analizuojame mokyklos metraštį. Akį traukia sutvarkyta ir jauki mokyklos aplinka. Krasnavo mokykloje mus vaišina arbatėle, vaisiais ir saldumynais. Kalbėtis su ponu Rėkumi labai smagu, turime daug ką aptarti. Mokyklos direktorius ragina baigus studijas atvykti dirbti į Krasnavą.

Keliaujame toliau

Ir vėl laikas mus veja. Privažiavę Punską trumpam sustojame prie skanseno. Ponas Romas pristato lietuviams iš Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Brazilijos ir kitų šalių senovinę lietuvišką sodybą, kurią atspindi dabartinis Punsko skansenas. Papasakoja ir apie naujai pastatytą karčiamą. Čia taip pat neužtrunkame. Iki pietų dar turime aplankyti du objektus: akmenį Kampuočiuose – Lietuvos Nepriklausomybei ir akmenį Kreivėnuose – knygnešiui Povilui Matulevičiui. Daugelį projekto dalyvių stebina akmenų forma ir dydis. Aišku, neužmirštame nusifotografuoti. Juk tai išskirtinės vietos, primenančios istorinius faktus.

Jau gerokai po pietų ir mes traukiame pietauti, nes skrandžiai visų ištuštėję. Garuojantys pietūs mūsų laukia „Sodo“ kavinėje. Prisikimšę skanių cepelinų pasivaikščiojam po Punsko miestelį.

Kryptis – Prūsų ir jotvingių GYVENVIETĖ

Dabar važiuojame į Petro Lukoševičiaus Prūsų ir jotvingių gyvenvietę. Ši vieta dar ir Punsko krašto žmonėms nelabai žinoma. Čia dar daug kas nesilankęs, todėl labai smalsu pamatyti, kaip vyksta statyba. Akys grožisi gražiais vaizdais: mediniai nameliai, akmenimis klotas baseinas, aukuras ir dar tebevykstantys darbai. Sodybos savininkas labai maloniai mums pasakoja, kaip pradėjo domėtis jotvingiais, kodėl ėmėsi tokių gana sunkių darbų. Ir iš tikrųjų sodyba labai įspūdinga, tiek savo architektūra, tiek užimamu plotu. Vos įėjus pro vartus atrodo, kad prūsų ir jotvingių čia gyvenama. Viskas taip natūralu ir tikroviška. Žodžiais neįmanoma apsakyti, reikia akimis pamatyti ir siela pajusti. Einam, einam, ir galo nematyti. Kuo toliau, tuo įdomiau. Štai žalia pieva – nei namukų, nei akmeninių skulptūrų. Kažkas paslaptingo. Ne veltui čia toks didelis laisvas plotas. Po minutės jau stebime jotvingių kovas. Šeimininkas iškart įspėjo, kad neitume labai arti, nes kovos vaizduojamos labai rimtai ir realiai. Todėl akis išpūtę stebėjome kiek atokiau paėję. Nusipaveiksluojame su „jotvingių kovotojais“, pačiupinėjame jų rūbus, o kai kas net interviu ima. Greitu žingsniu einame autobuso link, bet P. Lukoševičius dar kviečia mus užeiti prie aukuro, kuris, anot jo, suteikia daug energijos. Sustojame aplink jį ir žiūrėdami į ugnį semiamės jėgų. Šia sodyba domisi Lietuvos ir Lenkijos istorijos institutų darbuotojai.

Ir vėl autobuso ratai pajuda. Užsukame į Punską, įsisodiname R. Vitkauską ir lekiam į Vygrius. Saulei leidžiantis lankome kamendulių vienuolyną. Vienuolyno kompleksas prietamsy atrodo dar mįslingiau nei dienos šviesoje. Aišku, ponas Romas nepavargdamas pasakoja visokias įdomybes, bet galvoje tiek įspūdžių, kad sunku viską atsiminti. Vygriuose palydime saulę ir sugrįžtame į Šilainę nakvoti. Jėgas atgauname laužui suliepsnojus. Kepame dešreles, skambant muzikai dalijamės dienos įspūdžiais, nes šokti nebelikę jėgų. Rytoj vėl keliausime...

