Ištrauka iš Gabriele Amorth'o knygos "Nauji Egzorcisto Pasakojimai". Tikiuosi vertinsit nešališkai
Kai 1986 metų birželio mėnesį kardinolas Ugo Poletti mane paskyrė pagalbininku tėvui Candido Amantini, atliekančiam egzorcisto tarnystę, man atsivėrė naujas pasaulis, kurio anksčiau visiškai nepažinojau. Tegul niekas nemano, kad didžiausią įspūdį man padarė kraštutiniai atvejai, keisti reiškiniai, kuriais patikima tik tada, kai pamatoma. Daug stipresnis ir ilgiau išliekantis įspūdis pradedančiam egzorcistui yra tai, kad jis susiduria su begale kenčiančių žmonių, kenčiančių labiau siela negu kūnu. Šie žmonės, kuriems reikia pagalbos ir patarimo, ateina pas kunigą su pasitikėjimu ir nusiteikimu paklusti.
Daugeliu atvejų egzorcisto užduotis yra paguosti, apšviesti, kad išnyktų nepagrįstos baimės ir klaidinga elgsena (kreipimasis į burtininkus, būrėjus kortomis ir pan.). Jis stengiasi sugrąžinti sielas prie Dievo, atnaujinant reguliarų tikėjimo, maldos, dalyvavimo šv. Mišiose ir sakramentinį gyvenimą, ryžtingai susitinkant su Dievo Žodžiu. Iki tol savo netrumpoje kunigiškoje tarnystėje niekada neturėjau tiek progų priartinti prie Dievo ir Bažnyčios tokios daugybės asmenų ir net ištisų šeimų.Daugumai žmonių reikia ne egzorcizmų, bet nuoširdaus atsivertimo.
Pirmiausia: kodėl šiandien yra toks didelis egzorcistų poreikis? Ar galime sakyti, kad velnias mūsų laikais yra aktyvesnis negu anksčiau? Ar galime sakyti, kad padaugėjo apsėdimų ir kitų piktojo įtakos atvejų? Man nuolat užduodami šie klausimai, ir mano atsakymas - ryžtingas „Taip". Racionalizmas, minioms skelbtas ateizmas, iš vartotojiško Vakarų pasaulio kylantis sugedimas lėmė gąsdinantį tikį jimo nuosmukį. Ir yra beveik matematinis dėsnis, kad kuo labiau nyksta tikėjimas, tuo daugiau auga prietaringumas.
Tikėjimo prietarais augimą šiandien maitina dar ir kiti faktoriai. Kinas, televizija, radijas, laikraščiai dažnai yra ne tik pornografijos, bet ir magijos, spiritizmo, okultizmo, rytietiškų apeigų skleidėjai. Be to, per kai kuriuos masinius susibūrimus, diskotekas, muzikos įrašus skleidžiami tik pasąmonę pasiekiantys pranešimai, skamba šėtoniškas rokas ir pan. Policija yra atskleidusi ryškiausius to padarinius, kai nekontroliuojamas tų dalykų naudojimas tam tikrais atvejais veda į nusikaltimus. Visuose Vakarų pasaulio laikraščiuose labiausiai skaitomas straipsnis yra horoskopas. Italijoje jau žinome, ką reiškia abortų ir narkotikų platinimo legalizavimas: tai dvi rykštės, neretai susijusios su šėtonišku blogiu. 1991 metų spalio 30 dieną trečioji Kasacinio teismo sesija priėmė nuosprendį, kuriuo būrėjų veikla yra paskelbta legaliu pajamų šaltiniu, turinčiu būti apmokestintu, kaip ir grafologija, astrologija bei kitomis paranormaliomis disciplinomis užsiiminėjančių žmonių veikla.
Išvada būtų tokia: italų, kurie kreipiasi į žynius, kerėtojas, būrėjus iš rankos ir kortomis, skaičius viršija dvylika milijonų. Nelengva atlikti tokią statistiką, bet šie duomenys, kurie atrodo gana patikimi, buvo pateikti Perudžoje 1991 metų kovo 1-3 dienomis vykusiame suvažiavime tema „Magija, naujosios religijos ir ezoterika Italijoje". Dar galime pridurti staigų satanizmo plitimą ir konstatuoti, kad žmonės nuo to nėra ginami nei valstybės (priede pateikiame vieno gydytojo nuomonę), nei Bažnyčios.
Linkėčiau, kad tie dvylika milijonų italų, užuot kreipęsi į burtininkus, kreiptųsi į kunigus. Bet jų tikėjimas yra tapęs vos spingsinčiu žiburėliu. O, kita vertus, kokio priėmimo jie gali tikėtis? Remiantis ISPES tyrimu, atliktu žurnalų „Famiglia Cristiana" ir „Jesus" prašymu, tik 34% italų tiki velnio buvimu. Žurnalas „Vita pastorale" 1992 m. sausio mėn. numeryje paskelbė įdomų mokslininko Ar-mando Pavese straipsnį, kuriame, be kitų dalykų, teigiama, kad užsiiminėjančiųjų okultizmu skaičius viršija 100 000 ir kad jie moka sudaryti tikrų profesionalų, turinčių neišsemiamą patirtį, įspūdį. Kunigų yra mažiau nei 38 000, ir jie šioje srityje yra tikri analfabetai.
