RELIGIJOS KOMENTARAI
Doc. dr. Andrius Sprindžiūnas. Viešai deklaruota religija mūsų šalyje gali tapti diskriminacijos pagrindu

2007-07-17

2007 m. birželio mėnesį „Vilmorus“ atlikta Lietuvos gyventojų reprezentatyvi apklausa (apklausta 1001 respondentas) atskleidė visuomenės nuostatas religinių bendruomenių - tradicinių ir naujųjų religinių judėjimų - atžvilgiu. Apklausą užsakė Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras atlikdamas Europos lygių galimybių visiems metų inicijuotą tyrimą „Diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų“. Tyrimu siekiama ištirti, kokia Lietuvoje įsitikinimų (tikėjimo ar netikėjimo) laisvės būklė, o ypač kiek Lietuvos visuomenė pasirengusi priimti naujuosius religinius judėjimus ir ar pripažįstamos šių judėjimų nariams pagrindinės laisvės ir teisės, kuriomis įprastai naudojasi visi demokratinių šalių piliečiai.

Šio tyrimo aktualumą nulėmė ne tik Europos Komisijos iniciatyva, bet ir šiemet į mūsų šalį iš Didžiosios Britanijos sugrąžintas 1971 metų „Septyniolikos tūkstančių memorandumas“ – dokumentas, kuriuo Lietuvos tikintieji norėjo atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į religijos laisvės suvaržymus bei kunigų persekiojimus Sovietų Sąjungoje. Tuomet prieš tikinčiųjų represijas protestavo didžiausios Lietuvoje religinės bendruomenės – Romos Katalikų Bažnyčios atstovai, iš esmės gindami ir kitų, okupacinės valdžios nemažiau persekiojamų, juridiškai nepripažintų netradicinių religinių bendruomenių (kaip baptistai, sekmininkai, Krišnos sąmonės judėjimas ir kiti) teisę išpažinti bei praktikuoti savo tikėjimą.

Šiuo metu Lietuvoje, kaip teigiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje, „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo”. 43 Konstitucijos straipsnyje nurodoma, kad „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“. Tuo tarpu pagal 1995 m. spalio mėn. 4 d. paskelbtą Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą tradicinėmis valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų (Romos) katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

Kitos (netradicinės) religinės bendruomenės gali siekti ir, Seimo sprendimu, gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos (religinę bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi bendruomenės) statusą, jeigu sudaro Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį, yra palaikomos visuomenės, o jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Pretenduoti į valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą šios bendrijos gali tik praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.

2001 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, didžioji mūsų šalies gyventojų dalis save priskiria tradicinėms krikščioniškoms bendrijoms – 79% Romos Katalikų Bažnyčiai, 5% - Ortodoksų ir Ortodoksų sentikių, apie 1% - Protestantų, todėl tyrimo metu pirmiausia siekta išsiaiškinti, ar šių tikinčiųjų teisės nėra varžomos ir mūsų dienomis, Kita vertus, ar dominuojanti krikščionių dauguma pati nevaržo kitų, gerokai mažesnių religinių bendruomenių narių sąžinės ir žodžio laisvės, galimybių įsidarbinti, eiti svarbias pareigas valstybės tarnyboje bei naudotis kitomis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, Europos Bendrijos teisės aktų bei Lietuvos Respublikos įstatymų garantuojamomis piliečių teisėmis.

Tyrėjų lūkesčiai iš dalies pasitvirtino: daugiausia respondentų (apie 84%) nurodė, kad teisė viešai skelbti savo pažiūras per spaudą, radiją, televiziją turėtų būti garantuota tradiciniams krikščionims (Romos katalikams, ortodoksams, protestantams), tačiau tik 45% tokią teisę pripažino ateistams, netikintiems ir laisvamaniams (sudarantiems 9,5% visuomenės), tik 40% – pagonims ir naujiesiems pagonims. Apie 37% respondentų pritarė, kad ši teisė būtų garantuojama dvasinio savęs tobulinimo grupių („Gyvenimo menas“, „Parapsichologijos akademija“, „Scientologijos bažnyčia“, „Transcendentinė meditacija“) nariams, 29% rytų religijų atstovams, 26% gamtos jėgų garbintojams (okulto grupės, raganos, Anastazijos pasekėjai ir kt.).

Įdomu tai, kad krikščioniškos doktrinos požiūriu daug artimesnių katalikų ir ypač protestantų mokymui naujųjų krikščionių grupių, kaip „Naujoji karta“, sekmininkai, „Tikėjimo žodis“ ir kt., narių teisei viešai skelbti savo pažiūras pritarė tik vos daugiau kaip ketvirtadalis apklausos dalyvių (27%), panašiai kaip ir musulmonų – 25%.

