Šiaip į gentis mes nesiruošiam skirstyti, nes tai liečia visus tikinčiuosius, o ne konkrečią gentį. Prūsai, kaip ir žemaičiai ieško daugiau ne savasties, o autonomijos. Jei prūsus aš suprantu, nes jie dabartinėje Lenkijos teritorijoje, tai žemaičių autonomiškumo kėlimas apsunkins bendrus tikėjimo veiklos siekius. Suprantu tai, kaip etninės teritorijos ir joje gyvenančių genčių etninius ir kultūrinius skirtumus. Gal būt žemaičiai norės įsivesti savo Dievus, tada tai jau romuva ir nonsensas Daugminas apie tai taikliai pastebėjo. Manau ieškokit kas vienija, o ne kurkim kas skirs, dar neprasidėjus tuoktuvėms

Tą ir norėjau išgirsti.

Aš tai manau gilesnio nei autonomijos - išlikimo, nes jei taip toliau viskas judės, tai po 50 metu liks tiek pat kaip ir prūsų. Kiti pataps pirma lietuviais, o paskui susilies su dar didesne, gi pamynęs šventus dalykus gali paminti dar kartą. Bet tikiuos, kad mano karksėjimas neišsipildys.

Tautą suvokiu, kaip bendrą žemę, kalbą ir tikėjimą turinčių žmonių sambūrį. Tokie šiandien nėra nei lietuviai, nei žemaičiai nei latviai. Pripažįstu baltų genčių savitumus ir stiprybę vienovės įvairovėje. Prūsai susitikę su Adelbertu jį perspėjo, kad "mus ir visą šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas". Deja, bendri įstatymai ir gyvenimo būdas prarastas. Baltųjų žinių tikslas atkurti įstatymus ir gyvenimo būdą, kuris vienytu baltų genčių palikuonis, išsaugant jų savitumą, žemę, kalbą. Genčių sambūrį esu linkęs vadinti tauta.

Tikintieji senaisiais Dievais senai brandino mintį apsijungti , matomai šita mintis po truputį pradeda įgauti tam tikrą materialią išraišką - Tikėjimo Bendruomenę. Kiekvienas turime savo ieškojimų kelią, savo tikėjimą, taip kaip jį jaučiame ar suvokiame, savo ėjimo šituo keliu kryptį. Dalis atranda savo kelią krikščionių pasaulyje, dalis - romuvių, dar kiti, tokie kaip aš, ilgai ieško sielos vibracijų savo protėvių žemėje, šaknyse. Atsakymai ateina, kai paklausi. Pvz., kodėl blogai jaučiuosi krikščioniškų apeigų metu. Siela visada žino ko jai reikia, jei tik jos išmoksti klausyti. Kažkada ant Alko patyrusi gilius dvasinius išgyvenimus džiaugiausi tarsi vaikas, kad dabar jau būsiu atradusi tą tikrąjį būdą susilieti su Dievu dvasioje.
Kurį laiką nedalyvavau baltiškose apeigose dėl tam tikrų objektyvių ir subjektyvių priežasčių ir jau senokai su skausmu suvokiau esant dvasinį badą. Atrodė, kad galima vienam pačiam pagerbti Dievus, gilintis į savąjį aš, eiti dvasiniu keliu, taip kaip jį suvoki, galima būti super dvasingam galų gale, bet... tai yra ne TAI. Tikinčiųjų susibūrimas į bendruomenę yra kaip apjungimas dvasinių išteklių, tam tikro agregoro formavimas, kuris reikalingas pačių tikinčiųjų dvasinių poreikių įgyvendinimui, o kartu ir dvasinio paveldo formavimui ir išlikimui. Tokios mane aplankė tat mintys. Nežinau, gal ne viską sugebėjau išreikšti teisinga žodine forma, nes tai yra daugiau sielos kalba ir ją kartais sunku būna paversti žodžiais.

Baltų sala, kuri taps žemynu. Žemyne gims siela, kuri ras kelia ir atvers slibino saugomus vario vartus. Siela nukeliaus į žvaigždę ir sukurs pasaulį.

Baltų sala, kuri taps žemynu. Žemyne gims siela, kuri ras kelią ir atvers slibino saugomus vario vartus. Siela nukeliaus į žvaigždę ir sukurs pasaulį.