Šio skyriaus priede rasite apybraižą, kokius kryžiaus kelius kartą atliko tikintieji, kol surado egzorcistą. Pamatysite, kaip sunku būti netgi tik išklausytam su tuo minimaliu supratimu, kurio reikalauja krikščioniška meilė! Bet čia mes susiduriame su nepateisinamu nemokšiškumu. Prie jo noriu truputį stabtelėti, kaip buvau sustojęs prie žmonių situacijos dėl jų kreipimosi į burtininkus. Tai antroji šio skyriaus tema.
Jau keletą dešimtmečių egzorcisto tarnystė yra beveik išbraukta iš katalikiškojo pasaulio, ir tai yra priešingybė tam, kas vyksta kai kuriose protestantų konfesijose. Nemanau, kad sakau ką nors įžeidžiančio vyskupus, jeigu konstatuoju tokį faktą: beveik visi katalikų vyskupai nėra nė karto atlikę egzorcizmų ir nėra nė karto dalyvavę jų atlikime. Todėl jiems taip sunku patikėti tais reiškiniais, kuriais ir mes, egzorcistai, netikėtume, jeigu nebūtume jų matę.
Tiesa, yra labai aiški Šventojo Rašto nuomonė apie tuos dalykus, yra visos Bažnyčios istorijos praktika ir mokymas apie tai, yra Kanonų teisės nurodymai. Tačiau prieš praeities Bažnyčios praktiką ir mokymą iškilo egzorcizmo nepraktikavimo siena (kalbu labai apibendrintai; Iš tikrųjų visada buvo vienas kitas egzorcistas). O šventojo Rašto mokymą iškilo tylos siena arba, dar blogiau, klaidingos kai kurių teologų ir kai kurių biblistų interpretacijos.
Kunigai, iš kurių skiriami vyskupai, turėtų įgyti tinkamą išprusimą šioje srityje, studijuodami tris teologijos šakas:
Dogminė teologija, kalbėdama apie Dievą Kūrėją, turėtų paliesti angelų bei demonų buvimo temą ir ką apie tai mums sako šventasis Raštas bei Bažnyčios mokymas.
Dvasinė teologija, kad ir kaip ji būtų padalinta, kalba tiek apie įprastą piktojo veiklą - gundymus, tiek apie ekstraordinarinę, į kurią įeina visos į pražūtį vedančios blogybės, taip pat ir velnio apsėdimai. Čia taip pat turi būti mokoma apie pagalbos priemones, įskaitant ir egzorcizmus. Kaip pavyzdį galima nurodyti garsius ir iki šiol galiojančius Tanquerey ir Royo Marino traktatus. Kadangi jau ne vieną dešimtmetį neišleidžiamas naujas dvasinės teologijos veikalas, labai nukentėjo dvasinio vadovavimo praktika tikrąją to žodžio prasme.
Moralinė teologija turėtų išmokyti apie visas nuodėmes, laužančias pirmąjį Dievo įsakymą, tarp kurių yra ir tikėjimas prietarais. Turėtų padėti apšviesti tikinčiuosius, kas sutinka su Dievo valia ir kas yra jai priešinga, būtent magija, spiritizmas ir pan.
Šventasis Raštas apie tai kalba labai aiškiai ir vartoja labai „kietus" žodžius prieš šias nuodėmes. Prisiminkime sąrašą, pateiktą Pakartoto įstatymo knygoje (Įst 18, 10-12), kur tokių dalykų praktikavimas griežtai pasmerkiamas: „Kas tik tokius dalykus daro, yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI". Tačiau daug šių dienų moralistų nebemoka atskirti gėrio nuo blogio; nebeaiškina, kas yra mirtina nuodėmė ir kas ne. Todėl tikintieji niekad nėra girdėję kalbant apie tokių dalykų draudimą. Užtenka pavartyti paskutiniuosius moralinės teologijos žodynus: žodis prietarai aiškinamas tai kad nieko aiškaus nepasakoma .
Be to, kunigai niekad nėra atlikę egzorcizmų nei dalyvavę juos atliekant. Dažnai juos įtakoja tam tikri teologai ir Šventojo Rašto specialistai, kurie nebesilaiko sveiko Bažnyčios mokymo apie piktojo egzistavimą ir veikimą, vertindami jį kaip pasenusį, tinkamą tik viduramžiams.
Štai kodėl žmonės neberanda Bažnyčioje nei mokymo, nei supratimo, nei pagalbos, nei paprasčiausio išklausymo. Ir tada kreipiasi į burtininkus.
Yra paskelbta gana siaubinga statistika apie italų teologus. Sakau siaubinga, nes praktiškai galima daryti išvadą: trečdalis teologų netiki šėtono buvimu; du trečdaliai tiki teoriškai, bet netiki jo veikimu ir atsisako į jį atsižvelgti savo pastoraciniame darbe. Tokiu atveju belieka labai mažai tų, kurie tiki ir kreipia į jį dėmesį. Tai išimtys, kurios turi eiti prieš srovę, dažnai išjuokiamos ir kitų trukdomos. Darydamas tokias išvadas, rėmiausi statistika, atlikta 1974 metais Vakarų Vokietijoje, vėliau išspausdinta ir žurnale „Concilium" (1975, 3, p. 112).
. Labai aiškūs žodžiai, į kuriuos negalima nekreipti dėmesio, norint suprasti dieviškojo Mokytojo veikimą.