Taip pat įdomus šio tyrimo atradimas – tai ypač netolerantiška Lietuvos visuomenės dalis, kurios atstovai (5,2% respondentų) tradiciniams krikščionims nepripažįsta netgi teisės turėti savo puslapius internete, 6% nepripažįsta šių asmenų teisės dirbti mokytojais, 6,2% – teisės įsivaikinti beglobius vaikus, ir net 9,8% - teisės eiti svarbias pareigas valstybės tarnyboje ar būti Seimo nariais. Šiai grupei būdinga tai, kad ją sudaro daugiau kaimo nei miesto gyventojai, taip pat daugiau moterys nei vyrai. Paradoksalu, bet beveik pusė šių respondentų nurodė patys save laikantys tradicinių krikščioniškų bažnyčių nariais.

Visgi su didžiausiu nepalankumu mūsų šalyje susidurtų ne tradicinių krikščioniškų, o kai kurių kitų religijų ar įsitikinimų asmenys. Absoliučiai stipriausias neigiamas nusistatymas, kaip ir buvo tikėtasi, užfiksuotas satanistų atžvilgiu – apie 90% respondentų pasisakė prieš arba suabejojo šių asmenų teise į žodžio laisvę, tačiau tokį priešiškumą greičiausiai nulėmė satanizmo ne kaip religijos ar pasaulėžiūros, bet kaip asocialaus reiškinio traktavimas.

Maždaug pusei Lietuvos gyventojų būdingas stiprus neigiamas nusistatymas islamo bei krikščioniškos kilmės naujųjų religinių judėjimų atžvilgiu. Toliau rikiuojasi gamtos jėgų garbintojai, naujieji krikščionys, rytietiškos kilmės religinės grupės, savęs tobulinimo judėjimai, pagonys, ateistai.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima konstatuoti, kad 5-6% Lietuvos gyventojų pasižymi stipriomis neigiamomis nuostatomis bet kurios religijos ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų žmonių atžvilgiu ir, tikėtina, esant progai diskriminuotų juos šiuo pagrindu.

30–50% Lietuvos gyventojų neigiamai nusistatę bent vienos kitokios, ne savo pačių išpažįstamos religijos atstovų atžvilgiu. Daugeliu atvejų šį reiškinį galima įvardyti kaip priešiškumą ir polinkį diskriminuoti visų kitokių religijų bei įsitikinimų išpažinėjus, nepripažįstant jiems įprastinių pilietinių teisių (žodžio laisvės, teisės į darbą, teisės būti renkamiems į Seimą ir kt.).

Atsakant į tyrimo klausimą, ar Lietuvoje dominuojanti religinė dauguma nevaržo religinių mažumų tikėjimo laisvės, galima konstatuoti, kad išties visuomenės dauguma yra ksenofobiška religijos bei įsitikinimų srityje. Tačiau tyrimas kartu atskleidė ir visuomenės daugumos polinkį diskriminuoti savo tikėjimo, taip pat kaip ir kitų tikėjimų ar įsitikinimų asmenis. O tai leidžia daryti išvadą, kad apskritai viešai deklaruota religija bei įsitikinimai mūsų šalyje gali tapti netolerancijos ir diskriminacijos pagrindu.

Apklausos rezultatai bus panaudoti moksliniame tyrime „Diskriminacija dėl religijų ir įsitikinimų", kuris atliekamas pagal nacionalinę 2007-Lygių galimybių visiems metų strategiją. Tyrimą atlieka Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras, tyrėjų grupės vadovas – doc. dr. Andrius Sprindžiūnas. Šiais metais taip pat atliekami neįgaliųjų įsidarbinimo ir mokslo galimybių tyrimas, romų bendruomenės socialinės integracijos galimybių tyrimas, LGBT bendruomenės socialinės atskirties tyrimas bei amžiaus diskriminacijos tyrimas viešajame sektoriuje.

Daugiau informacijos apie tyrimą:

Doc. dr. Andrius Sprindžiūnas,
Mykolo Riomerio universiteto docentas,
Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) Valdybos pirmininkas

Tel. + 370 616 45498, El. paštas: aspri@mruni.lt

Ošo meditacijos centras iš naujo kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl įregistravimo 2003 m. Teisingumo ministerijai atsisakius tai padaryti, nurodant panašius motyvus, kaip ir anksčiau, Ošo meditacijos centras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Minėtas teismas pirmą kartą panaikino Teisingumo ministerijos sprendimą ir grąžino prašymą nagrinėti iš naujo. Tačiau, kai ministerija ir antrąjį kartą, gavusi Vilniaus universiteto Religijos studijų centro dėstytojo doc. Dr. Gintaro Beresnevičiaus išvadą, prašymo įregistruoti meditacijos centrą netenkino, apygardos teismas, kuriam ir antrasis ministerijos sprendimas buvo apskųstas, skundą atmetė.