Senos Prūsijos žemės


Oi, kaip sunku keltis... Juk šiandien sekmadienis. Vakar ilgokai pasėdėjome prie laužo... Pusryčiai jau ant stalo. Valgyti nesinori, akys dar merkiasi. Padėkojame Šuščevičių šeimai už skanų maistą bei suteiktą nakvynę, ir vėl visi į autobusą. Kas dar baigia pusryčiauti, kas jau miega, o autobusiukas pajuda. Šiandienos tikslas – senos Prūsijos žemės. Važiuojame porą valandų. Ir mes jau Gižicke – prie šv. Brunono kryžiaus. Atrodo, kad tai tiesiog paprastas kryžius, bet Lietuvai ir lietuviams jis svarbus. Šv. Brunono noras krikštyti lietuvius ir kitas gentis padėjo išgarsinti Lietuvos vardą, kuris pirmą kartą 1009 metais buvo paminėtas Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose. Nors rūkas gaubia žemę, tai mums netrukdo fotografuotis, apžiūrinėti ir džiaugtis savo projekto vykdymu.

Vėl lekiame autobusu į vietovę Gierlož – garsėjančią Hitlerio bunkeriais, slėptuvėmis. O, čia tai vieta. Atrodo, tiesiog miškas ir tiek. O kas tame miške!!! Net nebūčiau pagalvojus, kad tokių didžiulių statinių galima rasti viename plote... „Kažkas nerealaus!!!” – girdėjos keleivių šūksniai. Mat daugelis Hitlerio bunkerius mato pirmą kartą. Slėptuvių viduje dar tvyro specifinis kvapas, tarsi primenantis anuos laikus. Pats įspūdingiausias Hitlerio asmeninis bunkeris. Jis didžiausias ir saugiausias. Ponas Romas juokaudamas sakė: „Pasižiūrėkit, gal po lova rasit Hitlerio šlepetes?“ Iš tiesų vaikščiojant po slėptuvių griuvėsius norom nenorom bandom įsivaizduoti Hitlerio gyvenimą, jo aukų kančias, aimanas, neviltį.

Pasinėrę istorijoje vėl sėdame autobusan. Važiuojame į Šventaliepę – stebuklinga laikomą vietą. Čia mus traukia noras pamatyti vargonus, kuriems grojant juda angeliukai, jų fleitos, kitos figūrėlės. Tikimės pamatyti ir išgirsti grojant. Artėjam prie bažnyčios. Išgirdę grojant paspartinam žingsnius. Nors trumpai, bet pamatėme didelį įspūdį darančius vargonus, išgirdome jų skleidžiamus garsus.

Tai mūsų projekto paskutinis taškas. Gamtoje papietaujame ir traukiam Vilniaus link. Nors dar daug įdomių vietų nespėjame aplankyti, bet tai lieka kitam projektui.

Šio projekto dėka aplankėme ir „pačiupinėjome“ lietuvių gyvenamas žemes, apie kurias tiek daug rašoma knygose, sužinojome apie gentis, giminingas lietuviams. Nuoširdžiai dėkojame projekto „Jotvingių takais“ rėmėjams – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriui Antanui Petrauskui, jo pavaduotojai Vidai Bagdonavičienei. Ačiū tariame Punsko ir Seinų krašto žinovui Romui Vitkauskui, LLB pirmininkei Irenai Gasperavičiūtei, Irenai ir Albinui Šuščevičiams, Petrui Lukoševičiui bei Kazimierui Rėkui. Ir ypač nuoširdžiai dėkojame mūsų globėjai, ULRC direktorei Aldonai Kodytei. Visi Jūs finansiškai bei moraliai rėmėte šį projektą.

Birutė BAGUCKAITĖ

http://www.ausra.pl/0719/jotviniu.htm

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 28, 2008 9:45 pm
Aprašymas WWW
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Cituoti:
SIGITAS BIRGELIS
Paveikslėlis
Apie autorių
Jotvos pakrašty

Prieš maždaug 6000-8000 metų, kai pasaulio žemėlapyje nebuvo nei vokiečių, nei anglų, nei lietuvių, nei lenkų, nei daugelio kitų tautų, Dnepro baseino stepėse ar kitose Europos vietose gyveno indoeuropiečių protautė, iš kurios vėliau atsirado beveik pusė žmonijos tautų. Pirmykštės kalbinės bendrystės laikais gentiniai dialektai suskilo į tarmes, iš kurių išsirutuliojo visos indoeuropiečių kalbos. Mūsų dienų kalbininkai pajėgia atkurti kai kuriuos indoeuropiečių prokalbės žodžius ir formas. Indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis mâtçr, iš kurio kilę lietuvių motė ir moteris, sanskrito mâtâr, lotynų mâter, graikų mâtçr, latvių mâte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mçre.