Na na, žemaitis nepražuvo per tiek šimtmečių, nepražus ir po 50 metų. Tačiau kalba ne apie konkrečią gentį, nes galėčiau kelti savo genties problematiką ir kalbėti kaip prūsas apie beveik sunaikintą Sėlą. Tačiau visiškai sutariu su baltu dvasiniu broliu Esmiu, būkim saviti gentiniu, šeimyniniu, asmeniniu aspektu, vienykimės kaip savitumus saugantys ir suvokiantys savo bendros dvasios lauką asmenys. Druwis nereiškia genties, jis reiškia tvirtą, tarsi ąžuolas dvasinį savo Tautos Žmogų. Tauta nėra vienos genties pagrindu, tai reikia priimti, suprasti ir palaikyti.
Tačiau man džiūgu apie tai kalbėti viešame forume, nes kiekvienas savo mintimis atsiskleidžiate ir galų gale suvokiate ar laikas jums jungtis prie Didžiosios Krivūlės įstatymo, o gal dar laikas paklajoti, kaip labai išmintingai pastebėjo RRR. Jūs visi nuostabūs, aš taip pat išgyvenu dvasinio bendrumo badą, nes asmeninis dvasingumas tai tik žvakelė vėjyje, o bendras bendruomeninis dvasinis šventumo išgyvenimas prilygsta neužpučiamam negandų audros Amžinosios Ugnies Aukurui.
Garbė Perkūnui

Kaip kad Daukantas yra pasakęs, kad tauta busvusi viena ir prašalaičių išskaidyta, be to, dar jis visus laikė lietuviais - t.y. baltais, nes dar nebuvo šio termino. Algirdas prašė gražinti jo tėvoniją, tai yra Lietuvą, tokiomis ribomis, kurios apėmė prūsus ir kitas Latvijos baltų gentis. Esam viena tauta su viena religija. Esame prie didelio slenksčio į kitokį pasaulį - mūsų pasaulį.

Labai džiugu, kad kuriasi ši bendruomenė, bet koks bus jos santykis su visuomenę? Ar baltieji žyniai užsiims tik baltiško kelio ieškojimu ir savęs tobulinimu, ar atneš šviesą ir tiems, kurie šiuo metu yra "surakinti" vartotojiškos mastysenos? Bet vis tiek jie yra tos pačios motinos sūnūs.

Geras klausimas Tomai. Klausimas visada turi du galus. Atvirkščiai būtų klausimas, koks visuomenės santykis bus su baltaisiais žyniais? Ar visuomenė norės priimti naują šviesą - kitokį mąstymą? Tame glūdi ir atsakymas. Pasielgus neišmintingai, bus kaip su Adalbertu, kuris prūsams nešė kitą tikėjimą. Gerai pastebėjot, mes esame vartotojai ne tik daiktiško pasaulio, bet ir jausmų bei minčių vartotojai. Vartojimas tai tam tikras veiksmas be atsidėkojimo ir pagarbos tam, ką vartojame. Nenorėčiau būti suvartotas, kaip nešantis šviesą. Jei žmonės priimdami seno kelio naują interpretaciją suvoks, kad paimdami šviesą, turi ją plėtoti savyje, tapti nešančiu, tada vidinis tikėjimas taps amžinosios ugnies saugiausia vieta. Pasiaukojimas einant šviesos keliu taps prasmingu tik tada, kai vidinė tikėjimo būsena nebus vartotojiška, tai yra be atsidavimo. Kol žmogus tik ims, bandys išskaičiuoti naudą, tik svers, kiek gaus naudos

bet suvoks ką gali duoti

Todėl keliu klausimą, o ką jūs galite duoti kitiems, norintiems jungtis į bendrą būrį? Ar galima būti kartu be ėmimo ir gavimo santykių?

Aš asmeniškai bandau priimti visus Lietuvoje gyvenančius tautiečius, kaip savos tautos atstovus, pergyvenu, kai mūsų žmonėms kažkur nepasiseka ir džiaugiuosi, kai Pergalės vainikas papuošia mūsų tautiečius. Tačiau meluočiau, jei nepripažinčiau, kad daugybė tautiečių su netinkamu, pakeistu ar pavergtu mąstymu mane stipriai jaudina ir veikia. Man kyla noras kovoti, priešintis ir ieškoti tiesos, kurios tiesiog nėra, yra tik interpretacijos. Būtent vartotojiškos visuomenės žmogus kalba apie faktus, žydiškos pasaulėžiūros materialistinis istorijos suvokimas atmeta mitologinį mąstymą. Jam svarbiau žemėje pūvantis faktas, nei vidinė žmogaus pasaulėjauta. Toks žmogus kalbės tik apie tai, kad nėra jokios dvasios, yra tik informacija ir žinios, yra tik logiškai sudėlioti reiškiniai ir nėra jokių Dievų ir tuo labiau Dievo. Tokie žmonės ir gimdo vartotojiškumo sampratą, nes nelieka šventos vidinės šviesos pajautos, tik fizinė ugnies kurenimo samprata. Aš turiu omenyje tuos, kurie varto savo interpretacijomis istoriją, kaip kokią prostitutę, kuri atsiduos tam, kas faktiškai daugiau duos naudos. Tada dvasiniai dalykai interpretuojami, kaip psichologiniai, nors senovėje niekada nebuvo psichologijos mokslo, kuris atsiskyrė nuo filosofijos ir metafizikos kaip atskira emocijų tyrimų sritis. Psichologai tik pasiėmė žodelio PSI (siela) reikšmę, bet savo mokslu praktiškai neigia, kad tokia yra. Dievai tai nėra tik žemės ar visatos gaivalai, patys save organizuojantys kataklizmai, tai mūsų vidinės šviesos esmė ir Gyvatos Visatoje esmė ir turinys. Tik kūryba, tame tarpe ir mitologija leidžia pajusti Amžinosios Šviesos kuriančiąją galią ir amžinąjį kintamumą, prieš faktologijos dūlėjimą ir jos interpretacijos klaidamokslį. Viskas Darnoje ir Doroje, ar Žilvinai jums šis kelias priimtinas?