Likite su meile ir sąmoningumu!

* – Mes įspėjame mūsų malonius tikrus lankytojus apie galimus papildomus klausimus, kurie gali pasitaikyti jums čia atvykus. Tai vyksta dėl čia atsiunčiamų pseudo tyrinėtojų, seklių, saugumiečių, mokesčių inspektorių, policininkų, pseudožurnalistų ir pan., kurie daugelį metų melu, falsifikacijomis ir smurtu trukdė Ojas įregistravimui ir tebetrukdo jo funkcionavimui Lietuvoje.

Lietuva – proklerikalinė. Čia Konstitucija ir įstatymais įtvirtinta katalikų viršenybė prieš Lietuvos žmones. Anuo ir šiuo metu fundamentalūs katalikai ir jų sekėjai ieško visokiausių pretekstų, kaip būtų galima pateisinti katalikybės ir krikščionybės dominavimą bei Ojas diskriminaciją, išgąsdinti Ojas narius, juos tarpusavyje sukiršinti, įkišti į psichiatrinę, atimti vaikus, pasodinti lyderį į kalėjimą, ir pan. Apie tai plačiau skaitykite Laisvę žmogaus dvasiai Lietuvoje!
ir kitose bei vėlesnėse „Ojas“ publikacijose.

Lietuvos Respublikos Konstitucija
<...>
26 straipsnis

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
<...>
43 straipsnis

Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.

Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.

Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.

Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Inkvizicinė informacija apie religines konfesijas

INFORMACIJA
apie religines konfesijas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis teigia, kad "Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai". LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje išvardintos devynios Lietuvoje tradicinės religijos:
lotynų apeigų (Romos) katalikąi
graikų apeigų katalikai (unitai)
evangelikai liuteronai
evangelikai reformatai
ortodoksai (stačiatikiai arba pravoslavai)
sentikiai
judėjai (žydai)
musulmonai sunitai
karaimai

Be šių pagrindinių konfesijų Lietuvoje yra įregistruota kelios dešimtys netradicinių religijų vietinių bendruomenių, kurios dažnai būna vadinamos sektomis.

Sekta yra organizacija, turinti dvasinį lyderį, kuris gali keisti jos doktriną (kartais yra pripažįstamas net mesiju arba įsikūnijusiu dievu). Sekta visada skelbia, kad išsigelbėti įmanoma tik būnant jos nariu; iš to kyla priešiškumas aplinkiniam pasauliui. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje buvo uždraustos kai kurios destruktyvios sektos:

Scientologijos bažnyčia, šiuo metu aktyviai veikianti Rusijoje (remiasi L.Ron-Hubbardo mokymu,

Suvienijimo bažnyčia (vadovas - korėjietis Sun Myung Moon),

Ošo centrai.

Šios organizacijos mėgino veikti manipuliuodamos milžiniškomis pinigų sumomis kaip mafijinės grupuotės; mėgino grobti JAV armijos ir CŽV slaptus dokumentus, prasiskverbti į Vakarų šalių komercines ir vyriausybines įstaigas.

Ypatingai fanatiškos sektos yra:

Tautos šventovė, (vadovas Dž.Džonsas-J.Jones), praktikuojanti masines savižudybes,

Tiesos kelias (vadovas - japonas S.Asahara),

Įvairių satanistinių kultų nariai, vartojantys narkotikus, geriantys savo ir kitų žmonių kraują, besimėgaujantys žmonių kankinimu ir žudymu, stengiasi išniekinti krikščionių bažnyčias ir kapines. Jų ženklai - apverstas kryžius, svastika, pentograma. Labiausiai žinomos satanistų grupės: Šėtono bažnyčia, Juodosios magijos kultas, Trečioji Baalo šventovė, Seto šventykla, Šėtono armijos vadai.

Kai kurių pavojingų sektų nariai jau lankosi Lietuvoje, kartais neskelbdami savo organizacinės priklausomybės.

Lietuvoje įregistruotos sektos, kurių veikla dažnai skundžiasi piliečiai, yra Jehovos liudytojai (labai aktyvi antikrikščioniška sekta), Krišnos sąmonės bendruomenė, Tikėjimo žodis (Tiesos žodis, Meilės žodis) - labai priešiška Katalikų Bažnyčiai.

Kadangi kai kuriose tradicinėse religinėse bendrijose vyksta atsinaujinimo ar skilimo procesai, todėl šių konfesijų religinių veikėjų iš užsienio vizitų trukmę reikėtų derinti su Lietuvoje esančiais tokių tradicinių konfesijų centrais (jų sąrašas ir adresai pridedami).