Indoeuropiečių kalbos rutuliojosi nevienodai: vienos nuo prokalbės tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos mažiau. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už kitas gyvąsias indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiau archaizmų. Galbūt lietuviai mažiau keliavo, įsikūrė netoli savo senosios protėvynės, gyveno nuošaliau nuo kitų etninių grupių keliavimo tako. Kad lietuvių kalba archajiška, turtinga ir graži – pastebi viso pasaulio kalbininkai, todėl ji svarbi studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą ir dėstoma daugely pasaulio universitetų. Krenta į akis senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lietuviams lengva suprasti. Žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygų pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: Katras tu esi?

Tai, kad indai įsikūrė rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti pavadinimui „indoeuropiečiai”. Iki XIX a. vidurio mokslininkų manyta, kad indoeuropiečių prokalbę geriausiai išlaikęs sanskritas, todėl, pasak jų, protėvynė ieškotina Azijoje. Kalbų lyginimas parodė, kad lietuvių kalba ne mažiau archajiška, kad indoeuropiečių gyventa Europos klimato juostoje, žinota vasarą ir žiemą, vilkus, lokius, elnius, laikyta bites. Į rytus nuo Uralo nei šių žvėrių, nei bičių nebūta, tad ir protėvynė Azijoje negalėjusi būti.

Indoeuropiečių protėvynė nebuvo panaši į šių laikų žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žolė – tai būdingiausias ano meto kraštovaizdis. Pasėliams žemės mažai būta, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes, klajoti su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, kovoti dėl ganyklų, vandens telkinių, geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavusios silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Tie, kurie nenorėjo prarasti laisvės, kraustydavęsi kitur. Vieni indoeuropiečiai nukeliavo į Skandinavijos pusiasalį, kiti kūrėsi rytų ir vidurio Europoje, dar kiti apsigyveno vidurio Azijoje.

Lingvistinė paleontologija, kaip ir archeologija bei kultūros istorija, padeda atskleisti sudėtingas senovės paslaptis. Šiandien nesunku sužinoti, pvz., ar indoeuropiečiai laikė avis. Užtenka pažvelgti, ką sako kalbos faktai. Lietuviškai ir sanskritiškai šis gyvulys vadinasi avis, lotyniškai ovis, latviškai avs, rusiškai ovca, lenkiškai owca. Tai rodo, kad jie laikė avis, nes šis žodis buvęs indoeuropiečių prokalbėje. Kalbų analizė rodo, kad indoeuropiečiai laikė ir šunis, ir karves, ir ožkas, ir kiaules, ir arklius, augino miežius, kviečius, pupas, linus (tai patvirtina ir archeologija). Lietuvių kalboje yra žodžiai arti, akėti, sėti. Visus juos vartoja ir latviai: art, acet, set. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, liudija: artoys (artojas), aketes (akėčios), semen (grūdas). Tokių atitikmenų netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose.

Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių metalams pavadinti. Iš to daroma išvada, kad su metalais jie susipažino prokalbei suskilus. Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis. Į jų sudėtį įeidavo kelių kartų šeimos. Susikaupus daugiau turto, reikėjo jį saugoti nuo kitų, kurti sustiprintas gyvenvietes. Lietuviškai tokia gyvenvietė vadinosi pilis, latviškai – pils, graikiškai – polis, sanskritiškai – pur. Kol indoeuropiečiai gyveno protėvynėje, turėjo vienodą kultūros lygį, bendrą mitologiją, garbino saulę, mėnulį, perkūną, turėjo šventų giraičių, upių ir ežerų.