Tikiu, kad šis kelias yra pas mus užkuoduotas viduje ir kaip su pasaką ir lopšinę vaikas gauną pirmąją informąciją apie jį supantį pasaulį, taip ir kažkokiu budu esam gavę tą kodą. Bet dėja tikėjimas nereiškia žinojimas. Ir tų "nežinojimų" yra labai daug. (pagal visiems žinoma formulę jų daugėja su kiekviena diena). Atsakydamas Taip aš įvertinu, kad tas kelias ko gero ilgą laiką bus nepriimtinas (galbūt labiau tiktų "neparankus" ar "nepatogus" ) tai mūsų šalies daliai, kuri gyvena "krizės" nuotaikomis. Kadangi tokių dauguma man labai liūdna. Bet kibirkštėlė jau yra.

Nuo jūsų priklausys, kiek ta kibirkštėlė jumyse geba būti saugoma, įpūčiama ir plėtojama. Linkiu galingos ugnies, vidinės stiprybės nepalankių nuomonių audrai ir vidinės ramybės sutinkant Naujus Laikus.

Nauja, šviesa, kitoks mąstymas... Man dažnai atrodo, kad šiandien lietuviai jau yra kitokie, nei tie, buvę prieš 1000 metų... šiandien pasaulio suvokimas daugeliu atveju paremtas vartotojiškumu..
Kaip reikėtų gąžinti mąstymą iš varotojiško į dievų šviesa paremtą? Ar stengtis pritempinėti, kaip buvo žinių mąstoma prieš 1000 metų, ar atrasti savitą mąstymą? Manau bus sudėtinga konkuruoti su šiandien Lietuvoje esančiomis sektomis, siūlančiomis dvasinį išsivadavimą...


Belieka tikėti, kad lietuviuose slypintis protėvių šviesos šaltinis vers juos grįžti prie protėvių kelio... Kad ir po daugiau nei 600 metų

Tame ir esmė, kad neturime tapti romuvos sekta (atsiskyrusiais). Todėl ir rašiau, kad tai kitas kelias, bet artimas savo etnine pasaulėžiūra. Niekas negali pasakyti, kaip buvo mąstoma visuotinai. Iš išlikusių užrašytų šaltinių mes žinome ne žynių mąstymą, o apie jų mąstymą iš vartotojiškos pusės, tai yra iš liaudies. Mąstymas yra asmeninis procesas, priklausantis nuo daugybės faktorių. Jis nebuvo vienalytis ir anuomet, tačiau priimti bendri įstatymai ar bendros apeigos rodo kas juos siejo. Manau, kad mes remsimės dabartine patirtimi, kurį remiasi į atsekamus senovėje dėsningumus, tai yra Laiko sekimas ir pagal tinkamą metskaitlį atlikimas reikalingos dvasinės praktikos. Baltojo žynio turi būti unikalus mąstymas, bet sugebėjimas rasti bendrą vardiklį su panašiais į save. Kitas aspektas, tai perdavimas reikalingų žinių ir mokymo tiems, kurie tik pradeda eiti šiuo keliu ir savo sąmonę atveria mokymui. Nemanau, kad verta dėti pastangas aiškinimui tiems, kurie ateina nusistatę arba provokuojantys mokslinę diskusiją. Diskutuoti žinoma galima, jei sutariamas diskusijos tikslas.


Tikėti niekas nedraudžia, manau būtina dėti asmenines pastangas ir pradėti nuo savęs. Taip mes kažkada pradėjome, dabar bandome rasti bendrą vardiklį. Laikas patikrino tam tikrą atsparumą, kol gyvi, galim perduoti savo patirtį. Priklauso, kiek čia atsiras norinčių mokytis?

Gražios mintys. Reikalingi ir darbai. Kada ir kur renkamės? Kur (kokioje erdvėje) aptarsime mus vienijančias tikėjimo tiesas? Kokią pasirinksime bendruomenės sąrangą ir tikslus? Kas parengs įstatus atitinkančius įstatymus ir priimtinus bendruomenės įkūrėjams? Kas bus steigėjai?