Priedai: 1. Lietuvos tradicinių konfesijų centrai,
2. Destruktyvių sektų sąrašas. ( 2 lapai )

Vyriausybės patarėjas
religijų klausimais P.Plumpa

1996 03 08


UŽSIENYJE PLINTANČIOS DESTRUKTYVIOS SEKTOS

- Scientologinė bažnyčia
- Suvienijimo bažnyčia (įkūrėjas S.M.Munas)
- Ošo centrai
- Tarptautinė Kristaus bažnyčia
- Tautos šventovė (įkūrėjas J.Jones)
- Tiesos kelias (įkūrėjas S.Asahara)
- Šėtono bažnyčia
- Juodosios magijos kultas
- Trečioji Baalo šventovė
- Seto šventykla
- Šėtono armijos vadai
- Didžioji baltoji brolija
- Visariono vienatinio tikėjimo bendruomenė.

LIETUVOJE VEIKIANČIOS SEKTOS, DĖL KURIŲ VEIKLOS LABIAUSIAI
SKUNDŽIASI LIETUVOS PILIEČIAI

- Jehovos liudytojai
- Krišnos sąmonės bendruomenė
- Tikėjimo žodis (Tiesos žodis, Meilės žodis).

Kitų autorių kalba netaisyta

Didžioji Baltoji Brolija

Vakarų šventųjų ir Rytų adeptų, susivienijusių su gyvojo Dievo Dvasia ir sudarančių dangaus kariauną, dvasinis ordinas. Jie praėjo karmos ir inkarnacijos ciklus ir pakilo į tą aukščiausią realybę, kuri yra amžinoji sielos gyvenimo buveinė. Didžiosios Baltosios Brolijos Pakylėtieji Valdovai, susivieniję dėl žmonių brolijos aukščiausiųjų tikslų ir globojami Dievo Tėvystės, gimė visų epochų kiekvienoje kultūroje ir religijoje, kad per ekonominę plėtrą įkvėptų kūrybinius švietimo, mokslo ir meno, Dievo vyriausybės ir gausingos Gyvybės laimėjimus. Žodis „baltas" apibūdina ne rasę, o baltos šviesos, supančios jų atvaizdus, aurą(aureolę). Brolija taip pat įjungia į savo gretas šiek tiek Pakylėtųjų Valdovų nepakylėtų čelų. „Apreiškimo knygoje" Jėzus Kristus apie šį „baltai vilkinčių šventųjų dangiškąjį ordiną" papasakojo savo tarnui Jonui.( Apr.3:4,5;6:9-11; 7:9,13,14; 19:14.)

Idant būtų paaiškinta „kito amžiaus“ sąvoka, galima pasitelkti Massimo Introvigne pranešimo After the New Age: Is there a Next Age? ištraukas.

„Next Age“ sąvoka pirmą kartą panaudota Italijoje dešimto dešimtmečio pradžioje apibrėžti naujai Naujojo amžiaus muzikos bangai. Vėliau šią sąvoką pasiskolino naujaamžininkų dalis, jautusi, jog jai reikalingas naujas terminas įvardinti save, idant būtų atsiribota tiek nuo visiško sukomercėjimo, tiek nuo žlugusių „klasikinio“ Naujojo amžiaus utopijų...

Iš esmės, „Next Age“ buvo naujaamžiško kalbėjimo būdo kaita: užuot vartojus trečiąjį asmenį, imta kalbėti pirmuoju. Jei Naująjį amžių galima būtų apibūdinti kaip „asmens sudievini mą“, tai „Next Age“ apibūdintinas veikiau kaip „savęs sudievinimas.“ Klasikinis utopinis NA įtikinėjo, kad visa žemės planeta juda link aukštesnės kolektyvinės sąmonės ir laimės. Next Age pripažįsta, jog NA kolektyviai neišsipildys ir neapims visos žemės. Vis dėlto, išlieka galimybė, kad nušvitusi mažuma, pasitelkusi tam tikras praktikas bei pratimus, pasieks savo asmeninį Naująjį amžių.

Ošo meditacijos centro vadovo teigimu, visi senieji tikėjimai neturi perspektyvos. Bijau, kad jis turėjo galvoje ir senąjį lietuvių tikėjimą...

Žmogus veikiamas įvairių nuostatų, auklėjimo, požiūrių, mokslo ir nemokslo teorijų jaučiasi menkas. Menkavertiškumas sustiprėja, kai pradedi suvokti esąs mažytė dulkelė visatoje. Šis jausmas skatina kažką daryti, "sulipti" su kažkuo DIDELIU ir pasijusti visaverčiu. Išplitusios religijos "suteikia" tarsi dvasinio atsparumo ir pasitikėjimo savimi jausmą (sulipimą su mase), nes jautiesi, kad tu ne vienas, kad tau už nugaros visa tokių pačių armija. Viskas būtų gerai, kol ta armija nepradeda naikinti kitaip mąstančius ir jaučiančius, nes jie išgyvena tarsi "pasikasimą" po jų pasaulėžiūros pagrindais.