Pirmą kartą baltų vardą (šiai šeimai priklauso lietuviai, latviai ir išnykę prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai bei žiemgaliai) pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m. išvesdamas jį iš Baltijos jūros pavadinimo. Šis pavadinimas nurungė aisčių vardą, kurį mokslininkai aptiko Publijaus Kornelijaus Tacito veikale „Germania”, parašytame 98 m. po Kr. Beje, nei vienas, nei kitas vardas nėra geras. Aisčiais buvo vadinami tik prūsai, be to, šis vardas pinasi su estų vardu. Baltų vardas irgi netobulas, nes juo geografijoje vadinamos visos Pabaltijo tautos.

Iki XIX a. lietuvius neretai kildinta iš romėnų, nes lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus (dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens, senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum ir daug kitų). Manyta net, kad lietuvių kalba – tai lotynų kalbos atšaka. Buvo sukurta legenda apie Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu, kuris I a. pr. Kr. pilietinio karo metu palikęs tėvynę su žmona ir vaikais iškeliavo į šiaurę. Nuplaukęs Nemunu iki Dubysos įkūrė ten pirmąją pilį. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, kuris lietuvius taip pat kildino iš romėnų, rašė, kad baltai į šį kraštą atkeliavo Cezario laikais.

Pasitraukus ledynui, pirmieji gyventojai į šią teritoriją atkeliavo maždaug prieš 10-12 tūkst. metų. Vieni istorikai teigia, kad seniau visame Pabaltijyje gyventa finų, o tik II tūkst. pr. Kr. juos pakeitė indoeuropiečiai. Kiti tvirtina, kad pietiniame Pabaltijyje gyvenę tie patys žmonės, iš kurių susikūrė baltų gentys. Lietuvių kalbininko K. Būgos nuomone, baltų protėvynė ieškotina į šiaurę nuo Pripetės, pietuose baltiškų vandenvardžių paplitimo riba laikytinas Seimo upės baseinas, rytuose – Volgos ir Okos aukštupiai. Anksčiausiai prie Baltijos jūros bus atsikėlę prūsai, kurie jau prieš Kristų gyveno Pavislėje, kur jų kaimynai buvę vokiečiai (gotai). Gotams išsikrausčius į pietryčių Europą (II a. po Kr.), baltai pasistūmėjo iki Vyslos. Rytų germanų paliktoje teritorijoje pradėjo kurtis slavai, kurie maišėsi su baltų likučiais. Ilgainiui iš to mišinio susidarė smulkios lenkų etninės grupės: kurpių, drobuliakų, karvatkų, kašubų.

Baltų prokalbė susiformavo II tūkst. pr. Kr. ir išsilaikė iki VI a. po Kr., kai išsiskyrė vakarinių (prūsų) ir rytinių (lietuvių, latvių) baltų prokalbės. Lietuvių ir latvių kalbos atsiskyrė ne anksčiau kaip VII a. Istoriniuose šaltiniuose sūduvių ir galindų vardas pirmą kartą paminėtas II a. – Ptolomėjo „Geografijoje”. (Lietuvos vardas pirmą kartą minimas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.) X a. Kijevo metraštyje rašoma: „Vladimiras žygiavo prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę”. Nestoro kronikoje rašoma Jatvagi. Iš lenkų šaltinių jotvingiai (Yaczwagi) minimi Mozūrų Konrado dokumentuose. J. Dlugošas rašo Jaczwingi, o kryžiuočių kronikose minima Terra Jatwezenorum. Prūsai šią tautą bus vadinę jotvings. Lygiagrečiai minimas ir sūduvių vardas – Sudovia. K. Liuksemburgiečio 1421 m. laiške kryžiuočių magistrui rašoma: terra Sudorum et Jacuitarum. Lietuviai jotvingių kraštą (ar jo sritį) galėję vadinti Dainava. Pagal lenkų mokslininką J. Nalepą, šiaurės vakarų Jotvos dalyje (ties Vilkaviškiu ir Kalvarija) bus gyvenę sūduviai, į vakarus nuo Nemuno (Alytaus-Merkinės ruože) – dainuviai, aplink Suvalkus – jotvingiai, o pietuose (Elko-Augustavo-Grajevo ruože) – poleksiečiai. Šios keturios gentys bus sudariusios tautą, kurią jotvingių ar sūduvių vardu vadiname.

Jotvingiai pirmaisiais Kristaus amžiais bus pasiekę rytuose – Pripetės pelkes, pietuose – Narevo upę, o vakaruose – Mozūrų ežerus. Šios tautos kultūros paminklų daugiausia aptikta Suvalkų krašte (Šiurpily, Šveicarijoje, Prūdiškėse, Studenytėje, Eglinėje). III-V a. čia buvęs vienas iš didžiausių jotvingių centrų. Sūduvių pilkapiai, nutolę viens nuo kito apie 5 km, priklausė nedideliems (apie 15 šeimų) kaimams. Jotvingių greičiausiai gyventa salomis, išmėtytomis tarp girių. Jų valsčiai buvę savarankiški, be centrinės valdžios, tik atsiradus pavojui, tartasi dėl bendros gynybos. Sūduvoje žinoma per 50 piliakalnių, kurie, deja, iki šiol nedaug tyrinėti. Šveicarijoje (šalia Suvalkų) jotvingių pilkapyje aptikta daug II-III a. radinių: įvairių kaulinių įrankių, molinių liejimo formų metalui lydyti, Romos monetų, keramikos. Kapuose rasti ir maždaug
55 m. amžiaus vyro griaučiai su daugybe papuošalų. Prie mirusiojo šono buvo kalavijas medinėje makštyje, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, du iečių antgaliai ir kt. Eglinės piliakalnyje (9 km nuo Punsko) aptikta XI-XIII a. jotvingių gyvenvietės pėdsakų. XVIII a. Punsko klebonas A. Laurinavičius rašė, kad tenykščiai ūkininkai, dirbdami ūkio darbus, aptinka įvairių senų ginklų, papuošalų bei kitų daiktų. Piliakalnį prieš keliolika metų tyrinėjo lenkų archeologai. Jie surinko daug medžiagos apie jotvingių buitį, kovas, keramikos, kaulo dirbinių, turtingą papuošalų kolekciją.

6 km nuo Seinų yra Klevų piliakalnis, supamas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Jo šiaurinis šlaitas nukastas, status ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Piliakalnis buvo ruoštas strateginiu atžvilgiu patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje. Deja, jis dėl kažkokių priežasčių nebuvo baigtas. Archeologiniai radiniai rodo, kaip jotvingiai gyvenę, medžiodavę, puldinėdavę slavų žemes. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvusi ietis, bet jie turėję ir svaidykles akmenims svaidyti, lankus, skydus ir kitus ginklus. Apguldami pilis, vartojo degančius pagalius bei taranus pilių vartams pramušti. Priešą puldavę staiga ir tuoj pat išsisklaidydavę. Neretai praleidę priešo pagrindines jėgas smogdavo jam iš už užnugario. Jotvingių narsumas, gudri karinė strategija bei geri vadai padėjo šiai mažai tautai ilgai ir sėkmingai gintis nuo stipresnių lenkų, rusų, totorių ir kryžiuočių. Lemtingi buvę XII ir XIII amžiai, kai kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo žygius prieš jotvingius. Kiekvieną jų pilį ar gyvenvietę puldavo atskirai. Jotvingių ir Ordino karas truko 4 metus (1279-1283). Kryžiuočiai, būdami negausūs, užimtos Jotvos neįstengė kolonizuoti. Net jiems atitekusi vakarinė Jotvos dalis buvo lietuvių apgyventa. Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Vokiečių kronikininkas Duisburgas 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai”. Išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai liudija ką kita. Ilgainiui Jotvos kraštas virto tarpine zona tarp Ordino ir Lietuvos. Per Jotvos miškus kryžiuočiai veržėsi pulti lietuvius, per juos lietuvių kariai žygiavo deginti kryžiuočių pilis. Lietuviai, aršių kovų su kryžiuočiais varginami, nesistengė tvirčiau užvaldyti Jotvos ir jos kolonizuoti. Lietuvos karalius Mindaugas kelis kartus buvo užleidęs kryžiuočiams Jotvos ir Žemaitijos dalį. Tą patį tris kartus padarė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jotvos likimą galėjo lemti 1410 m. Žalgirio kautynės, bet Torunės sutartyje apie tai neužsimenama. Pagaliau Sūduvos klausimas išsisprendė po naujo Lenkijos ir Lietuvos karo su Ordinu, kuris pasibaigė 1422 m. Melno sutartimi. Sutartyje pabrėžiama, kad Sūduva (Jotav) visam laikui priklauso Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Kunigaikščio Vytauto laikais Jotva buvo medžioklių ir bitininkystės vieta. Jotvos girių ūkiu rimčiau pradėjo domėtis kunigaikštis Kazimieras. Jis tvarkė girių ūkio reikalus. Jotvos miškuose kūrėsi kirtėjai, vežėjai ir miško sargai, buvo statomos sodybos, augo gyvenvietės, tiesti keliai.

XVIII a. pabaigoje, po abiejų valstybių padalijimo, Jotva atiduota Prūsijai, o vėliau įjungta į Varšuvos Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę. Sūduvą labai nuniokojo badas ir maras bei pasaulinių karų gaisrai. Kuriantis Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, kilo konfliktas dėl pietinės Sūduvos. Besitraukianti vokiečių administracija palaikė Lietuvos reikalavimus, bet negalėjo padėti jų įgyvendinti. Santarvės valstybių atstovai Lietuvos sienų klausimą išsprendė Lenkijos naudai, nepaisydami Lietuvos etnografinių ir ekonominių interesų. Po 1920 m. lietuvių ir lenkų kovų Lietuvai buvo galutinai primesta nauja demarkacijos linija, atskyrusi nuo jos pietinę Sūduvą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Jotva tapo rusų ir vokiečių sandėrių objektu. Lietuva atiduota sovietų įtakos sferai, o ši Sūduvos dalis – palikta hitlerinei Vokietijai. 1939-1944 m. vokiečiai bandė kolonizuoti ir germanizuoti pietinę Sūduvą. Buvo uždarytos lietuvių organizacijos ir mokyklos, o dauguma gyventojų priverstinai iškeldinta į Lietuvą. Po Antrojo pasaulinio karo pietinė Jotva pasiliko Lenkijoje.

Dabartinis Jotvos kraštovaizdis susiformavo pasitraukus ledynams, kurie ištisus tūkstantmečius dengė šį kraštą. Sūduvoje vyrauja 60-70 m aukštis virš jūros lygio (žemiausia vieta – 50 m Šešupės žemupyje, aukščiausia – Ravelių kalnas ties Vižainiu – 299,1 m). Beveik visų Jotvos upelių vandenys suteka į Nemuną. Iš upių minėtinos: Juodoji Ančia, Baltoji Ančia, Seina, Šešupė. Šešupė – didžiausia po Nemuno Jotvos upė ir ilgiausias jo intakas. Ji prasideda netoli Juodosios Ančios ištakų ties Šešupėlės kaimu ir Ančios ežeru, vingiuoja ir staiga pasuka į šiaurės rytus, šiaurę, šiaurės vakarus ir vakarus. Šešupė nėra vandeninga, per pavasario potvynius užlieja pievas bei laukus, vasarą ir žiemą nusenka, o jos mažesni intakai išdžiūsta arba užšąla. Šios upės vardas galįs būti giminiškas indų kalbos žodžiui šišara, reiškiančiam šaltą, vėsų. Taigi Šešupė reikštų vėsią upę. Juodoji Ančia – antroji pagal dydį Jotvos upė – išteka iš Ančios ežero, įteka į Vygrių ežerą, vėliau pietryčių kryptimi plaukia Nemuno link. Didžiausios Seinų krašto Seinos upės pavadinimas jotvingių kilmės. Ji iš Šaltėnų Šalčios pavadinimu teka į Bokšio ežerą. Išplaukusi iš jo keičia pavadinimą į Juodąją ir įteka į Seino ežerą. Iš jo (jau Seina) teka per Seinus, Degučius į Maro ežerą. Iš Maro ežero (Maros pavadinimu) plaukia į Juodąją Ančią. Žemupyje Mara tampa stambia upe. Seinos upės vardas minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę. Pietų Jotvoje minėtini ežerai: Vižainis, Ančia (vienas giliausių Europoje), Žaltytis, Šelmentas, Šiurpilio ežeras, Seinas, Seivis, Klevas, Klevaitis, Želvos ežeras, Galadusis, Stabingio ežeras, Punia ir daug kitų.

Šiuo metu pietų Sūduvoje daugiausia lietuvių (baltų) aptinkama ties Punsku ir Seinais. Seinų miestas lietuvių tautos atgimimo laikotarpiu atliko svarbų vaidmenį, todėl jis vadintinas Sūduvos sostine. Jo pavadinimas kilęs nuo Seinos upės. Ilgainiui žmonės jotvingišką upės vardą užmiršę, vadina ją lenkišku vardu. Senas upės vardas minimas daugelyje dokumentų, tarp jų 1558 m. valakų matavimo aprašymuose.

Seniausia rašytinė žinia apie Seinus siekia 1522 m. Seinams augti padėjo 1602 m. čia įsikūrę dominikonai. Jie, tapę stambiausiais žemvaldžiais, pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, apgyvendino amatininkus ir verslininkus (daugiausia žydus), įvedė atlaidus. 1818 m. gaisras sunaikino didelę miesto dalį, vertingą vienuolyno biblioteką bei senus miesto dokumentus. Po šios nelaimės prasidėjo Seinų aukso amžius. Seinų bažnyčia tapo vyskupijos katedra, joje įsikūrė ir Sūduvos vyskupijos kapitula. 1826 m. atidaryta kunigų seminarija, kuri ruošė Sūduvos bažnyčioms lietuvius kunigus, o ilgainiui tapo svarbiu lietuvių tautinio atgimimo židiniu. Lietuvių veikla šiame krašte sustiprėjo, kai 1904 m. į Seinus atvyko K. Prapuolenis, didelis kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. 1905 m. kunigų seminarijos profesoriai ir kiti dvasininkai suorganizavo bendrovę knygoms leisti, o 1906 m. „Šaltinio” spaustuvę, kuri leido lietuviškus žurnalus, knygas, brošiūras, kalendorius ir kitus leidinius. Seinai buvo vienas iš stambiausių anų laikų lietuvių spaudos ir kultūros centrų. Čia apaštalavo ir atgulė amžino poilsio lietuvių poetas vyskupas Antanas Baranauskas. Seinų seminarijoje mokėsi žymūs Lietuvos atgimimo veikėjai: Lietuvos himno autorius poetas V. Kudirka, literatas V. Mykolaitis-Putinas, vyskupas ir profesorius Pr. Bučys ir kiti.
Po 1989 m. Seinų krašte buvę nemažai reikšmingų įvykių: prie Seinų bazilikos pastatytas vysk. Antano Baranausko paminklas, iškilo ir Seinų „Lietuvių namai”, kuriuose telkiasi kultūrinis lietuvių gyvenimas, ruošiamasi statyti lietuviškų mokyklų kompleksą. Dabar Seinai – vėl svarbus lietuvių kultūros židinys.

Ne mažiau reikšmingas pietų Sūduvos lietuvių kultūros centras yra Punskas, kurio 80 proc. gyventojų sudaro lietuviai. Punsko apylinkes pradėta kolonizuoti XVI a., kai buvo apgyvendinami Punios didgirio pakraščiai. Pirmieji kolonistai buvę dzūkai iš Punios ir Merkinės. 1597 m. įkurta parapija, o 1612 m. Punskas vadinamas miestu, nors oficialiai miesto teises, antspaudą ir herbą su šv. Petro atvaizdu suteikė jam Lenkijos karalius Vladislovas IV 1647 m. Prūsų valdininkas A.C. von Holsche, aprašydamas Sūduvos krašto užimtus miestus, apie Punską rašo: „Punskas – karališkas miestas, 59 namai ir 583 gyventojai. Menka gyvenvietė”. Punskas neišaugo, nes aplink jį išsistatė kiti miestai (20 km į pietus – Seinai, 30 km į pietvakarius – Suvalkai, 23 km į rytus – Lazdijai, 20 km į šiaurę – Kalvarija). 1874 m. Punske klebonavo kun. K. Jonkaitis. Jis pastatė naują kleboniją, aptvėrė akmenų tvora kapines, pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią. Kun. K. Jonkaičiui mirus, darbus tęsė kun. S. Norkus. Punsko bažnyčia Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo vardu konsekruota 1887 m. Dalis Punsko parapijos kaimų buvo priskirta naujai besikuriančioms Kolietnyko, Smalėnų ir Beceilų parapijoms, nemaža jų liko Lietuvoje, anapus demarkacinės linijos. Dabar pagrindinis Punsko kultūros židinys yra Lietuvių kultūros namai. Aktyviai veikia įvairios lietuvių organizacijos ir švietimo įstaigos (pagrindinė mokykla, gimnazija, licėjus), leidžiami lietuviški žurnalai, knygos, vadovėliai ir kt.

Mūsų dienų žmonių protus vis labiau aitrina dingusių amžių verpetuose prūsų ir jotvingių likimo atgarsiai, susidomėjimą kelia vis pasirodantys šia tema leidiniai. Prūsų ir jotvingių vardais vadinamos įmonės, burlaiviai, atkuriamos jų sodybos, prie jų piliakalnių vyksta Poezijos pavasario renginiai, jotvingių ir kryžiuočių kovų inscenizacijos. Jotvos kraštovaizdis, hidronimai ir
toponimai kaip religija masina jautrių žmonių vaizduotę, aitrina širdį, skatina įsiklausyti į gamtos ir praeities ilgesio šauksmą bei ragina paklusti jo aidui.

Šio albumo nuotraukos tik iš dalies atskleidžia pietų Sūduvos gamtos grožį, bet kviečia jį pamatyti savo akimis, savo širdimi pajusti nesibaigiančio gėrio ir grožio klodus.


2005 m. sausis
Sigitas Birgelis

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Tre Geg 28, 2008 9:51 pm
Aprašymas WWW
Neapsisprendęs (-usi)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Gru 20, 2008 7:01 pm
Pranešimai: 15
Miestas: norwich
UNREAD_POST 
visi kuriu pavardes baigiasi -evicius ar avicius, yra Jotvingiai-Dainaviai

_________________
už Baltų vienybę bei etninių žemių susigražinimą


Šeš Gru 20, 2008 7:17 pm
Aprašymas
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Dainavis rašė:
visi kuriu pavardes baigiasi -evicius ar avicius, yra Jotvingiai-Dainaviai

Kiti teigia, kad tai vyčiai, kurie nebūtinai turi būti jotvingiai..

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Šeš Gru 20, 2008 9:50 pm
Aprašymas WWW
Vartotojo avataras
UNREAD_POST 
Labai idomus teiginys (dėl -evičiu), juk puse Lenkijos turi tokią pavardės pabaigą. Be to tokios pavardės galūnės papuliarios ir tarp romų. Ar galima būtų sužinot kuom remiantis Jūs taip teigiate? Ir ar pagal kitas Lietuvoje populiarias pavadžių pabaigas galimą nustatyti kilmę genties lygmenyje?


Ant Gru 23, 2008 8:45 pm
Jungiantis (-ti)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Ket Lap 11, 2004 6:47 pm
Pranešimai: 2786
Miestas: Vilnius
UNREAD_POST 
Zilvinas rašė:
Ar galima būtų sužinot kuom remiantis Jūs taip teigiate? Ir ar pagal kitas Lietuvoje populiarias pavadžių pabaigas galimą nustatyti kilmę genties lygmenyje?

Forume yra tokia tema
http://www.baltai.lt/phpBB/viewtopic.ph ... 423892e7ad
bet galit pasiskaityt
http://www.lietuvos.net/istorija/vikingai/
jei netiks, galim pagooglint :)

_________________
Mūsų svetainėje rašoma tik lietuviškomis raidėmis, tai esminė dalyvavimo mūsų forume taisyklė.


Ant Gru 23, 2008 11:41 pm
Aprašymas WWW
Neapsisprendęs (-usi)
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: Šeš Gru 20, 2008 7:01 pm
Pranešimai: 15
Miestas: norwich
UNREAD_POST 
aš tai apskritai manau, kad Latvių kalba atsiskyrė nuo Lietuvių tik Livonijos ordinui okupavus Baltų žemes, tai yra jų politika privertė Baltus susikurti naujadarą, kaip vėliau atsitiko su Gudais bei Lietuviais, vieni susikurė naujadarą rusų kalbos pagrindu - Baltarusių kalba, o kiti lenkų - Tuteišių kalba

_________________
už Baltų vienybę bei etninių žemių susigražinimą


Sek Sau 11, 2009 6:02 pm
Aprašymas
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Atsakyti į temą   [ 19 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB © 2000, 2002, 2005, 2007 phpBB Group.
Designed by STSoftware for PTF.
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007